Pažiūrėk, kiek aš padariau dėl tavęs!

Na, ar skaitėte straipsnį apie narsicizmą?

Čia nupiešiu daugiau narcizo kampų, kurie netilpo į straipsnį.

Vienas iš tipinių narcizų triukų – “pažiūrėk, ką aš padariau dėl tavęs?!“. Kai situacija pasisuka ne narcizo naudai, narcizas staiga puola gelbėti savo kailį sužadindamas savo aukos kaltės jausmą.

Pavyzdžiui, sako: “Tu ką, pagalvok, į kiek kelionių aš tave vežiausi per paskutinį pusmetį?!“. Žinoma, tai, kad jūs vykote į keliones, bus greičiausiai tiesa. Bet narcizas tokioj situacijoj “pamirš“, kad keliones iniciavo visai ne jis. Ir tai buvo visiškai ne romantinės kelionės, o iš tiesų tai buvo jo darbo komandiruotės, į kurias jis nekenčia vykti. Bet kadangi nebuvo kaip išsisukti, tai jis paėmė jus kaip savo asmeninį žaisliuką, kad prablaškytumėt jį komandiruotės metu.

Paveiksliukas iš Wickimedia Commons

Ir tuo metu jis visiškai to neslėpė. Ir jūs tai žinojote, irgi. Tik sutikote vykti, nes na, kodėlgi nepasinaudojus proga, kai darbovietė viską apmoka, ar ne? Tačiau tai nebuvo jo specialiai suorganizuota romantiška kelionė, kurios tikslas buvo pradžiuginti jus ir praleisti daugiau laiko kaip pora ir taip sąmoningai pastiprinti santykius.

Tačiau tuo momentu, kai narcizas naudoja savo “dosnumo“ įrodymo – kelionių – faktą, jis labai gudriai naudoja patį kelionių buvimo faktą, išplaudamas turinį, esmę. O kelionės buvo? Buvo. Todėl iš karto susigaudyti, kas ne taip, žmogui, patyrusiam tokią gudrią manipuliacijos ataką yra labai sunku.

Jauti, kad kažkas čia ne taip, kažkas nešvaraus, neteisingo, užstringa toks neskanus gumbulas burnoje, tačiau logiškai atsišauti ir netgi sau paaiškinti, kas čia kątik nutiko, negali. Nes apie keliones nemelavo? Nemelavo. Buvo toks kelionių faktas. Netgi negali prikibt, kad į keliones vykote per jį. T.y. jo socialiniai ryšiai, tiksliau darbas buvo priežastis, dėl jo ten vykote.

Tai yra dar vienas puikus pavyzdys, kaip narcizas moka žongliruoti faktais taip, kaip jam pačiam patogu. Nors kai suvoki, kas įvyko, dažniausiai gerokai po to, pamatai, kad tikrovė buvo taip smarkiai iškraipyta, kad iš tiesų viskas buvo visai ne taip.

Viskas buvo taip – jūs darėte jam paslaugą, sutikdama linksminti jį nemėgstamos komandiruotės metu. O ne jis vežėsi jus į kelionę, kurią jums suorganizavo. Jūs darėte tai pirmiausia tam, kad iš geros širdies norėjote suteikti artimam žmogui tai, ko jis norėjo. Na, pagalvojote, o gal ir kelionė mažu patiks.

Esmė yra tokia, kad jūs vien sutikdama vykti į kelionę iš tiesų buvo su juo atsiskaičiusi. T.y. darėte gera jam, nes taip norėjote ir nieko nesitikėjote ir nelaukėte mainais. Tuo momentu, kelionės metu ir po jos, jūs nesijautėte jam skolinga, ir nemanėte, kad ir jis jums skolingas. Rezultatas buvo 0:0.

O jis pamiršo, kad tai buvote JŪS, kai darėte jam gero. Jis prisiminė tik kitą pusę – koks aš buvau geras ir dosnus. Suprask, tu likai man už tai skolinga. Rezultatas jo galvoje: 1:0 mano naudai.

Na, ir pasitaikius progai, jisai staiga užsimano atsiimti savo skolą iš jūsų. O tiksliau – po skolos ir kaltės miražu pakišti tikrąjį scenarijų – užgesinti bręstantį konfliktą. Išsisukti nuo nemalonaus klausimo.

Jei norite daugiau, pirma, eikit pirkt žurnalo, antra – sekite šį blogą, prisiminus parašysiu ir daugiau tokių perliukų iš narcizų gyvenimo.

Kaip apleistumas tampa savasties dalimi

Kaip jau kalbėjau ankstesniuose pasisakymuose šia tema, apleistumo trauma dažniausiai įgyjama vaikystėje.

Kai kažkurio iš tėvų ar vieno iš tėvų nėra šalia vaiko tuomet, kai jam jo reikia, vaikas galvoja: “mano tėtis ne su manimi yra dėl kažko, ką aš padariau arba dėl to, koks aš esu“.

Žinoma, jausmas, kurį patiria vaikas, kai pasigenda tėvų ar vieno iš jų šalia, tuomet kai jų labai reikia, yra sunkus, nepakeliamas, blogas. Todėl patiriamas jausmas įsisąmoninamas kaip “aš esu blogas“. Arba “aš nesu pakankamai geras“ (kad tėvas ar mama dabar būtų šalia su manimi).

Vaikas situacijos subjektyvumo nesuvokia, nesugeba išanalizuoti pačios situacijos ir atskirti būtinybę, savo potyrius bei išvadas, kurios yra nelogiškos. Vaiko patiriami jausmai yra stiprūs ir visos šios natūraliai besivystančios sekos jis nesugeba valdyti nei logiškai, nei kaip nors kitaip. Jo vienintelis priėjimas – jis ją išgyvena, kaip vienintelę tikrą tiesą.

Kuo dažniau ir ilgiau kartojasi momentai, kai vaikas jaučiasi apleistas, paliktas, vienišas, nesuprastas tėvų arba tiesiog tėvų tuo metu nėra šalia fiziškai, tuo labiau žalojanti ir gilesnė tampa trauma. Tas jausmas kartu su mintimi “aš esu blogas“ tarsi išsigraviruoja vaiko viduje. Ir kuo tokia situacija ilgiau truko, ar ilgesnį laiką nuolatos kartojosi, tuo išsigraviruoja giliau.

Ši jausmo ir minčių seka nepriklauso nuo realių objektyvių aplinkybių: tėvų užimtumo, mirties, su darbu susijusių komandiruočių, ligos ar emocinio nesąmoningo tėvų nutolimo.

Tėvai gali būti fiziškai šalia, tačiau tuo pačiu gali būti vaiką apleidę: paskendę savo problemose, savo mintyse, apimti vidinio nerimo susitelkę tik į save ar į kažkokias kitas problemas, gali negirdėti vaiko, neišklausyti, neatsiliepti į vaiko bendravimo šauksmą.

Toks nematomas nutolimas, kai fiziškai tėvai kaip ir yra šalia, yra lygiai taip pat traumuojantis, kaip ir fizinis kažkurio iš tėvų pasišalinimas iš gyvenimo – skyrybos, išsikėlimas gyvent atskirai, liga ir dažnas buvimas ligoninėse ar mirtis.

Tokią vaikystės traumą įgijęs vaikas užaugęs nuolatos jausis kažkoks ne toks, kažkoks nepakankamai geras, kažkoks prastesnis už kitus, nevertas meilės, jausis nuolatos neišklausomas, netikės, kad susiras gerą partnerį, nes manys, kad tokie, kuriuos jis laiko gerais, į jį nežiūrės. Ir bus tuo šventai įsitikinęs, nepriklausomai nuo to, ar kalbės apie tai, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kad pats niekaip negalės paaiškinti kodėl. Toks suaugęs vaikas ir lieka tiesiog mažas sužeistas nelaimingas vaikas suaugusiojo kūne, besijaučiantis nevertas gero gyvenimo.

Kodėl žudė N. Kalaušis?

Visų pirma, pripažinkim, kad mes nežinome, ar jis tikrai žudė. Kol teismas nepripažino kaltės, nekaltumo prezumpcija galioja. Vistik suimtas ne kas kitas, ir viskas, ką aš toliau pasakyti, yra paremta prielaida, kad du žmones nužudė būtent N. Kalaušis. Šiuo metu tai prielaida. Bet gyvenime yra labai daug situacijų, kai mes neturime visiškai visos informacijos, o turime su ribota informacija ir daryti išvadas, ir priiminėti sprendimus, ir gyventi. Todėl remiamės ta informacija, kurią turime, ir darome išvadas iš to, ką turime.

Tiesą pasakius, aš jau kuris laikas brandinau idėją kalbėti apie vaikystės traumas. Tik kolkas nesidėliojo į sakinius. O va kai pagalvojau apie tai, kodėl žmogus žudo kitą žmogų, kurį kątik mylėjo, arba tebemyli, mintys apie vaikystės traumas susidėliojo iš karto būten šiuo konkrečiu atveju.

Kaip stipriai besidominti psichologija, manau, kad N. Kalaušis buvo patyręs ir gyveno su bent trimis rimtomis neišgydytomis vaikystės traumomis. Visų pirma, pavydas, apie kurį kalba nužudytąją, buvusią jo mylimąją, pažinoję žmonės.

Kodėl pavydas yra vaikystės traumos pasekmė? Kas yra pavydas? Pavydas yra baimė, kad man svarbus žmogus staiga ras kažkokį kitą žmogų, geresnį už mane, ir mane iškart paliks. Jei tik pastebės, kad kažkas kitas yra geresnis, jis mane iš karto paliks. O kad pamatys, tai būtinai. Pavydintis žmogus savo minčių pavydo priepuolio metu neanalizuoja, tačiau pasigilinus, jo esmėje yra gilus įsitikinimas,  kad aš nieko nevertas. Kuo labiau esu nieko nevertas, tuo man akivaizdžiau, kad man brangus žmogus bet kuriame kitame žmoguje pamatys kažką geresnio negu mane, ir iš karto paliks.

Ši trauma įgyjama vaikystėje, kai tėvai nepritaria tam, ką jaučia vaikas. Tai nuolatinės kritikos ir vaiko jausmų neigimo pasekmė.

Antra vaikystės trauma, kurią liudija pavydas, yra baimė būti paliktam. Baimė, kad man svarbus žmogus nueis su kitu, kyla iš paniškos baimės būti paliktam. Matyt, vaikystėje, šis žmogus patyrė situacijas, kuriose jautėsi neplanuotai paliktas, ir būdamas mažas vaikas, patyrė siaubą būti tėvų paliktas, pasijutęs vienas vienintelis visame pasaulyje, kuriame juo niekas nepasirūpins, ir jis greičiausiai mirs.

Jau vien pavydo priepuoliai paaiškina dvi vaikystės traumas. Nužudymo aktas šias išvardintas traumas tik patvirtina. Tam, kad žmogus imtųsi konkrečių žudymo veiksmų, jis turi būti pilnas tokio nepakeliamai stipraus vidinio skausmo, kad jam nužudyt kitą žmogų yra lengviau nei ištverti savo vidinį sprogdinantį skausmą. Tiksliau, netgi, kažkokia savotiška iškrova, nesuvokto vidinio skausmo “priežasties“ pašalinimas. Nors priežastis visai ne ta mergina, kuri buvo su kitu. O priežastis yra nesuvoktos ir neišgydytos vaikystės traumos. Netgi ne to vargšo žmogaus tėvai, o jis pats ir jo gilios traumos.

Mano įsitikimu, žudymo aktas kyla ir iš dar vienos su ankstesnėmis sumaišytomis traumomis – gėdos stigma. Vaikystėje patyręs perdėtą gėdos jausmą, galbūt net persimaišiusią su kalte, užaugęs su išlikusia gėdos stigma, žmogus, užtikęs savo buvusią su kitu vyru, pašėlo žudyti.

Faktas, kad buvusi mergina, yra su kitu, suaktyvina gilią vaikystės gėdos traumą, kuris jam tarsi sako: “matai, matai, tu tikrai esi nieko vertas. Ji tikrai yra su kitu, tai yra faktas, kurio tu tikėjaisi, kad niekada nebus, bet yra prieš tavo akis. Ir tai yra įrodymas, kad tu tikrai esi nieko vertas. Faktas, kad mergina yra su kitu, yra prie liudininkų vykstantis įrodymas, kad tu esi prastas, blogesnis už kitą. O kitas yra va geresnis už tave. Ir visi tai mato. (Jam atrodo, kad į jį žiūri visas pasaulis, ir visi varsto jį gėdinančiais žvilgsniais ir pritariamai linksi galvomis) – taip taip, nenuostabu, kad tokį molį ji paliko. Ir dar, tu esi pats kaltas dėl to, kad tave paliko.“

Negalėdamas pakelti gėdos, ir galbūt kaltės, nespėjęs net suvokti, nei ką jaučia, ir kas su juo dedasi, jis ėmėsi šalinti situaciją ir šalinti tuos kaltininkus bei liudininkus, kurie tiek sukėlė jo gėdos patyrimą bei dar ir buvo jo liudininkai.

Tai, ką parašiau, nėra kaltinimas jo tėvams. Pasak mano mėgstamų psichologų, vaikystės trauma yra taip plačiai paplitęs reiškinys, kad galbūt netgi 70% visų vaikais kažkada buvusių žmonių, augusių iš pirmo žvilgsnio normaliose šeimose su normaliais laikomais tėvais, yra patyrę vienokias ar kitokias vaikystės traumas. Kurios, nepripažintos ir neišgydytos, sukelia rimtas problemas žmonių pasirinkimuose, gyvenimo kelyje, elgesy su kitais žmonėmis, ir apskritai gyvenime. Grubiai tariant, daugelis iš mūsų, mes esame potencialiai pavojingi visuomenei, ir niekada negalime žinoti, kada, išprovokuoti aštrių gyvenimo situacijų, sprogsime savo vidiniame skausme.

Todėl atsakomybė tenka mums patiems. Nelaukime, kol neatlaikę savo paties skausmo, pridarysime neatitaisomos žalos kitiems. Paklauskime savęs ir vieni kitų – o kokios yra mano vaikystės traumos? Ir ką aš padariau, kad jas išsigydyčiau?