Narcizai visada išsiduoda

Jeigu jūs esate turėję santykius su narcizais, pažvelgę atgal į savo patirtį, suvoksite, kad ženklai buvo nuo pat pradžių. Žinoma, tam turite būti su savimi brutaliai sąžininga.

Nors narcizas santykių pradžioje, kai jus dievino ir garbino, iš visų jėgų stengėsi elgtis nepriekaištingai ir tiesiog tobulai, tai vistiek buvo tik atliekama rolė, o ne tikrasis jis. Todėl per perdėtą meilės demonstravimą nori nenori prasimuša keisti dalykai, kurie ir yra pirmosios užuominos į tikrąją, t.y. narsicistinę asmenybę.

Esu tikra, jei nuoširdžiai, nepagražindama peržvelgtumėt savo patirtį nuo pirmų akimirkų su narcizu, kažkoks jo elgesys buvo gana aiškūs signalai, iš anksto pranešantys apie gresiančią bėdą.

Galbūt jis perdėtai stipriai sureagavo į jūsų elgesį, kurį jis priėmė kaip atstūmimą? Galbūt jau pačioje santykių pradžioje su nubaudė neperžengiamos tylos siena? Galbūt labai anksti pradėjo elgtis taip, tarsi jūs būtumėt daug artimesni, nei iš tiesų buvote. Galbūt kažkokioj situacijoj perdėtai aršiai, piktai ar kontroliuojamai reagavo į menką, kasdieninį jūsų poelgį? Galbūt kažkokie epizodai išdavė, kad jis buvo žiaurus su gyvūnais, kitų žmonių mažais vaikais. Galbūt jis buvo labai nepagarbus su aptarnaujančiu personalu? Gal tyčiojosi iš kitų žmonių? Galbūt jis demonstravo nesuvokiamai šaltą elgesį su savo šeimos nariais? Galbūt tam tikrose, kad ir nedidelėse situacijose, buvo nesuvokiamai šaltas kitų žmonių jausmams? Galbūt jo gyvenime yra per daug nepaaiškinamų aršių konfliktų arba su per daug šeimos narių nutrauktų santykių? Galbūt jam visi žmonės atrodo kaip idiotai?

Galbūt jis nuo pat pradžių agresyviai ir įžūliai reikalavo dėmesio? Galbūt susitikus po 15 metų prisipažino, kad jus myli, nors tuomet tebuvote susitikę labai epizodiškai? O gal jis per daug, nepaaiškinamai ir nelogiškai atsidavęs jums? Jau vien tik neaiškus fone atsiradęs jausmas, kad čia kažkas ne taip, ir yra pakankamas ženklas, kad čia tikrai yra kažkas ne taip.

Daugelis iš žalojančių santykių su narcizais ištrūkusių partnerių prisipažįsta, kad pačioje pradžioje tikrai buvo tas momentas, kai buvo aiškus jausmas, kad “kažkas čia ne taip“. Tačiau kadangi narcizas labai aktyviai pradinėje santykių fazėje užbombarduoja meilę liudijančiais poelgiais, tai bendrame fone tas jausmas dažniausiai ir lieka kaip tik momentinis.

Anastazijos Rasputin nuotrauka “Sutrikusi“, Wickimedia

Narcizų aukos dažniausiai negali suformuluoti pačios sau, kas tuo momentu atrodė ne taip. Negali įvardinti, apibūdinti to jausmo, išreikšti žodžiais. Be to, visame aktyvaus meilės demonstravimo fone, joms pačioms tai pasirodo kaip noras be priežasties kabinėtis prie tobulo žmogaus. Jausmo neapčiuopiamumas irgi suvokiamas kaip svarus įrodymas mūsų loginei smegenų daliai, kad “turbūt aš čia išsigalvoju“. “Turbūt tiesiog negaliu patikėti, kad ir man taip gali pasisekti, tai ir kabinėjuosi be reikalo prie nuostabaus žmogaus“.

Kadangi narcizai instinktyviai ieško silpnų žmonių, jie išsirenka tuo metu sunkumus patiriančius žmones, kuriems tuo momentu kaip niekada reikia stipraus peties atsiremti. Iš vidaus einantis išorinio palaikymo poreikis verčia ignoruoti jaučiamus pavojaus signalus.

Mūsų kūnas yra labai sudėtingas ir jautrus mechanizmas. Daugelis iš išorės patenkančios informacijos yra nuskaitoma ir perdirbama pasąmonės lygmenyje, t.y. mums tuo metu patiems nesuvokiant apie mumyse vykstančius procesus. Kaip pavyzdys – jei žmogus taria vienus žodžius, o jo kūnas byloja priešingai, tai mūsų pasąmonė sugebės suvokti ir mums pasiųsti nerimo signalą. Nors tariami žodžiai atrodys logiški, atitinkantys aplinkybes ir t.t., t.y. loginiame lygmenyje mes nesugebėsime įvardinti, kas čia neatitinka. Tačiau gyvūninė smegenų galis, atsakinga už išgyvenimą, pajus pavojų ir pasiųs signalą “nešk kudašių“. Pavojaus jausmas bus patiriamas kaip nemalonus pojūtis, nepaaiškinamas jokiais akivaizdžiais loginiais argumentais.

Problema yra tame, kad narcizų aukos dažnai yra pačios augusios ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Kai nebuvo pakankamai atsižvelgiama į vaiko poreikius ir jausmus. Tėvai, kad jiems būtų patogiau, vaikui aiškino “nieko čia tokio“, kai vaikui buvo baisu. Arba “tu ne taip suprantai“, ar “vėl išsigalvojai“ vaikui sakant tiesą. Tokiu elgesiu vaikui buvo suformuotas sąlyginis refleksas nepasikliauti jo vidiniais pojūčiais. Jeigu vaikas nesugebėdavo mamai logine kalba paaiškinti, kodėl jam yra baisu, arba kodėl mama turėtų atsižvelgti į jo baimę – o kuris vaikas tai iš tiesų galėtų?! Taip ir lieka vidinis įspaudas – jeigu negali paaiškinti logiškai, iš ko kilo pavojus, nepasitikėk savo vidiniu pavojaus jutikliu, jis turbūs sugedęs. Ypač jei tėvai kartodavo, kad vaikas reaguoja perdėtai, yra per daug jautrus.

Taip korumpuota vidinė savisaugos sistema nesuveikia, kad apsaugotų nuo pavojingos būtybės, kuri turi žmogišką išorinį pavidalą.

Be to, narcizų aukos būna tokios ištroškusios meilės, kad netgi jeigu pajustų pavojų, jos negali atsispirti tai traukai, kurią sukuria narcizas. Jos negali nusisukti nuo narcizo, nes jų tikrasis kasdieninis gyvenimas yra per daug joms pačioms nepatrauklus. Todėl narcizas atrodo per didelė netektis. Nepamirškime, narcizas tuo metu žaidžia savo žaidimą išsitraukęs kozirius. O kadangi jie, kaip taisyklė, partnerių yra turėję palyginti nemažai, jie turi gerus įgūdžius. Taip ir skrenda kaip drugeliai į ugnį…

Kad nepatirtų per didelės vidinės įtampos, žmogaus psichika pasirenka selektyviai ignoruoti tam tikrą dalį vienas kitam prieštaraujančių realybės gabaliukų. Narcizo auka yra tokia silpna, ištroškusi meilės, kad pasirodžius žvilgančias plunkstans išskleidusiam povui, ji pasąmoningai pasirenka apsimesti, kad pavojaus signalų nėra. Taip psichika suveikia tam, kad žmogus galėtų toliau judėti norima kryptimi, t.y. vystyti santykius su narcizu, tačiau tuo pačiu kad neišprotėtų nuo per didelės skirtingų signalų patiriamos vidinės įtampos.

Šiems mechanizmams suveikus, narcizo ištransliuoti, kitą sykį ir labai ryškūs signalai, yra tarsi išbraukiami iš istorijos, lyg jų nebūtų buvę. Išmetami už borto kaip nereikšmingi, pavieniai, neesminiai. Tačiau jie yra. Ir netgi tuomet, kai tai tėra jausmas, kad “kažkas čia ne taip“, savimi ir savo pojūčiais pasikliaunančiam žmogui tai yra pakankamas pavojaus signalas. Kurio, kaip matyti, savo paties labui verta paisyti.

 

Ribos.

Prieš du metus sėdėjau Ankaros viešbuty ir žiūrėjau video, kuris aiškino apie žmogaus ribas. Pamenu tą jausmą – norą suvokti esmę ir tarsi aš būčiau įžengusi į mokyklą baltomis kojinėmis iki kelių apie šlaunis plakantis plisuotam sijonui. Visiškas nežinojimas, sumišęs su smalsumu galvoje su baltais kopūstais – kaspinais.

Dabar, praėjus dvejiems metams, kai manau, kad temos esmę suvokiau neblogai, nepaliauju stebėtis – kaip aš užaugau ir nugyvenau tiek daug metų nieko nežinodama apie tokį svarbų dalyką?! Kaip tai apskritai įmanoma? Kodėl niekas apie tai nekalba?

Paskutiniu metu tiek ženklų tiesiog rėkia man į ausį, kad turiu apie tai rašyti, kad rašysiu. Greičiausiai ne vieną straipsnį.

Užduokite sau klausimą – kas yra žmogaus ribos? O kur yra mano ribos? Kur baigiuosi aš ir prasideda kiti žmonės? Kur yra ta aiški riba, kurią pamačius tampa aišku, kad iki čia – aš, o va nuo ten – jau visi kiti, t.y. išorinis pasaulis.

Nėra taip paprasta atsakyti, ar ne? Fizinis kūnas turi aiškias ribas, jis baigiasi tiksliai ten, kur yra oda. Viskas, kas yra odos viršutinis sluoksnis, nagų ir plaukų galiukai, žymi mano kaip fizinio kūno pabaigą. Mano odos išorėje esantis pasaulis yra už mano ribos. Ar tikrai?

Kai man pirmoje klasėje berniukai tampė už kasos, taigi veikė ne mano viduje, bet man labai nepatiko, kai kada net skaudėjo! Ir tai mane labai nervino ir man nepatiko.

O jeigu dar kas nors pasakė kokį įžeidžiantį žodį, tai išvis prie manęs net neprisilietė, bet taigi kaip paveikia mane!? Tai kur yra ta tiksli riba, skirianti mane ir kitus? Galbūt tai, kad tą ribą nėra paprasta apčiuopti iš pirmo žvilgsnio, ir jos nemoko mokykloje kaip kokios Pitagoro teoremos, ir yra priežastis, kodėl ši tema taip ir lieka  neišstudijuota ir po paskutinio skambučio?

Ar todėl, kad kiekvieno žmogaus ribos apskritai yra skirtingos? Kas vienam malonu, kitas to negali pakęsti. Vieną toks žodis įsiuntina, kitą – prajuokina.

Vis dėlto priėjau išvados, kas savo ribų suvokimas yra be galo svarbus klausimas, norint rasti savo vietą aplinkoje ir suventi tiek su savim, tiek su išoriniu pasauliu.

Ir nors išorinės ribos (dar?) nesugalvojau, kaip aprašyti kaip matematinės formulės, vis tiktai tai ribai išmatuoti kiekvienas turime įmontuotą vidinį prietaisą. Tas prietaisas – tai emocijos.

Dažniausiai staiga sukilusios neigiamos, nemalonios emocijos yra prietaiso būdas parodyti, kad kątik buvo pažeista mano asmeninė riba. Jeigu man ant kojos užlipo troleibuso pakeleivis ir tai mane suerzino, vadinasi, mano vidinis prietaisas pranešė, kad kątik buvo pažeistos mano ribos.

Jeigu po stalu ant mano pėdos pėdą padėjo mano mylimasis, tai mane nuteiks visiškai priešingai – aš jausiuosi mylima ir susijusi su juo. Man bus malonu. Vadinasi, jis mano ribos nepažeidė. Taip, išorinis veiksmas atrodo beveik taip pat, tačiau, aš pastarąjį aš įsileidau pati. Jis nepažeidė mano ribų, nes jį aš pati esu įsileidusi arčiau savęs.

Tačiau jeigu jis pratrūktų rėkti, tai mane sunervintų. Ir vėlgi – vidinis prietaisas paleido alarmą dėl pažeistų mano ribų. Nesvarbu, kad jis mano mylimasis, ant manęs rėkti negalima niekam. Tai irgi yra mano riba.

Nuotraukos iš Wickipedia

Manau, bus daugiau.

 

 

 

Kaip vaikystės traumos reiškiasi kasdieniame gyvenime

“Vaikystės trauma sukuria bazinius įsitikinimus.

Baziniai įsitikinimai lemia tai, kaip vidinis balsas kalba su mumis.

Vidinis balsas sukelia tam tikrus jausmus.

Jausmai sukelia elgesį.“

Jenna Ryan

Lewis Hine nuotrauka iš Wickimedia Commons

Ištrauka iš video (anglų k.)

*****

Jeigu Jums atrodo, kad kenčiate nuo vaikystės traumos, galime pasikalbėti, galbūt galėsiu Jums padėti. Mano kontaktai meniu juostoje dešinėje.

Narcizas niekada nesako Atsiprašau…

Dar vienas iš būdų, kaip atpažinti narcizą pabendravus jau kurį laiką, arba pasitikrinti, jei kilo įtarimas, prisiminti, ar esate kada nors iš jo girdėję nuoširdų atšiprašau?

Na žinoma, gali būti, kad prispaustas prie sienos arba tam, kad greičiau išsisuktų iš padėties, patį žodį pasakyti gali. Tačiau kalbu apie nuoširdų, tikrą atsiprašymą. Jame nebūtinai turi būti daugiau žodžių, gėlių puokščių ar dar kokių nors privalomų atributų. Kalbu apie jausmą, apie tą atgailos jausmą, kuris matosi akyse ir girdisi tame žodyje atsiprašau…

Net jei žmogus neturėjo ketinimo įžeisti, įskaudinti, užgauti, tačiau net padaręs tai netyčia ir apie tai sužinojęs, pajaus tą kaltės ir gailesčio mišinį, kuris neišvengiamai kyla tokioje situacijoje. … jeigu žmogus išvis jaučia jausmus. O normalūs žmonės jausmus turi, ir ta atgaila išsprūsta savaime, ji natūrali. Tai yra natūralus atsakas į kito žmogaus jausmus kartu su atsakomybės prisiėmimu už savo veiksmą.

Narcizai tuo tarpu tikrų, nesuvaidintų jausmų, neskaitant pykčio neturi. Ir vienas iš esminių juos išduodančių dalykų – atgailos nebuvimas. Jie gali aiškinti, kodėl taip pasielgė, teisintis. Labiausiai tikėtina, kad stengsis kaltę suversti atgal tam pačiam žmogui, kurį užgavo. Nuo “ne ten atsistojai, pasimaišei man po kojų“ iki “jeigu tu būtum man to jausmo nesukėlus, aš būčiau tau taip nepadaręs“ ir pan.

Nuotrauka iš Flickr.com

Geriausiu atveju gali net pasakyti kažką išoriškai panašaus į atsiprašymą: “na, jeigu tau taip yra, tai aš atsiprašau“. Bet jo intonacija bus labiau iš serijos “jeigu taip taip reikia to atsiprašymo, va jis“. Toks sausas, nekantrus, skubrus variantas, kurio tonas labiau primins norą išsisukti iš padėties.

Bet to tikro rūpesčio “ach, kaip man gaila, kad aš tau taip padariau“, nelaukite. Neieškokite jo narcizo akyse nei balse. Jo nebus.

Kelias iš vaikystės traumų

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

“…norint pokyčio, mes privalome išmokti adekvačiai, pilnai ir sąžiningai kalbėti apie tai, ką aš iš tiesų matau ir girdžiu, ką iš tiesų jaučiu ir galvoju apie save ir kitus, kitų žmonių akivaizdoje. Nemeluodami sau, neslėpdami nuo savęs savo vaikystėje patirtų traumų, pripažindami ir leisdami sau išgyventi tuos jausmus, kurių tuomet negalėjome išgyventi, savo vaikystės traumas mes transformuojame į suaugusio žmogaus brandą. Buvę įvykiai tampa vertingu patyrimu, o ne lieka kompleksų ar nesąmoningų scenarijų pavidale. Antra, tektų peržiūrėti savo vertybes, pasaulėžiūrą ir atsisakyti trukdančių gyventi įsitikinimų. Trečia, reikėtų prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo laimę pačiam, atleidžiant nuo šios atsakomybės savo mamą. Ketvirta, reikėtų atsiprašyti savo mamos už visus jos adresu išsakytus žodžius, net ir už visas, garsiai neišsakytas mintis, kurios sklido jos adresu.“

Pilnas straipsnis – čia

Lina Vėželienė

Išmokite pasitikėti tuo tyliu balseliu savo viduje

Kai parašiau straipsnį apie tai, kad narcizai greitai mezga santykius, mano skaitytoja parašė: “pasakys kokia vista tai turejo but,kad nesuprato i kokio idioto pinkles papuole“, ir man buvo labai sunku tą sakinį perskaityti.

Nes auka, vieną dieną suvokusi kas vis dėlto įvyko, turi išsrėbti tokius skausmo lovius, kad žmogui, to nepatyrusias, to neįmanoma suprasti. Ir dar, be viso to, kad tu vieną dieną supranti, kad tas žmogus niekada tavęs nemylėjo, o siurbė energiją, kartodamas, kad myli, turi dar iškęsti ir aplinkinių paniekinimą. Tipo, vištelė, pati įkliuvai į pinkles, pati ir kalta.

Todėl man vis sukosi galvoje klausimas – ką daryti, kad žmonės nepapultų į narcizų pinkles? Kad neužmegztų su jais artimų santykių ir nepasmerktų savęs metams, dešimtmečiams, o gal visam gyvenimui, kuriame nebus tarpusavio supratimo, emocinio artumo, o kiekviena diena bus tarsi vaikščiojimas stiklo šukėmis basomis kojomis?

Lengvo ir paprasto patarimo nėra. Deja, net klasikiniai narcizai nenešioja vėliavos, kurioje parašyta: “aš – emocinis parazitas, venkite manęs!“. Jie ateina į jūsų gyvenimą kaip tas žmogus, kurio tu laukei visą gyvenimą. Tavo svajonių vaikinas, nuostabus partneris. Tame gyvenime etape mes galvojam: “kad tik tai būtų ne sapnas, kokia laimė, kad man taip pasisekė!“

Ir vis tiktai, kai jau mūsų gyvenimo šipulai po mūsų kojomis, ir kai jau išeina galvoti savo galva, pažiūrėjus atgal į audringą istoriją, tenka sau pripažinti, kad nepaisant viso to pradinio furoro ir galvos svaigulio, visąlaik, nuo pat pradžių, buvo tas kažkoks keistas jausmas. Kad kažkas ne visai taip. Jis toks mažas, tarsi neįvardijamas, bet jis viduje tikrai buvo.

Nuotrauka Kuždesys, teisės priklauso OneLifeOnEarth, iš Flickr

Aš bandau atgaminti ir prisiminti savo jausmus ir juos kaip nors aprašyti. Vienu atveju tas mažas jausmas buvo toks keistas dalykas, tarsi negeras skonis burnoje. Tarsi virėja, gamindama kepinį, būtų sumaišiusi vieno iš prieskonių pakelius ir būtų netyčia vietoj vieno prieskonio, kuris įeina į patiekalą, sudėjus kito, kuris visiškai jame netinka.

Bet kadangi prieskonių dedama  mažai, na, žinote, ant peilio galiuko, tai ta keista skonio priemaiša tokia tarsi vos vos jaučiama. Bet jaučiama. Bet kadangi šiaip patiekalas yra puikus, gražioje didelėje lėkštėje, didelis, šviežias, garuojantis, purus, puikiai atrodantis, tiksliai tai, ką mes užsisakėme, tiksliau, netgi geriau, na juk nepradėsi kelti skandalo dėl to kažkokio keistoko skonio atspalvio, teisingai?

Kitu atveju, aš iš tiesų jaučiau baimę. Nieko negalėjau sau padaryti, viskas atrodė puikiai, tiesiog netgi labai, bet baimės jausmas buvo nuolatos, toks tvyrantis ore. Tiesiog jaučiau to žmogaus agresiją, nors jos apraiškų nemačiau nei iš tolo. Greičiau atvirkščiai. Bet tą baimę jaučiau taip aiškiai, kad net galėjau įvardinti. Bet ji buvo neapčiuopiama, tokia be faktų, nematoma, tad su tuo jausmu nieko ir nedariau.

Žinoma, kad baimė buvo pagrįsta. Agresijos buvo labai labai daug. O aš jai esu jautri, todėl užuodžiau dar tada, kai jos nesimatė.

Visa tai pasakoju tam, kad pabrėžti to mažo, tylaus balselio viduje kalbėjimą į mus – jei nenorime pakartoti liūdnos istorijos su narcizu, o kas sąmoningai suvokė, kas atsitiko, tikrai nebenorės, turime išmokti pasikliauti tuo tyliu balseliu viduje. Jis ne veltui kalba į mus.

Bet kas atsitiko su mumis – tai kad mes bandėme jo negirdėti, neklausyti. Arba, kaip man su ta baime, aš tiesiog nežinojau, ką su ja daryti, nors jaučiau aiškiai.

To tylaus balselio tikslas – apsaugoti mus nuo priešų, pranešti, kai esame nesaugūs. Mūsų problema yra tokia, kad tas balselis mumyse yra per tylus ir mes nesuteikiame jam tiek reikšmės, kiek jis iš tiesų turi.

Mes randame jam pateisinimą: “jis taip nuostabiai elgiasi, tai aš išsigalvoju“. Čia yra racionalizavimas – mūsų protas racionaliai vertina matomus to žmogaus veiksmus. O narcizas, kaip žinia, pradžioje elgsis labai ir netgi pabrėžtinai gražiai. Ir dar pats pabaksnos pirštu – matai, kaip aš gerai su tavimi elgiuosi?

Arba tariame sau: “negali juk viskas gyvenime būti idealiai“. Čia irgi racionalizavimas. Na, suprask, ir taip yra kone idealiai, o dar tu čia jeigu pradėsi kabinėtis prie tokių menkų niuansų, tai jau visiškai, vadinasi, esi išpindėjusi ir nesugebi vertinti net aukso gabalo, kuris tau kątik įkrito į rankas. Jeigu dar čia kabinėsies, tai išvis viena visam gyvenimui liksi.

Tokias vidines tiradas pavarę mes beveik visai uždusiname tą savo ir taip buvusį tylų vidinį balselį. Problema yra tame, kad mes neatkreipiame į jį pakankamai dėmesio tam, kad išgirstume jį rimtai ir, jį išgirdę, atidžiau ir su kritiškesniu žvilgsniu paanalizuotume savo partnerį. Ir jeigu leistume bent pasvarstyti sau, kad gal tas tykus vidinis  balselis ir turi kažkokio svorio.

Paduokit šiandien savo tyliam balsui viduje mikrofoną.

Thals Lopes nuotrauka “Mikrofonas“, iš Flickr

Narcizo jausmai. Pyktis

Kaip rašiau apie narcizo charakterio susiformavimą, narcizas dėl tam tikro tėvų elgesio anksti pradeda neigti savo jausmus. Ką jis išmoksta – tai atmesti savo jausmų dalį. Jis patiriamus jausmus išmoksta ankstyvoje vaikystėje nustumti į pasąmonę ir jų tarsi nejausti. Nes vaikystėje tai yra per daug nepakeliamas jausmas, žinoti, kad tavo tėvai nepriima dalies tavęs, t.y. tavo jausmų. Negalėdami pakelti tokio tėvų atstūmimo sukelto skausmo, jie pasąmoningai “nusprendžia“ geriau tų savo jausmų ir nejausti, nes kitaip jo sąmonė gali nesusitvarkyti nuo situacijos skausmo ir baimės mirti, jei tėvai dėl per didelių jo jausmų jį paliktų.

Užaugęs narcizas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir vaikystėje, t.y. kaip išmoko pirmais savo gyvenimo metais, taip ir toliau ignoruoja ir bėga nuo savo jausmų. Tai yra absoliučiai nebebūtina, nes žmogus suaugęs realiai gali pats nuspręsti, ką leisti sau jausti, ir ką ne, ir tėvų atstūmimas nebevaidina jokios rolės tame, ar žmogus toliau gyvens, ar ne. Tačiau labai anksti įgyti funkcionavimo modeliai tampa tokia svarbia savasties dalimi, kad žmogus tiesiog nebežino, nebemoka būti kitoks. Kaip taisyklė, klasikiniai narcizai netgi didžiuojasi, kaip jie gali nei nemirktelėję išklausyti tokius dalykus iš kitų žmonių, kad kiti nualptų nuo emocijų pertekliaus. Arba kad gali beširdiškai pasielgti kito žmogaus atžvilgiu, kai reikia. Jie didžiuojasi, kad gali padaryti tai, ko negali kiti žmonės, kurie yra nepraradę ryšio su savo jausmais.

Tad taip – narcizas iš esmės funkcionuoja nejausdamas jausmų. Žinoma, jie nėra kažkokie gamykloje sukonstruoti robotai su mikroschema galvoje. Jie jaučia vidines įtampas, jie turi blankų įtarimą, kad kažkas čia ne taip, tokį kaip negarsų ūžiantį foną. Kiek pažįstu narcizų, jie turi visokių psichosomatinių nusiskundimų: labai stiprius galvos skausmus, auktą kraujospūdį, skundžiasi skausmais kaklo ir viršutinės stuburo srities dalyje. Tačiau  kol mūsų medicina tiesiogiai nesieja viso žmogaus visų dalių į vieną visumą, tol jie gydosi atskirai spaudimą, galvos skausmus ir pan.

Visgi realiai taip, kaip išgyvena emocijas ir jausmus kiti žmonės, narcizai tokio reiškinio tokia forma nepatiria. Dažniausiai pas narcizus tarsi kompensaciją perima smegenys. Jų galvose nuolatos verda smegenys. Nepatirdami jausmų, narcizai, gyvenimo tėkmę priima kaip nesibaigiančią seką šachmato partijų. Jie nuolatos mąsto, kas bus toliau, kas gali ką pasakyti, kas kaip gali norėti pasielgti, todėl jie nuolatos mintyse dėlioja šachmatų partijas, kaip čia pasielgti patiems, kad situacija pasisuktų jų naudai. Todėl narcizai labai gerai išlavina tiek protinius sugebėjimus, nes tiesiog duoda savo smegenims daug daugiau darbo nei kiti vaikai nuo mažes. Taip pat, deja, gerai išlavina ir savo manipuliacinius sugebėjimus. Nes jiems reikia, kad žmonės elgtųsi taip, kaip jiems reikia. Ir kadangi jie nuo mažens yra įpratę prognozuoti kitų žmonių elgesį, dažnai teisingai atspėja, kokie bus kitų žmonių ketinimai, ir, pasakydami reikiamą, kad ir netiesioginę pastabą, sugeba atlikti intervenciją į kitų žmonių mąstymą ir pasuktį jį ta kryptimi, kuria jam ir reikia.

Nepažinodami savo jausmų pasaulio, narcizai vengia kitų žmonių jausmų pasireiškimo kaip velnias kryžiaus. Jei norite sunervinti narcizą, parodykite jam savo jausmus. Jau ir šiaip narcizai negirdi kito žmogaus jausmų, jis kratosi tos informacijos, nenori jos priimti, nes jo smegenys nežino, kaip apdoroti šią informaciją. Jausmai yra kažkokia nepaaiškinama, neprognozuojama materija, tad jie nenori su tokiais neprognozuojamais reiškiniais turėti nieko bendro. Kad ir kiek bandysite prisibelsti prie narcizo širdies kalbėdami apie savo jausmus, ką patiriate ir pan., tai yra tuščias oro virpinimas, nes narcizas nepriima šios informacijos.

O jeigu nutiko tokia situacija, kad kažkaip pratrūko jūsų jausmai jo akivaizdoje, tarkime, prapliupote verkti ar net raudoti, tai narcizai pasistengs kuo greičiau nutraukti jūsų jausmų pasireiškimą, t.y. arba išeiti iš kambario, jei negali išeiti – užmigti, arba įrodinės jums, kad čiagi visai nieko tokio blogo, kaip tau atrodo, iki to, kad apšauks jus savanaude, kodėl čia isterikuojate prieš jam svarbų susirinkimą rytoj ryte arba tiesiog pareikalaus tuojau pat liauti. Gali netgi sumušti, jei tuojau pat nesiliausite.

Narcizas jausmų pasaulio nepažįsta, jo nesupranta, nepakelia, todėl jam visos priemonės yra priimtinos, kuo greičiau tai nutraukti.

Paklaustas, ką pats jaučia, gali ilgas valandas išvedžioti ir pasakoti, jei tik bus, kas klauso. Išvedžiojimai bus jo proto produktas, ne jausmų. Tą geriau įsiklausius galima pastebėti. Beje, kadangi jie yra geri manipuliatoriai bei dažnai ir aktoriai, ypač sudievinimo fazėje jie gali ir gana įtikinamai vaidinti jausmus, kuriuos jie neva patiria. Tačiau vistik jau išsiaiškinome, kad narcizas yra toli nuo patiriamų jausmų, todėl, deja, tai yra tik įtikinama vaidyba.

Beje, narcizas pats, nepatyręs kitokių jausmų ir jų neišgyvenęs, beveik nuoširdžiai tiki savo paties vaidyba. Jis apskritai apie save niekada nekelia klausimo. Kadangi jis yra nuostabiausias, tai viskas, kas yra jame, yra irgi geriausia – kokie čia dar klausimai? Tad jis pats savo paties vaidybinius sugebėjimus priima kaip savo jausmus. Ir, žinoma, nepamiršta pagalvoti – koks aš vis tiktai nuostabus!

Elgesys, kuris prasideda aukos nuvertimo nuo pjedestalo fazėje ir liudija, koks vis dėlto žiaurus yra narcizas. Jo bausmė aukai už kažkokią padarytą klaidą yra daug kartų perdėta ir neadekvati. Tai yra žiauriausi elgesio apsireiškimai – nuo nekalbėjimo ir atstūmimo iki emocinio ir fizinio smurto. Visa buvusi “meilė“ išgaruoja per sekundę. Jos ir nebuvo. Ten buvo tik elgesys, siekiantis sukelti narsicistinį peną.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Dažniausiai narcizo patiriama emocija – pyktis. Žmonės, kurie pažįsta narcizus iš arčiau, dažniausiai juos realiai pažįsta tik artimiausi šeimos nariai – gyvenimo partneris ir vaikai – narcizą pažįsta kaip nuolatos pykčiu besispjaudantį drakoną. Narcizas nuolatos pyksta ant visko ir ant visų. Kadangi jis nuolatos stengiasi kontroliuoti savo aplinką, ir joje visi žmonės turi elgtis tik pagal narcizo nustatytą tvarką, žmonės to net nežinodami nuolatos nusižengia ir sukelia nevaldomus narcizo pykčio protrūkius. Bet kaip minėjau, šią narcizo pusę dažniausiai pažįsta tik namiškiai. Dar gali būti darbuotojai.

Kaip apleistumas tampa savasties dalimi

Kaip jau kalbėjau ankstesniuose pasisakymuose šia tema, apleistumo trauma dažniausiai įgyjama vaikystėje.

Kai kažkurio iš tėvų ar vieno iš tėvų nėra šalia vaiko tuomet, kai jam jo reikia, vaikas galvoja: “mano tėtis ne su manimi yra dėl kažko, ką aš padariau arba dėl to, koks aš esu“.

Žinoma, jausmas, kurį patiria vaikas, kai pasigenda tėvų ar vieno iš jų šalia, tuomet kai jų labai reikia, yra sunkus, nepakeliamas, blogas. Todėl patiriamas jausmas įsisąmoninamas kaip “aš esu blogas“. Arba “aš nesu pakankamai geras“ (kad tėvas ar mama dabar būtų šalia su manimi).

Vaikas situacijos subjektyvumo nesuvokia, nesugeba išanalizuoti pačios situacijos ir atskirti būtinybę, savo potyrius bei išvadas, kurios yra nelogiškos. Vaiko patiriami jausmai yra stiprūs ir visos šios natūraliai besivystančios sekos jis nesugeba valdyti nei logiškai, nei kaip nors kitaip. Jo vienintelis priėjimas – jis ją išgyvena, kaip vienintelę tikrą tiesą.

Kuo dažniau ir ilgiau kartojasi momentai, kai vaikas jaučiasi apleistas, paliktas, vienišas, nesuprastas tėvų arba tiesiog tėvų tuo metu nėra šalia fiziškai, tuo labiau žalojanti ir gilesnė tampa trauma. Tas jausmas kartu su mintimi “aš esu blogas“ tarsi išsigraviruoja vaiko viduje. Ir kuo tokia situacija ilgiau truko, ar ilgesnį laiką nuolatos kartojosi, tuo išsigraviruoja giliau.

Ši jausmo ir minčių seka nepriklauso nuo realių objektyvių aplinkybių: tėvų užimtumo, mirties, su darbu susijusių komandiruočių, ligos ar emocinio nesąmoningo tėvų nutolimo.

Tėvai gali būti fiziškai šalia, tačiau tuo pačiu gali būti vaiką apleidę: paskendę savo problemose, savo mintyse, apimti vidinio nerimo susitelkę tik į save ar į kažkokias kitas problemas, gali negirdėti vaiko, neišklausyti, neatsiliepti į vaiko bendravimo šauksmą.

Toks nematomas nutolimas, kai fiziškai tėvai kaip ir yra šalia, yra lygiai taip pat traumuojantis, kaip ir fizinis kažkurio iš tėvų pasišalinimas iš gyvenimo – skyrybos, išsikėlimas gyvent atskirai, liga ir dažnas buvimas ligoninėse ar mirtis.

Tokią vaikystės traumą įgijęs vaikas užaugęs nuolatos jausis kažkoks ne toks, kažkoks nepakankamai geras, kažkoks prastesnis už kitus, nevertas meilės, jausis nuolatos neišklausomas, netikės, kad susiras gerą partnerį, nes manys, kad tokie, kuriuos jis laiko gerais, į jį nežiūrės. Ir bus tuo šventai įsitikinęs, nepriklausomai nuo to, ar kalbės apie tai, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kad pats niekaip negalės paaiškinti kodėl. Toks suaugęs vaikas ir lieka tiesiog mažas sužeistas nelaimingas vaikas suaugusiojo kūne, besijaučiantis nevertas gero gyvenimo.

Dienos mintis: kaip atskirti ego kliedesius nuo gilios išminties

Nuotraukos iš Wickimedia Commons fragmentas

Ar žinote, kaip atskirti mintis, kurios eina iš mūsų sužaloto ego, ir kurios iš gilios dvasinės išminties? Jūs galite tai atskirti iš to, kaip jaučiatės. Klaidingos nuostatos, kurias generuoja sužeistas ego sukelia neigiamus jausmus. O mintys, kurios eina iš gilios dvasinės išminties sukelia gerumo ir teisingumo pojūtį viduje. 

Dr. Margareth Paul

“Stiprūs žmonės nejaučia sau gailesčio“

Noriu atskirai pakalbėti apie šio straipsnio vieną pastraipą:

“Nejaučia sau gailesčio. Visko gyvenime nutinka. Gali būti sunkių akimirkų, galite likti įskaudintas, žmonės miršta. Gyvenimas nėra vien gėlytės ir drugeliai. Jūs krisite nuo savo žirgo vėl ir vėl. Klausimas vienintėlis – ar esate pakankamai stiprus vėl užlipti į balną?“

Tai yra populiarus mitas, liaudyje vaikščiojanti legenda apie tai, kokie neva tai stiprūs žmonės turi būti.

Pažiūrėkime iš arčiau, kągi šis mitas teigia. Iš esmės tai, kad stiprūs žmonės neva tai turėtų iš savęs išrauti vieną iš jausmų. Visų pirma, bet kokio jausmo chirurginis pašalinimas iš žmogui dievo duoto jausmų spektro yra savaime šioks toks asmenybės luošinimas.

O kadangi jausmo ar emocijos negalima nupjauti kaip kokios galūnės, greičiausiai kalba eina apie to jausmo neigimą. Kitaip tariant, savęs apgaudinėjimą, kad aš to jausmo nejaučiu. Kai kurie asmenybių sutrikimai yra atpažįstami iš to, kad žmogus neturi kažkokių specifinių jausmų.

Bet tai ir yra sutrikimai! O ne siekiamybė.

Apsimetinėti prieš save, kad aš nejaučiu to jausmo, kurį iš tiesų jaučiu – tai atiminėti iš savęs dievo dovaną. Taigi, realus klausimas yra ne toks, ko turi nejausti stiprus žmogus. O realus klausimas yra, ką su gailesčio sau jausmu turėtų daryti žmogus? Galų gale, stiprus jis, ar ne, koks skirtumas. Svarbu, pilnavertė asmenybė. O pilnavertė, subalansuota asmenybė, priimanti ir mokanti susitvarkyti su visu savo jausmų spektru greičiausiai ir yra tas stipraus žmogaus etalonas.

Geriausią atsakymą į tai, kaip elgtis ištikus nesėkmei ar skaudžiam gyvenimui įvykiui, radau Christophe Andre knygoje “Netobuli, laisvi ir laimingi“. Jis sako, kad tuomet mūsų vidinis balsas su mumis apie mūsų patiriamus jausmus turi kalbėti atjaučiančiai, suprantamai. Kokie jie bebūtų: gailestis sau, netekties skausmas, nesėkmės nusivylimas ir pan. Pabrėžiu, ne neigti, ne meluoti sau, o kalbėti taip, kaip kalbėtų su tavim tavo tikras geras ilgametis draugas.

JAV oro pajėgų nuotrauka, Kenna Jackson, iš Wikimedia Commons

Kuris pripažįsta, ką patiri, t.y. realybę, jos neneigia. Kaip ir neneigia tavo tikrųjų jausmų ir išgyvenimų konkrečioje situacijoje, jų nekritikuoja, juos priima kaip dabartinę tavęs dalį, bet tuo pačiu ir sako: “tai yra normalu, kad tau dabar skauda, kad tau savęs gaila. Taip karts nuo karto visiems nutinka. Tu pabūk dabar liūdnas, pagailėk savęs, tai yra normalu. Bet žinok, tu esi geras, puikus žmogus. Tai, ką dabar patiri, nekeičia to, kad esi puikus, nuostabus žmogus. Tu tik šiuo metu jauti nelengvus jausmus. Po kiek laiko palengvės.“

Trumpai tariant, mūsų vidinis balsas turėtų mums padėti įvardinti realybę kaip įmanoma tiksliau, kas nutiko ir ką aš dabar jaučiu, leisti sau visa tai jausti, ir užtikrinti, kad tai nei kiek nemenkina mūsų kaip žmogaus vertės. Ir paguosti. Tik jau ne vengti ir apsimesti, kad niekas nevyksta!

Straipsnio autoriai dar galėjo turėti omenyje, kad stiprūs žmonės neprisiima ilgai besitęsiančios aukos rolės. Bet aukos rolė ir savo patiriamų jausmų pripažinimas yra visai kas kita! Galima pripažinti savo jausmus, leisti juos sau patirti, beje, tai labai pagreitina palengvėjimo jausmo atėjimą, o po to juos pamiršti ir toliau gyventi. Leisti sau patirti neigiamus jausmus, išgyventi pralaimėjimus, save dėl jų paguosti, nereiškia aukos skarmalų apsivilkimo visam likusiam gyvenimui!