Filmas “Interviu“ – puikus manipuliatoriaus portretas

Biškį spoileris

Man šitą filmą rekomendavo gera pažįstama kaip labai juokingą filmą. Ji man sakė, kad jei tau patiko Boratas, tikrai patiks ir  “Interviu“ (kai kur dar vadinamas “Interviu su diktatoriumi“). Tiems, kas ieško geros komedijos, iš karto pasakysiu, kad kaip komedija, mano nuomone, yra laiko gaišimas. Juokiausi tik vieną kartą per visą filmą. Ir to, kad pavadinti filmą komedija, net nevykusia, yra tikrai per mažai. Jumoras daug kur buvo lėkštas, nevykęs ar buvo tiesiog nejuokinga.

Išvis, mano nuomone, aktoriai vaidina labai prastai šiame filme. Ypač pagrindinio vaidmens atlikėjas. Atrodo, kad jis tiesiog tampo savo veidą kiek įmanoma, tačiau vaidyba tokia neįtikinama, kad manęs visiškai neužkabino.

Bet šitas filmas yra tikrai vertas dėmesio, tik ne kaip komedija, o kaip puikus manipuliatoriaus elgesį atskleidžiantis filmas. Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong Uną vaidinantis aktorius irgi truputį perspaudė su dirbtinėmis veido išraiškomis, tačiau jo vaidmuo ir buvo žymiai įtikinamesnis.

Mano nuomone, tai – idealiai atskleistas manipuliatoriaus elgesys. Toks, koks ir būna tikrame gyvenime. Visi žino Šiaurės Korėjos situaciją, mulkinamus pusbadžiu gyvenančius žmones, nemačiusius pasaulio ir dievinančius savo lyderį. Kuris juos išnaudoja ir laiko už nieką. Laidos vedėjas, ruošdamasis susitikti tokį žmogų, žinoma, įsivaizduoja monstrą.

Tai, ką pamato, visiškai neprimena monstro! Kimas atrodo normalus žmogus, kaip ir mes visi, su savo charakterio keistumais ir nenušlifuotais kampais, silpnybėmis ir norais. Jis turi jumoro jausmą, kai kuriose situacijose yra drovus, kai kuriose yra priverstas elgtis “kitų labui“. Na, toks labai žmogiškas. O kai atskleidžia savo jautriąją pusę, to žmogaus, atrodo, neįmanoma pamilti. Jis atrodo, toks žmogiškas! Netgi žmogiškesnis nei visi kiti, todėl atrodo labai simpatiškas.

Nuoširdžiam, ekstravertui laidų vedėjui atrodo, kad diktatorius atvėrė savo tikrąjį veidą, kad tai jis buvo ta išimtis, kuriai buvo leista pažinoti tikrąjį diktatorių ne tokį, kokį jį visi mato televizoriaus ekranuose, t.y. beširdį pasipūtėlį, o jautrų, tikrą žmogų. Didysis manipuliatorius sužaidžia keliais koziriais. Pirma, žmonės, galvodami apie manipuliatorių, visada tikisi, kad jis ir iš išorės atrodys taip, kaip turi atrodyti tikras manipuliatorius. Juodais paakiais, kiaurai veriančiu žvilgsniu, pikta veido išraiška, turbūt stambiais kerziniais batais, o gal net su botagu rankoje ir velnio ragais ant kaktos. Mes nesitikime pamatyti kažko, kas labiausiai primena… tiesiog nuoširdų, jautrų, pažeidžiamą žmogų. Mes manome, kad jei žmogus parodo savo silpnybes, o ypač jautriąją pusę, tai mes manome, kad pažįstame jį kaip nuluptą. Ir, matydami to žmogaus silpnybes, mes patikime, kad tas žmogus ir neturi nieko užanty, nes mes šventai tikime, kad kažkas, pasirodęs pažeidžiamas, atsivėrė mums pilnai ir neturi jokių kitų kėslų. Nes paprasti ir nuoširdūs žmonės juk ir neturi jokių piktų kėstų, ar ne?

Tikras, geras, patyręs manipuliatorius labai puikiai žino, kad ragai ant galvos jį išduoda. Todėl jis ir yra manipuliatorius, nes jis sugeba sukurti tokį į išorę ištransliuojamą vaizdą, kuris paperka tą žmogų, kurį reikia.

Ir laidos vedėjas tampa jam atsidavusiu iki širdies gelmių. Čia ir yra tikrasis diktatoriaus siekis. Jis, duodamas interviu amerikos TV laidai, norėjo apmulkinti visą pasaulį. Jo kelias į tai buvo juo tikintis, dar prieš laidą jo atsidavusiu draugu tapęs laidos vedėjas. Jo tikslas ir buvo suvaidinti normalų žmogų tam, kad papirkti laidos vedėją, per kurį diktatorius siekia savo tikslo.

Paradoksas yra tame, kad normalus, su manipuliatoriais nesusidūręs ir jų neišmokęs atpažinti žmogus, net nepagalvoja, kad galima suvaidinti buvimą tikru, normaliu žmogumi. Būtent toks dažniausiai ir yra gero, tikro manipuliatoriaus tikslas. Nuoširdus žmogus, pamatęs kitą nuoširdų žmogų, automatiškai pagalvoja: “savas, normalus žmogus“ ir ima pasitikėti manipuliatoriumi. Pasitikėjimo fone manipuliatorius ir gali siekti savo tikslo.

Taip yra todėl, kad normaliam, nuoširdžiam žmogui nešauna į galvą, jog kažkas gali būti toks viduje sugedęs, toks velnio neštas ir pamestas, kad jam gali prireikti suvaidinti normalų žmogų! Na taip, galvoja eilinis žmogus, būna gi ir blogiečių. Tačiau esmė yra tokia, kad žmogus giliai viduje tiki, kad tie blogiečiai gali papykti, gali netgi padaryti kažką blogo, gali siekti savo tikslų, tačiau jis mano, kad giliai viduje tai yra vistiek normalus žmogus. Paprastai kalbant, žmonės, gyvenime nesusidūrę su tikrais manipuliatoriais, nesugeba net įsivaizduoti, iki kiek kai kurie kiti žmonės gali iš tiesų būti atitrūkęs nuo savo žmogiškumo, kad jiems gali prireikti dirbtinai vaidinti žmogišką žmogų!

Tai ir yra ta erdvė, kur manipuliatoriai žaidžia. Ir laimi.

Žinau, kaip žiauriai skamba tai, ką sakau. Nes iš esmės mano žinia yra tokia – niekada negali žinoti, kada žmogus iš tiesų nuoširdus ir juo galima pasitikėti. O kada žmogus vaidina nuoširdumą taip įtikinamai, kad neįgudusi akis negali atskirti tikrumo nuo puikios vaidybos.

Yra tam tikri požymiai, kurie yra žinančiam žmogui gali išduoti genialų manipuliatorių. Ir kuo man patiko šis filmas, kad manipuliatoriaus portretas sukurtas taip išsamiai, kad ir jie yra šiame filme.

Visų pirma, tai nevaldomo pykčio protrūkiai. Antra, neadekvatus situacijai žiaurumas. Net jeigu kažkas yra nuostabus žmogus, šie du požymiai yra labai svarbūs indikatoriai, kad net ir trumpuose epizoduose tokį elgesį pademonstravęs žmogus nėra saugus žmogus. Todėl tokiais atvejais jūsų galvoje turėtų užsidegti raudonos pavojaus lemputės ir geriau nieko nelaukiant pasišalinti toliau nuo tokio žmogaus.

Nes gyvenime, skirtingai nuo filmo, nebus akivaizdžių faktų, atkleidžiančių akivaizdų melą. Ir jūs neturėsite galimybių sunaikinti manipuliatorių iš vidaus. Ir nereikia, užteks saugaus atstumo nuo nesaugaus žmogaus.

Dar vienas mažas epizodas – šuniuko, nuo kurio laidos vedėjas tiesiog susilydo, padovanojimas yra taip pat labai įžvalgi detalė iš manipuliatoriaus elgesio. Geras manipuliatorius moka nuskaityti, kas veikia žmogų, ir iššaukti jo aukos reikiamą emocinę reakciją manipuliatoriui reikalingu momentu. Manipuliatorius todėl ir yra manipuliatorius – jis žaidžia kito žmogaus jausmais, nukreipdamas juos prieš jį patį.

Beje, prieš išleidžiant filmą, JAV susilaukė Šiaurės Korėjos grasinimų. Filmą kūrusios kompanijos serverius atakavo Šiaurės Korėjos nusamdyta hakerių grupuotė. Šiaurės Korėja pagrasino, kad pasirodžius filmui, kino teatruose, kuriuose bus rodomas filmas, bus įvykdyti teroro aktai. Daugelis kino teatrų tinklų nepasirašė sutarčių su filmą kūrusia kompanija. Todėl filmas buvo išleistas DVD ir tik kitą dieną jį rodė pavieniai kino teatrai. Tai buvo sėkmingiausias filmas Sony istorijoje, uždirbęs daugiausiai iš nuomojamų DVD.

Kaip ir priklauso pagal šio filmo istoriją, aš jį žiūrėjau iš DVD. Rekomenduoju. Mokykitės atpažinti manipuliatorius.

Filmas “Interviu“ – puikus manipuliatoriaus portretas

Atspindėjimas

Atspindėjimas yra dar viena narcizų taikoma technika. Atspindėjimas yra taikomas pradinėje santykių fazėje, kartu su sudievinimu.

Kai narcizas nusižiūri žmogų, su kuriuo jis norėtų užmegzti kontaktą, ir ima tą žmogų atkartoti, atspindėti. Tai gali būti netgi labai ankstyva santykių fazė, kai kitas žmogus net nežino apie tai, kad patiko narcizui. Ir žinoma, kad jis narcizas ar ne. Jeigu specialiai nesimokė atpažinti narcizą, tai tikrai net neįtars.

Teko stebėti tokią situaciją. Žmogus, mano nuomone, turintis išreikštų narsicistinių savybių, priėjo prie užuolaidų ir pradėjo užtraukinėti užuolaidas. Tą jau darė jam patinkanti moteriškė, ir jisai, neprašytas, nieko neklausęs tiesiog pradėjo daryti kiek toliau tai, ką ji darė. Tai yra labai paveiki taktika.

Pirmiausia, ji neturi savyje agresijos. Antra, tas žmogus, kuris darbą jau atlikinėjo, jaučiasi paremtas, kad kažkam rūpi jam padėti, kad jis greičiau pabaigtų darbą. Toks žmogus atrodo labai autentiškas ir tikras, nes jis neklausė, ar reikia padėti. Jis tiesiog priėjo ir nudirbo dalį darbo. Įvyksta nesąmoningas žmonių suartėjimas neapsikeitus nei vienu žodžiu. Žmogui, kuriam padėjo, jam susiformuoja jausmas – šiuo žmogumi galima pasitikėti, jis bus šalia ir padės, kai man reikės.

Tai yra mažas pavyzdys. Beje, po to aš to žmogaus paklausiau, ar jam jinai tikrai patinka, ir jis patvirtino. O aš į šį nežymų pavyzdį atkreipiau dėmesį todėl, kad padedantį žmogų pažinojau kiek arčiau, ir žinojau, kad jis turi labai komplikuotą santykį su tokio tipo “moteriškais“ darbais. Kad dirba, kai tai neišvengiama, arba kai nedarymas sukeltų dar didesnę problemą, tačiau jei tik gali išvengti, niekuomet pats savo noru neprieis ir neužtraukinės užuolaidų. Be to, žinojau, kad jis nemėgsta pas save namuose užtraukti užuolaidų net nakčiai.

Todėl čia ir kalbu apie tuos žmones ir jų elgesį. Žmogus, neprašytas priėjęs padėti nudirbti darbą, savo elgesiu tarsi byloja šiuos kelis dalykus: “tokį darbą aš nudirbu lengvai, darau tai savo noru, padėsiu tau, kai tau reikės pagalbos“. Kiek žinau, šie santykiai dėl kitų kliūčių taip ir neišsivystė, tačiau kadangi aš šį žmogų pažinojau daugiau, žinau, kad moteris būtų buvusi labai stipriai apgauta. Nes minėtas žmogus turi visiškai kitokį santykį su užuolaidomis ir panašaus tipo darbais, negu kad demonstravo savo elgesiu! Galbūt ji netgi nežino, kaip jai pasisekė, nes jos ateityje būtų laukę didžiuliai nusivylimai.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Lygiai taip pat, pasinaudodami atspindėjimu, narcizai savo aukoms ir prišneka to, ką jos nori girdėti. Labai atidus išklausytojas – tai dar vienas atspindėjimo elgesio pavyzdys, kurį santykių pradžioje naudoja narcizai. Tai yra taip pat visiškai priešingas elgesys tam, kokie jie iš tiesų yra. Tačiau kasgi iš mūsų nesijaučia gerai, kai kažkas kitas su visu dėmesiu atidžiai mus išklauso! Tai yra gilus kiekvieno žmogaus poreikis. O narcizas paprastai intuityviai išsirenka tuos žmones kaip savo taikinius, kurie jaučiasi nepritapę, neišklausyti, neturintys didelio socialino rato. Taigi, narcizas gali valandų valandas klausyti kito žmogaus ir taip kurti atidaus, rūpestingo, susidomėjusio žmogaus įvaiždį. Išklausymas jam šioje fazėje sekasi gerai todėl, kad jo metu, aukai patikėjus jo patikimumu, auka pradeda atsivėrinėti ir išsipasakoja giliausias paslaptis ir savo jausmus. Vilkas avelės kailyje sužino aukos poreikius ir jo jai labiausiai trūksta.

Dabar jis yra ne tik išklausantis ir auką suprantantis herojus, bet ir tas, kuris turi tikslią informaciją, ką reikia toliau atspindėti siekiant nutiesti tvirtus tiltus tarp savęs ir jos. Taigi, narcizas toliau tęsia atspindžių žaidimą ir kalba tai, ką auka nori išgirsti. Jis atspindės tiksliai tai, ko aukai norisi. Jeigu jai svarbu, kad vyras būtų patikimas, nes ji nukentėjo praeityje nuo nepatikimo partnerio, narcizas kurį laiką bus punktualus ir pasakos istorijas, kuriose jis yra patikimas herojus. Pasitaikius palankiai progai, ir kai jam tai kainuos nedaug pastangų, jis netgi pasielgs kaip patikimas žmogus, taip galutinai laimėdamas aukos palankumą ir gilų pasitikėjimą. Visiškai nesvarbu, ko konkrečiai reikia aukai, ko jai reikia, tą šioje fazėje narcizas jai ir patieks ant lėkštutės. Narcizas siekia aukos prieraišumo, kad jinai juo patikėtų ir įsileistų. Šioje fazėje auka, jau patikėjusi narcizo puikumu, atsivėrusi atvirumui, vis labiau ir labiau įsitikina, kad šis žmogus ne tik puikus, patikimas, bet ir ilgam jos gyvenime.

To narcizas ir siekia. Auka, žinoma, tikisi, kad vaizdas, kurį jis kuria, ir yra tikrasis jis. Tačiau atspindėjimas yra naudojamas tik santykių pradžioje, kol tarp aukos ir narcizo susiformuoja stiprūs prieraišumo ir pasitikėjimo jausmai. Atspindėjimo žaidimą narcizas pabaigia tą pačią sekundę, kai pajunta, kad auka yra jo. Tarkime, kai jie pradėjo kartu gyventi. Vistik atspindėjimas yra darbas, yra narcizo prisiimta rolė, o tai reiškia pastangas. Todėl pasiekus savo, ji automatiškai nutraukiama ir narcizas ima gyventi savo įprastinį gyvenimą.

Dėl empatijos nebuvimo, narcizui iš tiesų visiškai nesvarbu, ant kiek jis apvils ir apgaus auką, kai išryškės jos tikrasis veidas. Jam svarbu tik viena – gauti iš aukos tai, ko reikia jam. Pats tikriausias narcizas man yra pasakęs: “aš tapsiu tuo, kuo jai reikės“. Geriau ir nepasakysi.

*****

Jeigu įtariate, kad esate narsicistinės asmenybės pinklėse ir norite pasitikrinti, ar tikrai, jeigu jaučiate, kad jumis manipuliuojama, susisiekite su manimi ir aš pasidalinsiu, kuo galiu padėti. Kontaktai meniu juostoje dešinėje.

Atspindėjimas

Trikampių kūrimas – nematoma manipuliacija

Trikampių kūrimas yra viena iš labiausiai paplitusių ir iš pažiūros labai nekaltai atrodančių technikų, kurias naudoja narcizai ir kitos manipuliuojančios asmenybės.

Trikampis – tai toks bendravimas, kai į bendravimo transakciją, kuri paprastai būna tarp dviejų žmonių, įtraukiamas dar vienas, trečias žmogus. Pavyzdžiui, mano draugė, pavadinkim ją Milda, papasakojo tokią situaciją. Ji eina pas savo draugę, pavadinkim ją Asta, į šventę. Asta prieš šventę davė Mildai kito žmogaus telefono numerį. Pavadinkim tą žmogų Girčium. Asta paprašė, kad Milda paskambintų Girčiui  ir išsiaiškintų, kokią dovaną Girčius planuoja atnešti per šventę ir padovanoti Astai. Kad jis nesugalvotų ateiti į šventę su per prasta dovana. Čia yra tikra gyvenime nutikusi situacija, tik vardai yra pakeisti.

Tai ir yra trikampis. Nes originaliai buvo poreikis kažką išsiaiškinti tarp dviejų žmonių: Astos ir Girčio. Tačiau Asta, nenorėdama taip akivaizdžiai “apsišviesti“, kad jinai nori išsimušti geresnę dovaną sau iš Girčio, nusprendžia pati jam neskambinti. Čia aš neanalizuoju, koks poreikis teisėtas ar neteisėtas, už kokią sumą pinigų dovana yra socialiai priimtina, ir ar gali pats dovanos teikėjas nuspręsti, kad dovana už 3€ bus gerai, jeigu jis tik tiek tegali skirti. Aiškumo dėlei apsiribokime pačia situacija. Žodžiu, darome prielaidą, kad su kiekvieno poreikiais čia viskas yra gerai.

Taigi, esant sveikai situacijai, Asta, norėdama geresnės dovanos, turėtų pati pasakyti Girčiui, jį kviesdama į šventę, ko jinai iš jo laukia dovanų. Arba, nuspręsti suvaldyti savo poreikį ir nesakyti nieko. Situacija yra išspręsta teisingai ta prasme, kad jinai ir lieka tarp dviejų žmonių, tarp kurių ji kilo. Į ją neįtraukiama daugiau, nesusijusių žmonių.

Asta, paprašydama Mildos atlikti veiksmus, kurie turi išspręsti jos problemą, sukuria trikampį. Jeigu Milda prisiima misiją, kurią jai perdavė Asta, susikuria trikampis. Nes iš originalios situacijos tarp dviejų žmonių pasidaro situacija, kurioje skirtingais veiksmais dalyvauja trys asmenys vietoj dviejų. Milda sprendžia ne savo problemą, Girtis dėl Mildos veiksmų nebemato tikrojo užsakovo. Tai, beje, ir buvo pagrindinė Astos motyvacija. Nes paskambinti likus savaitei iki baliaus su klausimu “ar pakankmai brangią dovaną man padovanosi?“ yra kažkaip jau taip nelabai skanu, ar ne? Labai jau atsidengia visos kortos ir pasimato tikrasis žmogaus veidas ir ketinimai.

Būtent taip ir veikia manipuliatoriai. Kurdami trikampius jie to ir siekia, kad situacija vyktų taip, kaip jie nori, tačiau ne jų rankomis, o kažkieno kito. Taip jie užmaskuoja, kas yra tikrasis situacijos organizatorius, tačiau tuo pačiu pasiekia savo tikslo neišsiduodami ir nesusigadindami savo viešai rodomo veido. Kaip taisyklė, tas trečiasis sumoka visą emocinnio nepatogumo ir situacijos kreivumo kainą vien todėl, kad leidosi įtraukiamas į trikampį.

Įvilioti į trikampį manipuliatoriai irgi labai gerai moka. Tam tinka bet koks siūlelis, už kurio tik manilupiatorius gali užsikabinti. Labiausiai tinka giminystės ryšiai, pvz. tėvai įtraukia vaiką, remdamiesi kaltės jausmo sužadinimu vaike (vaikas juk turi rūpintis mama arba tėvu, kaip jis gali atsakyti mamai vieną “nekaltą“ telefono skambutį? turbūt jau visai nemyli, oi, koks egoistas). Tinka ir visokios senos negrąžintos skolos, išsitraukiamos iš atminties užkaborių tuomet, kai jų prireikia. Kažkas tokio, kaip “o tu prisimeni, kaip aš tau tada ir tada tą ir aną gero padariau? Kaip aš pasiaukojau tavo labui? Tai tu tikrai negali būti toks nedėkingas savanaudis, kad imtum ir įžūliai nuspręstum negrąžinti man tos skolos.“.

Po kojomis dažnai metama draugystės korta, tipo, jeigu tu tikra mano draugė, tiktai taip padarysi dėl manęs. Suprask, jeigu nepadarysi, gali prarasti draugystę. Dažniausiai tokie grasinimai garsiai ir tiesiai neišsakomi, manipuliatorius pasikinko atakuojamo žmogaus emocijas prieš jį patį. Jam užtenka žvilgsniu, balso tonu ar labai “nekaltomis“ užuominomis sukelti nesaugumo ir galimo praradimo jausmą, ir auka jau supakuota. Pati prieš savo valią daro tai, ko nori manipuliatorius.

Žodžiu, dar vienas tipinis trikampio požymis yra papildomų emocinių siūlų įvijimas į situaciją iš pašalies, t.y. senų įvykių, su situacija niekuo nesusijusių giminystės, draugystės ar dar kokių nors ryšių. Tie siūlai turi sukelti kaltės jausmą ir priversti įsitraukti į trikampį. Be jų trikampis tiesiog neišsilaikytų.

“Barnis“, iš Wickimedia Commons

Dar viena tipinė situacija, kurioje kuriamas emocinis trikampis. Tai kai mama nesusitvarko su vaiku ir grasina pakviesti tėvą arba jį ir pakviečia. Originali problema iškyla tarp vaiko ir mamos ir mamos darbas yra su situacija susitvarkyti, neįpainiojus į ją kito, trečio asmens. Tai yra ne tas pats, kaip kad susitarti su tėvu laikutis vienos auklėjimo linijos ar bendro sprendimo.

Trikampiai visada kyla iš nepakankamo dviejų žmonių funkcionavimo ir kaip taisyklė yra nesveikos, manipuliatyvios, kažkieno sukonstruotos situacijos. Jei tik pastebite trikampį, svarbu kuo greičiau iš jo išeiti ir grąžinti situaciją tarp dvijų žmonių, tarp kurių ji ir kilo. Kad jie patys ją kontruktyviai išsiaiškintų ir išsispręstų.

*******

Jeigu atsidūrėte emociniame trikampyje ir yra sunku suprasti, ar tai yra tikrai trikampis arba atkapstyti pradinę problemą, arba nežinote, kaip su mažiausiais nuostoliais išeiti iš  trikampio, galite susisiekti su manimi, mano kontaktai yra meniu juostoje dešinėje.

Trikampių kūrimas – nematoma manipuliacija

Psichopatiška meilė: sudievinimas, I dalis

“Numatoma, tačiau vistiek netikėta ir gniuždanti psichopatiška meilė susideda iš trijų ciklo dalių: sudievinimas, sumenkinimas ir atsikratymas.

Šie santykiai prasideda kaip dangus žemėje, bet baigiasi ten, kur… blogiau nei pragare.

Kai psichopatas nusižiūri tinkamą auką savo galios, kontrolės ir savęs patenkinimo žaidimams, prasideda pirma – sudievinimo – ciklo dalis. Jūs manote, kad prasidėjo jaudinanti, romantiška istorija, kad jūs sutikote savo gyvenimo meilę. Tai, kas iš tiesų prasidėjo – tai… žaidimas, kuriame jūs garantuotai pralaimėsite. Žaidimo tikslas: jis arba ji įgaus kontrolę, suluošins jus emociškai ir dvasiškai, pasiims iš jūsų viską, ką panorės, ir paliks emocinius griuvėsius.

Psichopatas lepins jus dėmesiu, žavėjimusi, pagyromis ir kitomis slaptomis emocinės manipuliacijos technikomis. Tam, kad gautų tai, ko nori, psichopatas yra pasirengęs pasakyti bet ką. Jis yra patologinis melagis. O viskas, ko jis nori šiuo momentu – tai laimėti aukos meilę ir pasitikėjimą. Jos arba jo demonstruojama “mylinti asmenybė“ yra visiškai padirbta. Nepasant to, jūs patikėsite, kad jis yra jūsų siela dvynė, nes jis sugebės pateikti save kaip tobulą partnerį.

Ši fazė dar kai kada vadinama meilės bombardavimu. Manipuliatorius tiek stengsis visais įmanomais būdais apiberti savo auką meilės ir susižavėjimo įrodymais, kad jai nebus laiko net įkvėpti oro. Su nusižiūrėti žmogumi jie praleis labai daug laiko, inicijuos dažnus kontaktus. Daugybę kartų pasakys tokius žodžius, kaip jie myli, kaip jie žavisi jumis, kokius didelius išgyvena jausmus jūsų atžvilgiu, kokio jūs nuostabaus būdo, kiek jūs daug turite bendro ir kokie jūs abu laimingi, kad atradote vienas kitą. Būsite įsitikinę, kad tai – geriausias dalykas, kuris jums nutiko jūsų gyvenime. Net neįtarsite, kad jumis žaidžiama. Manipuliatorius netgi gali pasakyti kažką tokio, kaip “aš tikiu, kad mes esam giminingos sielos“ ir “argi tai nenuostabu?“ arba sakyti, kad jūs greičiausiai buvote kartu dar praeitame gyvenime.

Edouard Manet paveikslas »Père Lathuille«, 1879 m., iš Wickimedia Commons

Psichopatas yra nepajėgus užmegzti santykių su kitu žmogumi. Tačiau jis labai gerai moka pasiekti, kad kitas žmogus prisirištų prie jo. Tai vadinamas psichopatinis prisirišimas. Visa idealizavimo fazė yra klastotė, kurią psichopatas sukuria tikslingai tam, kad auka prie jo prisirištų, taptų jam prieinama, pažeidžiama ir tam, kad po to jis galėtų ja manipuliuoti ir emociškai išnaudoti.

Iš tiesų, jis ar ji niekada nemanė, kad esate nuostabus žmogus. Jūs tiesiog buvote siekiamas objektas, kuris tinkamas panaudoti, pažeminti ir išmesti. Jis niekada iš tiesų jumis nesidomėjo, jis norėjo paveržti jūsų kontrolės galią, galėti jumis manipuliuoti, įskaudinti jus ir atimti iš jūsų tai, ko jam ar jai reikėjo. Kaip matote, jo tikrieji interesai buvo labai paviršutiniški ir orientuoti į neilgą laikotarpį, o po to jis nusižiūri naują žmogų tų pačių žaidimų malonumams. Blogiausia yra tai, kad kai tai atsitinka, jūs jau siejate savo planus, lūkesčius, viltis ir svajones su šiuo žmogumi.“

Bus daugiau

Išversta iš psychopathsandlove.com

Psichopatiška meilė: sudievinimas, I dalis

Ar manipuliacija yra nekaltas reiškinys?

Po to, kai paskelbiau savo analizę apie Bronislovo Burgio kalbos įrašą, komentaruose kilo pasvarstymų – ar tikrai blogai jis darė? O kas čia tokio blogo manipuliacija? Juk visi manipuliuoja!  O kas nemoka manipuliuoti, tas pavydi tiems, kas moka, ar ne?

Arba, jis padarė tiek gero, kam žlugdyti jį dėl vieno insidento su nepaklusnia mergiote?

Teisingai, tam tikro lygio manipuliacija yra dažnas kasdienybės reiškinys. Ji naudojama daugelyje gyvenimo situacijų. Mama sako vaikui: susirink žaislus, tada galėti pažaisti žaidimų konsole! Manipuliacija? Galbūt, šiek tiek.

Tarptautinė pop žvaigždė Siemens arenoj Vilniuj pasakys: “Labas vakaras, Vilnius!“ ir po koncerto: “ačiū!“, visi klausytojai ir susilydys. Manipuliacija? Beveik akivaizdi. O jeigu dar po koncerto pasakys “jūs buvote pati šilčiausia publika mano gyvenime“ jau yra atvira manipuliacija, nes taip sako po kiekvieno koncerto. Tai tiesiog yra frazė, kuri paveikia klausytojų emocijas ir jie išeina patyrę kažką ryškesnio, negu jei nebūtų tos frazės. Tokie labiau sujaudinti.

Taip galima vardinti ir vardinti.

Tad kas čia blogo toje manipuliacijoje, kurią savo kalba darė B. Burgis? Taigi visi manipuliuoja! Visų pirma, apsibrėžkime, kas yra manipuliacija. Manipuliacija tai yra įtakos darymas, kad žmogus pakeistų savo mąstymą arba elgesį į tokį, kokio siekia manipuliuotojas.

Paveiksliukas iš Wickimedia Commons

Taigi, atrodo, kad tą patį daro mama su vaiku, atlikėja su klausytojais ir buvęs direktorius su gimnaziste. Vistik esminis skirtumas, kuris skiria pirmus du pavyzdžius nuo pastarojo yra tas, kad pirmieji du atvejai nesukelia žalos tam žmogui, kuriuo yra manipuliuojama.

Na taip, vaikas be pažado nenorės tvarkytis, natūralu. Tačiau toks mamos pasiūlymas jį išmokys susitvarkyti kambarį. Nors tvarkytis vaikas turės prisiversti, tačiau greičiausiai susitvarkęs jausis netgi išdidus, kad jam pavyko! Žodžiu, tiek ilgainiui, tiek trumpu laiku jam nėra žalos. Jis greičiausiai jausis tik geriau ir tai turės teigiamą įtaką jam paaugus, t.y. ilgame laikotarpyje.

Lygiai taip pat su koncertu. Taip, visi supranta, kad čia tik taip pasakė, nes visur tą patį sako. Na, bet malonu ir viskas. Žmonės pareis namo pasisėmę gerų emocijų, pasakos draugams, ir galbūt gana ilgai su malonumu prisimins tą patirtį. Vėlgi, nėra žalos nei trumpalaikiu, nei ilgu laikotarpiu.

Tuo tarpu garsiai skambančiu atveju ko siekė tuometinis direktorius savo prakalba? Jis siekė paveikti tėvus, paveikti tai, kaip jie mato situaciją, paveikti tai, kaip jie mato dukters padėti situacijoje ir perspektyvoje toje gimnazijoje, ir kaip tėvai galvoja apie save bei savo dukrą. Tas vidinės realybės keitimo poveikis buvo daromas su vieninteliu tikslu – tam, kad tėvai persigalvotų kelti klausimą dėl direktoriaus sprendimo pašalinti jų dukrą iš gimnazijos.

Įsivaizduokime, kad viskas, ką pasakė tuometinis direktorius savo mokinės tėvams, ėmė ir 100% įlindo į jų bei jų veiko galvas. Koks rezultatas:

1) trumpalaikis – tėvai iš tiesų grįžę namo pasako: dukrele, tu iš gimnazijos išeini. Prisidirbai ir išeini.

2) ilgalaikis:

a) dukra mano, kad autoritetingas pareigas užimantis asmuo turi teisę taip kalbėti, ir tai yra normalu, tai reikia priimti ir nekelti klausimo. Todėl ateityje bet kas, kas užims jos gyvenime autoriteto vietą: vyras, uošvis, viršininkas, policininkas ir t.t. galės su ja bendrauti grasindamas, žemindamas, baugindamas ir trypdamas jos vertę.

b) tėvai mano, kad yra visiškai niekam tikę tėvai – dukra jiems primelavo, jie nesugebėjo jos auklėti ir auginti taip, kad ji būtų gerbiama visuomenės narė. Visi tėvai geresni, žino ką daro, o jie patys kalti, kad jų vaikas toks problematiškas, kad reikia net išmesti iš mokyklos, jie nieko neišmano, tik sukelia problemas gimnazijai. Ir jeigu jie dabar to nepripažins, kokie nevykę yra tėvai, tai jų dukrai bus tik dar blogiau – jie padarys dar vieną neteisingą sprendimą, kuris tik pavirtins, kokie jie nevykėliai kaip tėvai, ir gimnazija taps pragaru jų dukrai.

Tam, kad įvyktų pirmas, trumpalaikis punktas, turi įvykti antras, ilgalaikis punktas – t.y. turi suveikti direktoriaus taikyti metodai. Žodžiu, žmonės turi pakeisti mąstymą apie save, t.y. patys patikėti savo bei savo vaiko menkavertiškumu, neabejotinu klaidingumu vien tam, kad nekeltų tolimesnių problemų vienam žmogui.

Mano asmenine nuomone, toks ilgalaikis neigiamas poveikis yra per didelė žala, ir ta žala nepateisina trumpalaikių tikslų. Tuo labiau, kaip minėjau anksčiau, tuometinis direktorius tikrai turėjo visas teisines poveikio priemones pasiekti savo sprendimo administraciniu keliu nepanaudojant emocinio smurto.

Todėl manipuliacija, sukelianti žalą, yra emocinis smurtas.

Tai nereiškia, kad dabar visi turi prikalti buvusį direktorių prie sienos ir nutarti: “vistik jis buvo blogietis“, o visa tai, ką jis padarė kaip pedagogas, nurašyti. Aš su jo pedagoginiais pasiekimais nebuvau susidūrusi asmeniškai. Tačiau kadangi yra ir moksleivių, ir mokytojų, ir kitų tėvų, kurie karštai palaiko jo pusę, tikiu, kad kūrė ir palaikė garbingą, prestižinę mokymosi įstaigą, prižiūrėjo jos moralę ir kad daugybė joje besimokiusių vaikų gavo puikų išsilavinimą, kurį panaudos sėkmingai tolimesnei savo karjerai.

Tačiau tai nereiškia, kad dėl konkretaus žmogaus didelių pasiekimų jam yra leistina bauginti, grasinti ir kitaip neigiamai veikti žmones siekiant savo tikslo. Tikslas ne visada pateisina priemones.

Todėl “tu arba už Birgį arba prieš jį!“ yra juodai balto mąstymo pavyzdys. Arba už, tada tarsi jam viskas galima, arba prieš, tada tu nepripažįsti jo viso gyvenimo darbų. Tiesa yra kažkur per vidurį – taip, jis turbūt yra iškilus pedagogas, daug nuveikęs Lietuvos ir jos jaunimo labui. Tačiau tai nepateisina tų priemonių, kuriomis jis siekė laimėti šioje konkrečioje jam nepatogioje situacijoje.

Ir dar toks klausimas – įdomu, ar nėra daugiau aukų, kurios patyrė tą patį, kaip minėta mergina ir jos tėvai? Keliu tą klausimą todėl, kad manipuliacijos lygis yra aukštas, tokio lygio nepasieksi per tris kartus savo gyvenime. Tai reikia nuolatos praktikuoti ir būti gerai įvaldžius. Jeigu prabiltų visi žmonės, ant kurių nors sykį savo gyvenime buvęs direktorius praktikavo savo įgūdžius, ar tada vis dar matytume jį kaip iškilų pedagogą, daug nuveikusį Lietuvai?

Ar manipuliacija yra nekaltas reiškinys?

Burgis. Ar jis narcizas?

Ilgai girdėjau žiniasklaidą linksniuojant jo pavardę, bet stengiausi atsilaikyti. Kažkokiu momentu palūžau ir neveltui. Susidomėjau. Patraukė dėmesį jo ekscentriški išsireiškimai neįprastomis aplinkybėmis: teismas, ieškovė – nepilnametė ir pan. Vis ketinau apie jį parašyti. Bet šiek tiek ir abejojau. Vistik mažai buvo medžiagos, kur ne žurnalistai rašė savo įspūdžius, o kur buvo jo paties pasisakymai.

O šiandien nukrito tikras lobis ausims. Burgis paviešino įrašus. Autentiška, neiškraipyta medžiaga. Kadangi tėvai žinojo, kad įrašinėjo, o jis ne, vadinasi, tai yra autentiškas jo bendravimo su žmonėmis stilius konflikto metu ir autentiškos strategijos konflikto sprendimui.

Paanalizuokime kartu. Aš pabrėžiu, kad nesigilinu, į tai, kas teisus, kas ne teisine ar moraline prasme. Ką bandysiu daryti – tai tiesiog stebėti jo kalbėjimo būdą ir komentuoti, ką jis čia, mano nuomone, daro. Ne chronologiškai viską surašysiu, o paimsiu charakteringas vietas ir suskirstysiu.

I įrašas (pokalbis prasideda nuo 3:26)

Kalbėjimas apie save kaip apie trečią asmenį

“Jūs kalbate su atostogaujančiu direktorium“ (4:30) – aš iš pradžių nesupratau, kas čia kalba, galvojau koks kitas žmogus, kuris buvo kabinete, o vėliau paaiškėja, kad čia kalba pats Burgis. Kalbėjimas trečiu asmeniu apie save yra vienas iš narcizo bruožų. Print+screen´as iš burgis.lt

Print+screen´as iš burgis.lt

Manipuliavimas

Nesaugumo jausmo inspiravimas

Naudoja tokius žodžius, kaip nusikaltėlis, Lukiškės, nepakaltinama. Jie yra visiškai su situacija nesusiję. Jie natūraliai bet kokiam žmogui sukelia asociacijas su prievarta, nusikaltimais, bejėgiškumu, žodžiu skirti sukelti pašnekovui nesaugumo jausmą.

“Mes nežudome vaikų, nesodiname į kalėjimą“ (8:40), – kalba gimnazijos direktorius. Kas čia apskritai per terminologija, kai kalba vyksta pedagoginėje įstaigoje ir kalbama apie vaikus? Tarsi sako: “o galėčiau, tai mano galioje, aš galiu taip padaryti. Nedarau tik todėl, kad esu per geras, būkite man dėkingi“. Nors nieko panašaus nėra, tai yra visiškai nutolę nuo realybės, todėl tai yra gryna manipuliacija, tam tikrų minčių inspiravimas, iššaukimas pašnekovų sąmonėje.

Kalbėjimas ne į temą – miglos pūtimas

Tėvai kalba apie kažkokį raštą, kurį pasirašyti turėjo jų dukra ir sako, kad jų niekas apie tai neinformavo. Burgis į tai atsako: “o kai rūkė, jus dukra informavo?“ (6:00). Iš konteksto išplėšiamas vienas, bet raktinis žodis “informavo“, bet atsakoma visai į kitą temą, visiškai ne apie tai, ko klausė tėvai. Raktinio žodžio panaudojimas yra priedanga, kuri skirta neatidžiam pašaliniam pašnekovui sukelti įspūdį, kad atsakė visai į temą. Tačiau tam, kas klausia, tai yra atviras akių dūmimas.

Tėvai sako: kodėl šis dokumentas nepasirašytas? Burgis nerišliai dėlioja mintis, prasimuša tokios frazės, kaip: “kaip jūs ir sakote“, suprask, jis išklauso ir atsižvelgia, ir netgi suprato tėvų nuomonę ir poziciją, nors tolimesnis įrašas rodo, kad vos ne visas pokalbis buvo monologas, o ne pokalbis. Jis jų neišklauso, pertraukinėja, neleidžia pasakyti, kalba ant viršaus, o panaudoja tokią formuluotę, iš kurios neatidžiam klausytojui kuriamas įspūdis, koks jis išklausantis, atidus ir supratingas. Be to, kalba ir vėl visai kažką kita.

Pasakodamas istorijas nuo 15:36 mini daug skambių pavardžių, pareigybių, raštų, metus, pinigų sumas – visa tai niekaip nesusiję su aptarinėjama tema, yra grynas miglos pūtimas, bandymas sukreipti pašnekovo dėmesį nuo esmės link kitų dalykų, kurie tik skambūs, tačiau šios istorijos prasme yra visiškai nereikšmingi ir niekaip nesusiję.

Supermeno pozicija, galios demonstravimas

(07:05) “nei žodžiu nesiginčydamas… ir jo nebėra ir nebus… vienas neteisingas žingsnis ir jo nėra“ – tipiniai narcisistinio tipo asmenybės išsireiškimai, kurie tarsi sako: čia aš turiu vienvaldę galią, klaidos yra neatitaisomos, jos baudžiamos griežčiausiai. Aš esu supermenas, ir to paties reikalauju iš kitų. Antro šanso niekam neduodu, kas nebūtų.

Tėvams paklausus, kodėl dokumentas nepasirašytas iš gimnazijos pusės, Burgis atsako: “todėl, kad pavaduotojas nepasirašė. Todėl, kad aš turiu gauti sprendimą ir iš tėvų pusės…“ (7:30). Tipinė narcizams būdinga pozicija: “visi kiti kalti, tik ne aš“. Galutinis kaltininkas pasirenkamas tėvai, t.y. kas klausia, tas ir kalčiausias dėl to, dėl ko klausiama. “Klasė ją užblokavo“ (11:48). Nors kątik pats papasakojo, kad tai jis užsiundė klasę ant vaiko, atsakomybę permeta ant vaikų, kuriuos pats ir užvedė ant to veiksmo.

Pasakys bet ką, kas tik tuo momentu naudinga, nesvarbu, tai tiesa, ar ne

(7:50) Burgis sako, kad per jo praktiką 30 moksleivių buvo išmesti iš gimnazijos dėl to, kad užsirūkė. Maždaug 16:30, pasakodamas visai kito žmogaus istoriją, išsiduoda, kad užsirūkymas nėra toks jau baisus dalykas, dėl kurio iš karto išmetama iš gimnazijos, pasirodo, kitas moksleivis gavo 5 baudos balus (nesu tikra, ar cia kalbama apie ta pacia gimnazija?).

“Aš esu nusamdytas steigėjo laikinai eiti direktoriaus pareigas“ (10:48) – demonstruoja menama pazeidziamuma.

“Aš moku baudas ir mokėsiu“ (17:54) – demonstruoja integralumą pedagogas, kalbėdamas kad moka baudas už greičio viršijimą kas 5 metai. Tačiau tuojau pat sako, kad žmonai pažadėjo prieš 20 metų, kad neviršys greičio ir niekada neviršija.

Nepilnavertiškumo jausmo žadinimas

(8:55) “Panašu, kad problema yra šeimoje. Kad jūs sukūrėte nepakeliamas sąlygas merginai…“, – tipinis nematomas manipuliatoriaus ginklas – jo pasirinktos aukos nepilnavertiškumo jausmo žadinimas. Tarsi sakymas: “ar tu pati nematai, kokia tu beviltiška esi?“, tai daroma tarsi ne jo rankomis.

“Jūs nieko neįtikintumėt, kad man nedavėt va tokio dydžio kyšio“ (15:54) yra iš tiesų sakoma: “jūs atrodote kaip blogiečiai kitų žmonių akyse“. “Tai jas jūs tokie, prezidentai?“ – tęsia. Tai tėvų autoriteto menkinimas, implikavimas, kad jei esi ne prezidentas, esi nieko vertas, ir tavo nuomonė nieko nereiškia.

Emocinio trikampio kūrimas

Kai tėvai pasakė, kad jų nuomone, mergina užsirūkė pirmą kartą gyvenime, tai gimnazijos direktorius atsakė: “oi, čia žiniasklaidai labai įdomus faktas“. Žiniasklaidai faktai neįdomūs, žiniasklaidai įdomūs reitingai. Čia yra tipinis emocinio trikampio kūrimas, naudojamas bauginimui. Suprask, ten kaip suinterpretuos šitą faktą (gal išjuoks), tai jūs mirsite iš gėdos.

Pasakoja istoriją, kurioje neva kito vaiko mama, gydytoja, suprask, autoritetas, nusprendė, kad geriau keisti mokyklą. Suprask, darykite taip, nes va kiti, kurie žino, ką daro, tai taip daro.

“…medikai pripažins, kad mergina turi elgtis pagal visiems taikomas taisykles“. Tokie momentai kaip šis man skamba kaip parodija, kai žmogus kurdamas trikampius prieina iki absurdų, susiedamas į vieną sakinį visiškai nesusijusius dalyvius.

“…kaip pasielgs tie vaikai, kurių tėvai jiems pasakys: gerai įsižiūrėkite į tą panelę“ (14:35) – kelintas tai jau trikampio kūrimas?

Grasinimai

Burgis pasakoja istoriją, kurios esmė tokia, kad jis pasakė negerai apie vieną vaiką prieš klasę, ir vaiką patį mama po trijų mėnesių atsiėmė, nes klasė jį išėdė (pikas apie 11:20). Tai yra paslėptas grasinimas, kad jeigu jūs nedarysite taip, kaip aš noriu, bus blogai ne jums, o jūsų vaikui. Papasakojęs, kaip klasė išėdė vieną vaiką, klausia tėvų: “Pagalvokit, ar jūs norit, kad ir su jūsų dukra taip būtų?“ (11:53).

Išvedžiojęs, kad mergina būtų laikoma nepakaltinama, tęsia: “jūs žinote, kaip moksleiviai elgiasi su nepakaltinamais?“ (12:29). Žmogus viešoje erdvėje didelės dalies žmonių laikomas iškiliu pedagogu, mano nuomone, turėtų labiau rūpintis patyčių prevencija. Tačiau jis neįžiūri problemų to panaudoti kaip grasinimo tėvams, kad su jos dukra bus susidorota.

Grasinimai vis labiau darosi atviri: “jeigu jūs taip nepadarysite /kaip aš sakau/, bus žiauru žiauru“ (20:53)

Teigiamo įvaizdžio elementai

Direktorius grasina, manipuliuoja, tačiau tuo pačiu stengiasi įterpti ir vieną kitą detalę, kuri neva byloja apie jo kaip apie gero veikėjo vaidmenį: pasiūlė tabletę nerimo krečiamai merginai (apie 11:20) Teigiamai atsiliepia apie kitą mokinį: “mergaitė buvo puiki“ (apie 11:40).

“Kai mes su ja šnekėjom, man ji patiko, jūsų dukra“, “man gaila jos, man kiekvienas vaikas yra brangus“  (18:44) (turbūt todėl ir nežudo, žr. aukščiau).

Teigiamo įvaizdžio elementai yra manipuliacijos dalis. Žmonėms kuriamas jautraus, supratingo žmogaus portretas. Tokį žmogų palaikys neįsigilinusi minia.

Grandioziškumas

“Visi žino – manęs neįveiksi“,- kalbėjo jau buvęs direktorius (12:55). “Kauną valdyti gali, o manęs ne“ (15:20).

Negebėjimas pripažinti savo trūkumų

Visa narcisistinio tipo asmenybė yra pastatyta ant savo kaip tobulojo suvokimo. Kai reikalas priėjo iki teismo, ir visa situacija susijaukė, jis vistiek ginasi, nepripažįsta savo indėlio, savo galbūt ir ne paties konstruktyviausio elgesio situacijai išspręsti, jis vistiek nei už ką nenori nusiimti iškiliausiojo karūnos. Jis sako: “tai geriausia mano pasakyta kalba gyvenime“…

VIDEO. Tai – geriausia mano kalba gyvenime. Atkreipkite dėmesį į kūno kalbą nuo 0:40 min.!

Galios demonstravimas

“Taip, čia palūžta“ (moksleiviai). Tai rodo, kad vienintelis dalykas, kuris iš tiesų rūpi mokymo įstaigos vadovui, tai ne vaikų gerovė, o jo galios demonstravimas. Nuo maždaug 15:35 sek. pradeda pasakoti kažkelintą istoriją, bet mini jau labai skambius vardus, įmones, pareigas, suprask, net tokie šulai norėjo man kažką blogo padaryti, bet nieko jiems nepavyko.

“Mano šeimoj keturi advokatai“ (17:33), suprask, aš galingesnis nei Kedžiai – Venckai, o pastarieji ant kojų visą Lietuvą buvo sukėlę! Tad jūs negalėsite man nieko padaryti net pasitelkę teisinę sistemą, nes teisinė sistema mano pusėj, jaučiat esminę galios persvarą?

Esminė priežastis, kodėl šis atvejis nuėjo taip toli, yra ne Burgio rūpinimasis jaunosios kartos plaučių sveikata, o negalėjimas susitaikyti, kad kažkas ėmė ir nepakluso jo galiai. Tai taip pat yra narsicistinis bruožas.

Dar vienas įrodymas, kad buvęs direktorius nesiekia pedagoginių tikslų, o siekia vienintelio tikslo – visą reikalą bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis paversti savo pergale (print+screen´as iš Delfi.lt, 2015.04.15):

Burgis Istrauka is Delfi straipsnio Manotikrasgyvenimas

Pokalbio dinamika

Iš pradžių direktorius neskuba kalbėti, leidžia tėvams pradėti. Tačiau tarpai tarp jo kalbos vis trumpėja, ir maždaug nuo 10-12 minutės virsta nesibaigiančiu monologu, skirtu tėvams gąsdinti.

Kolkas čia yra citatos iš tik 20 minučių pirmojo įrašo. Vaizdelis – vienareikšmiškas. Visa Burgio kalba yra viena manipuliacija. Nulis konkretumo, nei vienas jo pasakytas sakinys nėra tiesiogiai susijęs su analizuojama situacija. Gal pusė tik. Jis nei vienoje savo pasakytoje frazėje nesiūlo nieko konstruktyvaus. Jis tik gąsdina, spaudžia, menkina, žodžiu siekia emociškai paveikti pašnekovus.

As labai pavargau analizuodama 20 minuciu jo pirmojo iraso. Nes turejau uzrasineti beveik

Print-screen´as iš lrytas.lt
Print-screen´as iš lrytas.lt

kiekviena jo zodi! Idomu ir tai, kad nemazai jo pasakytu fraziu tiko ne prie vienos, o is karto prie dvieju ar netgi triju kategoriju. Zodziu, auksto lygio meistriskumas. Panasu, kad toki poveikio buda jis yra nemazai praktikaves ir yra gerai ivaldes.

Manau, ne vienam is tolo stebinciam situacija, kilo logiskas klausimas – kodel cigatere uzsirukiusios gimnazistes atvejis sulauke tokio aziotazo, kodel tai nagrineja teismai? Zinoma, tam, kad Burgiui butu oficialiai nustatytas narsicistinis asmenybes sutrikimas, reikia ekspertizes. Cia as, aciu dievui, turiu per mazai patirties, kad zinociau, ar tokiose situacija ekspertize buna skiriama. Is to, koki jo elgesi stebiu, manes nei kiek nestebina, kad jis naudojasi salies teismu sistema savo galiai demonstruoti ir savo teisybei siekti. Tai yra dar vienas is daugelio pozymiu, leidzianciu vis labiau itarti narsicizma. Nes narsicistine asmenybe tiki, kad ji yra tokia ypatinga ir auksciau visko, kad yra auksciau istatymo ir auksciau teiseju sveiko proto. Jis yra is anksto isitikines savo pergale. Todel eina toliau ir nepastebi, kad pradine priezastis, sukelusi konflikta, yra visiskai neadekvati tam, iki ko tai issivyste.

Lygiai taip pat, kaip neadekvatus buvo tevu puolimas. Butu uzteke pasakyti, kad atsiprasau, galbut jus traktuojate situacija kitaip, taciau tokios taisykles. Ieskokite merginai kitos mokyklos. Ir viskas.

Taciau narcizas jauciasi ypatingas, priveligijuotas, ir jis tiki, kad viskas turi tarnauti jam, tenkinti jo poreikius, tame tarpe ir teismu sistema.

Beje, tas faktas, kad yra didele mase zmoniu, besizavinciu direktoriumi, neva tai kovojanciu pries sistema, yra ir dar vienas elementas, rodantis pirstu i narsicizma. Tik narcizo puolimo aukos mato ir zino tikraji narcizo veida. Jis yra zavus aktorius, mokantis valdyti minia ir kelti susizavejima savo asmeniu.

Vistik jeigu ekspertize butu atlikta, galbut pagaliau paaisketu, kad teismai vargsta be reikalo, tiesiog eikvoja savo laika ir isteklius del zmogaus, kuris del savo asmenybes strukturos nera pajegus suvokti savo elgesio poveikio kitiems. Empatijos, t.y. poveikio kitam nebuvimas yra dar vienas is narsicizmo pozymiu.

Idomus dalykas tai, kad as pries imdamasi analizuoti, is pradziu tiesiog klausiau pirmaji irasa. Ir ka jus galvote, tikrai man jo kalba nuskambejo visai patrauliai! Taip, narcizu poveikio priemones veikia ne tik tuos, kurie apie narsicizma nieko nezino! Mes visi turime emocinius mygtukus, kuriuos narcizai moka meistriskai spaudineti taip, kaip jiems reikia. Ir tik detaliai analizuodama, pati pamaciau, is ko is tiesu susideda jo kalba.

Cia as isdesciau savo kaip privataus asmens nuomone. As suprantu, kad egzistuoja tikimybe, kad as esu neteisi. Netgi idomu, kaip toliau pasisuks ivykiai. Jeigu klausysiu kitus irasus, ir pakeisiu savo nuomone, butinai tai parasysiu.

P.S. pabaiga rasiau ant kompiuterio, kuriame nera lietuvybes, nepykite.

Burgis. Ar jis narcizas?