Komentaras straipsniui “Narcisizmas tampa viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų?“

Kai skaičiau straipsnį “Narsicizmas tampa viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų“, mane apėmė toks jausmas, kad kiekvienam sakiniui turiu antitezę. Kągi, teks rašyti. Pakrypęs tekstas yra ištraukos iš originalaus straipsnio, publikuoto Psichika.eu.

Ne vieną tyrimą atlikusių sociologų nuomone, šiuolaikiniams žmonėms yra būdingas polinkis į narcisizmą. Jį skatina naujosios technologijos ir socialinių tinklų plėtra, pakeitę žmonių bendravimą. Mokslininkai mano, kad narcisizmas taps viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų.

Mano nuomone, narsicizmas nėra nauja epidemija. Taip, šiuolaikinis pasaulis sudaro sąlygas būti matomiems ir reikštis viešai žymiai labiau nei anksčiau, bet tai gali daryti ir sėkmingai daro ne tik narsicistinių polinkių turintys žmonės, bet ir intravertai, kuriems atsistoti prieš minią žmonių ant bačkos gatvėje ir nuvesti juos į revoliuciją sapnuojasi gal tik naktį.

speaker_at_occupy_wall_street_2011_shankbone

Socialiniai tinklai nėra savaime narsicizmo priežastis. Tai yra tik terpė, kurią narcizai gali naudoti savo reikmėms tenkinti. Tačiau piktybiniams narcizams būdingos savybės išnaudoti kitus galėjo būti lygiai taip pat sėkmingai taikomos ir prieš kelis šimtų metų, kai buvo vergija ir žmogaus teisių nebuvimas leido jiems siautėti nepalyginti žiauriau nei dabar.

Labai tikiuosi, kad plintant žinioms apie vaikystės traumas ir kas yra pakankamai gera tėvystė, daugėja šeimų, kuriose vaikai turi jiems klestėti leidžiančią vaikystę, o ne psichologinę koncentracijos stovyklą, kurioje sužalojami visam gyvenimui.

Meilė savo atvaizdui

Terminas „narcisizmas“ anaiptol nėra naujas. Jau prieš du tūkstančius metų Ovidijus poemoje „Metamorfozės“ aprašė mitą apie jaunuolį medžiotoją Narcizą, kuris buvo labai gražus. Kartą medžiodamas jis vandenyje atsitiktinai pamatė savo atspindį ir jį įsimylėjo. Jaunuolis žiūrėjo į savo atvaizdą tol, kol numirė, nepajėgdamas pasitraukti iš tos vietos. Ten, kur jis stovėjo, išaugo gėlė, pavadinta narcizu. Šiandien narcizais vadinami save įsimylėję žmonės, kuriems gyvenime svarbiausia – jie patys.

Būti svarbiu sau pačiam nėra patologija. Atvirkščiai – tai sveikos psichikos požymis. Jeigu aš esu sau svarbus, tai aš rūpinuosi savimi, tenkinu savo poreikius ir dėl to jaučiuosi gerai, esu patenkintas savimi ir savo gyvenimu. Aš esu laimingas žmogus, dėl to kitiems malonu mane matyti, mano patenkintos akys pasitinka ir kitus žmones su meile. Tai yra ne narcizo, o sveikos psichikos žmogaus portretas.

Autorė šia pastraipa tarsi teigia tarp eilučių, kad yra blogai būti svarbiu sau pačiam. Narsicizmo esmė yra ne tame, kad narcizui jis yra svarbiausias. Narsicizmo esmė yra tame, kad narcizas, norėdamas įrodyti sau pačiam, kad jis yra svarbus, savo poreikiui tenkinti išnaudoja kitus žmones. Ir tai daro juos puldamas, žemindamas, versdamas elgtis ir kalbėti prieš jų valią, menkindamas, fiziškai ir sukeldamas žalą kitiems žmonėms.

Paprastai narcisizmą, kuris yra ne patologija, o tiesiog psichologinė savybė, visuomenė smerkia.

Įdomu, kas spaudinėja Like Facebooke, kol visi smerkia?

Totalitarinėse visuomenėse bet kokios narcisizmo tendencijos būdavo užgniaužiamos, bet kokios individualizmo apraiškos visaip smerkiamos, žmonėms teigiama, kad gėda išsiskirti iš minios, kad reikia savo interesus aukoti dėl daugumos.

Individualizmas ir narsicizmas yra du skirtingi dalykai. Aš galiu būti išskirtinė asmenybė, rašyti eiles, vaikščioti labai originaliai apsirengusi ir visaip kaip būti individualybe, kol aš neverčiu kitų žmonių tenkinti mano poreikius būti žymia, garbinama ar žinoma, tol čia ne narsicizmas.

Manau, kad totalitarinėse visuomenėse narcizui yra puikios sąlygos klestėti. Kadangi narcizai paprastai dėl savo asmeninių savybių gerai lipa karjeros laiptais ir pasiekia aukštų postų, juose totalitariniuose režimuose yra nevaržoma laisvė reikštis visiems blogiausiems narcizams. Diktuoti savo nuomonę ir tikėtis, kad ji bus beatodairiškai priimama ir garbinama kartu su ją išsakiusiu asmeniu. Jeigu ne, nevaržomos sąlygos naikinti savo priešus.

Šiandien visur teigiama, kad pirmiausia reikia mylėti save, o tik paskui visus kitus. Ši mintis gal ir nėra bloga, bet kur ji gali nuvesti?

Ši mintis yra visiškai teisinga. Žmogus, mylintis save, yra ne narcizas, o narcizo priešingybė. Toks žmogus sveikai patenkina savo gyvybinį poreiki jaustis, kad “su manim viskas iš esmės gerai“. Tai yra jo vidinis jausmas, tarsi žinojimas. Jis gyvena remdamasis šiuo baziniu įsitikinimu.

Narcizas tuo tarpu, atvirkščiai, jis verčia kitus žmones sistemingai elgtis taip, kad jų žodžiai ir elgesys įrodinėtų narcizui, kad su juo ne tik kad yra viskas gerai, bet kad jis yra geresnis už kitus. Sveikos vidinės nuostatos nebuvimas verčia narcizą bet kokia kaina, net jei reiktų taikyti prievartą prieš kitus žmones, ieškoti perdėto savęs patvirtinimo išorėje.

Narcisizmo pradmenys – šeimoje

Šiuolaikiniai tėvai vaikams nuolatos kalba apie jų unikalumą. Jei trejų metų vaikas gali padeklamuoti porą eilėraščių ir nupiešti kreivą namelį, jis skelbiamas vos ne genijumi. Skųsdamasis dėl konfliktų vaikų darželyje arba mokykloje, vaikas gali išgirsti: „Tu juk toks geras ir protingas, o jie visi – kvailiai, nekreipk dėmesio!“ Štai jis ir įpranta laikyti save „išrinktuoju“, o kitus – „kvailiais“.

Narsicizmo pradmenys tikrai yra šeimoje. Ir iš tiesų pagyros pastaruosius dešimtmečius buvo vyraujanti vaikų auklėjimo kryptis. Tačiau, mano nuomone, ne nepagrystos pagyros yra tikroji priežastis, lemianti narsicizmo kaip asmenybės sutrikimą išsivystymą. Pagyros gali prisidėti, tačiau tam, kad taip stipriai paveikti asmenybės vystymosi eigą, kad ji sutriktų, reikia kažkokio žymiai stipresnio veiksmo.

Ir tai perdėta vaiko kritika, baudimas, tėvams nepriimtinų vaiko savybių visiškas atstūmimas. Pavyzdžiui, jei berniukas verkia, tėvas jį sumuša. Jei šalia tokio perdėtai žiauraus elgesio su vaiku, jam pademonstravus tėvams nepriimtiną jo asmenybės pusę, kartu eina meilės ir dėmesio davimas tik už ypatingus pasiekimus, tai jau supurena deramą dirbą narsicizmui. Pavyzdžiui, tas pats žmogus, apie kurio sumušimą kątik papasakojau, jį tėvai išleido į mokyklą dviem metais anksčiau nes jis buvo toks protingas, kad jau sprendė mokyklinius uždavinius, būdamas 4 metukų amžiaus. Jis prisimena, kaip tėvai žavėjosi jo genealumu, tačiau daugelį mokyklos metų prisimena kaip košmarą, nes teko nuolatos kovoti su vyresniais už save ir jėgos buvo nelygios. Jį tėvas primušė, žinoma, kai jis parėjo namo verkdamas dėl to, kad jį nuskriaudė vyresni klasiokai.

Žemos savivertės žmonių virtuali sėkmė

Vystantis aukštosioms technologijoms, narcizų gyvenimas gerokai palengvėjo. Juk dabar nėra būtina aplinkiniams rodyti tikrąjį veidą, norint gauti dėmesio porciją. Tarkime, „Facebook“ kasdien apsilanko 936 mln. lankytojų. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, socialiniais tinklais dažniausiai žavisi būtent narcizo polinkių turintys žmonės.

Narcizams būdinga bandyti pasirodyti geresniems, protingesniems, sėkmingesniems, negu yra iš tiesų. Jei narcizas apsilankė kokioje nors prestižinėje vietoje, pavyzdžiui, elitiniame klube, būkite tikri – jis paskyroje būtinai paskelbs dešimtį labiausiai vykusių nuotraukų, kad kiti jam pavydėtų. Net jei ten pateko visiškai atsitiktinai. Narcizai labai mėgsta fotografuoti savo mašinas ir butus net jei juos išsinuomojo arba nusipirko už skolintus pinigus. Dar narcizai ypač mėgsta asmenukes. Fotografuojasi su žinomais žmonėmis (kurie veikiausiai vėliau nė neprisimins savo atsitiktinio pažįstamo) arba palydovais, turinčiais visus aukščiausios klasės atributus: vyras gali nusifotografuoti su gražia ir gerai apsirengusia modelio tipo mergina, moteris – su ponu brangiu kostiumu, stovinčiu prie bentlio… Ir tai visai nereiškia, kad jų santykiai yra artimi.

Aprašytas elgesys yra narsicistinis. Tačiau jeigu tai yra vienintelė žmogaus narsicizmo apraiška, tai nieko čia baisaus. Kiti tokie patys tuštučiai tas nuotraukas laikina ir žavisi arba pyksta. Esmė yra tokia, kad žmogus, įkeldamas nuotrauką į Facebook nors ir ieško popierinės šlovės, jis niekam nedaro nieko blogo. Kas nori, tas ir spaudinėja mygtukus po tokia nuotrauka. Kol tai vyksta laisvanorišku pagrindu iš visų pusių, tol viskas yra tvarkoj ir gali vykti kiek tik nori.

Tačiau jeigu jus kažkas apšmeižė jūsų bendram draugui vien dėl to, kad nepaspaudėt “patinka“ prie 7 selfio per dieną, tai jau yra trikampio kūrimas norint jums atkeršyti už tai, kad nesušėrėt narcizo ego virtualaus torčiuko gabalo. Ne selfiai ir ne paskui tuštybę nusitęsusios eilės yra problema. Problema yra ten, kur vienas žmogus taiko spaudimą tam, kad priverstų kitą žmogų elgtis taip, kaip tas nenori vien tam, kad išpūstų savo reikšmingumą.

Įdomu tai, kad tie žmonės, kuriuos pažįstu asmeniškai, kurie, mano nuomone, turi stipriai išreikštų narcizo bruožų, pusė jų apskritai neturi facebooko paskyros. Kita pusė facebooką naudoja, tačiau itin apdairiai skelbia asmeninę informaciją. Taip, pastarieji tikrai naudojasi socialiniu tinklu įspūdžiui apie save formuoti. Ir nors jų keliamos nuotraukos yra tikrai atrinktos kaip gražios, tai nėra žmonės, kurie tai daro įkyriai dažnai.

Narcizai taip pat mėgsta pasakoti apie sėkmę ir gyvenimo įvykius, net nereikšmingus, kaip darbo vakarėlis arba vakarienė restorane, ir reikšti gilias mintis, dažnai kur nors nusirašytas. Jie nepraleis progos išreikšti nuomonę bet kokiu klausimu – tik tam, kad ką nors pasakytų.

Dar klausimas, kame daugiau žalos, kalbėti apie savo sėkmes ar nepaliaujamai dejuoti, kas yra būdinga lietuvių kultūrai. Manau, šioje situacijoje skiriamasis bruožas turėtų būti, ar jūs, bendraudami su žmogumi, pakaitomis gaunate kalbėti ir esate išklausytas maždaug tiek pat, kiek leidote kalbėti ir klausėte kito. Chronometru matuoti nebūtina, bet jeigu prabendravote su žmogumi 3 valandas ir iš jų maždaug 1,5 val. kalbėjo jis apie savo pasiekimus ir sėkmę, ir tiek pat laiko jūs apie savo nesėkmes, ir jus išklausė, vadinasi, bendraujate ne su narcizu. O apie ką kalbate ir jo klausote, renkatės jūs patys. Ir ar vėl eisite susitikti klausyti narcizo monologų antrą kartą.

Apibendrinant, socialiniai tinklai ir jų plėtra nėra narsicizmo epidemijos priežastis. Tiksliau, netgi pačios epidemijos nėra. Tiesiog narsicizmas kaip reiškinys yra įvardinamas, aiškiau suvokiamas, apie tai daugiau kalbama. Todėl ir susidaro įspūdis, kas anksčiau to nebuvo, o dabar yra.

Narcizai buvo visais laikais, tik anksčiau tai būdavo nurašoma konkretaus žmogaus charakteriui.

Na, o straipsnis mane nuvylė, nes jame neradau nei vieno teisingo sakinio. Nors visi sakiniai parašyti gramatiškai teisingai, iš esmės jo vertės tik tiek, kaip kad pasakyti, kad viskas, kas geltona yra kiaušinienė.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotraukos iš Wickimedia

Kame problema, kad žmonės deda daug selfių į Facebook´ą, taip ir neatskleista. Na, tingisi visus laikinti, teisingai. Mano akimis, vienintelė reali su tuo susijusi problema yra ta, kad daugybei duomenų saugoti reikalingi dideli duomenų centrai, ir jų aušinimas prisideda prie klimato atšilimo.

 

Komentaras straipsniui “Narcisizmas tampa viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų?“

Išnaudojimo aklumo sindromas (IAS)

Ką pastebėjau ir vis dar pastebiu savyje, kitų man artimų žmonių gyvenimuose ir ką matau kituose žmonėse, kurie kreipiasi pas mane konsultacijų, yra tai, kad žmonės gali ilgą laiką būti labai nepalankioje situacijoje su savo artimaisiais ir nematyti, kad jie yra išnaudojami.

Moterys ar vyrai gali ilgai palaikyti meilės ryšį su kitu žmogumi, kuris vienareikšmiškai jais naudojasi, ir to nematyti ir nesuvokti. Žmogus gali naudotis pinigais, pavergti žmogų, kad jis bendrautų tik su juo ir su niekuo daugiau, atimti iš jo visus kitus tam žmogui anksčiau buvusius svarbius kontaktus, atriboti jį nuo pasaulio, jį emociškai žeminti, menkinti, niekinti, riboti ir visaip kitaip blogai elgtis. Ir tai gali tęsti ilgus metus, tačiau engiamas, išnaudojamas ir ribojamas žmogus nesuvokia, kas vyksta, kad jis yra išnaudojamas ir kad tokie santykiai yra jam visiškai nenaudingi.

Tokie santykiai ne tik verčia žmogų blogai jaustis, tačiau smukdo jo vertę, pasitikėjimą savimi, uždaro į tamsų kambarį, kuriame darosi vis mažiau vietos, tamsiau ir baisiau. Tačiau žmogus, su kuriuo taip elgiamasi, neįžvelgia sistemingumo, nesuvokia, kad tai yra emocinis smurtas (galbūt ir fizinis?), kad tai yra iš esmės jo išnaudojimas. Sheila Robinson Kiss

Tokiam reiškiniui apibūdinti viena iš mano mokytojų Sheila Robinson Kiss sugalvojo terminą – išnaudojimo aklumo sindromas (IAS).

Aš pastebėjau, kad tuomet žmonės jau kurį laiką, kelis mėnesius ar metus jaučiasi santykiuose blogai, tačiau nesuvokia būtent emocinio smurto dalies, nesuvokia, kad yra išnaudojami ir kad smurtautojo elgesys seniai nebėra pavieniai atvejai, kai jis susinervimo darbe ar jam buvo tiesiog bloga diena. O kad tai yra sistemingas artimo žmogaus išnaudojimas, kuris seniai nebetelpa į normalaus bendravimo rėmus.

Jeigu taip yra nutikę Jums, papasakokite savo istoriją komentaruose, tegu jinai paskatina kitus žmones atpažinti savo situaciją jūsų istorijoje. Taip padėsite kitiems praregėti!

Nuoroda į video, kuriame ji plačiau kalba apie IAS (anglų k.)

***

Jeigu jūs seniai kenčiate dėl santykių su artimiausiais žmonėmis, ir nesate tikri, ar tai tik pavienės problemos, ar sistemingas išnaudojimas ar emocinis smurtas, susisiekite su manimi dėl konsultacijos per skype. Mano kontaktai – meniu kvadratėlyje dešinėje viršuje. Iki greito!

Išnaudojimo aklumo sindromas (IAS)

Ar narcizų aukos suvokia, kad jos aukos?

Šitą klausimą gavau iš skaitytojos prie mano įrašo “Pažiūrėk, kiek aš padariau dėl tavęs?!“. Šiandien atsakinėju į pirmą jos klausimą: “Ar narcizų aukos suvokia, kad jos aukos?“.

Ir taip, ir ne. Aš,pavyzdžiui, daug daug metų nesuvokiau, kad esu narcizo auka. Blogis yra toks, kad nesuvokus pirmojo narcizo narsicizmo ir jo poveikio mano asmenybės raidai ir charakteriui, po to susidarė galimybės ir kitiems narcizams atsirasti mano gyvenime.

Taip savo gyvenime esu turėjusi labai artimus ryšius su trimis narcizais, deja. Ir tik tada, kai visiškai sugriuvo mano gyvenimas, tiesiog į šipulius, o kas svarbiausia, kartu griuvo tarsi ir gyvenimo pagrindai, tai privertė mane plačiau atmerkt akis ir suvokti, kasgi čia įvyko, kas čia dedas, atpažinti narcizus, įvardinti sau, o tada jau įvardinti ir savo problemas, kurios leido jiems veistis mano gyvenime.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Taip kad labai labai daug metų buvau ištisai po vieno ar kito narcizo įtaka ir to nesupratau. Todėl atsakymas ir taip, ir ne.

Beje, dabar esu pridavusi straipsnį į žurnalą “Psichologija Tau“, tikiuosi, kad jį patvirtins ir jis pasirodys, jame yra plačiau apie narcizų aukas, kas jas suformuoja, iki kada jos nesuvokia narcizo, kada praregi ir visa išsivadavimo iš tokios dinamikos metodika. Kadangi ilgą straipsnį apie tai jau parašiau, jei norit padidinti šansus, kad straipsnis būtų išspausdintas, galit net emailą į redakciją brūkštelt, dar sukalbėkit kokį poterį, kad jį į žurnalą įdėtų ir nuo kito mėnesio pradžios eikit ieškot naujo numerio.

Tada man nebereikės visko rašyti iš naujo. Pasakysiu tik tiek, kad kol nežinojau nei apie narcizus mano gyvenime, tol nežinojau ir to, kad esu auka. Kad ja buvau, tai žinoma! Kentėjau ir tiek, nesuprasdama, kur čia šuo pakastas. Ieškojau laimės kaip ir visi žmonės, prabangiuose pirkiniuose, karjeroje, meilėje, kelionėse ir visur kitur. Buvau auka, bet to nežinojau, kentėjau sau ir tiek. Buvau nesąmoninga auka. Beje, manau, kad auka ir yra tol auka, kol ji yra nesusivokusi.

Kaip visada, susivokimas ir sąmoningas savo sitacijos įvardijimas jis nebeleidžia būti auka. Nes kai suvoki, kaip pats elgiesi, kad ja taptum ir ja būtum, tai arba nusprendi taip nebesielgti, jeigu tai kėlė kančias, arba lieki toje rolėje, bet jau sąmoningai, t.y. neši išdidžiai aukos karūną.

Bet žmonės, nešantys aukos karūną vis tiktai yra priklausomi nuo aukos rolės, tai yra jų pasirinkimas būti aukomis. Nes buvimas auka labai jiems apsimoka. O narcizui tokia situacija irgi yra gerai – jam nereikalingas susivokęs, savo vertę žinantis žmogus. Jam ir reikalinga asmenybė su trūkumais, nepasitikinti savimi, nes harmoningas asmuo tiesiog negalės būti su narcizu. Todėl narcizai skatins aukos nepasitikėjimą savimi, nesavarankiškumą, izoliaciją nuo visuomenės bei socialinių ryšių.

Kuo labiau nesusivokusi auka, tuo jiems geriau. Tačiau ateina laikas, kai kažkas atsitinka, ir valktis nukrenta nuo akių. Dažniausiai taip atsitinka ne dėl sąmoningo aukos sprendimo, o kai gyvenimas pasisuka visiškai nebevaldoma kryptimi, kai atsitinka kažkas baisaus ir nebesuvokiamo, kai gyvenimas išsprogdina vidines mūsų sistemas ir supratimą, iš ko susideda gyvenimas ir “kaip turi būti“. Trumpai tariant, kai ištinka rimta krizė. Taip, deja, atsitiko ir man. Negaliu labai didžiuotis sąmoningu sprendimu. Bet galiu didžiuotis sprendimu suvokti, kas atsitiko ir išmokti svarbią gyvenimo pamoką. Ir atvert akis kitiems, kam jau atėjo laikas irgi valkčiai nuo akių nukristi.

Man tas valktis nukrito nei staigia, nei lėtai. Leiskite paaiškinti. Tai, kad aš kentėjau su narcizų keliamais padariniais ilgus metus ir dešimtmečius, tai atrodo, kad valktis nukrito staiga ir susivokimas atėjo greitai. Vistik tai tęsėsi kelis mėnesius. Pamenu, netgi kai apsimiegojus vėlai vakare perskaičiau pirmąjį straipsnį, po to jį pamiršau gal keliems mėnesiams, gal savaitėms. Bet narcizo keliami didelio skausmo ciklai privertė grįžti ir gilintis. Per kelias savaites supratau, kas per paukštis narcizas. Tada žvilgsnis pamažu nuo jo krypo į save, ir toliau kilo klausimai, ką daryti, kad tai nebepasikartotų? Tai tęsėsi dar kelis mėnesius ir tebesitęsia, tik jau daugiau praktikuojuosi nei skaitau teoriją, nors labai nenutolstu ir nuo jos. Tiesiog mokausi gyventi taip, kad narcizai klykdami bėgtų nuo manęs į visas keturias pasaulio šalis.

Taip nejučia atsakiau ir į dar vieną tos pačios skaitytojos klausimą, ar teko asmeniškai susidurti su narcizais. Dabar kai pamąstau, tai visą ligšiolinį gyvenimą su kelių metų išimtimi, mano santykiai su šiuo tipažu buvo, deja, itin artimi.

Nuo rodymo pirštais atsiribosiu, nes tie žmonės yra gyvi. Tad jei norės, atsišauks patys. Parašiau ir juokinga, aišku, kad jie neprisipažins. Tai ne tokios asmnybės stilius. Narcizas prisipažins tik tokiame kontekste, kur būti narcizas yra šaunuolis ir sektinas pavyzdys.

Bet va mano pateikiami pavyzdžiai praktiškai visi be išimties yra iš gyvenimo, iš narcizų, kuriuos, deja, teko laimė ir nelaimė pažinti.

Ar narcizų aukos suvokia, kad jos aukos?