Daugybė psichologų ir psichoterapeutų tebedirba psichoanalizės mokyklos pagrindais, kur psichologas ar psichoterapeutas yra tarsi nematomas. Jis nereiškia savo nuomonės, jausmų, kuriuos patiria, bendraudamas su klientu, jis niekaip nereaguoja. Yra toks kaip žalia siena filmavimo aikštelėje. Kurios vienintelis tikslas – nesimatyti.
Tokios mokyklos tikslas yra leisti pacientui atskleisti pačiam save, pačiam save pažinti, tarsi dirbtiniame vakuume. Psichologas sąmoningai slopina savo reakcijas tam, kad neįtakotų kliento reiškimosi.
Idėja kaip ir gera, tačiau daugeliu atvejų tiems žmonėms, kurie yra patyrę baudimą tylos siena, atstūmimą iš artimiausių žmonių, prisirišimo traumas, vaikystės trauma, kai jų emociniai poreikiai buvo netenkinami, tokia terapijos forma yra žalinga. Klienta, siekdamas išspręsti savo problemas, kylančias iš nesaugaus prisirišimo bei traumų, psichologo kabinete patiria labai panašią situaciją, kuri ir sukėlė problemas, dėl kurių jis atėjo. Taigi, vietoj to, kad klientui būtų suteikiama pagalba, jis yra dar sykį traumuojamas prieš gaudamas pagalbą. Net jeigu teoriškai kalbant, vėlesniame etape jam psichologas ir padėtų, vitik žala santykiui jau padaryta – ar gali klientas pasitikėti pasichologu, kai šis jam atkartoja traumą?
JAV psichologas Karlas Rodžersas (angl. Carl Rogers), atstovavęs humanistinę psichologijos kryptį, suformulavo į klientą orientuotos terapijos principus:
- autentiškumas.
- besąlygiškas priėmimas
- empatija
Taigi, remdamiesi jo principais, galime lengvai atsakyti į klausimą – kaip žinoti, ar psichologas jums tinka? Jeigu jūs jaučiate, kad jam galite papasakoti viską, kad patiriate, patyrėte, galvojote ar galvojate ir būsite vistiek priimtas ir suprastas, tuomet greičiausiai tai yra geras ir jums tinkamas psichologas. Kuris atjaus jus dėl to, kas jums nutiko. Ir tik po to taikys terapijas ar padės jums keisti jūsų paties elgesį.
Mano tikras gyvenimas 