Drebėkime

Mūsų, Vakarų kultūroje yra plačiai paplitusių vertybių, kurios kai kuriais atvejais iškraipo realybę. Kaip kad pasipūtėliškas elgesys rodo link pseudo pasitikėjimo savimi, kaip pozityvumas neleidžia laisvai jausti jausmų, kuriuos jauti, taip ir paprastas kūniškas reiškinys – drebulys – tarsi yra kažkoks negeras ženklas.

Kas pirma šauna į galvą, kai pamatome drebantį žmogų? Iš baimės šiais laikais praktiškai nepamatysi nieko drebančio, bent jau neprisipažins tai tikrai. Drebulys greičiausiai mums sukels tokias asociacijas: geria, vartoja narkotikus arba serga. Trumpai apibūdinant, kažkas su drebančiu žmogumi yra akivaizdžiai negerai. Todėl reikia jo vengti, kad netyčia neužsikrėstum. Dėl tokio požiūrio jei žmogui užeina drebulys, visi puola jį kuo greičiau slopinti, kad tik jis nebūtų kieno nors pastebėtas. Automatiškai žmonėms patiems įsitvirtina nuostata, kad drebulys yra kažkas blogo.

Peter Lavine, JAV mokslų daktaras, visą savo įspūdingą gyvenimo karjerą pasistatė ant drebulio. Jis tiesiog pastebėjo, kad gyvūnai… dreba. Kas čia tokio, mano šuo irgi dreba, tai ką, pasirodo, už šį pastebėjimą duoda mokslų daktaro laipsnį ir daug apdovanojimų už pasiekimus medicinoje ir psichiatrijoje?

Taip. P. Levine pastebėjo du reiškinius, kad gyvūnų pasaulyje iš esmės nėra psichotraumų. Tai reiškia, kad nebūna potrauminio streso sindromo ir psichinių ligų. Jis pradėjo domėtis, kaip čia taip yra. Juk gyvūnai dažniau nei žmonės patiria gyvybei pavojingas ekstremalias situacijas: neturi spynomis rakinamų namų, policijos, greitosios pagalbos, negali pasisamdyti asmens sargybinių, nepažįsta kelio ženklų. Jis norėjo suprasti, kaip čia taip gamtoje yra sutvarkyta, kad gyvūnai, nuolatos ir sistemingai patirdami pavojų, lieka tam atsparūs?

Jis tyrinėjo gyvūnų elgesį situacijose, kurios buvo pavojingos jų gyvybei. Ir pastebėjo, kad pavojui pasibaigus, gyvūnai stipriai dreba. Tiesiog purtosi visu kūnu. Po kiek laiko jie nurimsta ir nelieka jokios traumos! Taip P. Levine atrado drebulio prasmę ir esmę.

Iki 2:03 minutės pažiūrėkite, atkreipdami dėmesį į taip, kaip žąsiukas dreba po neįtikėtino nusileidimo.

Tiek žmonėms, tiek gyvūnams patekus į gyvybei pavojingą situaciją, kūne išsiskiria daug energijos. Kvėpavimas tampa tankus, širdis plaka kaip pašėlus, raumenys įsitempia. Kūnas automatiškai, per sekundę pereina į pulk arba kovok būseną. Tačiau iš tiesų pulti ir sudraskyti priešą arba pabėgti nuo jo – ypač žmonėms šiuolaikinėje visuomenėje dažniausiai neišeina. Dažnai tenka suvaldyti savo instinktus trenkti į nosį tam, kuris mus įžeidė. Jei nenorime atsidurti areštinėje.

Energija kūne liko sukaupta, tačiau nebuvo kaip jos išleisti. Žmogaus, skirtingai negu gyvūnų, yra labiau išvystyta priekinė smegenų dalis, atsakinga už loginį mąstymą. Žmogus, kątik patyręs didelį stresą, nenorės pasirodyti kaip koks “slabakas“ ir drebulį sąmoningai nuslopins. Taip neįvyksta sukauptos fizinės energijos iškrova iš kūno.

Kūnas fiziniame lygmenyje tebelieka aukštos parengties būsenoje, kuri išgainiui pavirsta į potrauminio streso sindromą. Kūnas vis dar yra užstrigęs pavojingoje situacijoje, kurios jau seniai nebėra: raumenys lieka įsitempę, antenos gaudo menkiausius pavojaus ženklus net kai iš tiesų situacija yra rami ir saugi, kvėpavimas išlieka paviršutinis ir dažnas, širdis plaka žymiai dažniau nei organizmui būtina ramybės būsenoje. Nenuraminta kūniška būsena siunčia signalus ir nervų sistemai, kad “kažkas netaip, yra pavojus“, suaktyvina simpatinę nervų sistemą, kuri ir yra atsakinga už kovinės parengties būseną. Taip žmogus lieka gyventi su trauma, kuri degina žmogų iš vidaus.

Taip kad kai užeis drebulys, drebėkit. Nesvarbu, ar drebate dėl to, kad kątik patyrėte kažką sukrečiančio, ar drebulys nepaaiškinamas – gal iš kūno išeina sena trauma. Ne slopinkit, o sveikinkit savo drebulį. Jis dažnai žmones labai išgąsdina, nes jiems atrodo, kad kūnas kažką daro, ko jie nevaldo, ir kad tai yra labai blogai. Neišsigąskit drebulio. Mūsų kūnai žino, ką daro. Leiskite sau padrebėti. Ir tvirtai žinokite, kad jeigu kūnas taip daro, tai taip ir reikia, taip ir turi būti. Padrebėsite ir praeis.

Tik tas vienas, toks paprastas reiškinys – jeigu leisite jį sau išverti – gali lemti, ar užsiliks jumyse trauma, ar ne. Drebėkite ir būkite sveiki!


Jeigu jums patinka šie tekstai, arba jie suteikia jums naudingos informacijos, taip galite pasakyti autorei ačiū.

Drebėkime

Užkeikta švytuoklė

Tai, kas parašyta toliau, yra ne šiaip fantazija, tai yra informacija iš seminaro Vokietijoje Psichotraumatologijos centre, kurį skaitė gydytoja, mokslų daktarė, besispecializuojanti traumų gydyme. Pageidaujantiems daugiau informacijos, kontaktus susisiekti galite rasti kvadratėlyje dešiniame kampe viršuje.

Žmogus, turintis kompleksinį potrauminį streso sindromą, sukasi tarsi užkeiktame rate. Iš principo jo gyvenime yra dvi būsenos:

MTG KPTSS svytuokles principas.jpg

Kai kažkoks dirgiklis, o kadangi sindromas kompleksinis, tai dirgiklių gali būti daug ir jie pasitaiko dažnai, sudirgina psichiką, tarsi paspaudus mygtuką visa žmogaus būsena persijungia į didelio pavojaus režimą. Psichika pasidaro aukšto dirglumo, pojūčiai aštrūs, kūnas įsitempęs ir sugeneravęs daug energijos, kurią pasiruošęs sunaudoti bet kurią akimirką ir dideliais kiekiais, visas žmogus įsiaudrinęs, didelio budrumo būsenoje.

Taip yra todėl, kad nors ir mažas, dirgiklis sužadina traumą ir iššaukia taip vadinamą flashback´ą. Ir vienu akimirksniu žmogaus kūnas ir psichika išgyvena tą patį, ką žmogus išgyvena didelio pavojaus akivaizdoje, pvz. jeigu jį būtų užpuolęs iš aptvaro zoologijos sode ištrūkęs meškinas. Tik skirtumas tame, kad realaus pavojaus nėra, o… į duris paskambino paštininkas. Ir nors žmogus to sąmoningai gali nesuvokti, tačiau jo psichika ir kūnas yra stipriai susimobilizavę, kad ir kos nekaltas būtų išorinis dirgiklis.

Tokia būsena, kad į vieną vietą sutelkiami iš esmės visi galimi organizmo ištekliai, yra reikalaujanti labai daug energijos. Toks kraštutinis jėgų mobilizavimas yra evoliucijoje nenumatytas išsilaikyti ilgai. Tai yra organizmo gebėjimas susitelkti ir išgyventi retomis, kritinėmis situacijomis. Todėl tokia būsena trunka neilgai, o kadangi ji pareikalauja visų organizmo psichinių ir fizinių jėgų, organizmas po kiek laiko pats, žmogui to sąmoningai nereguliuojant, persijungia į kitą – atsigaudinėjimo režimą.

Tačiau kadangi visos jėgos ir vidiniai organizmo rezursai buvo kątik sudeginti, žmogus pereina ne į ramų funkcionavimą, o į visiško išsekimo būseną – nes energijos funkcionavimui nebeliko, ji kątik buvo visiškai sudeginta. Taigi, vėl, tarsi jungiklį paspaudus, iš didelio įsitempimo, aukšto budrumo organizmas akimirksniu persijungia į visišką išsijungimo būseną. Protas neveikia, jėgų ką nors daryti nėra, gebėjimo mąstyti, planuoti – nėra, visiškas vegetavimas, atsijungimas nuo realybės ir negebėjimas netgi reaguoti į normalią, įprastinę aplinką. Gali būti iki tokio lygio, kad negali pajudinti nei piršto, atsikelti iš lovos, kalbėti, reaguoti.

Taip organizmas, norėdamas atstatyti jėgas, išjungia visas funkcijas tam, kad greičiau atsistatytų iš maksimalaus išsekimo. Tokia perdėta atjungimo bėsena duoda savo rezultatą ir kažkiek jėgų atsiranda. Kai tik pradeda atsirasti jėgų, kurios šiaip galėtų leisti kažkokį funkcionavimą, žmogus ima tarsi busti, t.y. grįžinėti į normalų, įprastinį funkcionavimą. Ir jeigu neturėtų KPTSS, jis toliau galėtų normaliai veikti.

Tačiau kai tik žmogus pradeda krutėti, tai ar atidaro duris, ar įsijungia telefoną, ar išeina į lauką ar į darbą, beveik iš karto pamato ar jam kas nors ką nors pasako, ar gauna kokią nors žinią, naujieną, kuri vėl suveikia kaip dirgiklis. Kuris vėl iššaukia neužgydytą traumą, vėl įsijungia pavojaus aliarmas ir vėl organizme įsijungia perdėta parengtis. Kuri išsekina organizmą vėl taip pat greitai, kaip ir prieš tai.

Taip KPTSS turintis žmogus ir gyvena – nuo vienos būsenos prie kitos. Kuriose abiejose jis gali veikti ir funkcionuoti kaip pilnavertis individas gana ribotai. Iš esmės jis ir nefunkcionuoja taip, kaip tai daro kiti žmonės. Jo vidus junginėjasi be jo valios tarp vieno ir kito režimo. Tai kovinė parengtis, dirglumas, įtempti nervai, tai negalėjimas nei piršto pajudinti. Taip ir sukasi žmogus užkeiktoje švytuoklėje nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito…


Jeigu šie tekstai yra Jums naudingi, galite atsilyginti paremdami šį blog’ą. 

 

Užkeikta švytuoklė

Karas už keturių sienų

Vakar mačiau, kad populiari Facebook paskyra Humans of New York pradėjo skleisti mintį apie žmones, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo ir jų problemas. Mintis – kaip ir anksčiau, dėti žmonių nuotraukas, kuriose matosi jų įprastas niujorkietiškas kasdieninis gyvenimas. Tik tie žmonės – atlikę tarnybą karo paliestose teritorijose. Jie pasakoja, su kokiomis problemomis susidūrė grįžę, kaip kare patirti išgyvenimai trukdė jiems gyventi normalų gyvenimą ir ką jie darė, kas jiems padėjo.

militaire-un_soldat-1915Problemos, kylančios dalyvavusiems kare, apibendrinus vadinamos potrauminiu streso sindromu (PTSS). Potrauminio streso sindromas pirmiausia ir buvo tyrinėjamas, kai buvo pastebėta, kad iš karo grįžę žmonės turėjo kažką bendra, ir kad juos kankino problemos, kurių jie neturėjo prieš karą: košmarai naktimis, nemiga, panikos atakos, realiai situacijai neadekvatus elgesys, problemos artimuose santykiuose, agresyvumas ir problemos prisitaikyti prie įprastinio, normalaus, kasdienio gyvenimo. Šis sindromas iš pradžių ir buvo įvardijamas kaip buvusių karių sindromas.

Tiesiog istoriškai tai buvo grupė žmonių, kurioje buvo lengviau pastebėti bendrą tendenciją. Visi jie turėjo panašias problemas, jos atsirado pabuvus kare ir visi jie buvo kariai.

Tačiau kas, jeigu tavo karo laukas buvo prie stalo virtuvėje? Ar tavo kambary, kai girdėjai, kaip tėvas mušė mamą, ar mama mušė tėvą? O taip, beje, pasitaiko žymiai dažniau, nei mes manome, tik vyrai apie tai tyli. Nesgi, suprask, gėda kam nors net prasitart, nes suprask, koks tu vyras, jei boba tave pritvatino?

O kas jeigu tave žemino, plakė žodžiais ir suvarinėje, trynė su žemėm tik liežuviu, bet sistemingai? O va per galvą tvojo tik šaukštu, taigi negali skųstis, ir karu to pavadinti negali, juk teisingai, nes būtum paskutinė šlapianka, jei dėl to skųstumeis? O jei augai uždarytas kambary, ir tavo visos vaikystės strateginis tikslas buvo nepasimaišyti po kojom, nes tada tai jau viskas?

crying_child_n-d-_28319172580129

Nuotraukos iš Wickimedia

Tokios aplinkybės, kurios sukelia smegenyse pokyčius, praktiškai identiškus karo veteranų patirtoms traumoms gali būti visur. Jos gali nutikti dideliame name privačių namų rajone už aukštų tvorų, skurdžiame bendrabučio kambarėlyje, dailininkų ir darbininkų šeimoje. Berniukui ir mergaitei, vyrui ir moteriai, alkoholikų ir Valančiaus draugijos narių šeimoje. Nėra imties, kuri turi aiškius išorinius požymius, tokius kaip spintoj kabanti karo uniforma.

Vieninteliai bendri tokių žmonių požymiai – keistos fobijos, miego problemos, panikos atakos, stiprus nerimas, atskirtumo nuo kitų žmonių jausmas, jausmas, kad niekas jų nesupranta ir suprast negali, problemos darbe dėl negalėjimo koncentruoti dėmesio, kartais užeinantis nepaaiškinamas negalėjimas funkcionuoti, nevaldomi emocijų protrūkiai ir t.t. Taip atrodo kompleksinis potrauminis streso sindromas.

 

 

Karas už keturių sienų

Veiksmingiausios potrauminio streso terapijos

Remiantis Evaldo Kazlausko straipsniu “Veiksmingiausi psichologinės pagalbos būdai psichotraumatologijoje“* terapijos formos, kurios duoda geriausius rezultatus esant potrauminio streso sutrikimui, yra:

  • į traumą orientuota kognotyvinio elgesio dar vadinama bihevioristinė terapija (angl. – trauma focused cognitive behavioral therapy)
  • nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapija (angl. EDMR – eye movement desensitization and reprocessing therapy).

Dėl šių dviejų terapijos formų veiksmingumo sutampa tiek JAV, tiek Vokietijos ir Anglijos mokslininkų tyrimų rezultatai. Anglijos mokslininkai priėjo išvados, kad streso valdymo ir grupinė kognityvinio elgesio terapija taip pat buvo veiksmingos. Tačiau kitos terapijos formos reikšmingai nesumažino potrauminio streso sindromo simptomų.

Nerimo valdymo ir atsipalaidavimo praktikos padeda, tačiau ne taip reikšmingai kaip pirmosios aukščiau paminėtos terapijos.

Straipsnyje pabrėžiama, kad nemedikamentinės terapijos formos buvo efektyvesnės. Tačiau, kaip supratau iš straipsnio, buvo labiau įvertinta tai, kad menedikamentines terapijos formas pacientai nuspredžia dvigubai rečiau nutraukti nepabaigę.

beautiful_girl_listening_to_music_with_headphones

Nuotrauka iš Wickimedia

*(Online) ISSN 2345-0061. PSICHOLOGIJA. 2013, 47 psl.

Veiksmingiausios potrauminio streso terapijos

Problemos, kurias sukelia potrauminio streso sindromas

  • bedarbystė
  • sveikatos problemos
  • apsileidimas buityje
  • priklausomybės
  • problemos šeimoje

Potrauminio streso sindromas yra tokio paties rimtumo, kaip fizinės traumos. Kaip ir fizinės traumos, gali būti įvairaus sunkumo ir skirtingame lygmenyje sutrikdyti žmogaus galimybes funkcionuoti kasdieniame gyvenime: nuo piršto iki kojos ir stuburo lūžio.

begger_in_prague1

Nuotrauka iš Wickimedia

 

Problemos, kurias sukelia potrauminio streso sindromas

Apgaviko sindromas

Apgaviko sindromas (ang. – imposter´s syndrom) yra būdingas vaikystės traumą patyrusiems, žemos savivertės žmonėms.

Tokie žmonės daug dirba dėl išorinių pasiekimų. Jie jiems svarbūs dėl to, kad pirmiausia jiems patiems patvirtintų, kad jie yra kažko verti. Siekdami jie gana gerai įvaldo kai kuriuos įgūdžius ir žinias, gali būti netgi labai produktyvūs ir demonstruoti talentus ar įspūdingus pasiekimus toje srityje, kurioje veikia.

Tačiau tuomet, kai kiti žmonės sako, kaip jie puikiai sugeba tą ar aną, jie netiki. Tai ne apsimestinis, suvaidintas perdėtas kuklumas, o jie iš tiesų nuoširdžiai netiki, kad kiti žmonės mano, jog jie kažką daro gerai.

Apgaviko sindromas padaro žmones atsparius teigiamai aplinkinių reakcijai į juos todėl, kad žmogus viduje galvoja: “jei jie gerai mane pažinotų, tada jie žinotų, koks iš tiesų nevykėlis aš esu“.

Apgaviko sindromas kyla iš traumuotos psichikos, kai žmogus apie save galvoja kaip apie kažką iš esmės nevykusio ar blogo.

Terminas iš Pete Walker knygos “Kompleksinis PTSS: nuo išgyvenimo iki klestėjimo“ (anglų k.)

5429455531_f9abb8e415_z

Dug Belan´o nuotrauka “Veidu į žemę su beverčiu šlamštu“ iš Flickr.com

Apgaviko sindromas

KPTSS diagnostiniai kriterijai

Tam, kad žmogui būtų nustatytas kompleksinis potrauminis streso sindromas arba sutrikimas (KPTSS), jo nusiskundimai turi atitikti šiuos kriterijus:

(I) Pakitusi savireguliacija:

(turi atitikti A ir vienas tarp B ir F)

A. dažnos afekto būsenos

B. dažni pykčio pasireiškimai

C. destruktyvus elgesys savęs atžvilgiu

D. polinkis į savižudybę

E. lytinio elgesio sutrikimai

F. padidėjęs potraukis užsiimti rizikinga veikla

 

(II) Suvokimo ir dėmesio pokyčiai

(turi atitikti vienas iš jų)

A. atminties sutrikimai

B. trumpalaikiai disociacijos epizodai arba savęs suvokimo praradimas

 

(III) Savęs suvokimo pakitimai

(turi atitikti bent du iš šių)

A. neefektyvumas (“aš nesugebu“)

B. nepataisoma žala (“su manim yra kažkas iš esmės negerai“)

C. dažna ar nuolatinė kaltė ir perdėta atsakomybė

D. stiprus ir dažnas gėdos jausmas

E. niekas manęs nesupranta

F. menkumo, nesvarbumo jausmas

 

(IV) Pakitimai santykiuose su kitais

(turi atitikti bent vienas iš jų)

A. negalėjimas pasitikėti

B. pasikartojantis atsidūrimas aukos rolėje

C. kitų pavertimas auka

 

(V) Somatiniai nusiskundimai

(turi atitikti bent du iš šių)

A. virškinimo sistemos sutrikimai

B. chroniški skausmai

C. širdies ir plaučių problemos

D. konversinių sutrikimų simptomai

E. seksualinės problemos

 

(VI) Prasmės suvokimo pokyčiai

(turi atitikti bent vienas iš jų)

A. neviltis ir beviltiškumas

B. anksčiau turėtų įsitikinimų praradimas

 

Šaltinis (anglų k.)

bathing_in_despair

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

KPTSS diagnostiniai kriterijai

KPTSS pasireiškimai kasdieniniame gyvenime

Kuo geriau pažįstu kompleksinį potrauminį streso sindromą arba sutrikimą, bei jo apraiškas, t.y. flashback´us, tuo geriau įžiūriu kasdieninius rūbus, kuriais apsirengęs pasirodo KPTSS mūsų gyvenimuose.

Visų šių reiškinių priežastis gali būti KPTSS:

  • chroniškas vėlavimas į susitikimus,
  • dažnas vėlavimas atsakyti į ateinančius užklausimus, emailus, laiškus, atskambinti į praleistus skambučius,
  • negalėjimas laiku priduoti darbus studijoms ar pasiruošti egzaminui
  • chroniškas darbų atidėliojimas
  • socialinė izoliacija, t.y. kentėjimas vienatvėje, tačiau vengimas eiti susitikti su draugais ar pažįstamais, netgi kai jie kviečia
  • vengimas kviestis žmones į svečius
  • negebėjimas atsakinėti prie lentos ar visiškas smegenų neveikimas per egzaminą, net kai atrodo, kad viską mokėjote, pvz. egzamino dalį raštu išlaikote gerai, o žodžiu – visiškai užsikertate, atrodo, kad negalie suregzti sakinio.
  • buvimas patyčių objektu
  • skrydžio lėktuvu baimė
  • nesugebėjimas pasirūpinti elementaria švara namuose
  • nesugebėjimas pasirūpinti savo asmenine higiena
  • negebėjimas laikytis žodžio, nors jį duodant buvo nuoširdus ir tyras ketinimas jo laikytis, tačiau realybėje neišeina nors tu ką!
  • tai, kas iš šono kitiems atrodo kaip tinginystė
  • telefono skambučių, laiškų, emailų, skambučio į duris baimė
  • staiga, nei iš šio, nei iš to, nebegalite susitvarkyti su elementariomis kasdieninėmis užduotimis, ir taip tęsiasi kelias valandas, dienas ar savaites ir kad ir kiek save mintyse keikiate, spardote ir verčiate, niekaip negalite grįžti į vėžes. Nors labai gerai žinote, kad dar visai neseniai taip gerai tvarkėtės!
  • staiga nebegalite dirbti, darbe tiesiog atbūnate be jokio rezultato ir produktyvumo, nors tikrai mokate dirbti ir esate patyręs (-usi).
  • norite kažko imtis, artai būtų naujas darbas, ar naujas projektas, ar nauja sporto šaka, ar mokytis naujos kalbos, ar vykti į kelionę, jau esate priėmęs tvirtą sprendimą, kad tikrai darysite, tačiau negalite prisiversti atlikti pirmo realaus veiksmo į įgyvendinimą, pvz. nusipirkti lėktuvo bilietų, paskambinti partneriui, nueiti į sporto klubą į bandomąją treniruotę ir t.t.
  • atminties trūkinėjimai be priežasties, t.y. kai kurias net smulkias detales galite prisiminti labai gerai ir ryškiai, žymiai geriau nei kiti ten pat buvę žmonės, tačiau vis pamiršti labai svarbų susirinkimą ar susitikimą.
  • atrodo, nebuvote užmigęs ar kažkur išvykęs, tačiau staiga lyg atsibudote, esate ten pat, tačiau laikas kažkur dingo – valanda, gal kelios, gal diena, o gal kelios?
  • ar jums vis pasitaiko, kad vengiate atlikti kažkokį veiksmą dėl galimos gėdos patyrimo? Atsisakote pakviesti draugus į svečius, nors tikrai norite su jais palaikyti ryšį, bet jums atrodo, kad jūsų butas per prastas? Norite lankyti kažkokio sporto užsiėmimus, bet jums atrodo, kad su savo sudėjimu ir fiziniais sugebėjimais tik sukelsite visų juoką?
  • jums patinka ta mergina ar tas vaikinas, ir jis siunčia aiškius signalus, kad jūs jam (jai) irgi patinkate, tačiau jūs negalite prisiversti prieiti prie jo ir pradėti paprasčiausio pokalbio nuo “kiek dabar valandų?“ arba susitariate susitikti, tačiau paskutinę minutę atšaukiate, ir taip nutiko jau tris kartus.
Iliustracija iš Wickimedia Commons
  • tam tikrose situacijose sustingstate, tarsi jus būtų užbūręs kažkoks nematomas burtininkas arba staiga būtų suėmęs ūmus paralyžius ir negalite to kontroliuoti
  • dažnai perdėtai stipriai reaguojate į konfliktus ar tiesiog situacijas, dažnai įsiveliate į muštynes arba jas netgi sukeliate
  • jei alpstate ir gydytojai neranda jokios medicininės priežasties.

Atrodo, visiškai skirtingi dalykai, tačiau būtent KPTSS gali sukelti juos visus arba kai kuriuos iš jų. Negaliu patikėti, kiek daug problemų gali pridirbti KPTSS. Esu tikra, kad surašiau ne visus, nes vis prisimenu, ką dar reiktų įtraukti į sąrašą. Tad jei skaitėte šį mano įrašą anksčiau, greičiausiai jis dabar yra ilgesnis. Naujus vis rašau sąrašo pabaigoje.

Beje, kai kurie iš jų gali būti ir depresijos požymiai, pvz. negalėjimas ryte atsikelti iš lovos, nueiti į dušą, išsivalyti dantis, apsirengti ir susišukuoti. Tačiau esminis požymis, kaip atskirti KPTSS yra tas, kad esant depresijai tokia būsena tęsiasi mėnesius ir yra daugmaž vienoda visomis dienomis. Esant KPTSS, kai kada negalėjimas atsitraukia, energija grįžta, tačiau grįžusi gali būti tik trumpai, valandai ar kelioms, dienai ar kelioms dienoms, o gal netgi savaitei – dviems ūmiais atvejais, po to vėl, tarsi be aiškios priežasties, arba dėl per mažos priežasties pasikartoja visas kritimo žemyn ir vėl negalėjimo epizodas.

*****

Neseniai grįžau iš Londono, kur dalyvavau seminare, kur vienas geriausių pasaulio specialistų, dirbančių su KPTSS mokė, kaip susidoroti su šia daugelį žmonių žlugdančia problema. Jeigu tave kankina aukščiau aprašytos problemos, susitarkime dėl konsultacijos – išmokysiu ir tave. Mano kontaktai – dešinėje viršuje meniu kvadratėlyje. Iki greito!

KPTSS pasireiškimai kasdieniniame gyvenime