Išstūmimas

Tai nėra viena iš sąmoningų narcizo naudojamų technikų, greičiau tai yra gynybinis mechanizmas. Jis veikia kaip koks atvirkštinis atspindėjimas.

Narcizui ne veltui taip yra svarbu būti pagarbintam, susilaukti susižavėjimo. Jam jo gerumo patvirtinimas yra gyvybiškai būtinas. Nes narcizo pasąmonėje tūno priešistoriniais laikais, dažniausiai dar gana ankstyvoje vaikystėje pakasta bomba. Jis kepenimis jaučia, kad kažkas su juo vis dėlto nėra gerai. Galbūt netgi visai blogai. Tačiau ši mintis yra tokia pavojinga, kad jis, vos tik užuodęs, dar net nesuvokęs, lekia kuo toliau. Į kokios nors formos užsimiršimą.

O pats efektyviausias – kai kiti žmonės patvirtina, kad jis yra nuostabus.

Šis mechanizmas neleidžia narcizui priimti savo silpnųjų savybių, pripažinti, kad jis turi trūkumų, kad ir jis kartais padaro klaidų, kad jis yra netobulas. Nenumaldomas troškimas užmaskuoti savo tamsiąją pusę todėl taip ir stumia narcizą link aktyvios pagyrų paieškos. O jeigu neišeina rasti – į atvirą provokavimą.

Taip narcizas bėga nuo dalies savęs. Nuo tos dalies, kurios negali priimti. Tai ir yra išstūmimas. Galima sakyti, narcizas save, o todėl ir visą realybę suvokia iškreiptai. Nes tikrovės suvokimas jam gresia tikrojo savęs pamatymu. O tai jam gresia mirtimi. Jo susikurto, dirbtinio Aš mirtimi. Kadangi narcizui jo dirbtinis Aš yra suvokiamas kaip tikrasis Aš, toks žmogus išgyvena tikrą mirties baimę. Tai paaiškina, kodėl narcizas nei už ką negali pripažinti savo trūkumų. Pagalvokit, ką jūs padarytumėt, atsidūrę mirtiname pavojuje?!

Achim Hering nuotrauka iš Wickimedia

Tačiau dirbtinai susikurtas Aš todėl ir nėra tikrasis, nes kažkuri narcizo dalis vistiek žino, kad yra kažkas daugiau negu blizgantis fasadas. Už to fasado slypi tikras, pilnavertis žmogus. Tačiau narcizui tai yra nepriimtinas vaizdelis. Mat tikras, normalus žmogus turi ir trūkumų bei silpnybių. Jis klysta, jis kartais būna silpnas. Jam kartais skauda ir jis kartais verkia.

Ir vien dėl to, kad narcizas išstumia savo dalį už sąmonės ribų, ji niekur nedingsta. O kadangi jis taip sutelkęs visą dėmesį į savo butaforinio fasado kūrimą, puoselėjimą ir tikrinimą, ar tikrai jis aplinkiniams atrodo puikus, narcizas dažniausiai “prisidirba“ netgi daugiau nei kiti, neurotipiniai žmonės. Jis lengviau ir dažniau nuskriaudžia, įskaudina kitus žmones vardan savo fasado išsaugojimo be dėmelės. Todėl iš tiesų, jei taip atsitiktų, kad narcizas pamatytų savo tikrąjį veidą ir dar tai, ką jis padarė, tarnaudamas savo įvaizdžiui, jam saldu nebūtų. Taip sakant, yra nuo ko bėgti.

Negalėdamas išstumtų savybių priimti kaip savo, narcizas jas išgyvena įžvengdamas kituose žmonėse ir juos už tai aršiai pasmerkdamas. Jeigu identifikavote, kad turite reikalų su narsicistinio tipo asmenybe, ir jis jus kažkuo aršiai apkaltino, tai lygiai taip pat elgiasi ar tokias charakterio savybes turi jis pats, tik negali savęs tokio priimti.

Šis atvirkštinis atspindėjimas taip pat veikia ir netgi iš dalies sukelia sudievinimo fazę. Narcizui susiradus pažeidžiamą merginą, jis siūlo ją išgelbėti nuo visų ją prislėgusių gyvenimo negandų. Kaip vėliau parodo gyvenimas, narcizas nei neketino jos gelbėti. Tiksliau, jam netgi labai naudinga, kad jinai iš savo negandų taip ir neatsigautų.

Tačiau sudievinimo fazėje narcizui veikti išgelbėtojo – didvyrio rolėje yra labai paprasta. Todėl jis tai daro taip įtikinamai. Nes iš tiesų pagalbos reikia jam pačiam. Kažkur giliai jis jaučia, kad pats yra rimtai užstrigęs ir kad pats yra kaltas dėl jo gyvenime užklupusių nesėkmių, kad ir kaip jis sąmoningai jis to nenorėtų pripažinti. Iš tiesų tai narcizas nesąmoningai ieško kito žmogaus, kad jį išgelbėtų.

Tačiau negalėdamas to pripažinti sąmoningai, bėgdamas nuo savęs, jis projektuoja savo šešėlinę asmenybės pusę ant kito ir tada į ją reaguoja. Kitaip tariant, iš tiesų narcizas, kaip toje graikų legendoje, visą laiką bendrauja tik su savo atspindžiu baloje. Nenuostabu, kad kad ir kokie būtų daug žadantys santykiai su narcizu santykių pradžioje, iš tiesų realus suartėjimas su juo yra neįmanomas. Nes suartėjimui reikia atsiverti. Bet tai niekada neįvyks. Nes kas, jeigu jūs imsite ir permatysite tolėliau,nei jo išpuoselėtas nugludintas fasadas?

Dee Gilbert nuotrauka iš TravelHTE

Narsicistinis penas

Esu tikra, kad esu panaudojusi šį išsireiškimą vieną ar du kartus savo straipsniuose, atėjo laikas pristatyti šį terminą.

Iš esmės tai yra tik temose apie narsicizmą vartojamas išsireiškimas, todėl jis yra gana specifinis. Tarkime, tokie dalykai kaip melas, manipuliacija, meilės bombardavimas, atsakomybės neprisiėmimas ir pan. gali būti ir būna vartojami įvairiuose kontekstuose, nebūtinai kažkuo susijusiuose su narcizais. Tuo tarpu narsicistinis penas yra būtent tik narcizams būdingas reiškinys.

Beveik visuose straipsniuose, kai kalbama apie narcizą, pabrėžiama, kad narcizui yra labai svarbu, kad jis būtų suvokiamas ir priimamas kitų kaip aukštesnės rasės, kaip privilegijuotas, kaip ypatingų talentų ir gabumų turintis, kaip daugiau už kitus uždirbantis, geriau atrodantis, įdomiau gyvenantis, kurio geresnė šeima, verslas, turtai ir t.t. ir vėl nuo pradžių, žodžiu, supratote.

Legenda apie Narcizą, kuri pasakoja, kad jis taip pamilo savo gražų atvaizdą upelio paviršiuje, kad nebegalėjo atsitraukti ir taip ir mirė savimi besigrožėdamas, nepakanakamai akcentuoja upelio reikšmę. Upelis kaip veidrodis – jame žmogus gali matyti savo atspindį. Tačiau tam, kad pilnai suvokti narcizo gyvavimą, svarbu suvokti pilną upelio arba veidrodžio rolę.

Šią nuotrauką (iš Wickimedia Commons), bet tokia gera ir taip tinka, kad nesusilaikiau

Jei narcizams iš tiesų užtektų upelio arba veidrodžio, visi jie seniai jau būtų sudžiūvę besigrožėdami savimi miškų laukymėse arba savo prieškambariuose. Galbūt net savo lovose, jeigu įsitaisę veidrodžius net miegamuosiuose ant lubų. Nebūtų įskaudinę nei vieno žmogaus ir šio blogo nebūtų. Galbūt tik šioks toks nepaaiškinamas mirtingumo padidėjimas statistikoje.

Vien veidrodžio atspindžio narcizui neužtenka. Kadangi giliai giliai pasąmonėje jis jaučiasi nieko nevertas, tuščias, nepatrauklus, neįdomus ir atstumiantis, narcizui reikia kažko aktyvesnio nei vien nebylus veidrodžio atspindys. Jam reikia gyvų žmonių, kurie jį girs, kels į padanges, aukštins, dievins, juo žavėsis. Jam reikia kitų žmonių, kurie transliuodami jam susižavėjimą juo garsiai ir nepertraukiamai, išstumtų iš narcizo pasąmonės tą baimę, kad jie yra nieko neverti.

Tam, kad gautų nenutrūkstamą srovę pagyrų ir komplimentų, narcizas gali padaryti bet ką, pasielgti bet kaip, jam nėra nieko švento. Jis gali ir pameluoti, jeigu reikės, ir bet ką padaryti, kad tik gautų dar vieną pagyrą. Tos pagyros, susižavėjusių žmonių žvilgsniai, kitų pavydas jo gero gyvenimo ir yra narsicistinis penas. Tai, kas maitiną tuščią narcizo ego, nuolatos jam patvirtindamas, kad jis tikrai yra ypatingas. Tas aktuvus paties narcizo kuriamo super įvaizdžio atspindėjimas.

Trumpai tariant, narcizui visi žmonės yra reikalingi ir vertingi tik tiek, kiek jie generuoja narsicistinio peno, t.y. siunčia jam patvirtinimus apie jo ypatingumą. Kuo daugiau narsicistinio peno generuoja žmogus narcizui, tuo jis tuo momentu jam yra svarbesnis.

Taigi, galima sakyti, kad legenda tam tikra, paviršutiniška prasme yra teisi. Tik iš tiesų narcizas myli ne save, o savo kuriamą dirbtinį Aš. Kuris, atspindėtas kitų žmonių, jam teikia pasitenkinimą.

Narsicistinis penas yra realiai vienintelis narcizo santykis su gyvenimu, visais žmonėmis ir pasauliu. Suvokus narsicistinį peną, tampa aiškus ir narcizo pyktis, ir narcizo “meilė“. Beje, tai yra ir vienintelis dalykas, kuris varo narcizą į priekį. Ir jo negavęs narcizas kenčia baisiausias kančias. Ir dėl jo jis yra pasiryžęs padaryti bet ką, absoliučiai bet ką.