Tai vistiek smurtas

• Tai vistiek smurtas, net jeigu tavo skriaudėjas kartais buvo linksmas.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu tavo skriaudėjas sakė, kad tave myli.
• Tai vis dar smurtas, net kai jis po to atsiprašinėjo ar teisinosi.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu pats tavo skriaudėjas patyrė smurtą.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu tavo skriaudikas sirgo*.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu tu su savo skriaudėju patyrei ir gerų dienų, galbūs jis tave vežėsi atostogų, pirko dovanas ar negailėjo apkabinimų.
• Tai vistiek smurtas, net jei tavo skriaudėjas niekada nepripažins, kad tai buvo smurtas.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu jis niekada nebuvo fizinis.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu jis ir buvo fizinis, bet nepaliko žymių ant kūno.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu skriaudikas buvo vienas iš tavo tėvų ir jie darė, ką galėjo.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu kurį laiką tavo santykiai su skriaudiku buvo sveiki ir gražūs.
• Tai vis dar smurtas, net jeigu tavo vaikystė buvo gera ir smurtas prasidėjo vėliau, paauglystėje.

*nesvarbu, liga buvo kūno ar psichinė

Iš internetų, vertimas iš anglų k.

Kai augai karo zonoj

Daugeliui žmonių karo zona yra (buvo) jų namai, o ne Vietnamas, Sirija ar Gazos ruožas.

Alex Proimos nuotr., Sidney, Australia, šalt. Wickimedia Commmons

Ką reiškia pagydyti traumą?

Pasak dr. Stan Grof, pagydyti traumą reiškia pagaliau emociškai užbaigti tai, kas fiziškai jau seniai pasibaigę.

Drebėkime

Mūsų, Vakarų kultūroje yra plačiai paplitusių vertybių, kurios kai kuriais atvejais iškraipo realybę. Kaip kad pasipūtėliškas elgesys rodo link pseudo pasitikėjimo savimi, kaip pozityvumas neleidžia laisvai jausti jausmų, kuriuos jauti, taip ir paprastas kūniškas reiškinys – drebulys – tarsi yra kažkoks negeras ženklas.

Kas pirma šauna į galvą, kai pamatome drebantį žmogų? Iš baimės šiais laikais praktiškai nepamatysi nieko drebančio, bent jau neprisipažins tai tikrai. Drebulys greičiausiai mums sukels tokias asociacijas: geria, vartoja narkotikus arba serga. Trumpai apibūdinant, kažkas su drebančiu žmogumi yra akivaizdžiai negerai. Todėl reikia jo vengti, kad netyčia neužsikrėstum. Dėl tokio požiūrio jei žmogui užeina drebulys, visi puola jį kuo greičiau slopinti, kad tik jis nebūtų kieno nors pastebėtas. Automatiškai žmonėms patiems įsitvirtina nuostata, kad drebulys yra kažkas blogo.

Peter Lavine, JAV mokslų daktaras, visą savo įspūdingą gyvenimo karjerą pasistatė ant drebulio. Jis tiesiog pastebėjo, kad gyvūnai… dreba. Kas čia tokio, mano šuo irgi dreba, tai ką, pasirodo, už šį pastebėjimą duoda mokslų daktaro laipsnį ir daug apdovanojimų už pasiekimus medicinoje ir psichiatrijoje?

Taip. P. Levine pastebėjo du reiškinius, kad gyvūnų pasaulyje iš esmės nėra psichotraumų. Tai reiškia, kad nebūna potrauminio streso sindromo ir psichinių ligų. Jis pradėjo domėtis, kaip čia taip yra. Juk gyvūnai dažniau nei žmonės patiria gyvybei pavojingas ekstremalias situacijas: neturi spynomis rakinamų namų, policijos, greitosios pagalbos, negali pasisamdyti asmens sargybinių, nepažįsta kelio ženklų. Jis norėjo suprasti, kaip čia taip gamtoje yra sutvarkyta, kad gyvūnai, nuolatos ir sistemingai patirdami pavojų, lieka tam atsparūs?

Jis tyrinėjo gyvūnų elgesį situacijose, kurios buvo pavojingos jų gyvybei. Ir pastebėjo, kad pavojui pasibaigus, gyvūnai stipriai dreba. Tiesiog purtosi visu kūnu. Po kiek laiko jie nurimsta ir nelieka jokios traumos! Taip P. Levine atrado drebulio prasmę ir esmę.

Iki 2:03 minutės pažiūrėkite, atkreipdami dėmesį į taip, kaip žąsiukas dreba po neįtikėtino nusileidimo.

Tiek žmonėms, tiek gyvūnams patekus į gyvybei pavojingą situaciją, kūne išsiskiria daug energijos. Kvėpavimas tampa tankus, širdis plaka kaip pašėlus, raumenys įsitempia. Kūnas automatiškai, per sekundę pereina į pulk arba kovok būseną. Tačiau iš tiesų pulti ir sudraskyti priešą arba pabėgti nuo jo – ypač žmonėms šiuolaikinėje visuomenėje dažniausiai neišeina. Dažnai tenka suvaldyti savo instinktus trenkti į nosį tam, kuris mus įžeidė. Jei nenorime atsidurti areštinėje.

Energija kūne liko sukaupta, tačiau nebuvo kaip jos išleisti. Žmogaus, skirtingai negu gyvūnų, yra labiau išvystyta priekinė smegenų dalis, atsakinga už loginį mąstymą. Žmogus, kątik patyręs didelį stresą, nenorės pasirodyti kaip koks “slabakas“ ir drebulį sąmoningai nuslopins. Taip neįvyksta sukauptos fizinės energijos iškrova iš kūno.

Kūnas fiziniame lygmenyje tebelieka aukštos parengties būsenoje, kuri išgainiui pavirsta į potrauminio streso sindromą. Kūnas vis dar yra užstrigęs pavojingoje situacijoje, kurios jau seniai nebėra: raumenys lieka įsitempę, antenos gaudo menkiausius pavojaus ženklus net kai iš tiesų situacija yra rami ir saugi, kvėpavimas išlieka paviršutinis ir dažnas, širdis plaka žymiai dažniau nei organizmui būtina ramybės būsenoje. Nenuraminta kūniška būsena siunčia signalus ir nervų sistemai, kad “kažkas netaip, yra pavojus“, suaktyvina simpatinę nervų sistemą, kuri ir yra atsakinga už kovinės parengties būseną. Taip žmogus lieka gyventi su trauma, kuri degina žmogų iš vidaus.

Taip kad kai užeis drebulys, drebėkit. Nesvarbu, ar drebate dėl to, kad kątik patyrėte kažką sukrečiančio, ar drebulys nepaaiškinamas – gal iš kūno išeina sena trauma. Ne slopinkit, o sveikinkit savo drebulį. Jis dažnai žmones labai išgąsdina, nes jiems atrodo, kad kūnas kažką daro, ko jie nevaldo, ir kad tai yra labai blogai. Neišsigąskit drebulio. Mūsų kūnai žino, ką daro. Leiskite sau padrebėti. Ir tvirtai žinokite, kad jeigu kūnas taip daro, tai taip ir reikia, taip ir turi būti. Padrebėsite ir praeis.

Tik tas vienas, toks paprastas reiškinys – jeigu leisite jį sau išverti – gali lemti, ar užsiliks jumyse trauma, ar ne. Drebėkite ir būkite sveiki!

---

Jeigu jums patinka šie tekstai, arba jie suteikia jums naudingos informacijos, taip galite pasakyti autorei ačiū.

Nematomas karas arba kodėl labai sunku gauti pagalbą turint KPTSS

Šia tema norėjau rašyti jau seniai, bet turbūt pastebėjote, kad bent jau kolkas tomis temomis, kuriomis rašau, lietuvių kalba informacijos praktiškai nėra. Todėl nėra gatavų šabloninių išsireiškimų, tokių kaip garsusis “šurmuliuoja Kaziuko mugė“ ar pan. Dažnai būna taip, kad esmę žinau, bet dar užtrunka kurį laiką, kol tai išsidėlioja į žodžius. Nes nors save laikau kiek labiau prasilavinusia nei statistinis vidurkis šioje srityje, tačiau norint įvardinti reiškinius, apie kuriuos negirdėjau kalbant, nėra lengva. Kartais tiesiog fiziškai juntu, kaip ariasi pilkojoj mano masėj nauja vaga. Tenka kantriai laukti, kol atsiranda žodžiai, pasirengę sugulti į lygias juostas.

Tikiuosi, šiandien tokia diena, kai tai nors kažkiek pavyks.

Nors kompleksinis potraumis sindromas (KPTSS) yra labai paplitęs reiškinys, jis kaip toks yra dar mažai žinomas. Jis buvo pavienių specialistų praktikų įvardintas pirmus kartus prieš maždaug 20-30 metų, tačiau kol reiškinys tampa oficialiai apibrėžiamas kaip diagnozė, kol jis įtraukiamas į mokymo programas, kol gydytojai ir terapeutai išmoksta kaip jį atpažinti ir kol terapijos tampa taip pačiai paplitusios kaip antibiotikai, kartais tenka laukti ir daugiau dešimtmečių.

Nors KPTSS JAV ir Vakarų Europoje besispecializuojančiuose traumos centruose jau nustatinėjamas ir kaip oficiali diagnozė, tačiau faktas, kad jis vis dar nėra oficialiai įtrauktas į DSM (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders – JAV psichiatrų asociacijos leidžiamas psichikos ligų ir sutrikimų žinynas), yra kolkas, mano nuomone, esminis stabdis. Taip istoriškai susiklostė, kad visos šalys seka JAV pavyzdžiu, ir kol jų ligų žinyne tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol kitos šalys irgi trypčioja.

Kol tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol jeigu pačios gydymo įstaigos nesiėmė iniciatyvos pripažinti kaip oficialią diagnozę, tol gydymas neskiriamas (apie jį ir nežinoma). Be to, kol tai nėra oficiali diagnozė, dažniausiai to neapmoka ligonių kasos. Žodžiu, visa oficiali diagnozės pripažinimo problema palieka sindromą paraštėse, neprofesionalų žiniai ir profaniškiems bandymams su tuo reiškiniu tvarkytis. Arba, dar blogiau, daugeliu atvejų tiesiog savieigai bei neteisingoms diagnozėms.

Kodėl šis sindromas vis dar nepripažįstamas oficialiai, reiktų turbūt viso atskiro įrašo, tad apie tai nesiplėsiu.

Potrauminis streso sindromas (PTSS) buvo būdingas lengviau apibrėžiamai žmonių grupei – jis masiškai pasireikšdavo iš karo zonų grįžusiems kariams, todėl jo nebuvo kaip išvengti ir nepastebėti. Todėl jis buvo keliais dešimtmečiais anksčiau apibrėžtas, tyrinėtas ir yra oficialiai įvardintas psichiatrijos vadovėliuose.

Todėl jeigu ieškote pagalbos, įtardami, kad turite potrauminio streso sutrikimo požymių, netgi jeigu nueisite su psichotraumomis dirbančius specialistus, jie, remdamiesi vadovėlinėmis žiniomis, ieškos jumyse diagnostinių kriterijų, kurie būdingi PTSS, t.y. buvusiems kariams. Jus klaus, ar jūs nuolatos sapnuojate tą sprogimą arba šaudymus? Ar jūs nuolatos įsivaizduojate, kaip užskrenda karo lėktuvai ir meta bombas ant jūsų galvų?

Tačiau jeigu jūs patyrėte daug, galbūt silpnesnių, bet ilgiau trunkančių traumuojančių įvykių, kurie buvo prisidengę kasdienybės kauke, pvz. traumuojantys įvykiai ar traumuojanti situacija nuolatos buvo namuose, jums gali būti visi klasikiniai potrauminio streso simptomai ir jūs galite kankintis ne mažiau nei tas kareivis po karo, tačiau jūs neatitiksite diagnostinių kriterijų, sindromas bus nenustatytas ir jūs negausite jokios pagalbos.

KPTSS atveju dirgikliai, aktyvuojantys traumą vėl ir vėl, yra kasdieniai reiškiniai, žmonės, buities daiktai, elementarūs įvykiai, kasdienės situacijos. Esmė yra tokia, kad jūs reaguosite į kasdieniškai iš išorės atrodančias situacijas taip pat, kaip į bombų sproginėjimus aplink jus, tačiau būtent todėl, kad jūsų dirgikliai tokie įprastiniai, kasdieniški, jie net specialistams praslįs pro akis.

Realiai, situacija yra tokia pati, kaip kad jūs kreiptumėtės į gydytoją dėl vidurių skausmų ir vidinio kraujavimo, o jums gydytojas neskirtų jokio gydymo todėl, kad jis nemato jokios išorinės kirstinės žaizdos. Tai jis jus tiesiog apžiūrėjęs paleistų namo, pareiškęs, kad jūs esate sveikas ir kad be reikalo čia gaišinate jo laiką apsimetinėdamas, kai akivaizdu, kad neturite jokios žiojėjančios skylės savo kūne.

Nuotrauka iš Naujosios Zelandijos karo archyvų kolekcijos, 1918 m. (Wickimedia)

Jūs galite jaustis, kad viduje sprogo atominė bomba po pokalbio, kuris kitiems atrodys eilinis kasdieninis susitikimas, ir jūsų kūne pasireikš visos reakcijos, kurios pasireiškia kareiviams, turintiems aktyvių karo veiksmų patirties, tačiau kitiems – net traumatologijos specialistams! – tai liks nematoma. O jūsų kūnas turės visas, galbūt netgi labai stipriai išreikštas reakcijas: raumenų įsitempimą, širdies daužymąsi, dezorientaciją, realybės nebesuvokimą, paskendimą tarsi rūke, didžiulį nervų sistemos įaudrinimą ir t.t.

Ilgiau prie šio teksto sugaišau ne rašydama, o ieškodama bent kiek jam tinkamesnių iliustracijų. Pirmą kartą pasigailėjau, kad esu ne menininkė ir negaliu pati nupiešti KPTSS. Visose internete prieinamose iliustracijose vaizduojami sužeisti kariai! Šis faktas irgi patvirtina teiginį, kad KPTSS, nors yra masiškai paplitęs, nėra aiškiai įvardintas, jis neįgijo apčiuopiamos formos nei kaip diagnozė medicinos fakulteto studentų vadovėliuose nei kaip vaizduojamojo meno tema kūriniuose.  Jei skaito kažkas iš menininkų ir norėtų prisidėti savo iliustracijų nuotraukomis prie šio blogo skleidžiamos žinios apie KPTSS, labai prašyčiau atsiliepti.

Edvard Munch “Šauksmas“, Miuncheno muziejus Vokietijoje (Wickimedia)

Jeigu atvirai, nežinau, kaip čia užbaigti šį tekstą optimistiškai. KPTSS gali sugriauti žmogaus gyvenimą ir priversti jį manyti, kad jis yra nenormalus, nesveikas dėl jo iš tikro visai sveikų reakcijų į trauminę situaciją. Tuo pačiu KPTSS yra pagydomas dalykas su sąlyga, kad yra teisingai diagnozuojamas ir paskiriama speciali, būtent KPTSS pritaikyta terapija. Kada ateis tie prabangūs laikai, kai taip ir vyks?

 

---

Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug man reiškia, kad gaunu Jūsų padėkojimą už rašomus tekstus. Ačiū tiems, nuo kurių jau gavau!

Užkeikta švytuoklė

Tai, kas parašyta toliau, yra ne šiaip fantazija, tai yra informacija iš seminaro Vokietijoje Psichotraumatologijos centre, kurį skaitė gydytoja, mokslų daktarė, besispecializuojanti traumų gydyme. Pageidaujantiems daugiau informacijos, kontaktus susisiekti galite rasti kvadratėlyje dešiniame kampe viršuje.

Žmogus, turintis kompleksinį potrauminį streso sindromą, sukasi tarsi užkeiktame rate. Iš principo jo gyvenime yra dvi būsenos:

Kai kažkoks dirgiklis, o kadangi sindromas kompleksinis, tai dirgiklių gali būti daug ir jie pasitaiko dažnai, sudirgina psichiką, tarsi paspaudus mygtuką visa žmogaus būsena persijungia į didelio pavojaus režimą. Psichika pasidaro aukšto dirglumo, pojūčiai aštrūs, kūnas įsitempęs ir sugeneravęs daug energijos, kurią pasiruošęs sunaudoti bet kurią akimirką ir dideliais kiekiais, visas žmogus įsiaudrinęs, didelio budrumo būsenoje.

Taip yra todėl, kad nors ir mažas, dirgiklis sužadina traumą ir iššaukia taip vadinamą flashback´ą. Ir vienu akimirksniu žmogaus kūnas ir psichika išgyvena tą patį, ką žmogus išgyvena didelio pavojaus akivaizdoje, pvz. jeigu jį būtų užpuolęs iš aptvaro zoologijos sode ištrūkęs meškinas. Tik skirtumas tame, kad realaus pavojaus nėra, o… į duris paskambino paštininkas. Ir nors žmogus to sąmoningai gali nesuvokti, tačiau jo psichika ir kūnas yra stipriai susimobilizavę, kad ir kos nekaltas būtų išorinis dirgiklis.

Tokia būsena, kad į vieną vietą sutelkiami iš esmės visi galimi organizmo ištekliai, yra reikalaujanti labai daug energijos. Toks kraštutinis jėgų mobilizavimas yra evoliucijoje nenumatytas išsilaikyti ilgai. Tai yra organizmo gebėjimas susitelkti ir išgyventi retomis, kritinėmis situacijomis. Todėl tokia būsena trunka neilgai, o kadangi ji pareikalauja visų organizmo psichinių ir fizinių jėgų, organizmas po kiek laiko pats, žmogui to sąmoningai nereguliuojant, persijungia į kitą – atsigaudinėjimo režimą.

Tačiau kadangi visos jėgos ir vidiniai organizmo rezursai buvo kątik sudeginti, žmogus pereina ne į ramų funkcionavimą, o į visiško išsekimo būseną – nes energijos funkcionavimui nebeliko, ji kątik buvo visiškai sudeginta. Taigi, vėl, tarsi jungiklį paspaudus, iš didelio įsitempimo, aukšto budrumo organizmas akimirksniu persijungia į visišką išsijungimo būseną. Protas neveikia, jėgų ką nors daryti nėra, gebėjimo mąstyti, planuoti – nėra, visiškas vegetavimas, atsijungimas nuo realybės ir negebėjimas netgi reaguoti į normalią, įprastinę aplinką. Gali būti iki tokio lygio, kad negali pajudinti nei piršto, atsikelti iš lovos, kalbėti, reaguoti.

Taip organizmas, norėdamas atstatyti jėgas, išjungia visas funkcijas tam, kad greičiau atsistatytų iš maksimalaus išsekimo. Tokia perdėta atjungimo bėsena duoda savo rezultatą ir kažkiek jėgų atsiranda. Kai tik pradeda atsirasti jėgų, kurios šiaip galėtų leisti kažkokį funkcionavimą, žmogus ima tarsi busti, t.y. grįžinėti į normalų, įprastinį funkcionavimą. Ir jeigu neturėtų KPTSS, jis toliau galėtų normaliai veikti.

Tačiau kai tik žmogus pradeda krutėti, tai ar atidaro duris, ar įsijungia telefoną, ar išeina į lauką ar į darbą, beveik iš karto pamato ar jam kas nors ką nors pasako, ar gauna kokią nors žinią, naujieną, kuri vėl suveikia kaip dirgiklis. Kuris vėl iššaukia neužgydytą traumą, vėl įsijungia pavojaus aliarmas ir vėl organizme įsijungia perdėta parengtis. Kuri išsekina organizmą vėl taip pat greitai, kaip ir prieš tai.

Taip KPTSS turintis žmogus ir gyvena – nuo vienos būsenos prie kitos. Kuriose abiejose jis gali veikti ir funkcionuoti kaip pilnavertis individas gana ribotai. Iš esmės jis ir nefunkcionuoja taip, kaip tai daro kiti žmonės. Jo vidus junginėjasi be jo valios tarp vieno ir kito režimo. Tai kovinė parengtis, dirglumas, įtempti nervai, tai negalėjimas nei piršto pajudinti. Taip ir sukasi žmogus užkeiktoje švytuoklėje nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito…

---

Jeigu šie tekstai yra Jums naudingi, galite atsilyginti paremdami šį blog’ą. 

 

Disociacija

Dažniausiai duodamas pavyzdys apie disociaciją – tai kai neprisimeni, kaip įprastu keliu nuvairavai iki darbo. Dar gali būti, kad pasižiūri į laikrodį, kažkur dingo valanda laiko, o tu nieko neveikei, gal į sieną žiūrėjai, ar į ekraną, tiesiog nepastebėjai, kur ji prapuolė. Dar gali pasireikšti, kai nejauti emocijų. Kažkas vyksta neįprasto, baisaus, išgirsti blogas naujienas, o reaguoji kaip į eilinį pranešimą, lyg nepaliečia kažko viduje. Nors kitu atveju reaguotum normaliai. Kai kurį laiką atrodo, kad kūnas tarsi ne mano, nejaučiu, kaip einu arba reikia eiti ir nelabai galiu. Gali būti, kad jūs esate įprastoje aplinkoje, pvz. kavinėje su šeimos nariais, o jie jus kalbina ir jūs kurį laiką kaip ir nereaguojate, lyg jie būtų toli, lyg jų balsai girdėtųsi tyliau nei įprastai. O jie klausia: “kur tu buvai paskendęs?“

Gali būti, kad per egzaminą, egzaminuotoju uždavus klausimą, studentas nebežino, ar jis susimąstė pora sekundžių, ar jis nieko nesakančiu žvilgsniu spokso į dėstytoją jau 5 minutes. Gali nutikti darbe, kai svarbaus pasitarimo metu balsai ima tarsi tolti, girdėtis silpniau, pasidaro nebeaišku, ką žmonės kalba, gali aplinka darytis tokia pablukus, gali pradėti atrodyti, kad žmonės ir daiktai yra sudaryti iš pikselių.

Kaip pastebėjote iš pavyzdžių, disociacija tai yra tarsi laikinas atsijungimas nuo kažkokio realybės aspekto: artai nuo laiko, ar nuo savo emocijų, ar nuo kūno pojūčių ar pan. Dar gali būti toks jausmas, kaip kybojimas tuščioje erdvėje, tuštumoje, rūke. Tai atsijungimas nuo aplinkos. Gali būti atsijungimas gana stiprus, kai žmogus staiga nebežino nei kas jis, nei kur jis yra, nei kelinti metai, kiek valandų ir pan.

Pirmiausia, disociacija yra normali sveiko žmogaus funkcija. Ji yra skirta įsijungti automatiškai tuomet, kai psichika pervargsta, kai jai reikia poilsio, kai reikia pailsėti ir atgauti jėgas. Tai toks vidinis organizmo jungtukas, kuris iš dalies išjungia organizmo funkcionavimą be šeimininko sąmoningo sprendimo. Tam, kad jį apsaugotų nuo perdegimo. Visi žmonės šiek tiek kartas nuo karto disocijuojasi.

Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, augant blogomis sąlygomis, kur daug chaoso, įtampos, smurto ir vaikas nuo tos aplinkos negali pabėgti, disociacija yra vienintelis būdas trumpam atitrūkti nuo nepakeliamos realybės ir taip neišprotėti. Disociacija tarsi savaime labiau išsilavina dėl buvusių aplinkybių. Ir jeigu yra likusi vaikystės trauma arba KPTSS, tuomet suaugęs žmogus linkęs disociaciją patirti žymiai dažniau ir stipriau, t.y. panirti į ją giliau nei kiti žmonės.

Bet kuriuo atveju disociacija iš esmės yra sveiko organizmo funkcija, kurios tikslas ir yra palaikyti sveiką psichiką, tačiau kai ji pasireiškia dažnai, trunka ilgai ir yra stipri, gali pradėti kenkti normaliam kasdieniniam funkcionavimui. Pvz. gali būti sunku susikoncentruoti mokantis ar sunku dirbti.

Esktremaliais atvejais disociacija gali tiek išsikeroti, kad tai gali tapti psichikos sutrikimu. Pavyzdžiui, kai vienas žmogus ima skirtingose aplinkybėse funkcionuoti kaip skirtingos asmenybės, kurios nieko nepamena viena apie kitą, kurios mėgsta skirtingai elgtis, rengtis, skirtingą maistą ir t.t. Arba kai žmogus atsipeikėja kitame mieste, o kaip jis ten pateko ir kodėl jis čia, jis visiškai nežino. Tuomet disociacijos funkcionavimas tampa tokiu išsikerojusiu, kad ima kelti pavojų pačiam žmogui.

Tačiau vistik daugeliu atvejų, net kai disociacija yra stipriau pasireiškianti, ji vistiek yra sveikas reiškinys, padedantis išlaikyti balansą. Disociacija dažnai pasireiškia narsicistinių ir kitų manipuliatyvių asmenų partneriams (tiek darbo, tiek asmeniniams), su būnant su jais, aplinka nėra palanki normaliam psichikos funkcionavimui, ji yra dažnai persunkta realybės iškraipymų, neakivaizdžios prievartos, nuolatinio keitimosi be atskaitos taško, neaiškumo, nerimo ir kitokių įtampų. Nuodingiems partneriams kito žmogaus dažna būsena, kai jis skendi kaip rūke yra naudinga, nes tai yra būsena, kurioje jis nėra pilnai čia ir dabar, jis pilnai nemato ir nesuvokia realybės, negali greitai ir tiksliai reguoti į visokias manipuliacijas jais, todėl ši būsena emociniams grobuonims yra labai palanki. Jie gali lengviau daryti su savo aukomis tai, ką nori. Tuo sukeldami dar didesnį polinkį į disociaciją.

Kad straipsnis nebūtų per ilgas, kitą sykį parašysiu apie išėjimo iš disociacijos būdus.

Karas už keturių sienų

Vakar mačiau, kad populiari Facebook paskyra Humans of New York pradėjo skleisti mintį apie žmones, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo ir jų problemas. Mintis – kaip ir anksčiau, dėti žmonių nuotraukas, kuriose matosi jų įprastas niujorkietiškas kasdieninis gyvenimas. Tik tie žmonės – atlikę tarnybą karo paliestose teritorijose. Jie pasakoja, su kokiomis problemomis susidūrė grįžę, kaip kare patirti išgyvenimai trukdė jiems gyventi normalų gyvenimą ir ką jie darė, kas jiems padėjo.

Problemos, kylančios dalyvavusiems kare, apibendrinus vadinamos potrauminiu streso sindromu (PTSS). Potrauminio streso sindromas pirmiausia ir buvo tyrinėjamas, kai buvo pastebėta, kad iš karo grįžę žmonės turėjo kažką bendra, ir kad juos kankino problemos, kurių jie neturėjo prieš karą: košmarai naktimis, nemiga, panikos atakos, realiai situacijai neadekvatus elgesys, problemos artimuose santykiuose, agresyvumas ir problemos prisitaikyti prie įprastinio, normalaus, kasdienio gyvenimo. Šis sindromas iš pradžių ir buvo įvardijamas kaip buvusių karių sindromas.

Tiesiog istoriškai tai buvo grupė žmonių, kurioje buvo lengviau pastebėti bendrą tendenciją. Visi jie turėjo panašias problemas, jos atsirado pabuvus kare ir visi jie buvo kariai.

Tačiau kas, jeigu tavo karo laukas buvo prie stalo virtuvėje? Ar tavo kambary, kai girdėjai, kaip tėvas mušė mamą, ar mama mušė tėvą? O taip, beje, pasitaiko žymiai dažniau, nei mes manome, tik vyrai apie tai tyli. Nesgi, suprask, gėda kam nors net prasitart, nes suprask, koks tu vyras, jei boba tave pritvatino?

O kas jeigu tave žemino, plakė žodžiais ir suvarinėje, trynė su žemėm tik liežuviu, bet sistemingai? O va per galvą tvojo tik šaukštu, taigi negali skųstis, ir karu to pavadinti negali, juk teisingai, nes būtum paskutinė šlapianka, jei dėl to skųstumeis? O jei augai uždarytas kambary, ir tavo visos vaikystės strateginis tikslas buvo nepasimaišyti po kojom, nes tada tai jau viskas?

Nuotraukos iš Wickimedia

Tokios aplinkybės, kurios sukelia smegenyse pokyčius, praktiškai identiškus karo veteranų patirtoms traumoms gali būti visur. Jos gali nutikti dideliame name privačių namų rajone už aukštų tvorų, skurdžiame bendrabučio kambarėlyje, dailininkų ir darbininkų šeimoje. Berniukui ir mergaitei, vyrui ir moteriai, alkoholikų ir Valančiaus draugijos narių šeimoje. Nėra imties, kuri turi aiškius išorinius požymius, tokius kaip spintoj kabanti karo uniforma.

Vieninteliai bendri tokių žmonių požymiai – keistos fobijos, miego problemos, panikos atakos, stiprus nerimas, atskirtumo nuo kitų žmonių jausmas, jausmas, kad niekas jų nesupranta ir suprast negali, problemos darbe dėl negalėjimo koncentruoti dėmesio, kartais užeinantis nepaaiškinamas negalėjimas funkcionuoti, nevaldomi emocijų protrūkiai ir t.t. Taip atrodo kompleksinis potrauminis streso sindromas.

 

 

Susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas

Skyrybos su narcizu – tai nepaprastos skyrybos. Skausmas, kurį patiria narcizų partneriai, yra dešimteriopas. Be atsisveikinimo su partneriu skausmo patiriama visa plotmė jausmų ir patyrimų, kurių nepatiria neurotipinių žmonių partneriai po skyrybų.

Be patirtų patyčių, sunaikinto ego, savigarbos ir savivokos, turbūt žiauriausia, ką narcizai padaro savo aukoms – tai savęs susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas jose. Visų santykių metu neprisiimdamas atsakomybės už viską, kas santykiuose blogai ir prisiimdamas visus nuopelnus už tai, kas yra gerai, narcizas atsakomybę už nesėkmes perkelia ant savo partnerio.

Kadangi narcizas nuo pat pradžių save pastato į stipresnio, kontroliuojančio partnerio vaidmenį, be to, pasitelkia puikius manipuliavimo sugebėjimus, dažniausiai jo partneris patiki, kad tai jis ir yra dėl visų bėdų kaltas. Ilgą laiką girdėdamas, kad yra nevykęs, niekam tikęs, praranda bet kokį pasitikėjimą savimi. Tokioje būsenoje narcizo partneris ima patirti dar daugiau nesėkmių ir situacijose, kurios tiesiogiai su narcizu nesusijusios.

Taip narcizo įkaltos į galvą “tiesos“ tarsi jam tik patvirtina, kad tas narcizas buvo teisus – jis tikrai nieko nesugeba. Šis per ilgesnį laiką susiformavęs tikėjimas padaro narcizo auką aklą, ji pati ima tikėti, kad yra nieko verta ir nieko savarankiškai nesugeba. O narcizui ramu, nes toks partnerio mąstymo šablonas įkalina jo partnerį ir neleidžia ištrūkti iš nuodingų santykių. Taip narcizas netiesioginiu būdu, implantuodamas į aukos smegenis aukai žalingą mąstymą, įgyjam jam būtiną kontrolę.

Pati didžiausia problema yra tame, kad aukos galvoje šis virusas įsisuka ir lieka veikti ir toliau, net kai santykiai su narcizu pasibaigia. Jis veikia ir daro žalą kol pora yra kartu, tačiau skyrybų metu viruso veikimas tarsi užsiturbina, dar sustiprėja. Savęs, gyvybinių jėgų netekęs narcizo partneris ypatingai sunkiai susidoroja su skirimosi procesu. Jeigu dar tai yra narcizas, kuris nutraukia santykius, viruso daroma žala dar labiau sustiprinama.

Netgi kai narcizo auka, pasiskaičiusi apie santykius su narcizu pagaliau suvokia, kas vyko jos gyvenime pastaruoju metu, tada ji pradeda savęs nekęsti už tai, kodėl buvo tokia kvaila, kodėl pasidavė niekšingoms manipuliacijoms, kodėl leido sunaikinti save ir savo gyvenimą.

Bet kuriuo atveju virusas toliau sukasi aukos galvoje, ir nors aukos jėgos, savigarba ir emocinė būsena yra labai žemame lygyje, implantuota virusinė programa toliau sukasi keldama tolimesnę žalą, nors bendra emocinė ir psichologinė būklė yra pavojingai žema.

Taip narcizai savo elgesiu suaktyvuoja kituose žmonėse esantį vidinį kritiką. Nuolatos maitindami kito žmogaus vidinį kritiką panieka, žeminimu, kaltės primetimu, jį maitina ir jis pučiasi. Augdamas virusas išstūminėja kitas, anksčiau aukai buvusias būdingas savybes – pasitikėjimą savimi, pasauliu ir ateitimi, pasitikėjimą kitais žmonėmis.

Salomon Trismosin paveikslas “Susinaikinimas“ (Wickimedia)

Kalbant kompleksinio potrauminio streso sindromo terminais, narico tikslas yra kuo ilgiau ir dažniau išlaikyti savo auką emocinio flashback´o būsenoje.

Labai svarbu suvokti, kad tai, kad jūs taip jaustumėtės, ir yra narcizo tikslas. Jis yra ramus – su juo ar be jo, esate bejėgis. Tai tik patvirtina narcizo nuomonę, kad esate be jo nieko vertas. Narcizui iš tiesų yra visiškai nesvarbu, kiek žalos jo elgesys pridarys jūsų gyvenime. Jis yra šaltas kaip robotas. Nes vienintelis tikslas, kurį turi narcizas – tai galia. Visa kita jam neturi jokios reikšmės.

Kol auka neturi žinių ir sąmoningai nesuvokia, kad toks virusas buvo jai sąmoningai ir sistemingai suinstaliuotas į jos mąstymą, tol virusas sukasi ir daro vidinį asmenybės naikinimo darbą iš vidaus ir be tolimesnio narcizo kišimosi.

Veiksmingiausios potrauminio streso terapijos

Remiantis Evaldo Kazlausko straipsniu “Veiksmingiausi psichologinės pagalbos būdai psichotraumatologijoje“* terapijos formos, kurios duoda geriausius rezultatus esant potrauminio streso sutrikimui, yra:

• į traumą orientuota kognotyvinio elgesio dar vadinama bihevioristinė terapija (angl. – trauma focused cognitive behavioral therapy)
• nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapija (angl. EDMR – eye movement desensitization and reprocessing therapy).

Dėl šių dviejų terapijos formų veiksmingumo sutampa tiek JAV, tiek Vokietijos ir Anglijos mokslininkų tyrimų rezultatai. Anglijos mokslininkai priėjo išvados, kad streso valdymo ir grupinė kognityvinio elgesio terapija taip pat buvo veiksmingos. Tačiau kitos terapijos formos reikšmingai nesumažino potrauminio streso sindromo simptomų.

Nerimo valdymo ir atsipalaidavimo praktikos padeda, tačiau ne taip reikšmingai kaip pirmosios aukščiau paminėtos terapijos.

Straipsnyje pabrėžiama, kad nemedikamentinės terapijos formos buvo efektyvesnės. Tačiau, kaip supratau iš straipsnio, buvo labiau įvertinta tai, kad menedikamentines terapijos formas pacientai nuspredžia dvigubai rečiau nutraukti nepabaigę.

Nuotrauka iš Wickimedia

*(Online) ISSN 2345-0061. PSICHOLOGIJA. 2013, 47 psl.