“Bejėgystės stadija (asmeninėje raidoje) yra apibūdinama kaip patirtis, kai asmuo jaučiasi kaip mažas vaikas, priklausomas nuo kitų rūpesčio ir puoselėjimo. Ankstyvuosiuose raidos etapuose tai yra įprasta patirtis, tačiau kai panašiai jaučiasi suaugęs žmogus, tuomet reikalinga pagalba. Psichoterapinėje praktikoje mes dažnai susiduriame su suaugusiais žmonėmis, kurie jaučiasi bejėgiai ir priklausomi nuo kitų rūpesčio, atlygio, vertinimo, jie kenčia dėl to, kad jų artimi žmonės per mažai jais domisi, nuvertina ar neatlieka vadinamųjų tėviškų maitinimo, globos ir kitų gyvybę ir augimą palaikančių funkcijų.
Atrodo, kad šioje stadijoje santykis su autoritetu yra gyvybiškai svarbus, nes nuo jo priklauso pirminių poreikių patenkinimas ir išgyvenimo pasaulyje galimybė. Kartais tas, kuris užima autoriteto poziciją (tai gali būti motina, tėvas, o kartais ir psichoterapeutas), turi atspėti, ko reikia bejėgiam žmogui, kad jis galėtų toliau augti ir gyvuoti. Šiame etape yra svarbu tai, kas psichoterapinėse paradigmose vadinama empatija arba tapatinimusi su kitu tam, kad galėtume atspėti ir suprasti, ko iš tikrųjų reikia bejėgiam asmeniui, kad jis bent laikinai galėtų pajusti savo galią.“
“Pasipriešinimas autoritetams neretai yra svarbi užduotis, siejama su vidinio autoriteto formavimusi.“
Ištraukos iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“
Nuotr. iš Wickimedia Commons
~~~
Jeigu jaučiate, kad šis blog’as padeda Jums kryptingai augti, galite atsidėkoti per PayPal.
Žmogui blogai, ir blogai jau kurį laiką ir jis žino, kad yra blogai, tačiau nieko nedaro. Tai yra toksinis pasyvumas.
Toksiniam pasyvumui reikštis turi įtakos įsikalbėtas bejėgiškumas, kad žmogus pats nieko pakeisti negali. Dažniausiai žmogus, kuriam yra blogai, išlieka pasyvus, nepriima sprendimų, nesiima veiksmų padėčiai keisti, nes mano, kad kažkas tai turi padaryti už jį, kažkas kitas, iš išorės.
Kitas toksinio pasyvumo variantas – tikėtis, kad situacija kažkaip savaime išsispręs ir pagerės. Nepaisant to, kad prieš nosį kalnai faktų, kurie akivaizdžiai rodo, kad pagrindo tikėtis savaiminio pagerėjimo nėra.
Toksinis pasyvumas dažnai susijęs su ankstesnėmis patirtimis, kai sprendimai buvo priimami kitų, stipresnių ir autoritetingų, kurie ne tik neleido reikšti savo nuomonės, bet ir skaudžiai baudė už savo valios reiškimą.
Ji paaiškino, kad kūdikis, pradėjęs čiulpti savo pirštą, vienu metu suteikia sau du malonumus: ir patenkina čiulpimo poreikį burna ir suteikia malonumą pirštui. Tad jau labai mažas vaikas turi savyje sugebėjimą save patenkinti. Ir netgi iš karto dviem būdais arba dviejose vietose!
Tačiau tie kūdikiai, kurie visą vaikystę buvo vystomi kietai, jie ilgą laiko tarpą praleido tarsi įkalinti vystykluose, ir iš jų buvo atimta galimybė pasitenkinti save pačius. Tai reiškia, kad kietai suvystytas vaikas pravirkęs buvo priklausomas nuo kitų ir turėjo laukti pagalbos iš išorės, t.y. iš kitų žmonių. Jis negalėjo pasitenkinti, nuraminti pats save.
Danilo Škofič nuotrauka iš Wickimedia Commons, 1962 m.
O jeigu tuo metu, kai tas vaikas pravirko, niekas negalėjo prieiti ir jo nuraminti? Tai reiškia ne tik vieną kitą papildomą bereikalingą verkimą kūdikystėje, tai reiškia ir tai, kad kelis mėnesius prabuvus kietai suvystytam kūdikiui į smegenis įsirėžia suvokimas apie pasaulį: “pats sau niekuo negali padėti, reikia pagalbos iš išorės“.
Man tai atrodo labai svarbu, nes viena savybių, kuriomis pasižymi narcizų partneriai yra negebėjimas pasirūpinti savimi, toks įsikalbėtas bejėgiškumas. Nuo santykių priklausantys žmonės lieka su jiems kenkiančiais partneriais, nes labai giliai jų viduje yra įsikerojęs įsitikimas, kad jie patys nesugebės deramai savimi pasirūpinti. Todėl jie tarsi sutinka su emociniu teroru, kurį patiria santykiuose, tačiau jų nenutraukia.
Ką aš noriu pabrėžti – kad tai, ar jus tėvai vystė kietai ar ne, ne tiek svarbu. Jeigu vystė, tai tiesiog nepasisekė. Nes tuo metu buvo tokia mada, toks viešas įsitikinimas, kad kietai vystyti kūdikius yra gerai patiems kūdikiams. Galbūt, kad kojos užaugus būtų tiesios? Aš esu įsitikinusi, kad jei mamos būtų žinojusios tuo metu, kad kojos bus tiesios nepriklausomai nuo vystymo, ir kad vaikas dar kartais galės ir pats save nuraminti ir nereikės prie jo prišokti kiekvieną kartą jam suverkus, jo pačios būtų didžiausiu palengvėjimu nevysčiusios jūsų.
Tačiau yra labai svarbu suvokti, kad bejėgiškumo jausmas, ištinkantis kažkokiose situacijose, yra TIK jausmas. Kad tas jausmas yra tik vystymo mados atspindys, bet jis nėra realybė. Tad užklupus šiam jausmui, atpažinkite jį, padėkokite savo mamai už tiesias kojas (arba bent jau pastangas, kad jos būtų tiesios) ir pripažinkite sau, kad tuo metu užklupęs bejėgiškumo jausmas yra TIK tiesių kojų kaina. Kad šis jausmas dar nereiškia, kad kažkas iš jūsų atėmė galimybę ir jėgas pasirūpinti savimi.
Tik todėl, kad tos dėmės ant sienos nebėra, aš galiu apie tai kalbėti.
Vis pažiūriu į tą vietą ant sienos, kur nebėra dėmės, ir negaliu patikėti, kad jos tikrai nebėra. Vis dar nustembu. Nors pati ją panaikinau.
Keista, kai pagalvoji, pažvelgti į baltą lygią sieną ir nustebti. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau, nei balta lygi siena? Kuo čia stebėtis?
Giliau pasikapsčius, aš labiau stebiuosi ne tuo, kad ji balta,o labiau stebiuosi, kodėl taip ilgai ji man negalėjo būti balta. Nors, kai pagalvoju iš praktinės pusės, tai man užtruko tikrai ne ilgiau 10 minučių bendroj sumoj, kad ji būtų vėl balta.
5 minutes actu suvilgytu rankšluostėliu nuvaliau, ir labai nusistebėjau, kaip lengvai man pasidavė tie pelėsiai nuvalomi. O kai išdžiuvo, aš užtrukau tikrai ne ilgiau nei 5 minutes perdažyti tą vietą. Dažai ir teptukas buvo po ranka, tad net pasiruošimui neprireikė daugiau laiko. Tik šitiek mažai darbo ir jos nebeliko?!
O prieš tai gąsdino ji mane kiek mėnesių? Didėjo, plėtėsi, o aš gūžiausi… Pelėsiai augo į šonus, plėtėsi, ir augo į aukštį. Bent man taip atrodė. Kaip kokia žolė. Naktį sapnuodavau, kad pelėsiai apraizgo ir mane… nors miegu toliausiai nuo tos dėmės. Kasdieną dėmė atrodė didesnė, o mano bejėgiškumas prieš ją augo lygiai taip pat.
Kai nebegalėdavau jos matyti, užleisdavau žaliuzes ant jos. Bet žinojau, kad ji, mano priešas, ten yra, kiurkso ir tik laukia progos mane prismaugti. Vėdinau kambarį įnirtingai. Nes skaičiau, ir žmonės sakė, kad skersvėjo pelėsis bijo. Matyt, tikėjausi, kad išsigąs ir pats susinaikins. O aš norėjau, kad man nereiktų nieko daryt, ir jis dingtų pats. Nors kažkur giliai žinojau, kad nedings.
Taip elgtis, jausti, mąstyti vertė manyje tūnantis įsikalbėtas bejėgiškumas. Ir apie jį supratau tik tuomet, kai pagalvojau, kiek stipriai ta pelėsiu dėmė veikė mane, ir kaip ilgai aš nieko nesiėmiau prieš ją daryti, ir kaip iš tiesų buvo lengva kai ėmiausi. Neįtikėtinai lengva ir paprasta.
Įsikalbėto bejėgiškumo matau aplink mane kalnus. Neįtikėtinus kalnus. Žmonės skiria visas jėgas įtikinti visus aplinkinius, kad jų situacija be išeities. Kad jų bėdos neįveikiamos. Įtikinėja kitus ir save. Nekenčia visų, kurie mato sprendimus, galimas išeitis, ir dar apie jas pasako. Tada tie žmonės, vedini įsikalbėto bejėgiškumo, puola visus, nes nori kuo greičiau suvaryti pasiūlytas išeitis iš problemų.
Frank Bramley paveikslo “Beviltiška aušra“ fragmentas, iš Wickimedia Commons
Įsikalbėtas bejėgiškumas yra mūsų slaptas priešas, kuris tūno mumyse ir veikia mūsų rankom, liežuviais, smegenim, mums apie tai nesuvokiant. Tik po to, pažiūrėjus atgal, kai problema įveikta stebėtinai lengvai, pasidaro kažkaip keista – tai kaip čia taip? Tik tada pasimato įsikalbėto bejėgiškumo šešėlis, besislepiantis kažkur tamsesniame sielos kampe…
Įsikalbėtas bejėgiškumas atsiranda iš vaikystės patirčių. Kai kažkada kažkas vyko visai ne taip, kaip mes norėjome. Kai patyrėme didelius frustracijos, pasipriešinimo jausmus, tačiau suaugusieji kaip traktoriai darė savo, neįsiklausė, neatsižvelgė į mus, ir mes patyrėm begalinio dydžio bejėgiškumą. Tada pirmuosius kartus patyrėme, kai gyvenimas mus traiško kaip gatvių tiesimo volas, o mes galim klykti, galim daryti ką norim, o jis vistiek važiuos. Tas siaubas įsirėžė giliai į smegenų vingius. Greičiausiai tokių patyrimų buvo ne vienas. Užaugome suvokę “kartais gyvenimas mane traiško, kad ir kaip man to nesinori, ir aš esu per mažas ir bejėgis tai sustabdyti ir pakeisti“.
Įsikalbėtas bejėgiškumas kaip terminas nėra pats savaime labai tikslus. Nes ne patys jį įsikalbėjome. Kadangį jį gavome iš vaikystės, tai labiau panašu į seną sukirmijusią iš bobutės paveldėtą šimtametę sofą. Kuri naudos nebeneša, o bet kadangi paveldėjome, ją tiesiog turime.
Problema tame, kad tuomet patirtas bejėgiškumas neturi nieko bendro su daugeliu situacijų, kuriose mes atsiduriame suaugę. Kažkada padėjęs išgyventi sprendimas pasiduoti, dabar jau nebetarnauja mums kaip išgyvenimo elgsena. Nes dabar kaip suaugę mes dažniausiai galime kažką padaryti, galime rasti išeitį iš susidariusios nelengvos situacijos. Kiti žmonės yra tokie patys suaugę ir jie neturi teisės pervažiuoti mus kaip volai.
Bet susiaktyvuoja senos programos, ir štai mes palūžtam. Prieš pelėsiu dėmę (nes kažkada girdėjau, jei įsivelia palėsis, tai nebeišnaikinamas, ir suėda visą namą nerįžtamai), prieš slegiančią situaciją darbe, prieš nepalankias sutarties sąlygas, kurių realus poveikis paaiškėjo tik vėliau, prieš smurtaujantį ir emocinių poreikių netenkinantį sutuoktinį, prieš viršininką darbe…
Senos programos mums, suaugusiems, yra visiškai nebetinkamos. Jos ne padeda mums išgyventi, o sukelia neigiamus jausmus visiškai be jokio realybės faktais pagrįsto pagrindo. Sukelia kančias, kurios yra pseudo kančios. Tai yra mūsų smegenyse vaikystėje susikūrusios neuroninės jungtys, kurios pas mus galvoj egzistuoja ir todėl yra lengvai aktyvuojamos, nes… jos egzistuoja!
Netreniruojamos smegenys yra kaip raumenys, jei niekada nekėlėme sau iššūkio išspręsti kokią nors problemą, gali būti, kad pas mus galvoje tiesiog nėra neuroninių jungčių, kurios yra skirtos problemų sprendimui. Gera žinia yra ta, kad galima smegenis lavinti ir tuomet, mąstant apie tai, kaip įveikti problemas, ir kažką darant jas sprendžiant, atsiras naujos jungtys, kurios su laiku taps labiau išvystytos nei įsikalbėto bejėgiškumo minčių takai!
Tuomet, iškilus problemai, mintis apie problemos egzistavimą jau nebenubėgs standartiniais smegenų vingių keliais “problema -> nieko negaliu padaryti, kaip blogai“, o turės pasirinkimą nubėgti ir keliu smegenyse ryškėjančiu takeliu: “problema -> gal galima ją išspręsti? -> kodėlgi nepabandžius? -> kokie gali būti išeities variantai?“. Kaskart jums sąmoningai pasirinkus minčių kojytėmis minti antrąjį takelį, kaip ir tikras takelis žolėje, kuriuo vaikščiojama, darysis vis ryškesnis ir geriau matomas. Kol kažkokiu momentu mintys pačios nubėgs geriau pažįstamu keliuku!
O kaip jūs pastebite savyje tą momentą, kai įsikalbėtas bejėgiškumas perima vairą į savo rankas?
Mano tikras gyvenimas 