Mokslinis paaiškinimas, kaip narcizas pajungia savo auką

Čia yra 70 metų senumo mokslinis eksperimentas su pelėmis, kurio metu buvo tiriama, kaip motyvacija ir kaip apdovanojimas veikia mokymosi procesą.

Trumpai apie tai, kas vyksta tiems, kurie nesupranta angliškai. Pirmiausia paimamos dvi pelės, iš kurių viena yra labai alkana, o kita soti ir jos įdedamos į vienodus narvelius, kur paspaudus svirtelę, iškrenta gabaliukas ėdalo. Pelės apie tai, kaip gauti maisto nežino, tiesiog vyksta stebėjimas, kaip jos elgiasi ir kaip jos atranda būdus gauti maisto.

Kaip matyti, dešinėje esanti pelė, kuri yra soti, susipažįsta su svetima aplinka ir nusiramina. Tuo tarpu alkana žymiai aktyviau tyrinėja aplinką ir nenusiramina po pirminio apsižvalgymo. Būdama alkana ji nenurimsta po apsižvaldymo ir susipažinimo su aplinka. Kol vienas veiksmas neatnešė sėkmės, tol pelė po to iš karto imasi vis kažko kito.

Tuo tarpu soti pelė ilsisi. Ir net jeigu ji atsitiktinai nuspaustų svirtelę ir iškristų maisto, tai nesuveiktų kaip apdovanojimas, nes jinai nėra alkana.

Pirmą sykį alkanai pelei paspaudus svirtelę ir ėdalui iškritus, tai irgi nesuveikia kaip apdovanojimas, nes jinai nepastebėjo, kad maisto iškrito. Tačiau kai po kiek laiko ji atsitiktinai randa maisto gabaliuką, jos smegenys įsiminė, kad tai nutiko jai priėjus netoli svirtelės. Kadangi ji alkana, jai užsifiksuoja maisto ir vietos ryšys. Nuo to momento alkana pelė maisto ieško tik aplink maisto indelį, ir tai yra įrodymas, kad jos smegenyse ryšys maistas-vieta užsifiksavo.

Po kiek laiko alkana pelė atsitiktinai vėl paspaudžia svirtelę ir maistą suėda iš karto. Vėlgi įvyko pastangų apdovanojimas, todėl tai užsifiksuoja jos smegenyse ir jai nebeužtruks taip ilgai iki tol, kol ji vėl paspaus svirtelę ir gaus maisto. Kai dar sykį paspaudžia ir vėl gauna maisto, smegenyse ryšys tarp veiksmo ir apdovanojimo dar labiau sustiprėja. Greitai pelė išmoksta maisto gauti atlikdama vis patogesnį ir mažiau pastangų reikalaujantį veiksmą.

Gyvūnas eigoje dar atlieka kelis ne tokius sėkmingus bandymus, tačiau negavęs norimo apdovanojimo, juos greitai eliminuoja ir jų nebeatlieka.

Kadangi soti pelė nedaro nieko, ilsisi, mokslininkai nusprendžia ją išjudinti suteikdami neigiamą stimuliaciją ir per narvo grindis paleidžia elektros srovę, kuri nesukelia skausmo, tačiau sukelia nemalonų pojūtį. Paleidus elektros srovę matyti, kad sočios pelės elgesys dramatiškai pasikeičia ir ji ima blaškytis po narvą. Kai tikrai besiblaškanti pelė atsitiktinai nuspaudžia svirtelę, elektros signalas iš karto siunčiamas ir pelė apdovanojama tuo, kad baigėsi jai nemalonus reiškinys. Po kelių pakartojimų pelė išmoksta iš karto pribėgti prie svirtelės ir ją nuspausti iš karto, kai tik pradeda tekėti elektros srovė. Kaip paaiškėjo bandymo metu, soti pelė išmoko norimo veiksmo žymiai greičiau nei alkana pelė, kad elektros keliamas šokas yra stipresnis nemalonus pojūtis nei alkis, todėl tai buvo stipresnis motyvatorius išmokti naujo elgesio.

Po to eksperimentatoriais sugalvojo pabandyti išmokyti pelę dar naujo elgesio. Dabar elektros šokas išsijungs tik tada, kai pelė pradės sukti ratą. Kaip ir anksčiau, sprendimą pelė turi atrasti pati. Nemalonus pojūtis įjungus elektrą iš karto verčia pelę ieškoti sprendimo. Kankynės pabaiga sustiprina “teisingą“ elgesį. Pelė vėl labai greitai išmoksta sukti ratą. Nemalonumo pabaiga yra netgi geresnė motyvacija nei pasisotinimas, t.y. poreikio pateikinimas.

Tokiu būdu peles galima išmokyti bet kokio joms nebūdingo elgesio, kokį tik sugalvotų eksperimentatoriai, pvz. griaužti vamzdelį. Taip galima netgi išmokyti pelę muštis su kitomis pelėmis. Kai tik jos nustoja, iš karto vėl įsijungia elektra.

Ką tai turi bendro su narsicizais ir jų aukomis? Visi žmonės turi gyvūnams būdingus instinktus bei mokymosi mechanizmus, kurie iš esmės yra skirti išgyventi. Nors žmonės turi ir daugiau atributų, kurie juos daro žmonėmis, tačiau gyvūninė dalis lygiai taip pat veikia ir žmonėse. Tai, ką narcizai daro su savo aukomis, yra lygiai tas pas procesas, ką eksperimentatoriai darė su pelėmis.

Pirmiausia, todėl meilės alkani žmonės taip lengvai užkimba ant narcizo kabliuko, šiam pasiūlius meilės bombardavimą kaip greitą meilės maistą. Antra, narcizas yra tas eksperimentatorius, kuris konroliuoja aplinką ir kuris apsprendžia eksperimento sąlygas. Tai narcizas nusprendžia, ką auka turi daryti, kad vėl gautų kąsnelį jo meilės.

Po kiek laiko narcizas imasi įvairių manipuliavimo technikų ir atviro pykčio demonstravimo, kas aukas veikia kaip elektros srovė. Narcizų aukos lygiai taip pat greitai ir efektyviai mokosi išjungti didelį nemalonumo jausmą, kurį sukelia narcizai savo elgesiu bausdami už netinkamą elgesį.

Netgi tame, kad narcizai nepasako savo aukoms, kad jie eksperimentuoja su jomis kaip su beteisėmis žiurkėmis, nėra skirtumo. Žiurkės, eksperimentatorių idėtos į narvelius irgi mano, kad čia viskas vyksta iš tikrųjų. Galų gale, net jeigu jos sužinotų, kad čia eksperimentas, jos negali pabėgti ir išvengti.

Taigi, narcizas panaudoja prigimtinius savo aukos išgyvenimo, motyvacijos ir mokymosi mechanizmus tam, kad priverstų auką tarnauti jo tikslams.

---

Nori ištrūkti iš žiurkių narvo? Susitark dėl konsultacijos, kontaktiniai duomenys – kvadratėlyje dešinėje viršuje.

Kaip išsivysto super kritiškas požiūris į pasaulį

Jei vaikas auga namuose, kuriuose daug chaoso, nestabilumo, prievartos, smurto ir pan., tokiuose namuose dažnai kartojasi situacijos, kurios vaikui yra skausmingos. Vaikas niekada nežino, kada pro duris įgrius prisigėręs tėvas ir pradės muštis. Arba pavydus tėvas ir pradės tardyti vaiką, ar buvo mam išėjus, kur ėjo ir kokiais rūbais buvo apsirengusi. O galbūt staigiai perpykęs atvanos užpakalį diržu.

Kiekvienas žmogus gimsta su kraičiu – t.y. mechanizmu, maksimaliai padidinančiu jo kaip rūšies išgyvenimo tikimybę. Tokio vaiko galvoje smegenys persijungia į režimą “kaip išvengti skausmo“. Gyvendamas nuolatinėje įtampoje, kurioje bet kada gali pratrūkti perkūnas iš giedro dangaus, vaikas nuolatos tobulina įgūdžius kurie veikia viena kryptimi – kaip išvengti skausmo.

Taip aktyvuojasi ir gerai išvykstomas jautrumas neigiamai aplinkoje esančiai informacijai. Vaikystėje tai buvo išgyvenimo, t.y. savisaugos mechanizmas. Deja, užaugę žmonės persineša savo “gerąsias“ savybes su savimi ir į suaugusiųjų gyvenimą.

Tai, kas kažkada, t.y. vaikystėje, veikė kaip savisaugos mechanizmas, suaugusiojo gyvenime tai tampa jo kritišku žvilgsniu į pasaulį. Toks žmogus perdėtai jautriai reguoja į bet kokią neigiamą žinią gyvenime. Jame tiesiog išsibudina tie patys vaikystėje išvystyti savisaugo mechanizmai. Toks žmogus, pats tapęs tėvu, gali visiškai abejingai priimti savo vaiko vieną po kito namo nešamus dešimtukus ir pradėti siautėti, vieną kartą vaikui parsinešus 6.

Toks tėvas, manys, kad jis elgiasi labai teisingai, nes taip jam sufleruoja iš vidaus einanti “teisingumo“ sistema, tačiau tai – viso labo tik senas iš vaikystės atėjęs gynybinis mechanizmas apsisaugoti save kaip vaiką nesaugioje aplinkoje. Aplinkoje pasirodžiusi neigiama žinia signalizuoja smegenims “labai didelį pavojų“.

Esant didelio pavojaus aliarmui, smegenys natūraliai atjungia mąstymo smegenų dalį, ir palieka funkcionuoti tik smegenų dalį, atsakingą už emocijas. Tai yra iš laukinių laikų išlikusi saugumo programos dalis. Gamta norėjo, kad jei žmogų ima vytis įsiutęs dramblys, žmogui nereiktų užsiimti filosofiniais svarstymais “kaži, saugu tai ar ne, apmąstykime“, o įsijungti dvi iš galimų išgyvenimo programų – bėgti ar kovoti.

Taip žmogui susižadina išlikimo instinktai, ir su tokia vaikystės patirtimi, žmogus yra be galo kritiškas visiems aplinkiniams, savo vyrui, žmonai, vaikams, giminaičiams, bendradarbiams, draugams ir pan.

Labai gaila ir graudu, tačiau suaugę žmonės nesuvokia, kad jie yra emociškai sužaloti, ir nesupranta, kad jų elgesys yra toks pats žalojantis kitiems.