Paprasti darbai neturi pridėtinės vertės?

Toks požiūris kuria labai daug problemų. Kai nevertinamas palaikomasis darbas. Kai būti nusipraususiu, pagaminti valgyti, sutvarkyti namus, skalbti rūbus, išdėlioti daiktus į savo vietas, parnešti ar užsakyti pirkinių ir t.t.

Toks požiūris yra labai įsigalėjęs ir apima ne tik namų ūkius, bet ir karjerą. Jeigu aš kurjeriu dirbu, tai ne aš sukūriau tai, ką gabenu pakete pirkėjui, tai mano darbas nieko vertas. Ir taip atitinkamai. Turi bent jau reklamas kurti. O dar geriau – naujus produktus, paslaugas, išradimus ir t.t. Jeigu esi kurjeris, buhalteris, auditorius, valytojas, sekretorė, lėktuvo palydovas, esi niekas, aptarnaujantis personalas arba kaštų eilutė biudžete.

Tad jeigu nori būti kažkuo, turi būti tas iš antros pastraipos, o ne iš pirmos. Nes tik tuomet gali didžiuotis savo pavykusiu gyvenimu ir indėliu į žmonijos pasiekimus.

Visų pirma, “pridėtinė vertė“ reiškia nebūtinai kažko kūrimą, ko nebuvo iki tol. O skirtumas tarp to, kas buvo prieš tai ir po to. Taigi, jeigu visos parduotuvės karantino metu uždarytos ir mums baigėsi namuose elementarios kasdieninio naudojimo prekės ir produktai, tai kurjeris, gabenantis mums pieną ir duonos dar ir kaip kuria pridėtinę vertę. Nes tas, kas mėgsta kavą su pienu, kankintųsi ją gerdamas be jos. O alkanam tai dar blogiau nei pagėrus kavos be pieno!

Taigi, vertė yra milžiniška. Jeigu Jūs nedirbate pagal darbo sutartį, bet pas jus namuose du kartus per dieną garuoja šiltas maistas, tai didelis pasiekimas! Neleiskite kitiems Jūsų įtikinti kitaip!

Pagalvokite apie visus darbus, kuriuos padarote ir pagalvokite, kaip atrodytų situacija namuose ir darbe, jeigu jų visų nedarytumėte. Dieną, savaitę, mėnesį, metus. Dešimt metų. Kaip redaguotų Jūsų kolegos, gavę neatliktus darbus, kuriuos Jūs padarote, turbūt griūtų ištisi procesai, o gal net sužlugtų įmonės veikla?! Taip, jokia įmonė negali be valytojos, sekretorės ir buhalterės.

Kaip ir jokie namai negali būti netvarkomi, neremontuojami, neprižiūrimi. Galų gale nevėdinami! O joks žmogus negyvena nevalgydamas. Valio tiems, kas užaugino, išvirė ir pristatė maistą. Nesvarbu, ar iš virtuvės ant stalo, ar iš kavinės ar parduotuvės į biurą ar namus. Visi šie darbai be galo svarbūs, nes jie palaiko -gyvenimą-. Jį daro įmanomą, higienišką, priimtiną, civilizuotą, saugų, šiltą ir jaukų.

Neleiskite, kad kiti primestų Jums savo nuomonę. Galite tiems, kurie mąsto, kad Jūsų darbas nieko nevertas, nustoti jiems teikti savo paslaugas. Nes jie jų nevertina. Vadinasi, jie puikiai gali gyventi ir be jų. Kam tuomet deginti savo resursus tuščiai?!

Kiekvieną kartą, kai atlikote patį mažiausią darbą, paplokite sau per petį. Išnešėte šiukšles, sukurėte prodėtinę vertę. Pasigaminote maistą, sukūrėte pridėtinę vertę. Išskalbėte skalbinius, sukūrėte vertę. Pagirkite save.

Nustokime siekti kažko ypatingo, kažko, kas yra kažkur. Mes kasdieną darome didelius ir svarbius darbus, ir neleiskite įtikinami kitaip. Be mūsų darbų sustotų pasaulis. Mano, tavo, mūsų. Tai ir yra pridėtinė vertė.

Paprasti darbai neturi pridėtinės vertės?

Esu reikalinga šiame pasaulyje tokia, kokia esu

Taip, aš turėjau pretenzijų mano gyvenimo vyrams. Labai didelių.

Kažkokiu momentu jie mane surado ir buvo mano gyvenime. Buvo gražus laikas.

Ir jie mane surado būtent tokie, su pretenzijom, nes aš buvau tokia, kokia buvau. Ir tuo metu būtent aš tikau jiems geriausiai į porą. Būtent aš buvau ta moteris, kurios jam reikėjo tuo momentu. Ir dar kurį laiką. Kai kuriais atvejais ir labai ilgai.

Todėl šiandien supratau, kad tokia, kokia esu, ir esu pasauly reikalinga. Būtent tokia, o ne kitokia. Tokia, kokia esu. Savo vyrus sutikau paprastą dieną, kurios net neįsidėmėjau. Atrodžiau bet kaip, vieną kartą buvau namie su dėmėtom naminėm kelnėm (tokiom, kokias nešiojame, kai niekas nemato). Kitą sykį skendėjau dideliam skausme, ir ėjau į parduotuvę nusipirkti maisto, su apdriskusia striuke, riebaluotais plaukais ir nei lašo kosmetikos.

Nei vieno gramo savo riebalų, žinoma, nebuvau palikus namie. Tik dėl to, kad nežinojau, kaip. Bet tuo momentu apie juos negalvojau. Buvau užsiėmusi savo pilku gyvenimu pilką dieną, apraizgyta pilkomis mintimis ir ūkanotu požiūriu į gyvenimą.

Sutikau jį pieno skyriuj.

Nesistengdama būti niekuo kitu, o būtent tik tokia, kokia esu, esu reikalinga. Netgi būtina. Nebūdama geriausia savo versija. Tokia, sakyčiau, tuo momentu, visai prasčiausia savo versija. Tiesiog aš. Būtent tokia esu reikalinga tiek pasauliui, tiek tam žmogui.

Šiandien supratau.

Esu reikalinga šiame pasaulyje tokia, kokia esu