Išmokite stovėti savo pusėje

Mano nuomone, vienas iš būtinų įgūdžių, kurių reikia išmokti sveikstant nuo vaikystės traumų – išmokti stovėti savo pusėje.

Jeigu tėvai buvo labai kritiški, dažniausiai, ką girdėdavome vaikystėje – tai kad arba pats ir esi kaltas dėl visko blogo, kas nutiko tavo gyvenime arba kad esi neteisus. Neteisingai jauti, neteisingai mąstai, neteisingai pasielgei, neteisingai pagalvojai, ne taip padėjai, blogai padarei ir t.t. ir pan. Žinoma, vaikas daug ko tik mokosi, tai yra normalu, kad jis daug ką daro ne taip kokybiškai, kaip kad atliktų patyręs suaugęs. Ir jo patirtis yra labai ribota, todėl tai yra normalu, kad vaikai pridaro daug klaidų arba nesąmonių. Tai yra normalus vaiko kelias, kurį eidamas vaikas ir renkasi savo patirtį. Tą pačią, dėl kurios po daugelio metų daug ką darys GERAI.

Žodžiu, bandyti, daryti blogai, klysti ir iš to mokytis ir yra tikrasis vaiko darbas. Tai yra svarbiausia, ką vaikas ir turi daryti. Kai kada tėvai gali ir netgi turi parodyti, ką vaikas gali daryti geriau. Bet labai svarbu yra, ar tėvai prieina prie situacijos iš tos pusės “pažiūrėk, aš tau išduosiu paslaptį, kaip gali mažiau nuvargti“ arba jeigu sako, kad vaikas kažką daro blogai, vienas toks pasakymas turi būti atsvertas bent penkių pasakymų, ką vaikas daro gerai. Nors dauguma vaikų per dieną padaro daugybę nesąmonių!

Tai yra svarbu tam, kad ilgainiui bendra gaunama žinia iš tėvų būtų daugmaž tokia: “šaunuolis, kad bandai, tau tikrai pavyks“. Tau nepavyksta tik kartais, dažniausiai tai pavyksta. Kad jis žinotų, jog tėvai tiki, kad iš esmės jam PAVYKS. Taip vaikas per tuos metus, kol auga pas tėvus susideda stabilų vidinį pagrindą, kuris, jeigu būtų paverstas į žodžius, skambėtų maždaug taip: “Aš esu iš esmės geras. Man dažniausiai pavyksta. Jei dabar nepavyko, tai yra labiau išimtis, man tuoj pavyks.“

Priešingu atveju tėvai su nuolatinėmis pastabomis, akių vartymu, dejonėmis kaimynams, kurias girdi ir vaikai, kritiškuose žvilgsniuose į juos, vaikai susiformuoja priešingą vaizdą apie save. Maždaug tokį: “ką darau, niekas man nepavyksta, esu molis, nevykėlis, geriau jau išvis nebūčiau bandęs, man vistiek niekas niekada nepavyksta.“

Toks kraičio iš tėvų šeimos gautas pagrindas nutiesia duobėtą kelią vėliau. Žmogus arba nebenori bandyti, nes mano, kad jam vistiek nepavyks, jeigu kažko imasi, tai mano, kad bus labai sunku ir dideli šansai, kad nepavyks, viską atlieka ir gyvena patirdamas didelį stresą. O jeigu vis dėlto kažkas pavyksta, jis vistiek nepatiki, kad yra iš esmės vertingas, nemoka pasidžiaugti tikromis savo pergalėmis. Nevertina savo pastangų ir pasiekimų, sėkmės atrodo tik laimingas atsitiktinumas. O nesėkmės, nors ir žymiai mažesnės už pasiekimus, atrodo žymiai reikšmingesnės nei yra iš tiesų.

Toks paveldėtas vidinis kritiškumas sau gali sukelti flashback´us, pradėti nerimo ar net panikos priepuolius.

Toks žmogus su tokiomis vidinėmis nuostatomis nestovi pats savo pusėje. Vaikystėje pripratęs prie dažnai besikartojančių situacijų, kai tėvai kritikavo jo elgesį, rezultatus ir jį patį, jis yra pripratęs santykyje su kitu žmogumi dažnai būti neteisus. Šis žalingas įprotis vėliau niekur nedingsta. Esant bet kokiai interakcijai su kitais žmonėmis, užtenka nepritariančio kito žmogaus žvilgsnio, neentuziastingo pasisveikinimo, nepritarimo, suabejojimo, kad jis neteisus, ir toks žmogus dažniausiai iš blogo įpročio pats mintyse persimeta į to kito žmogaus pusę. T.y. jis pats, “užsikrėtęs“ to kito, galbūt labai mažai pažįstamo žmogaus reakcija, palieka save, išduoda.

Žinoma, visa tai vyksta nesąmoningai. Todėl viena iš labai svarbių savybių, įpročių, gebėjimų, kuriuos tenka ugdyti žmonėms, norintiems užsigydyti vaikystės žaizdas, yra kantriai ir nuosekliai mokytis stovėti savo pusėje. Tai yra, jeigu aš matau tą situaciją taip, kaip aš ją matau, tai MAN ji tokia ir yra. Net kai kiti ją mato kitaip. Ir netgi įvertinant tai, kad yra rizika, kad aš galiu būti ir neteisus. Bet dabar ją matau tokią, kokią matau. Tai yra mano realybė ir aš jos nekaitalioju tik todėl, kad kiti ją mato kitaip.

Arba, aš jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi. Į šitą situaciją aš reaguoju taip, kaip reaguoju. Man šis prisilietimas nepatinka. O tas patinka. Man įkyriai siūlė paragauti kažkokio maisto, bruko po nosimi. Bet man buvo nepriimtina ragauti su kito žmogaus jau panaudota šakute, iš aš atsisakau, nes aš nenoriu ragauti. Nors ir kyla rizika, kad atsisakydamas pastatysiu į nepatogią padėtį kitą žmogų. Neragauju kito žmogaus pasiūlyto maisto su jo naudota šakute vien tam, kad tik nepastatyčiau jo į nepatogią padėtį. Nes aš stoviu savo pusėje – man nemalonu net pagalvoti apie kišimą į burną svetimos šakutės. O kas pastovės šalia manęs, jeigu aš pats būsiu pirmas, kuris mane išduos?

gary_and_larry_lane_photo

Kantriai ir nuosekliai mokydamiesi išdrįsti stovėti savo pusėje, padedame gyti senoms vidinėms žaizdoms. Tokiu elgesiu tarsi be žodžių teigiame sau “tu esi svarbus“. Tu esi man svarbus, net kai niekam nesvarbus. Vidinis kylančių reakcijų pripažinimas (nemalonu, kai taip liečiasi – atsitraukiu, nenoriu ragauti – neragauju, noriu atsisėsti – atsisėdu, nors aplink yra daugiau žmonių, o kėdė viena) ir pasielgimas pagal tai, koks eina signalas iš vidaus, yra savaime labai gydantis veiksmas.

Pabandykite iš pradžių smulkmenose. Ir pamatysit, kaip gerėja savijauta, nuotaika. Išbandykit, vis dažniau išstovėkite savo pusėje.

marian_and_vivian_brown

Nuotraukos iš Wickimedia

 

Išmokite stovėti savo pusėje

Emocinė prievarta // Gimęs negyvas, Alice Glass

“Prieš daug metų pradėjau bandymus išeiti iš žalingų santykių, kurie prasidėjo, kai aš dar buvau paauglė. Jiems besivystant, aš buvau sistemingai atkirsta nuo visų visų, kurie tik buvo man kiek artimesni. Mane žemino, ant manęs rėkė, užrakindavo kambaryje ir kasdieną kritikuodavo mano sugebėjimus, svorį, išvaizdą, protą ir kiekvieną judesį, kokį tik padarydavau. Kai daugiau to nebegalėjau ištverti ir norėjau nutraukti tuos santykius, man grasino. O po to sakė, kad myli mane, ir šis ciklas kartojosi vėl nuo pradžios.

Noriu, kad jauni vyrai ir moterys suprastų, kad tokiu elgesiu galima susidurti ir ten, kur to mažiausiai tikitės. Netgi tokiose terpėse, kur klesti kūrybiškumas, tolerancija, kur pripažįstamas menas, gerbiami kultūros idealai. Kartais žmonės šiais dalykais netgi prisidengia tam, kad emocinė prievarta išliktų nepastebima. Tam, kad jūs net nepagalvotumėt, kad tai gali vykti priešais jus.

Nuo tada, kai ištrūkau, man pasidarė daug aiškiau, gyvenimas atsivėrė tokiais būdais, kuriuos net nelaikiau įmanomais. Nors manyje dar yra kažkiek skausmo ir pykčio, pagaliau jaučiu, kad mano gyvenimas turi prasmę ir vertę. Kalbu apie tai tikėdamasi, kad galiu padrąsinti kitas jaunas moteris ir vyrus jaustis vertinamiems santykiuose arba juos nutrauktų.

Emocinė prievarta nėra visuomet akivaizdi, nes nesimato mėlynų paakių, kraujo, sulaužytų kaulų. Tačiau emocinė prievarta yra tokia pati žalojanti kaip ir fizinė. Ir yra labai sunku nutraukti susidariusią situaciją.

Tie, kas pažinojo mane kaip kolegę, tikriausiai bus nustebę, kad toks žmogus kaip aš, kuris viešumoje darė bebaimės įspūdį, kuriam į viską nusispjaut, iš tiesų buvo žiauriai žalojamas artimo žmogaus. Tas žmogus vos neatėmė manęs iš manęs pačios. Metų metais jaučiausi taip, lyg jis norėjo, kad mano gyvenimas baigtųsi.

“Gimusį negyvą“ parašiau aš kartu su Jupiter Keyes rūsyje. Mes nesinaudojom jokios įrašų kompanijos paslaugomis. Jį galima rasti iTunes, Spotify ir pan. nuo 2015 m. liepos 18 d. Visos lėšos, gautos pardavus įrašus bus pervestos organizacijoms, kurios padeda aukoms, patyrusioms prievartą namuose, incestą ar seksualinę prievartą. Galite aukoti tiesiai joms https://donate.rainn.org ar per nuorodą mano puslapyje http://www.alice-glass.com/

Ruošiu dar vieną artimą dainą, kuri, tikiuosi, bus išleista greitai. Tai lopšinė, ir ji negali sulaukti, kada tave sutiks.“

Alice Glass, buvusi grupės Crystal Castles narė

Alice Glass, nuotrauka iš Wickimedia Commons
Emocinė prievarta // Gimęs negyvas, Alice Glass