Klausiau Agnės Matulaitės paskaitą apie Kūno ir psichikos santuoką. Man labai įstrigo vienas iš jos pastebėjimų, kurį noriu čia iškelti kaip atskirą temą.
Ji paaiškino, kad kūdikis, pradėjęs čiulpti savo pirštą, vienu metu suteikia sau du malonumus: ir patenkina čiulpimo poreikį burna ir suteikia malonumą pirštui. Tad jau labai mažas vaikas turi savyje sugebėjimą save patenkinti. Ir netgi iš karto dviem būdais arba dviejose vietose!
Tačiau tie kūdikiai, kurie visą vaikystę buvo vystomi kietai, jie ilgą laiko tarpą praleido tarsi įkalinti vystykluose, ir iš jų buvo atimta galimybė pasitenkinti save pačius. Tai reiškia, kad kietai suvystytas vaikas pravirkęs buvo priklausomas nuo kitų ir turėjo laukti pagalbos iš išorės, t.y. iš kitų žmonių. Jis negalėjo pasitenkinti, nuraminti pats save.
O jeigu tuo metu, kai tas vaikas pravirko, niekas negalėjo prieiti ir jo nuraminti? Tai reiškia ne tik vieną kitą papildomą bereikalingą verkimą kūdikystėje, tai reiškia ir tai, kad kelis mėnesius prabuvus kietai suvystytam kūdikiui į smegenis įsirėžia suvokimas apie pasaulį: “pats sau niekuo negali padėti, reikia pagalbos iš išorės“.
Man tai atrodo labai svarbu, nes viena savybių, kuriomis pasižymi narcizų partneriai yra negebėjimas pasirūpinti savimi, toks įsikalbėtas bejėgiškumas. Nuo santykių priklausantys žmonės lieka su jiems kenkiančiais partneriais, nes labai giliai jų viduje yra įsikerojęs įsitikimas, kad jie patys nesugebės deramai savimi pasirūpinti. Todėl jie tarsi sutinka su emociniu teroru, kurį patiria santykiuose, tačiau jų nenutraukia.
Ką aš noriu pabrėžti – kad tai, ar jus tėvai vystė kietai ar ne, ne tiek svarbu. Jeigu vystė, tai tiesiog nepasisekė. Nes tuo metu buvo tokia mada, toks viešas įsitikinimas, kad kietai vystyti kūdikius yra gerai patiems kūdikiams. Galbūt, kad kojos užaugus būtų tiesios? Aš esu įsitikinusi, kad jei mamos būtų žinojusios tuo metu, kad kojos bus tiesios nepriklausomai nuo vystymo, ir kad vaikas dar kartais galės ir pats save nuraminti ir nereikės prie jo prišokti kiekvieną kartą jam suverkus, jo pačios būtų didžiausiu palengvėjimu nevysčiusios jūsų.
Tačiau yra labai svarbu suvokti, kad bejėgiškumo jausmas, ištinkantis kažkokiose situacijose, yra TIK jausmas. Kad tas jausmas yra tik vystymo mados atspindys, bet jis nėra realybė. Tad užklupus šiam jausmui, atpažinkite jį, padėkokite savo mamai už tiesias kojas (arba bent jau pastangas, kad jos būtų tiesios) ir pripažinkite sau, kad tuo metu užklupęs bejėgiškumo jausmas yra TIK tiesių kojų kaina. Kad šis jausmas dar nereiškia, kad kažkas iš jūsų atėmė galimybę ir jėgas pasirūpinti savimi.
Mano tikras gyvenimas 