“Kai vyrai nužudo savo partnerę, dažnai jie jaučiasi ją labai mylintys, iš ko jie daro išvadą, kad dėl to ši moteris jiems priklauso.“
Lydia Benecke, kriminalistikos psichologė
Kriminalai
Pasakėlė iš rūsio, specialiai mamoms
Buvau seminare, kurio tema buvo susijusi su teise. Buvo pristatinėjami ir analizuojami įvairūs teisiniai pažeidimai, tame tarpe ir kriminaliniai. Vienas realus įvykis neša mums svarbią žinią. Kadangi jį išgirdau kaip pasakojimą, o pačios bylos neskaičiau, o ir neužsirašinėjau, tai už detalių tikslumą neatsakau. Galų gale net jeigu kai kurias detales atpasakosiu ne visai tiksliai, o kai kurias ir nutylėsiu, jos neturi esminės reikšmės tai minčiai, kurią, pasitelkdama šią istoriją, noriu perteikti.
Vaikinas M., būdamas 10 m. amžiaus, atvyko su savo abiem tėvais iš Sibiro. Prie naujos šalies prisitaikė, išmoko kalbą. Buvo vienišius. Buvo prisirišęs prie savo mamos. Kadangi draugų neturėjo, mama buvo realiai galbūt vienintelis tvirtesnis jį su šiuo pasauliu siejęs žmogiškas ryšys. Su tėvu santykiai buvo šalti. Tėvas nuo mažens smurtavo. Sūnus jo bijojo ir vengė, jam neprieštaravo
Vaikinas jau buvo suaugęs, apie 20 m. amžiaus. Neapsikentusi nuolatinės smurtinės aplinkos, jo mama vis labiau ėmė išgėrinėti. Tėvas elgdavosi dar agresyviau, kai mama buvo išgėrusi. Jis grasindavo jai, kad ją užmuš. Sūnus irgi kentė dėl to, kad dėl mamos išgėrinėjimų nebeliko vienintelės galimybės pabendrauti. Jis nerimavo dėl tėvo išpuolių. Vieną dieną, jam esant pas tėvus namuose, tėvas eilinį sykį užsipuolė mamą. Sūnus klausėsi už kampo, kaip pakryps įvykiai. Kai tėvas pagrasino, kad nužudys mamą, šis kaip sapne pasiėmė samurajaus kardą ir nužudė tėvą. Policija rado M. šoko būsenoje sėdintį įvykio vietoje.
Andrzej Hryncewicz paveikslas “Dmitrijaus mirtis“
Kodėl nusprendžiau, kad šis, baisus, bet kita vertus, kaip iš eilinės kriminalinės kronikos skambantis pasakojimas yra svarbus? Todėl, kad vaikas, net būdamas suaugęs, negalėjo palikti savo mamos pavojaus akivaizdoje. Negalėdamas palikti mamos, jis negalėjo palikti ir savo tėvo. O panašu, kad buvo tik laiko klausimas, kada prasilies kraujas ir kuris iš trijulės mirs, tėvas, mama ar sūnus.
Kreipiuosi į visas mamas, kurios turi vaikų, suaugusių ar dar ne. Jeigu jūs svarstote, kad pasilikti trauminiuose santykiuose dėl kažkokių priežasčių yra nieko baisaus, tai pamąstykite iš naujo. Realiai šio vaikino iš Sibiro istorija skamba iš dalies taip paprastai todėl, kad tai – ir kiekvienos panašios šeimos istorija. Motinos, neišsiskiriančios su savo smurtaujančiais sutuoktiniais, tuo pačiu stato į pavojų ne tik savo, bet ir savo vaiko gyvybę. Ar dabar šiai moteriai geriau, kai jos smurtaujantis sutuoktinis miręs, o vaikas įkalintas ilgiems metams kalėjime? Nors jos vaikas viso labo tik bandė ginti mamą. Ar jūs norite savo rankomis įstumti savo vaikus į situaciją, kai vienintelė išeitis, kurią jie matys tuo momentu – tai kažką nužudyti? Ar jūs norite, kad jūsų vaikai, pilnamečiai ar ne, gyventų mirties grėsmės akivaizdoje? Netgi jeigu ta mirtis gresia ne jūsų vaikui tiesiogiai?
Dažnai tokios moterys, pačios nukankintos nuolatinės grėsmės, tarsi atbunka, nebegali realiai įvertinti grėsmės. Gal ir dėl to, kad ta grėsmė didėjo pamažu, ir taip tapo įprastu kasdienybės reiškiniu. Be to, tokios moterys, dešimtmečiais laikomos už nieką ir žeminamos, būna netekusios savivertės ir save suvokia kaip visiškai nesvarbias. Joms atrodo, ai, tai jau nieko geresnio jos nebesusikurs šiame gyvenime, gal net jaučiasi vertos tokių santykių. Tačiau jos, nuvertindamos save, nesuvokia, kad nurašo ir grėsmę kitiems, kurią kelia tokios aplinkybės, kaip nereikšmingą. Pavyzdžiui, jos vaikams. Ypač jei vaikai yra suaugę ir dar gyvena atskirai. Joms atrodo, kad jeigu vaikas savo noru atėjo jos ginti, tai tas vaikas juk suaugęs, galingas ir žino, ką daro. Iš dalies tai yra tiesa. Bet suaugęs neturėtų ir pats savęs statyti į situaciją, kur yra grėsmė kažkam netekti gyvybės.
Tačiau vaikai, ypač tie, kurie nėjo sąmoningumo keliu ir nesistengė išsianalizuoti ir suvokti, kas vyksta tarp tėvų ir priimti brandų sprendimą, negali nukirsti prigimtinių juos su motina siejančių saitų ir palikti mamą grėsmėje netekti gyvybės. Mamos, jeigu esate panašioje situacijoje, susimąstykite, ką darote savo vaikams, pasilikdamos smurtiniuose santykiuose. Jūs stumiate savo vaikus į žudiko rolę.
Mano tikras gyvenimas 