Kaip rašiau apie narcizo charakterio susiformavimą, narcizas dėl tam tikro tėvų elgesio anksti pradeda neigti savo jausmus. Ką jis išmoksta – tai atmesti savo jausmų dalį. Jis patiriamus jausmus išmoksta ankstyvoje vaikystėje nustumti į pasąmonę ir jų tarsi nejausti. Nes vaikystėje tai yra per daug nepakeliamas jausmas, žinoti, kad tavo tėvai nepriima dalies tavęs, t.y. tavo jausmų. Negalėdami pakelti tokio tėvų atstūmimo sukelto skausmo, jie pasąmoningai “nusprendžia“ geriau tų savo jausmų ir nejausti, nes kitaip jo sąmonė gali nesusitvarkyti nuo situacijos skausmo ir baimės mirti, jei tėvai dėl per didelių jo jausmų jį paliktų.
Užaugęs narcizas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir vaikystėje, t.y. kaip išmoko pirmais savo gyvenimo metais, taip ir toliau ignoruoja ir bėga nuo savo jausmų. Tai yra absoliučiai nebebūtina, nes žmogus suaugęs realiai gali pats nuspręsti, ką leisti sau jausti, ir ką ne, ir tėvų atstūmimas nebevaidina jokios rolės tame, ar žmogus toliau gyvens, ar ne. Tačiau labai anksti įgyti funkcionavimo modeliai tampa tokia svarbia savasties dalimi, kad žmogus tiesiog nebežino, nebemoka būti kitoks. Kaip taisyklė, klasikiniai narcizai netgi didžiuojasi, kaip jie gali nei nemirktelėję išklausyti tokius dalykus iš kitų žmonių, kad kiti nualptų nuo emocijų pertekliaus. Arba kad gali beširdiškai pasielgti kito žmogaus atžvilgiu, kai reikia. Jie didžiuojasi, kad gali padaryti tai, ko negali kiti žmonės, kurie yra nepraradę ryšio su savo jausmais.
Tad taip – narcizas iš esmės funkcionuoja nejausdamas jausmų. Žinoma, jie nėra kažkokie gamykloje sukonstruoti robotai su mikroschema galvoje. Jie jaučia vidines įtampas, jie turi blankų įtarimą, kad kažkas čia ne taip, tokį kaip negarsų ūžiantį foną. Kiek pažįstu narcizų, jie turi visokių psichosomatinių nusiskundimų: labai stiprius galvos skausmus, auktą kraujospūdį, skundžiasi skausmais kaklo ir viršutinės stuburo srities dalyje. Tačiau kol mūsų medicina tiesiogiai nesieja viso žmogaus visų dalių į vieną visumą, tol jie gydosi atskirai spaudimą, galvos skausmus ir pan.
Visgi realiai taip, kaip išgyvena emocijas ir jausmus kiti žmonės, narcizai tokio reiškinio tokia forma nepatiria. Dažniausiai pas narcizus tarsi kompensaciją perima smegenys. Jų galvose nuolatos verda smegenys. Nepatirdami jausmų, narcizai, gyvenimo tėkmę priima kaip nesibaigiančią seką šachmato partijų. Jie nuolatos mąsto, kas bus toliau, kas gali ką pasakyti, kas kaip gali norėti pasielgti, todėl jie nuolatos mintyse dėlioja šachmatų partijas, kaip čia pasielgti patiems, kad situacija pasisuktų jų naudai. Todėl narcizai labai gerai išlavina tiek protinius sugebėjimus, nes tiesiog duoda savo smegenims daug daugiau darbo nei kiti vaikai nuo mažes. Taip pat, deja, gerai išlavina ir savo manipuliacinius sugebėjimus. Nes jiems reikia, kad žmonės elgtųsi taip, kaip jiems reikia. Ir kadangi jie nuo mažens yra įpratę prognozuoti kitų žmonių elgesį, dažnai teisingai atspėja, kokie bus kitų žmonių ketinimai, ir, pasakydami reikiamą, kad ir netiesioginę pastabą, sugeba atlikti intervenciją į kitų žmonių mąstymą ir pasuktį jį ta kryptimi, kuria jam ir reikia.
Nepažinodami savo jausmų pasaulio, narcizai vengia kitų žmonių jausmų pasireiškimo kaip velnias kryžiaus. Jei norite sunervinti narcizą, parodykite jam savo jausmus. Jau ir šiaip narcizai negirdi kito žmogaus jausmų, jis kratosi tos informacijos, nenori jos priimti, nes jo smegenys nežino, kaip apdoroti šią informaciją. Jausmai yra kažkokia nepaaiškinama, neprognozuojama materija, tad jie nenori su tokiais neprognozuojamais reiškiniais turėti nieko bendro. Kad ir kiek bandysite prisibelsti prie narcizo širdies kalbėdami apie savo jausmus, ką patiriate ir pan., tai yra tuščias oro virpinimas, nes narcizas nepriima šios informacijos.
O jeigu nutiko tokia situacija, kad kažkaip pratrūko jūsų jausmai jo akivaizdoje, tarkime, prapliupote verkti ar net raudoti, tai narcizai pasistengs kuo greičiau nutraukti jūsų jausmų pasireiškimą, t.y. arba išeiti iš kambario, jei negali išeiti – užmigti, arba įrodinės jums, kad čiagi visai nieko tokio blogo, kaip tau atrodo, iki to, kad apšauks jus savanaude, kodėl čia isterikuojate prieš jam svarbų susirinkimą rytoj ryte arba tiesiog pareikalaus tuojau pat liauti. Gali netgi sumušti, jei tuojau pat nesiliausite.
Narcizas jausmų pasaulio nepažįsta, jo nesupranta, nepakelia, todėl jam visos priemonės yra priimtinos, kuo greičiau tai nutraukti.
Paklaustas, ką pats jaučia, gali ilgas valandas išvedžioti ir pasakoti, jei tik bus, kas klauso. Išvedžiojimai bus jo proto produktas, ne jausmų. Tą geriau įsiklausius galima pastebėti. Beje, kadangi jie yra geri manipuliatoriai bei dažnai ir aktoriai, ypač sudievinimo fazėje jie gali ir gana įtikinamai vaidinti jausmus, kuriuos jie neva patiria. Tačiau vistik jau išsiaiškinome, kad narcizas yra toli nuo patiriamų jausmų, todėl, deja, tai yra tik įtikinama vaidyba.
Beje, narcizas pats, nepatyręs kitokių jausmų ir jų neišgyvenęs, beveik nuoširdžiai tiki savo paties vaidyba. Jis apskritai apie save niekada nekelia klausimo. Kadangi jis yra nuostabiausias, tai viskas, kas yra jame, yra irgi geriausia – kokie čia dar klausimai? Tad jis pats savo paties vaidybinius sugebėjimus priima kaip savo jausmus. Ir, žinoma, nepamiršta pagalvoti – koks aš vis tiktai nuostabus!
Elgesys, kuris prasideda aukos nuvertimo nuo pjedestalo fazėje ir liudija, koks vis dėlto žiaurus yra narcizas. Jo bausmė aukai už kažkokią padarytą klaidą yra daug kartų perdėta ir neadekvati. Tai yra žiauriausi elgesio apsireiškimai – nuo nekalbėjimo ir atstūmimo iki emocinio ir fizinio smurto. Visa buvusi “meilė“ išgaruoja per sekundę. Jos ir nebuvo. Ten buvo tik elgesys, siekiantis sukelti narsicistinį peną.
Dažniausiai narcizo patiriama emocija – pyktis. Žmonės, kurie pažįsta narcizus iš arčiau, dažniausiai juos realiai pažįsta tik artimiausi šeimos nariai – gyvenimo partneris ir vaikai – narcizą pažįsta kaip nuolatos pykčiu besispjaudantį drakoną. Narcizas nuolatos pyksta ant visko ir ant visų. Kadangi jis nuolatos stengiasi kontroliuoti savo aplinką, ir joje visi žmonės turi elgtis tik pagal narcizo nustatytą tvarką, žmonės to net nežinodami nuolatos nusižengia ir sukelia nevaldomus narcizo pykčio protrūkius. Bet kaip minėjau, šią narcizo pusę dažniausiai pažįsta tik namiškiai. Dar gali būti darbuotojai.
Mano tikras gyvenimas 