Ir vėl apie knygą, tik ne apie mano. V. Rykštaitė “Trisdešimt“

Rašau per Motinos dieną. Apie knygą, kurioje mama paminėta gal du kartus. Kurioje aprašytas visas žmogaus gyvenimas nuo prosenelių, o mamos tik tiek.

Nemaniau, kad rašysiu apie šią knygą, beveik iki pat galo nemaniau. Tikėjausi smagaus laiko ją skaitydama, to tai jau tikrai. Ir ji užnulino net kelias mano keliones traukiniu. Bet šiame blog’e aš rašau tam tikromis temomis ir ši knyga nepretendavo nei į vieną iš jų. Apie pramoginę literatūrą aš nerašau. Ją suvartoju ir pamirštu.

Tačiau beskaitydama paskutinius puslapius, supratau, kad parašysiu. Ši knyga, nors jos pagrindinė tema yra artėjančio trisdešimtmečio krizė, turi kitą, tikrai ne vienintelę, bet labai ryškią temą. Tai skausmingi, netobuli, sutrūkinėję santykiai su tėvais. Tėvų nėra, tėvai yra, bet labiau kaip ir nėra. Jei žmogus gimė, tai teoriškai mama juk egzistuoja. Turi egzistuoti, grynai biologine prasme. Vistik ji tepaminėta porą kartų ne todėl, kad jos tiek ir tebuvo knygos herojės gyvenime.

Ji, skirtingai nuo kitų veikėjų, nesineša su savimi jokios istorijos. Ji paminėta tiek pabrėžtinai mažai todėl, kad už to žodžio ‘mama’ stovi toks pulsuojantis skausmas, kad durų į šią temą nieku gyvu negalima atidaryti. Nes atidarius gali išsiveržti tokia skausmo jūra, kuri neaišku, kur nusvies, ir neaišku, kaip reikės grįžti. Ir ar pavyks grįžti. Ar pavyks suvaldyti tą skausmo stichiją ir atgauti “sveiką protą“. Kur daugiaaukščio kaimynės eina viena pas kitą druskos, ir neaišku, čia tuo reik džiaugtis, ar piktintis, nes laiptinėje prispjaudyta saulėgrąžų.

Ši knyga yra ir apie tėvus, kokius turėjo daugelis dabar jau suaugusiųjų vaikų. Tokius nepagražintus. Kurie bandė dažniau nemokšiškai nei mokšiškai nugyventi savo gyvenimą, kažkaip iš paskutiniųjų atsilaikyti prieš savo potvynius, sūkūrius ir sroves. O vaikai tiesiog augo, leido šaknis ten, kur buvo galimybė jas leisti, kabinosi į seneles ar proseneles, kitus žmones, kurie irgi buvo šalia.

Tai labai liūdna ir sukrečianti istorija, nes ji yra ir kiekvieno mūsų. Kur mūsų šeimos, kuriose užaugome, buvo tiesiog tokios, kokios buvo. Bais netobulos, bet mes troškome, kad jos būtų tobulos. Ir tobulai išmokome apsimesti, kad jos tokios ir yra. Nes pakelti tos netobulybės mes, tuomet vaikai, negalėjome.

Kol Rykštaitė šast ir nenutraukė to sintetinio kūno spalvos apatinuko su sintetiniais nėriniais nuo mūsų gležno, patrikusio, bet bandančio kažkaip funkcionuoti šeimos kūno. Ir viskas pasimatė. Kaip ir juokinga, norisi krizenti, bet iš tikro kažkaip labai nepatogu ir skaudu. Daug daugiau, nei norėtųsi.

Ačiū autorei už šį drąsų veiksmą. Mums reikia kalbėtis, mums reikia įvardinti tai, kas buvo taip, kaip buvo. Tik taip galime sveikti. Ir mažais kasneliais springdami priiminėti realybę, tokią, kokia ji buvo. Ir tai, ką ji mumis padarė. Ačiū už realistišką paveikslą. Kad ir koks jis nepatogus. Mums to reikia, nors prieš atsiversdami knygą to net neįtarėme.

O trisdešimtmečio krizė, beje, žymiai baisesnė nei keturiasdešimtmečio.

Ir vėl apie knygą, tik ne apie mano. V. Rykštaitė “Trisdešimt“

Dedikacija

Knygos Narcizai virselisVakar staiga dingtelėjo, kad visi normalūs knygų rašytojai įrašo dedikacijas. O aš kadangi rašiau pirmą kartą, tai ir pamiršau. Įgūdžių nėra dar (kaip etatinės knygų rašytojos).

Tada pagalvojau, o kamgi aš būčiau dedikavusi knygą, jeigu būčiau laiku prisiminusi apie dedikaciją? Vaikams, kurie kentėjo, kai aš rašiau ant McDonalds čekio kol jie valgė hamburgerius, knygų iš manęs nereikia. Jie verti ne dedikacijos, o atsiprašymo už mano nederamą kaip mamos pareigų atlikimą. O va McDonaldui už metro ilgumo ir platokus čekius, kuriuose daug baltos vietos, tikrai jaučiuosi dėkinga. Nes buvo ant ko pagauti tuo momentu užėjusį įkvėpimą. Bet dedikacijos McD vis tiek nenusipelnė.

Pagalvojau, kad iš tiesų turėčiau šią knygą dedikuoti visiems narcizams, kurie pasirodė mano gyvenimo kely ir sunkiai, skaudžiai, labai skaudžiai išmokė mane, kas yra narcisizmas. Bet jie visi yra gyvi, tai kažkaip neišeina. Po to iš teismo neišeičiau ir turėčiau bijoti keršto. O jie nepamiršta.

Tad jeigu mano patirtas skausmas susidūrus su narcizais ir turėjo kažkokią prasmę, tai didžiausia prasmė ir mano geriausias kerštas visiems narcizams yra mano knyga apie juos. Kad Jūs galėtumėt apsisaugoti.

Todėl jei ir bus antras leidimas, tai ir jis liks be dedikacijos.

Knygos ištrauką galite paskaityti čia: https://www.knygos.lt/lt/knygos/narcisizmas/

 

Dedikacija

Gražina Gudaitė “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Kartais puikios knygos dulka naujos, net neatverstos knygų lentynose ir slepia po savo kukliu, nekomerciniu viršeliu aukso grynuolį. Labai džiaugiuosi, kad visai netyčia aptikau šią vos 400 egzempliorių tiražu išleistą knygą, apie kurią iki tol nieko neskaičiau ir nieko negirdėjau.

Negarantuoju visapusiškos šios knygos apžvalgos, nors ji tikrai to verta. Tiesiog kadangi viena iš kertinių šio blogo temų yra narcisizmas, todėl čia rašysiu būtent šiuo kampu. Kadangi narcizai visose situacijose bet kokia kaina siekia įtvirtinti savo viršenybę, ypač žmonėms, augusiems šeimose, kuriose bent vienas iš tėvų turėjo narcisistinių bruožų, susiformuoja iškreiptas autoriteto suvokimas. Tačiau knyga, žinoma, nagrinėja autoriteto klausimus plačiąja prasme.

Skaitant iki maždaug trečdalio mane erzino per didelis sausų, mokslinių terminų tankumas. Kartais tam, kad suprasčiau sakinį, turėdavau mintyse vietoj super sudėtingai skambančių žodžių iš tarptautinio žodžių žodyno susidėlioti buitinius žodžius tam, kad suprasčiau apie ką sakinys. Ačiū dievui, kad man didžioji dalis žodžių buvo bent jau žinoma, ir tai tekstas, kol įsivažiavau, vargino vien dėl savo mokslinių terminų raizgalynės. Kadangi tai yra monografija, t. y. mokslinio tipo leidinys, kurį išleido Vilniaus universiteto leidykla, o finansavo Lietuvos mokslo taryba (gal todėl tik 400 egz.?), tad greičiausiai ši knyga neturėjo kito kelio kaip užsitikrinti dienos šviesą. Tačiau žmogui, kuris panašiomis temomis niekada nesidomėjo, ir kuriam kiekvieno termino reikšmės reikėtų ieškoti atskirai, perskaityti šią knygą gali tapti misija neįmanoma. Vistik turiu pripažinti, kad kažkokiu momentu įvyko persilaužimas, toliau autorė nagrinėja realius pavyzdžius iš praktikos, tad nuo vidurio skaitėsi žymiai lengviau.

IMG_20180707_111012

Toliau išrinkau keletą citatų iš knygos, kurias galima tiesiogiai taikyti narcisizmo temai, nors knyga nėra specialiai skirta šiam reiškiniui nagrinėti.

“Ar asmuo iš tikro patiria tą galią, kurios reikia šiai pozicijai? Jeigu taip, ar jis geba numatyti kitiems daromos įtakos padarinius? Ar jis naudoja jam suteiktą galią kitiems pastiprinti ir procesams struktūruoti ar savo reikmėms patenkinti? … didžiausią autoriteto pozicijos pavojų kelia būtent per didelis susitapatinimas su jėgos pozicija, besireiškiančia arogantišku pasipūtimu, sau nesamų galių priskyrimu arba tuo, ką autoriai vadina Ego infliacija.“ (37 psl.)

“Buvimas vadovu, mokytoju ar policininku iš esmės reiškia, kad kad asmuo tam tikroje situacijoje turi vaidmens suteiktą galią, klausimas tik, kaip ją naudoja. Jeigu jėgos įrodinėjimas yra pagrindinis elgesio motyvas, anot C. G. Jungo, toks elgesys gali reikšti vadinamąjį “galios kompleksą“, nurodantį, kad asmuo pasąmoningai stengiasi kompensuoti savo nujaučiamą menkavertiškumą, siekdamas užimti aukštus postus, santykiuose demonstruodamas savo jėgą ar pranašumą. Tačiau nepaisant pastangų, tokia galia yra silpna, nes jos šaltinis yra išorėje.“

“Negalėjimas ar nesugebėjimas mylėti, vienatvės baimė gali pasireikšti pačiu primityviausiu būdu – užvaldant ir galiausiai pražudant kitą. Atrodo, kad tokiais atvejais visa galia ir autoritetingumas kuriamas pasitelkiant destrukciją, kuris, anot M. Klein, reiškia užstrigimą labai ankstyvame raidos procese. Destrukcija ir latentinis sadizmas yra archaiškų autoriteto komplekso raiškos formų dalis.“

“Mūsų tyrimai parodė, kad santykis su autoritetu neretai yra gynybiškas, siejamas su išgyvenimo poreikiais. Toks autoriteto suvokimas iš esmės susiaurina santykio su juo patirtį, apriboja paties žmogaus raidą ir individuacijos procesus. Autoriteto svarbos pripažinimas yra svarbus ne tik konfrontuojant su autoritarinio režimo palikimu, bet ir sprendžiant dabarties problemas. Psichoterapinė patirtis rodo, kad kad narcisizmas, priklausomybės, depresija ir kiti asmenybės funkcionavimo sunkumai yra susiję ir problemiškais santykiais su autoritetu. Perdėtas savęs sureikšminimas, egozentriškumas ar kitoks gyvenimo centro uzurpavimas neretai sukuria daug problemų, kurios gali būti sprendžiamos atkuriant tinkamus santykius su autoritetu. Kito autoritetingumo pripažinimas gali padėti išsivaduoti iš izoliacijos ir vienatvės, o gebėjimas peržengti gynybines reakcijas, pripažinti autoriteto svarbą, atskirti vidinį ir išorinį autoritetą neretai suteikia palengvėjimą ir rodo psichoterapiją esant veiksmingą.“

Daugiau citatų iš šios knygos apie autoritetą ir traumas, autoriteto poveikį asmenybės vystymui, autoriteto ir narcizo santykį, paskelbsiu atskirais įrašais.

Skaitant knygą mane lydėjo pakylėjimas, kad tokie originalūs dalykai yra tyrinėjami būtent Lietuvoje ir kad mes taip pat žengiame priekyje ne tik lazerių ar krepšinio bei sportinių šokių srityse.

Perskaičius knygą man taip norėjosi dalintis joje atrastomis įžvalgomis su žmonėmis užsienyje, tačiau deja, ši knyga parašyta mūsų reta lietuvių kalba, kurią temoka praktiškai išimtinai tik lietuviai. Suvokiau, gal galiu tepamojuoti jiems prieš nosį jos kukliu jiems nieko nesakančiu viršeliu ir ji taip ir liks pasauliui užverta skrynia. Kadangi, kaip rašo pati autorė, autoriteto temos yra dar nedaug nagrinėtos, ir dažniausiai autoritarinį režimą patyrusiose šalyse, man atrodo tiesiog būtina ją versti į užsienio kalbas, kurias supranta daug žmonių pasaulyje. Turime įdėti pastangų, kad originalūs lietuvių kalba parašyti lobiai taptų prieinami ir platesniam skaitytojų ratui.

*****

Jeigu jums mano tekstas pasirodė vertingas, galite tai parodyti man per PayPal.

Gražina Gudaitė “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“

Ilgai laukiau pakartotinio šios knygos leidimo, nes knygynai jos jau nebeturėjo. Pagaliau ją perskaičiau. Bet rašyti ilgai nesiryžau.

Neapleido knygoje rastas trapumo jausmas. Toks pats kaip baisu imti kūdikį,nes, rodos, paliesi ir iškart sužeisi. Tas sielos nuogumas, jos pažeidžiamumas. Prisiliesi ne taip ir liks dar vienas randas, o jau jų ir taip – vienas ant kito…

Nežinau, ar išdrįsčiau kada nors taip išrengti savo sielą visų skaitymui. Vistiek, manau, bandyčiau kažkuo prisidengti, pasisukti tokiu kampu, kad nebūtų taip asmeniška. Todėl lenkiuosi autoriui iš pagarbos.

Nors, kai gyvenimas tiek vėtė ir mėtė tikrąja ta žodžio prasme, turbūt nėra kito kelio gyti kaip tik papasakoti savo istoriją. Kad ji sugultų į knygą ir tarsi išsikeltų iš išpažįstančiojo į išorę, gulėtų šalia ir jau būtų tarsi kiek toliau nei viduje.

Per visą knygą eina ryški verkimo gija. Tas apleistas, mėtomas ir vėtomas vaikas vis verkia. Visaip verkia. Kartais autoriui gaila savęs, to verkiančio mažo berniuko. Bet kitur jis pyksta ant savęs, kad vis verkia, nes juk berniukas, juk negalima tiek daug verkti. Kai kur mažą save net išvadina verksniu. Taip lyg pabardamas, bet tuo pačiu ir kiek švelniai, kiek suprasdamas tą verkimą ir kiek sau atleisdamas. Bet tuo pačiu ir tarsi teisindamasis dėl savo neleistino verksmingumo kiekio.

IMG_20180110_194659

Dažnai, kai skaičiau straipsnius apie knygos autorių, keldavau sau klausimą: kas šiame žmoguje, jo veiksmuose, atsitiktinumuose ar dar kažkame kitame buvo tai, kas, nepaisant jo vaikystės vaikų namuose, padarė jį sėkmingu, visuomenėje prisitaikiusiu žmogumi. Kas ištraukė jį iš liūdnos vaikų namų augintinių statistikos: benamystės, bedarbystės, ilgos virtinės nesėkmingų santykių, priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų ir t.t. Kas padėjo sukurti šeimą ir ją išlaikyti, gebėti dirbti ir reikštis kaip menininkui? Kas padėjo kryptingai eiti į priekį ir nepaskęsti kasdienybės iššūkiuose, kai nuo pat gyvenimo pradžios nebuvo pavyzdžio, nebuvo užnugario, nebuvo pamokančios, vedančios, teisingos ir rūpestingos rankos?

O perskaičius knyga manau, kad tai – būtent verkimas. Taip kad nesiteisinkit, nepykit ant savęs ir nesmerkit savęs už tą, atrodo, begalinį verkimą, autoriau. Jis juk padarė žmogumi.

Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“

Knyga atiduota leidyklai

Na štai ir atėjo tas momentas. Šiandien išsiunčiau knygą apie narsicizmą į leidyklą. Neįtikėtina. Kažkaip net nesitikėjo, kad tas momentas išvis kada nors ateis. O jis vat ėmė ir atėjo.

Tai va, galima pradėti švęsti Kalėdas. Ir džiaugiuosi, ir didelis įsipareigojimas nuo pečių nukrito.

Juokingiausia tai, kad tik išsiunčiau ir va, iškart čia rašau. O nerašiau beveik nieko visą tą laiką, kol rašiau knygą, t.y. apie pusę metų. O kiek turėjau ką pasakyti! Ir kaip norėjau rašyti! Bijojau išlieti kūrybinę energiją ir tą dieną nieko nebegalėti rašyti knygai. Tad kai tik užeidavo noras rašyti čia, iš karto puldavau rašyti į knygą. Nukreipinėjau energiją į vieną didelį tikslą.

Užtai čia ir buvo taip tylu. Na, dabar, tikiuosi, atsiimsiu.

O juokingiausia tai, kad tik išsiunčiau knygos rankraštį į leidyklą, ir iš karto turiu puslapį – du minčių, ką dar reikės papildyti, patikslinti antrame leidime. Apskritai, dar būčiau rašius ir rašius, plėstis yra kur, ir turiu ką pasakyti. Bet kažkur yra tas momentas, kai reikia sustoti.

Tai va, jis ir buvo šiandien.

800px-vieille_machine_a_ecrire_1

Galiu pasakyti, kad džiaugiuosi tekstu, kuris gimė. Jis nenurašytas nei iš vienos knygos užsienio kalba, o daugybė informacijos, kurią pavyko susirankioti iš skirtingiausių šaltinių bei išvados, prie kurių priėjau analizuodama šį reiškinį pati, susidėliojo į gražų ir tvirtą rėmą.

Dabar nekantrauju, kada galėsiu pasidalinti, kaip atrodys viršelis ir kai galėsiu įdėti nuorodą į šį blog’ą kur galėtumėt knygą įsigyti.

Labai tikiuosi, kad mano knyga padės nors vienam žmogui. Bet kuriuo atveju, už prieinamesnę kainą nei konsultacija žymiai išsamesnė informacija bus prieinama didesniam skaičiui žmonių.Belieka tikėtis, kad ji atneš naudos skaitytojams. Nekantrauju!

 

Knyga atiduota leidyklai

Knyga “50 tamsesnių atspalvių“

Pasakysiu iš karto. Po pirmos knygos ši knyga man pasirodė daug geresnė ir įdomesnė. Manau todėl, kad antroji knyga kiek giliau leidžiasi į žmogaus vidų. Gaila, tačiau antrai knygai suprasti būtina būti perskaičius pirmąją.

Antra knyga iš esmės yra Kristiano Grėjaus savęs pažinimo ir keitimosi istorija. Pirmoje knygoje apie jo ypatingai žiaurią vaikystę pas prostitutę biologinę mamą bei siaubas, kurį jis patyrė tuomet, papasakota tik tiek, kiek to reikėjo pagrįsti jo sadizmui bei faktui, kodėl jis nesileido liečiamas.

Šioje knygoje žymiai giliau, lyginant su pirma, paliečiama ši tema bei jo pastangos keistis. Vėlgi, kaip ir pirmoje knygoje, tai nėra kapstoma labai giliai, greičiau tiksliai tiek, kiek reikia istorijai palaikyti ir nei žodžio daugiau. Visgi, mano nuomone, pagrindinė šios knygos gija ir yra jo gijimo, jo keitimosi istorija.

Kaip Kristianas, patyręs aukščiausio laipsnio išdavystę ankstyvoje vaikystėje bei retraumatizavimą paauglystėje, sąmoningai siekia perlipti nepasitikėjimą kitais žmonėmis ir siekia žengti į jam nepažintą žemę. Kurioje žmogus gali pasitikėti kitu žmogumi, bent jau tiek, kad leistųsi liečiamas.

Man patiko, kad knygoje Kristiano veikėjo lūpomis atspindėta, kad vidinis keitimasis yra sąmoninga žmogaus valios išraiška suvokus žalojančios vaikystės patirties įtaką suaugusiojo gyvenimui. Kai žmogus prisiima atsakomybę keisti tai, ką iš jo padarė jo sunki praeitis.

Nors iš principo ši knygų serija yra šiuolaikinė stebuklinė pasaka, joje pagrindinis veikėjas kapoja devynias galvas nebe slibianams, o savo nepasitikėjimui, negalėjimui prisileisti kitų žmonių arčiau savęs, keisdamas jam nepriimtinus vaikystės modelius vardan to, kad galėtų gyventi pilnatviškesnį gyvenimą.

Man patiko, kad jo vidiniai pokyčiai neparodyti kaip savaiminiai. Jie kyla iš sąmoningai daromų veiksmų, kuriais jis išstumia save iš komforto zonos ir pastato save į situacijas, kurios jam iki tol kėlė didžiausią siaubą. Man patiko, kad jis tai daro žinodamas, kodėl ir ką jis daro. Ir dar, man patiko, kad tie pakyčiai neįvyksta žaibo greičiau ir kažkaip stebuklingai, o kad tai yra panašiau į prakaito liejimą sporto salėje, kai žmogus turi kartoti nepatogius veiksmus tam, kad savyje išugdytų naują savybę ir taip atvertų iki tol nepažintas artumo su kitu žmogumi erdves.

Man patiko, kad šioje knygoje nors ir paprastai, tačiau gerai atvaizduota, kokio lygio kančias po daugelio metų sukelia vaikystėje patirtas apleistumas ir fizinis smurtas.

Gaila tik, kad kaip ir pagrindinės turėjusios būti veikėjos Anos Stil vidinis peizažas yra žymiai mažiau išbaigtas ir vystosi žymiai mažiau, nors šiokių tokių vidinio brendimo požymių užuomazgų lyg ir esama.

Nors ši knyga išlieka lengvo komercinio pramoginio turinio knyga, tačiau nelengva, bet sėkminga vidinio keitimosi istorija daro ją vertingą. Tada ir pirmoje knygoje aprašyti iškrypimai staiga įgyja tarsi kažkokį pateisinimą, bent jau kažkokią prasmę.

20160120_101349

 

Knyga “50 tamsesnių atspalvių“

50 pilkų atspalvių. Knyga

Kadangi mano visos draugės didžiai susirūpinusios, kaip aš čia esu praleidusi esminę XXI amžiaus sensaciją ir vis dar neskaičiusi “50 pilkų atspalvių“, sunešė man 5 (!) šios serijos knygas, supratau, kad tikrai turiu draugių. Ir tai man yra pati geriausia žinia, susijusi su šia knyga.

Ką galiu pasakyti – ši knyga yra viena nesibaigianti sekso scena. Tai ir yra vienintelė jos sensacija. Kad kažkas ėmė ir taip labai tiesiai šviesiai ir gana techniškai surašė vieną sekso sceną po kitos. Tarp scenų dažniausiai nėra net 30 minučių tarpo, per kurį vyriškas organizmas turėtų atsigauti. Nes p. Grėjui to nereikia, jis žvėris žmogaus kailyje. Deja, ir kita prasme.

Knygoje šiek tiek daugiau skiriama dėmesio tam, kodėl Kristiano Grėjaus seksualiniai polinkiai yra tokie, kokie yra negu filme. Tačiau tik tiek, kiek būtina palaikyti fabulą. Apskritai šioje knygoje visų veikėjų portretai yra stebėtinai buki ir neišvystyti. Jie tereikalingi tiek, kiek tai būtina dar vienam lytiniam aktui aprašyti.

Pasakysiu atvirai – knygai artėjant į pabaigą ir skaitant 178 sekso sceną darosi nuobodu ir norisi žiovauti. Na, šiek tiek vienoje scenoje intensyvumas padidinamas, bet skaityti tokią storą knygą vien dėl to tikrai neverta.

Praėjo kelios savaitės po to, kai perskaičiau šią knygą, ir vienintelis išlikęs įspūdis – kad apie tai rašo. Sakyčiau, kaip knygai gerokai per mažai. Nors tikrai meluočiau, jeigu neprisipažinčiau kad, knyga buvo įtraukusi į skaitymo procesą. Ir vistik, jeigu jau kalbėti apie apie pilkus atspalvius, tai ta tema man žymiai labiau patiko Rūtos Šepetys knyga “Tarp pilkų debesų“ (ang. Shades of grey)

Kas yra gerai, lyginant su filmu, tai, kad knygoje nesijaučia, kad sadomazochistinis seksas yra kažkoks gėris ir nauja miegamųjų mada, kurios reiktų siekti. Knygoje geriau perteikta tai, kad noras suteikti kitam žmogui skausmo yra labiau problema nei super karštas dalykėlis, kurį būtina praktikuoti kiekvienam šiuolaikiniam seksualiai aktyviam žmogui.

Kadangi jau esu perskaičiusi ir antrą dalį, galiu pasakyti, kad antra dalis yra žymiai geresnė, tiesiog stebėtinai geresnė. Tad pirmąją rekomenduoju skaityti tik tiems, kurie, pamatę knygų storumą, neišsigando idėjos perskaityti bent jau dvi iš jų.

11223632_1103319966359947_4273336983990374357_n

50 pilkų atspalvių. Knyga

Brené Brown knyga “Didi drąsa“

Skaičiau šią knygą prieš metus. Pagalvojau, kad visai gerai rašyti įspūdžius apie knygą po metų. Ji jau praėjus laiko testą. Ir kaip tik geriau pasimato, kas išliko.

Galiu pasakyti, kad po metų išlikęs įspūdis iš šios knygos yra tiksliai tas vienas sakinys, kuris yra ant viršelio. Kad reikia sąmoningai apsispręsti būti pažeidžiamu. O autorė visos knygos tekstu, dažniausiai pasakodama savo ir kitų žmonių istorijas, įrodo, kuo ir kodėl tai yra gerai.

Mūsų visuomenėje žodis pažeidžiamas turi tokį specifinį atspalvį. Pažeidžiamas – tai atrodo tas, kuris iš karto tarsi provokuoja į save patyčias. O mes dar iš mokyklos laikų puikiai žinome, kokios skaudžios gali būti patyčios. Todėl žodis pažeidžiamumas natūraliai provokuoja didelę baimę.

Tuo tarpu dr. Brené Brown mus knygoje moko, kad iš tiesų būti pažeidžiamu yra stiprybės ženklas. Kad mes galime nuspręsti sąmoningai būti pažeidžiami. Tai tuo pačiu reiškia, kad reikalui esant, prie tam netinkamų žmonių mes lygiai taip pat galime ir nedemonstruoti savo pažeidžiamumo. Tiesiog atsirinkti, kokiose situacijose ir su kokiais žmonėmis yra verta ir saugu būti pažeidžiamiems, o kada ne. Bet čia jau kito žmogaus – Jeff Brown mintis, kuri man labai gražiai papildo šios knygos idėją.

Niekas neagituoja tapti naivuoliu ar ekshibiscionistiškai demonstruoti savo silpnąsias puses, taip provokuojant ką nors mys užpulti. Beje, apie nesveikas perdėto atvirumo apraiškas autorė irgi kalba. Na, žinote, kai kažkas ima ir per atvirai išsipasakoja savo intymias paslaptis. Ir tada būna tas jausmas, kai ėėėėėėė ir nežinai, ką dabar sakyti ar daryt. Šito ji neagituoja tikrai. Žodžiu, siūlomas sveiko lygio atvirumas + tikrų jausmų rodymas, kas ir sudaro pažeidžiamumą.

Tiek, kiek jo reikia tam, kad nebūtume vaikštantys zombiai, o leistume laisvai, bet valdomai tekėti savo jausmams, būti savimi bendraujant su kitais. Ir neslėpdami savo jausmų kitiems. Bet ir neleisdami tiems jausmams sulaužyti užvankų ir nunešti žmonių likimus nenumaldomo cunamio banga.

Iš tiesų, mano nuomone, ši knyga moko mylėti. Save ir kitus. Kaip būti savimi ir pilniau išgyventi savo jausmus, kaip juos ištransliuoti kitiems ir tuo pačiu leisti save geriau pažinti. Taip leisti kitiems save pamilti. Ir labiau mylėti tuos, kurie mums iš tiesų svarbūs.

Galiu pasakyti, kad per metus laiko tai antra labiausiai mano pasaulėjautą įtakojusi knyga per pastaruosius metus. Skaitosi lengvai, visai pagauli.

Rekomenduočiau ypač vyrams, kuriems rodyti savo jautrumą, jausmus yra “ne lygis“. Ši knyga jus išmokys būti pažeidžiamu sąmoningai, bet tuo pačiu ne tik kad išlikti stipriu, o tapti dar stipresniu. Paradoksas? Tik iš pirmo žvilgsnio.

Taip pat tiems, kas kenčia nuo gėdos stigmos ir tėvams. Ji padės jums būti ne supermamomis ir tėčiais, o ta mama ir tėčiu, kokio reikia vaikui. Ir tuo, du kuriuo vaikas turi tikrą, gyvą ryšį.

Blemba, berašydama pati save įtikinau, kad reikės paskaityti dar sykį.

image

Brené Brown knyga “Didi drąsa“

6.7. Graeme Simsion ,,Projektas ,,Rožė“ “

Seku vieną blog´ą apie knygas, ir šiandien perskaičiau vienos knygos aprašymą.

Pasirodo, yra knyga apie tai, kaip (greičiausiai) Aspergerio sindromą turintis vyra ieško sau žmonos.

Bus tikrai įdomu paskaityti! O kol pati neskaičiau, dalinuosi skaičiusios įspūdžiais:

Graeme Simsion ,,Projektas ,,Rožė“ “.

6.7. Graeme Simsion ,,Projektas ,,Rožė“ “