“…norint pokyčio, mes privalome išmokti adekvačiai, pilnai ir sąžiningai kalbėti apie tai, ką aš iš tiesų matau ir girdžiu, ką iš tiesų jaučiu ir galvoju apie save ir kitus, kitų žmonių akivaizdoje. Nemeluodami sau, neslėpdami nuo savęs savo vaikystėje patirtų traumų, pripažindami ir leisdami sau išgyventi tuos jausmus, kurių tuomet negalėjome išgyventi, savo vaikystės traumas mes transformuojame į suaugusio žmogaus brandą. Buvę įvykiai tampa vertingu patyrimu, o ne lieka kompleksų ar nesąmoningų scenarijų pavidale. Antra, tektų peržiūrėti savo vertybes, pasaulėžiūrą ir atsisakyti trukdančių gyventi įsitikinimų. Trečia, reikėtų prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo laimę pačiam, atleidžiant nuo šios atsakomybės savo mamą. Ketvirta, reikėtų atsiprašyti savo mamos už visus jos adresu išsakytus žodžius, net ir už visas, garsiai neišsakytas mintis, kurios sklido jos adresu.“
Lina Vėželienė
Mano tikras gyvenimas 