Savo video komikas Olegas Šurajevas pasakoja apie tai, kaip vyko konfliktas tarp jo ir žiūrovo stand up pasirodymo metu. Girtas ir dėmesio ištroškęs žiūrovas neleido komikui atlikinėti programos, garsiai šūkavo, pertraukinėjo, kol šiam neliko nieko kito, tik duodant kažkiek dėmesio išsišokėliui taip jį nuraminti. Tokia priešistorė, o toliau geriausiai apie tikslinį miglos pūtimą aiškina pats Olegas, žiūrėti nuo 8:44 min. (dėmesio, necenzūrinė kalba):
manipuliavimas
O tu žinai, ką ji apie tave sakė?!
https://www.instagram.com/p/BHjaVS-AjL6/?taken-by=beata.tiskevic
Teisingai, taip sakantis žmogus siekia paveikti kitą žmogų. Tiksliau – priversti jį pasielgti taip, kaip jis nori. Arba jam sukelti nerimą iš keršto.
Ir visa tai padaryti stiliumi “aš čia ni pri čiom“ (liet. savo rankų nesitepsiu).
Galbūt kažkada anksčiau Jūs kažką pasakėte ar padarėte, dėl ko tas žmogus pasijuto nemaloniai. Tačiau jam neužteko kiaušų to pasakyti jums tiesiai. Todėl jis vat ir pasielgia va taip, perduodadamas kito žodžius jums. Neva tai jūsų pačių labui, tipo kad žinotumėt, ką apie jus kalba ir galėtumėt su tuo susitvarkyti.
Iš tiesų, konstruktyvus žmogus, atsidūręs situacijoj, kur apie jus bus pasakyta kažkas blogo jums nedalyvaujant, pasiūlys pletkus skleidžiančiajam išsiaiškinti su jumis tiesiai ir daugiau tos temos nevystys jokia kryptimi.
Tai yra vienas iš manipuliacijos būdų ir vadinasi trikampių kūrimu. Jei pajutote, kad kažkas ima kurti trikampį, pasistenkite iš jo kuo greičiau pasišalinti.
Narcizas negali be poros
“Man reikia susirasti moterį, kitaip išprotėsiu“, – pasakė vienas žmogus, kurį laikau narcizu.
Tai ne šiaip nekalta frazė. Yra kažkas tokio visai normalaus, kad žmonės poruojasi. Ieško vienas kito. Nori būti poroje, kartu, patirti bendrystę.
Narcizo atveju iš jo vidaus einantis spaudimas kuo greičiau susirasti porą yra kito lygmens. Jis patiria žymiai didesnę vidinę disharmoniją nei kiti, neuroripiniai žmonės.
Taip yra todėl, kad jie savo emocijas susireguliuoti gali tik kito, artimo žmogaus pagalba.
Vis paminiu, kad narcizai pagal emocinį išsivystymą yra užstrigę labai ankstyvame amžiuje. Kai vaikas yra mažas, jis nemoka pats susireguliuoti savo emocijų. Jo emocijų reguliatorius yra mama arba kitas artimas žmogus. Tėtis, močiutė, senelis. Kitas žmogus, kuris atjaučia ir supranta mažos širdelės skausmą ir vaiką paguodžia, nuramina, suteikia jaukumą ir taip vaikas, pasisėmęs iš kito žmogaus reikalingos energijos, nusiramina.
Todėl mažas vaikas, kai iš jo kieme atėmė kiti vaikai žaislą, arba kai nugriuvo ir nusibrozdino, pirmiausia bėga pas mamą. Taip vaikas naudoja mamą tam, kad susireguliuotų savo vidines emocijas, kurios jam tuo metu pasirodo per didelės, kad susitvarkytų su jomis pats.
Vaikui augant, jeigu jam mama ar kiti artimi suaugę žmonės suteikė pakankamai šilumos, apgaubė rūpesčiu, supratimu, nuramindavo ir paguosdavo, vaikas su laiku perima iš išorės gautą rūpestį ir meilę ir tarsi įsideda tai į vidų. Kai jis jau suaugęs, jis moka pats save paguosti, nuraminti, pats suteikti sau emocinį palaikymą ir save sušildyti iš vidaus. Jam nereikia kit žmonių, kaip emocinio stabilumo šaltinio išorėje.
Narcizai todėl ir tampa narcizais, nes kai jie buvo maži, jie negavo reikiamos šilumos ir atjautos iš savo mamos nei iš kitų artimų suaugusiųjų, todėl šis natūralus mechanizmas suardomas. Emociškai narsicistinė asmenybė taip ir lieka labai nebrandi. Ji nesupranta savo paties emocijų, nemoka sau suteikti emocinio palaikymo ir nusiraminimo. Todėl iš tiesų narcizas viduje yra labai nestabili asmenybė, kuri perdėtai susidirgina nuo mažiausio dirgiklio.
Narcizui pasaulis, kaip tam mažam vaikui, vis dar atrodo nesaugi, priešiška ir arši aplinka. Todėl jam reikia partnerio kaip išorinio įrankio savo paties emocijoms susireguliuoti.
Visi, ir neurotipiniai žmonės, nori turėti artimą žmogų, būti apkabinti, pajusti švelnumą ir jaustis mylimi. Tačiau to neturėdami, jie vistiek išlieka emociškai gana stabilūs, moka gana sėkmingai susidoroti su gyvenimo keliamais emociniais iššūkiais. Narcizas tuo tarpu be partnerės jaučiasi viduje taip ir likęs iš siaubo klykiantis vaikas, kurio neatėjo nuraminti mama. Tik atsakomybę už savo emocinę būseną jis perkelia nuo mamos ant savo partnerės.
Ne veltui narcizas santykių pradžioje jau būna taip greitai ir užtikrintai apsisprendęs, kad nori būti kartu. Nes rolę kitam žmogui jis yra paruošęs savo gyvenimo scenarijuje jau seniai. Jam buvo telikę tik surasti, kad apsiims ją atlikti. Užtai jam visai nėra poreikio pažinti savo būsimą žmoną. Vienintelis jai keliamas kriterijus – ar ji per draug drastiškai nesipriešina narcizui. Jeigu ji su narcizu nekonfrontuoja, įsipaišo į jo orbitą, narcizas ramus – jis žino, kad ir toliau viskas jam bus gerai.
Neveltui aš, kalbėdama apie narcizo partnerę, dažnai naudoju žodį auka. Nes narcizas ją iš tiesų nuolatos emociškai išnaudoja. Net jeigu jis niekada nepasakoja savo draugei ar žmonai problemų darbe. Jis tiesiog tikisi, kad ji savo elgesiu sunormalizuos jo vidines būsenas, jam sėkmingai toliau apsimetinėjant nugalėtoju prieš ją pačią. Pagrindinis veiksmas vyksta po vandeniu, dažniausiai to nesuvokiant abiems žmonėms.
Iš čia ir kyla nepagrįsti kaltinimai antroms pusėms, narcizų aukos jaučiasi taip, tarsi nuolatos turėtų vaikščioti basomis per stiklo šukes. Nes nežinai, kada turėsi atsiskaityti už nuodėmes, kurių nepadarei ir kada pratrūks perkūnas iš giedro dangaus.
O narcizą retai sutiksi be poros. Taip, kai kurie turi seriją santuokų. Bet nebūtinai. Gali būti ir viena santuoka, trunkanti dešimtmečius. Kol narcizo auka taikstosi su jai primesta role būti emocinio vampyro energijos šaltiniu.
Nuotrauka iš Wickimedia
Dramos karalienės ir karaliai
Narcizai labai mėgsta kurti dramą. Jiems reikia nuolatinio patvirtinimo, žavėjimosi jais. Natūraliai gyvenime šito gėrio yra ribotas kiekis. O narcizams jo reikia daug daugiau nei kitiems žmonėms.
Tada narcizai pasitelkia savo slaptus, bet gerai išvystytus talentus manipuliuoti, kurti trikampius, atspindėti ir pūsti miglą ir kitus. Savo talentų pagalba narcizai paslapčia, tačiau užtikrintai kursto dramos židinius.
Jie, žinoma, nenori būti matomi kaip audrų stiklinėse kūrėjai, nes jau kam kam, bet jiems viešasis įvaizdis yra viskas. Todėl jie pasirūpina, kad kitiems nesimatytų, kas tikrieji dramos židinių kurstytojai. Vienas du, truputis manipuliacijos ir visai kitas žmogus atrodo kaip tikrasis dramos iniciatorius.
O ten kur dramos, konfliktai ir įtampos, ten narcizai klesti. Jie pasirūpins, kad reikiamos srovės pūs reikiamomis kryptimis, iš kurių svarbiausios – kad viskas vyktų taip, kaip jie nori, kad jie atrodytų kaip nuostabūs žmonės ir kad visi kiti atrodytų kalti dėl visko, kas vyksta ne taip.
Kol būsite kažkokiais svarbiais santykiais susiję su narsicistinio tipo asmenybėmis, tol, būkite tikri, dramoms jūsų gyvenime nebus galo. Tol, kol patys nenuspręsite nebeįsileisti dramų į savo gyvenimą.
Pabandžius pareikalauti iš narcizo atsakomybės už savo veiksmus, jis akimirksniu užkurs tokią dramą, kad daugiau nebesinorės kėsintis į “neliečiamojo“ mundurą. Šįkartą drama bus atvira, tačiau kaltas, žinoma, liksite jūs, ne kas kitas.
Puikios manipuliacinės savybės, tobulinamos iki meno aukštumų jam leidžia taip apsukti ir išvartyti bet kokią situaciją, kad visada dėl visko liks kalti kiti. Taip pat ir už sukeltą dramą. Todėl žmonės, gyvenantys ar dirbantys su narcizais, kelis kartus nukentėję nuo neprognozuojamų narcizų poelgių, ilgainiui pradeda patys to nejausdami vengti juos judinti, kad tik neduok dieve, nekiltų dar viena neproporcingo dydžio audra.
Beje, tai nereiškia, kad dramos baigsis. Dramos poreikis yra ne tik pas narcizus, bet ir pas jų partnerius. Ten, kur nėra konstruktyvaus bendravimo ir patvirtinimo vienas kitam, kad kiekvienas yra svarbus, drama atlieka daug svarbių vaidmenų. Vienas iš jų – pasijusti, kad gyveni, t.y. užkurti susivėlusias ir apsinešusias emocijas, “praskaidrinti“ kasdienybę.
Antras – patvirtinti, kad gyveni. Tiek narcizas, tiek jo partneris pajunta svarbus. Jeigu aš galiu sukelti tokia dramą, tai aš juk vistiek esu kažko vertas, ar ne?
Trečia, dramos yra fonas, kuriame atrodo, kad problemos sprendžiamos labai intensyviai. Tačiau iš tiesų yra atvirkščiai. Dramomis yra tik imituojama veikla, kuri atrodo, kad kaip problemų sprendimas, tačiau iš tiesų tai yra kaip žvyrkelis. Kai mašina pravažiuoja, kyla didžiulis dulkių debesis ir atrodo, kad vyksta intensyvus eismas. Prasčiausios kokybės kelias užjudintas paskleidžia smėlio debesį, pro kurį nebesimato nei kelio, nei kelkraščių, nei esmo dalyvių, nieko. O jausmas – kad labai daug kas vyksta. Nes dirginamos juslės – akyse pilna smėlio, atsimerkti neįmanoma, burna peršti, įkvėpti irgi neįmanoma. Tačiau tuo metu iš tiesų nevyksta naujo asfalto tiesimas.
Kiti žmonės, patys nebūdami narcizai, deja, dažnai palaiko dramų debesis. Tai nuskambės neįtikėtinai, tačiau dramos yra patogios ir žmonės jas mėgsta. Yra žymiai patogiau dalyvauti svetimose dramose negu nedalyvauti. Nes kaip tas žvyrkelis, svetimos dramos, įtraukusios mus, apsaugo mus nuo pažiūrėjimo į akis savo gyvenimo skauduliams, sunkioms emocijoms ir kitoms problemoms.
Be to, žmonės turi slaptą baimę, kad pasibaigus dramoms, jų gyvenimas taps nepakeliamai nuobodus. Tai yra netiesa. Gyvenimas yra nepakeliamai nuobodus, kai mes visomis išgalėmis vengiame savo gyvenimo. O kai pradedame jį gyventi, pasirodo, kad jis žymiai įdomesnis, nei svetimos dramos. Tik jis, išgyvenamas pilnai kiekvieną akimirtą, ir leidžia pasijusti gyviems.
Narcizo logika ir moralė
Dauguma narcizų yra labai aukšto intelekto ir protingi žmonės. Galbūt taip yra dėl to, kad labai didelė jų emocinė dalis liko užstrigusi ankstyvoje vaikystėje ir nesivystė. Tam, kad išgyventų po to sekusias socialines situacijas, jiems reikėjo vystyti mąstymo ir loginius sugebėjimus.
Todėl narcizai, ypač jeigu jie nėra atvirai arogantiški, kurie atsiskleidžia per pirmas kelias minutes kaip visiški chamai, ir ypač jeigu jie yra viešumoje arba pradinėje santykių fazėje, kur nenori iš karto visko sugadinti, jie moka savo aukas labai gudriai supakuoti. Jie moka pasakyti tai, ką reikia, kad nuskambėtų gražiai ir tvarkingai, tačiau kad jie garantuotai pasiektų tai, ko nori.
Dažniausiai centrinės ašys, apie kurias narcizai pastato savo tikslines kalbas, yra logika ir moralė. Jie labai mėgsta moralės kortą. Suprask, jeigu tu elgsiesi taip, kaip aš sakau, tai tada būsi gera mama, žmona, senelė, dukra, kaimynė, kolegė, perspektyvi studentė ir t.t. Esmė yra tokia, kad narcizas spaudžia ant žmogui, su kuriuo kalba, svarbios vietos. Jeigu žmogus šiame gyvenimo etape siekia karjeros, tai narcizas apeliuos į perspektyvą būti paaukštinta ar įgyti specifinių profesinių žinių.
Dažniausiai toje pačioje narcizo prakalboje kartu eina ir moralės ir logikos linijos. Tada šis kokteilis veikia užtikrintai ir beveik niekas negali atsispirti jo poveikiui. Netgi žmogus, gerai išmanantis narcizo triukus, turi turėti daug patirties jiems atsispirti.
Narcizas sako: “Matai, kaip aš rūpinuosi tavimi, aš suteikiu tau šitą vienkartinį šansą pasisemti patirties, tai nuties tau kelią į tavo trokštamą postą“. Čia yra ir paslėptos tiek “moralės“, tiek “logikos“ sėklos. Moralės – aš geras žmogus, duodu tau tai, ko tau reikia, tu turi būti visiškai nedėkinga, kad atsisakytum. Logikos – tai būtų visiškai nelogiška atsisakyti to, kas tave garantuotai nuves ten, kur tu pati nori patekti.
Nuotr. iš Wickimedia
Viskas būtų gal ir neblogai, tačiau narcizai siekia savo tikslų. Ir tai, ką siūlo narcizas ar kitas manipuliuotojas, dažniausiai visai neturi nieko bendro nei su morale, nei su logika. Nei tai, ką siūlo narcizas, jus nuves ten, kur jūs norite, nei tai, kad atsisakysite reikš, kad esate nedėkingas žmogus, švaistantis gyvenimo suteiktas malones. Greičiausiai yra taip, kad tai, ką jums siūlo yra jums išvis nepakeliui ir jeigu atsisakytumėt, padarytumėt sau paslaugą nepriimdami sau nepakankaus pasiūlymo.
Esmė ir yra tame, kad narcizas siūlo tai, ko nori jis, o ne jūs. Todėl ir turi stengtis apvilkdamas į moralės, o tiksliau – apeliavimo į jūsų gėdos jausmą ir logikos, o tiksliau – tikslingai siekdamas permaišyti jūsų mąstymą, kad aiškia nebematytumėt, kas ir kaip.
Nes jeigu narcizas neįsikiš ir nesujauks jūsų natūralios mąstymo eigos, jūs niekada to ir nedarysite, nes jums to ir nereikia. Tai jam reikia, kad jūs padarytumėt taip, kaip jis nori. Todėl narcizas pasitelkia tai, kas iš išorės skamba kaip moralė (“nes, suprask, geros mamos (močiutės, darbuotojos ir t.t. taip daro“) ir kas skamba kaip loginis dėstymas.
Tai tik išorė. Ką iš tiesų daro narcizas – tai žaidžia siekia daryti poveikį per jūsų emocijas. Iš tiesų jis siekia paspausti jumyse esančius emocinius mygtukus, kurie suveiks taip, kad pasielgsite tiksliai taip, kaip nori jis. “Tugi nesielgsi taip, kaip tau nenaudinga“, jeigu sieki karjeros. Auka pagalvoja: “būčiau tikra kvailė, jeigu nepasinaudočiau šia proga“. Joje jau sėkmingai paspaustas mygtukas abejoti savimi ir savo sugebėjimu blaiviai vertinti situaciją.
Iš tiesų narcizas žaidžia aukos emocijomis, tik tai daro po vandeniu. Narcizas nesakys “tu kvailė“, nes tada žmogaus reakcija bus “ką čia nusišneki, aš tikrai ne kvailė!“. Narcizas naudoja tai, kas iš išorės atrodo kaip logika ir moralė, tačiau tikrasis jo siekis yra taip sužaisti aukos baimės ir gėdos jausmais, kad auka pati pamanytų “jeigu aš jo nepaklausysiu, tai būsiu tikra kvailė“.
Taip narcizas ir pasiekia manipuliacijos harmoniją: iš išorės viskas skamba gražiai ir tvarkingai (logika ir moralė), tiesiog blizgančiai – neprisikabinsi. O auka viduje mąsto tai, ką narcizas nori, kad ji mąstytų, t.y. abejotų savimi. Ir ji daro tiksliai tai, ko siekia narcizas, manydama, kad pati primėmė sau naudingą sprendimą. Nuostabu!
*****
Jeigu susiduriate su manipuliatyvia asmenybe darbo vietoje ar privačiame gyvenime ir jums reikia pagalbos išsipainiojant iš painios situacijos ar santykių, galite susisiekti su manimi dėl privačios konsultacijos. Kontaktai yra pateikti meniu kvadratėlyje viršuje dešinėje. Iki greito!
Filmas “Gaslight“ (1944) – aukščiausia manipuliacijos klasė
Daugelis autorių, kalbėdami apie narcizų naudojamas manipuliavimo technikas, vis minėdavo seną filmą “Gaslight“. Mat tai, ką aš lietuviškai vadinu tiksliniu miglos pūtimu, angliškai vadinama gaslight. Ir kaip visi narcizo pavadinimą kildina iš graikiškos legendos apie save įsimylėjusį dievaitį Narcizą, taip manoma, kad tikslinio miglos pūtimo technikos angliškas pavadinimas kilo iš šio filmo pavadinimo.
Labai nemėgstu žiūrėti neįdomių ir primityvių senų filmų, bet šitas jau seniai laukė savo eilės. Ir ne veltui. Senas, paprastos fabulos, bet labai neprastas filmas. Tiesiog nuostabu, kaip tokio senumo filmas puikiai išvysto pagrindinę mintį ir atskleidžia tai, kas vyksta. Žinoma, muštynių ir bučiavimosi scenos tai tiesiog juokingos, bet atleiskime, vistik filmas tikrai be galo senas ir ne tai jame svarbiausia.
O tai, kas jame svarbiausia atskleista tiesiog tobulai. Filmas trunka viso labo 1,5 valandos ir tai yra trumpiausias laikas, per kurį taip puikiai išaiškinama grubiausios ir bjauriausios manipuliacijos technikos. Ir tai, kokį poveikį jos daro žmogui, į kurį yra nukreiptos. Jeigu jūs skaitote mano straipsnius, greičiausiai esate susidūrę su manipuliatyvinio tipo žmonėmis. Tad jums šis filmas yra tiesiog privaloma išsilavinimo dalis. Būsite tiesiog sukrėsti, kai žiūrėdami filmą suvoksite, ką su jumis išdarinėja manipuliatoriai, narcizai ir psichopatai.
Nuotrauka iš Wickimedia
Manau, kad vyras, demonstruojantis iš vienos pusės iki skausmo paprastus, iš kitos pusės genialiai veikiančius proto suknisimo triukus, yra psichopatas. Nes jo sąskaitoje yra žmogžudystė. Greičiausiai savo aplinkoje jūs susiduriate su narcizais, kurie iki žmogžudystės nueiti gali tik ypatingomis aplinkybėmis, tai nėra jiems savaime būdinga kasdienybėje. Tad jų manipuliacijos galbūt yra ir ne tokios grubios, vykdomos tiesiog įžūliai prieš pat akis, tačiau ne mažiau šaltakraujiškos ir kiek geriau užmaskuotos. Vistik kaip vadovėlis, šis filmas yra idealus ir parodo manipuliacijas iš visų kampų.
Mano mėgstamiausia – teatro scena. Tam, kad auka liktų jam paklusni, agresorius karts nuo karto save pateikia ir toje rolėje, kur jo ne tik žodžiai, bet ir veiksmai liudija, kad jis rūpinasi žmona. Jis pasiūlo ją nusivesti į teatrą, o ši be galo laiminga ne tiek pramoga, o kiek ženklu, kuris liudija, kad ji rūpi savo vyrui. Ėjimas į teatrą yra viena didelė manipuliacijos scena, ir man labai patiko, kaip nuostabiai manipuliatorius ją konstruoja. Ir žmona mano, kad ji yra mylima ir ja rūpinamasi, kad ir kokia beviltiškai pakrikusio proto ji yra. Ir aplinkiniai mato, koks nuostabus ir puikus vyras, kaip ištikimai ir atsidavusiai kenčia prislėgtas sunkaus gyvenimo su nepilno proto žmona. Tik niekas nemato, kad iš tiesų tą protą ir susuka būtent jis, ir niekas net neįtaria, kad visi šie įspūdžiai yra kuriami šaltakraujiškai ir tikslingai.
Kai žiūri iš šono, matosi, kaip veikėjas dėlioja kitų žmonių jausmus kaip savo figūrėles šachmatų lentoje, o visi yra tik nieko neįtariantys naivūs veikėjai jo žaidimų lauke. Tačiau kai tokie žmonės su mumis pradeda žaisti tikrame gyvenime, mes niekada net nepagalvojame, kad kažkas, kas dedasi mumis besirūpinantis iš tiesų gali būti toks šaltakraujis dvasios žudikas.
Kita vertus, aktorės, vaidinančios psichopato žmonos rolę, vaidmuo manipuliacijų nepatyrusiems žmonėms, tikiu, atrodys perdėtas ir egzaltuotas. Tačiau tik tie, kas yra patyrę emocinį smurtą ir perėję per visas manipuliatorių technikas, iš tiesų žino, kokia didžiulė žala asmenybei, savijautai ir vidinei dvasios būsenai tai yra. Galiu tik pasakyti, kad isterijos neperdėtos, o pavaizduotos iš tiesų realistiškai. Veikėjos isterija ir kyla iš nuolatos didėjančio kognotyvinio disonanso. Viduje kylanti protu nepaaiškinama įtampa turi kažkaip išeiti iš kūno, ir ji pasireiškia isterijų pavidalu.
Kas supranta angliškai, filmą galima nemokamai pažiūrėti Youtube.
Tikrasis narcizo darbas
Vienas iš būdų, kaip narcizai išlaiko savo galią ir įvaizdį, yra tai, kad jis viską, ką sako ir ko nori iš savo aukų, pateikia kaip logiškus reikalavimus. Dažniausiai, kad atrodytų padoriai, tai net ne kaip reikalavimus, o kaip “tau bus geriau, jeigu tu taip darysi (kaip aš noriu) – tu būsi geresnė. Juk tu nori būti geresnis žmogus, ar ne?“
Čia paraleliai eina ir narcizo peršama mintis, kad “matai, kaip tau gerai, kad tu esi su manim? Aš juk padedu tau tapti geresniu žmogumi!“. Juk mes visi trokštame partnerio, su kurio būdami kartu, tobulėjam ir tampame geresniais žmonėmis, ar ne?
Tai ir yra išorinis suvokimo lygmuo, kurį kursto narcizas savo artimųjų galvose. Nes jam yra svarbu, kad žmonės taip ir galvotų. Juk galų gale, kur bepasiskaitysi protingus patarimus, tai pirmas dalykas, kas bus parašyta – tai, kad partneris pirmiausia turi padėti tobulėti kaip asmenybei, ar ne?
Teisingai. Bet kaip visada su narcizu, esminis, realiai veikiantis lygmuo yra gilesnis. O ne tas paviršinis, ties kuriuo narcizas ir nori, kad mes susikoncentruotume.
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Gilesnis lygmuo yra tas, kad narcizas savo tokiu noru padėti iš tiesų ne sužadina tą gerąjį pradą mumyse, o jis pirmiausia įperša mintį, kad mes esam nepakankamai geri.
Pasibaigus žavėjimosi fazei, didžiausias ir esminis darbas, kurį su savo aukomis padarys narcizas, t. y. jas galutinai įtikinti, kad jos yra nepilnaverčiai, netikę, kažkuo giliai viduje nenormalūs, nevykę žmonės. Žinoma, tai nevienkartinis darbas. Kai pradėsite matyti antrą, gilesnį bendravimo su narcizu lygmenį, pastebėsite, kad tai ir yra esminis jo darbas – nuolatos smukdyti jūsų savęs suvokimą.
O kai jumyse velnio sėkla, kurios pagrindinė mintis yra “aš tikrai kažkokia nenormali“, sudygo, tada herojus narcizas garsiai ir su trenksmu jus gelbės, darys iš jūsų geresnį žmogų. Darys gelbėjimo akciją taip, kad ji netyčia nepraslįstų nepastebėta. Na, visų pirma tam, kad jūs ir toliau tikėtumėt, koks puikus dalykas yra savo gyvenime turėti narcizą. Ir kad mąstydami “jis manimi tikrai rūpinasi“, negalėtumėt suvokti kitų, realiai vykstančių dalykų, kurie prieštarauja šiai minčiai. Trečia, tai yra puiki viešojo įvaizdžio kūrimo priemonė. Jeigu narcizui ši reklaminė akcija pavyko matant kitiems žmonėms, tai jis vienu smūgiu nušovė 3 zuikius. Dabar jau ir visi aplinkiniai galvoja, kaip jums pasisekė!
Žinoma, kad tai dar labiau pasunkina pamatyti realybę tokią, kokia ji yra ir pamatyti tikruosius narcizo darbus. Bet juk tai ir yra narcizo tikslas! Ir jis puikiai žino, ką daro.
Kai pradėsite matyti visą narcizo veiklos plotmę, pastebėsite, kad tokios gerumo akcijos yra labiau pripuolamos ir reklaminio pobūdžio. Be to, jos labai gerai tarnauja dozavimui. Na, kai gerumo gaunate lygiai tiek, kiek užtenka, kad nepabėgtumėt.
O menkinimo, žeminimo darbas iš tiesų yra tas nuolatinis, sistemingai dirbamas darbas, kurį jis atlieka nepailsdamas. Tik jis toks paslėptas, užmaskuotas, tačiau kai pradėsite jį pagaliau matyti, būsite sukrėsta, kiek jo vis dėlto buvo ir yra daug.
*****
Jeigu jūsų partneris atrodo ypatingai geras, tačiau šiuose santykiuose jums nuolatos kyla kažkokie nepaaiškinami keisti jausmai, užsisakykite pas mane konsultaciją ir aš padėsiu atsirinkti galus. Mano kontaktai yra dešinėje viršuje meniu kvadratėlyje. Laukiu!
Dar apie manipuliaciją. Kaip jai nepasiduoti?
Perskaičiau labai gerą staipsnį apie manipuliaciją – “Kaip iš žmogaus padaroma marionetė“. Šis straipsnis yra labiau orientuotas į manipuliaciją masėmis. Tačiau keli atskleisti dalykai apie manipuliaciją yra tokie patys tikslūs ir paveikūs ir tuomet, kai manipuliacija vykdoma 1:1.
Čia dalinuosi tarsi pastabomis paraštėse. Noriu pabrėžti ir kiek papildyti kai kurias šio straipsnio vietas. Todėl patarčiau pirma perskaityti straipsnį, o po to mano pastabas.
Visų pirma, labai kertinė, mano nuomone, straipsnio vieta yra ta, žmogus, kuriuo siekiama manipuliuoti, neįtaria, kad juo manipuliuojama. Manipuliacija iš esmės yra išdavystė, nes tai yra savanaudiškas elgesys, kuriuo manipuliuojama kito žmogaus suvokimu ir emocijomis tam, kad jis net neįtardamas elgtųsi taip, kaip nori manipuliuotojas.
Iš esmės visiškai nesvarbi priežastis, dėl kurios auka neįtaria, kad ja manipuliuojama. Romantiniuose santykiuose greičiausiai ta priežastis gali būti ta, kad manipuliatorius iš pradžių įgijo kito žmogaus pasitikėjimą kaip patikimas, besirūpinantis jo gerove ir pan. Kita priežastis gali būti naivus tikėjimas, kad visi žmonės yra geri ir niekas taip iš principo nesielgia. Kita priežastis gali būti artimas giminystės ryšys, pvz. tikėjimas, kad tėvas ir mama visada linki tik gero savo vaikui ir niekada taip nepasielgs. Tačiau priežastis yra visiškai nesvarbi.
Svarbus yra tik pats faktas, kad žmogus nemano, kad juo gali būti manipuliuojama, ir tai yra kertinė sąlyga tam, kad manipuliacijos veiktų. Manipuliatorius todėl ir yra manipuliatorius, nes jis siekia, kad žmogus, į kurį jis nusitaikė, niekada neįtartų, kad jis juo nesąžiningai žaidžia. Kitaip jis nebūtų manipuliatorius. Jis tiesiog būtų atviras agresorius. O manipuliatorius nori išlikti tarsi nematomas, “neapsišvietęs“, tačiau kad kitas žmogus elgtųsi tiksliai taip, kaip jis nori.
Veikia tokia schema: “gerasis“ manipuliatorius savo žodžiais inicijuoja tam tikrų minčių atsiradimą taikinio galvoje. Žmogus pasielgia taip, kaip nori manipuliatorius, ir galbūt netgi visai priešingai negu nori jis pats. Ir jis turi tam netgi labai gerą paaiškinimą, dėl ko jis taip pasielgė. Taip atrodo pavykęs manipuliacijos manevras.
Antras, man labai patikęs faktas iš straipsnio yra tas, kad manipuliacijoje visada yra melo. Klausimas, kodėl ta manipuliacija taip veikia? Be aukščiau išvardytos priežasties, todėl, kad tas melas yra labai gerai paslėptas, jis nematomas. Kaip paslėpti melą? Taip, kad niekas neįtartų, kad tai melas – įvynioti į tiesą. Būtent, manipuliatoriai visada manipuliacijose panaudos tiesos grūdą. Bent vieną faktą, kurio taikinys negali nuginčyti. Tas faktas ir yra blizgė, kurią kartu su kabliuku praryja naivi žuvelė.
Tai kokia čia manipuliacija, jei sako tiesą? Čia ir yra viso manipuliacijos meno grožis. Tiesa gali būti dalinė, gali būti labai iškraipyta, gali būti faktas, pateiktas visiškai kitame kontekste ir dėl to įgijęs visiškai kitą prasmę, galų gale permaišyta su melu. Tačiau vien tai, kad faktas yra faktas, dažniausiai apgauna auką. Neįtardama, kad ja manipuliuoja, išgirdusi neginčijamą faktą, auka praryja kabliuką.
Trečias, man labai patikęs pavyzdys iš minėto straipsnio – apie žiurkes. Tai yra laike parodyta dinamika, kas vyksta su manipuliuojamu žmogumi. Vienas atskiras manipuliacijos faktas galbūt ir neturi didelės reikšmės. Tačiau ilgainiui tai turi didelę reikšmę tam, kaip žmogus suvokia aplinką. Iš pradžių parodytas daiktas buvo mielas. Po kiek laiko žmogus bijo visko, kas nors kiek primena kokias nors to daikto (reiškinio, žmogaus tipažo, etc.) savybes.
Priešnuodis prieš manipuliaciją egzistuoja. Visų pirma, tai yra pats suvokimas, kad žmogus gali norėti mumis manipuliuoti. Antra, budrumo išlaikymas bendravimo metu. Tam labai tinka “mokslininko“ pratimas.
Mokslininko pratimas
Kai einate susitikti su žmogumi, įsivaizduokite, kad pamatysite niekada neregėtą gyvūną. Jūs esate mokslininkas, ir jūsų misija yra ištirti nežinomo gyvūno elgseną ir ją aprašyti. Jums nereikia to gyvūno suprasti, jums reikia jį stebėti, kaip jis elgiasi ir viską užfiksuoti.
Jeigu situacijai netinkama iš tiesų užsirašinėti, įsivaizduokite, kad jūs užsirašinėjate mintyse.
Manipuliatorius siekia jumyse sukelti tam tikras, specifines emocijas. Tos emocijos, kilusios jūsų viduje, veiks manipuliatoriaus naudai. Jos sukels jumyse kognityvinį disonansą ir privers elgtis kaip nori manipuliatorius, netgi jeigu jūs iš tiesų ir norėsite pasielgti priešingai.
Šis pratimas neleidžia manipuliatoriui paveikti tiesiai jūsų emocijas, nes protas vykdo savo misiją ir yra aktyvus. Žmogus, atlikdamas pratimą, tarsi įjungia papildomą grandį tarp manipuliacijos veiksmo ir emocinio atsako:
Manipuliatorius: aš esu geras, galvok tą ir tą.
Taikinys (mokslininkas-tyrėjas): ką jis daro su manimi? Ko jis siekia tokiu elgesiu?
“Mokslininkui“ užfiksavus kryptingą elgesį, siekiantį jame sukelti tam tikras emocijas, pasimato tikrosios manipuliatoriaus užmačios. Ir manipuliatorius nebepasiekia tikslo – jis nebegali inicijuoti nevalingo emocijų užkūrimo taikinyje. Taikinys nebepasiduoda manipuliacijai, nes jo protas manipuliatoriaus kėslus iššifravo anksčiau, nei jame pradėjo veikti manipuliatoriaus inicijuotos emocijos.
Tai yra puikus pratimas, kurį atliekant manipuliatoriai pasimato tikroje šviesoje visu savo gražumu. Turiu pasakyt, kad kelis kartus pabandžius šį pratimą, įgyjamas didelis atsparumas prieš manipuliatorius.
“Mokslininkas“, permatęs tikruosius manipuliatorius kėslus, gali atsakinėti tiesiai į juos. Taip manipuliatorius ištraukiamas į dienos šviesą, ko jis visiškai negali pakęsti. Kaip taisyklė, nereiks net imtis jokių rimtesnių priemonių prieš manipuliatorių. Visiškai paprastas pademonstravimas, kad taikinys perskaitė jo tikruosius kėslus, – o tai įvyksta automatiškai taikant mokslininko pratimą, – beveik garantuoja – manipuliatorius dings iš eterio kaip dūmas, papūtus stipresniam vėjui. Daugiau nieko nereikės daryti!
Kodėl? Nes manipuliatorius todėl ir yra manipuliatorius, kad nori daryti įtaką nematomas, kad nebūtų aišku, kad tai jis siekė to, ko siekė. Jo tikrųjų kėslų “apšvietimas“ jam pačiam sukelia didžiausią grėsmę ir jis sprunka iš įvykio vietos kaip tik gali greičiau.
Jei pasinaudosite mokslininko pratimu, labai prašau, pasidalinkite savo įspūdžiais komentarais po šiuo straipsniu!
Filmas “Interviu“ – puikus manipuliatoriaus portretas
Biškį spoileris
Man šitą filmą rekomendavo gera pažįstama kaip labai juokingą filmą. Ji man sakė, kad jei tau patiko Boratas, tikrai patiks ir “Interviu“ (kai kur dar vadinamas “Interviu su diktatoriumi“). Tiems, kas ieško geros komedijos, iš karto pasakysiu, kad kaip komedija, mano nuomone, yra laiko gaišimas. Juokiausi tik vieną kartą per visą filmą. Ir to, kad pavadinti filmą komedija, net nevykusia, yra tikrai per mažai. Jumoras daug kur buvo lėkštas, nevykęs ar buvo tiesiog nejuokinga.
Išvis, mano nuomone, aktoriai vaidina labai prastai šiame filme. Ypač pagrindinio vaidmens atlikėjas. Atrodo, kad jis tiesiog tampo savo veidą kiek įmanoma, tačiau vaidyba tokia neįtikinama, kad manęs visiškai neužkabino.
Bet šitas filmas yra tikrai vertas dėmesio, tik ne kaip komedija, o kaip puikus manipuliatoriaus elgesį atskleidžiantis filmas. Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong Uną vaidinantis aktorius irgi truputį perspaudė su dirbtinėmis veido išraiškomis, tačiau jo vaidmuo ir buvo žymiai įtikinamesnis.
Mano nuomone, tai – idealiai atskleistas manipuliatoriaus elgesys. Toks, koks ir būna tikrame gyvenime. Visi žino Šiaurės Korėjos situaciją, mulkinamus pusbadžiu gyvenančius žmones, nemačiusius pasaulio ir dievinančius savo lyderį. Kuris juos išnaudoja ir laiko už nieką. Laidos vedėjas, ruošdamasis susitikti tokį žmogų, žinoma, įsivaizduoja monstrą.
Tai, ką pamato, visiškai neprimena monstro! Kimas atrodo normalus žmogus, kaip ir mes visi, su savo charakterio keistumais ir nenušlifuotais kampais, silpnybėmis ir norais. Jis turi jumoro jausmą, kai kuriose situacijose yra drovus, kai kuriose yra priverstas elgtis “kitų labui“. Na, toks labai žmogiškas. O kai atskleidžia savo jautriąją pusę, to žmogaus, atrodo, neįmanoma pamilti. Jis atrodo, toks žmogiškas! Netgi žmogiškesnis nei visi kiti, todėl atrodo labai simpatiškas.
Nuoširdžiam, ekstravertui laidų vedėjui atrodo, kad diktatorius atvėrė savo tikrąjį veidą, kad tai jis buvo ta išimtis, kuriai buvo leista pažinoti tikrąjį diktatorių ne tokį, kokį jį visi mato televizoriaus ekranuose, t.y. beširdį pasipūtėlį, o jautrų, tikrą žmogų. Didysis manipuliatorius sužaidžia keliais koziriais. Pirma, žmonės, galvodami apie manipuliatorių, visada tikisi, kad jis ir iš išorės atrodys taip, kaip turi atrodyti tikras manipuliatorius. Juodais paakiais, kiaurai veriančiu žvilgsniu, pikta veido išraiška, turbūt stambiais kerziniais batais, o gal net su botagu rankoje ir velnio ragais ant kaktos. Mes nesitikime pamatyti kažko, kas labiausiai primena… tiesiog nuoširdų, jautrų, pažeidžiamą žmogų. Mes manome, kad jei žmogus parodo savo silpnybes, o ypač jautriąją pusę, tai mes manome, kad pažįstame jį kaip nuluptą. Ir, matydami to žmogaus silpnybes, mes patikime, kad tas žmogus ir neturi nieko užanty, nes mes šventai tikime, kad kažkas, pasirodęs pažeidžiamas, atsivėrė mums pilnai ir neturi jokių kitų kėslų. Nes paprasti ir nuoširdūs žmonės juk ir neturi jokių piktų kėstų, ar ne?
Tikras, geras, patyręs manipuliatorius labai puikiai žino, kad ragai ant galvos jį išduoda. Todėl jis ir yra manipuliatorius, nes jis sugeba sukurti tokį į išorę ištransliuojamą vaizdą, kuris paperka tą žmogų, kurį reikia.
Ir laidos vedėjas tampa jam atsidavusiu iki širdies gelmių. Čia ir yra tikrasis diktatoriaus siekis. Jis, duodamas interviu amerikos TV laidai, norėjo apmulkinti visą pasaulį. Jo kelias į tai buvo juo tikintis, dar prieš laidą jo atsidavusiu draugu tapęs laidos vedėjas. Jo tikslas ir buvo suvaidinti normalų žmogų tam, kad papirkti laidos vedėją, per kurį diktatorius siekia savo tikslo.
Paradoksas yra tame, kad normalus, su manipuliatoriais nesusidūręs ir jų neišmokęs atpažinti žmogus, net nepagalvoja, kad galima suvaidinti buvimą tikru, normaliu žmogumi. Būtent toks dažniausiai ir yra gero, tikro manipuliatoriaus tikslas. Nuoširdus žmogus, pamatęs kitą nuoširdų žmogų, automatiškai pagalvoja: “savas, normalus žmogus“ ir ima pasitikėti manipuliatoriumi. Pasitikėjimo fone manipuliatorius ir gali siekti savo tikslo.
Taip yra todėl, kad normaliam, nuoširdžiam žmogui nešauna į galvą, jog kažkas gali būti toks viduje sugedęs, toks velnio neštas ir pamestas, kad jam gali prireikti suvaidinti normalų žmogų! Na taip, galvoja eilinis žmogus, būna gi ir blogiečių. Tačiau esmė yra tokia, kad žmogus giliai viduje tiki, kad tie blogiečiai gali papykti, gali netgi padaryti kažką blogo, gali siekti savo tikslų, tačiau jis mano, kad giliai viduje tai yra vistiek normalus žmogus. Paprastai kalbant, žmonės, gyvenime nesusidūrę su tikrais manipuliatoriais, nesugeba net įsivaizduoti, iki kiek kai kurie kiti žmonės gali iš tiesų būti atitrūkęs nuo savo žmogiškumo, kad jiems gali prireikti dirbtinai vaidinti žmogišką žmogų!
Tai ir yra ta erdvė, kur manipuliatoriai žaidžia. Ir laimi.
Žinau, kaip žiauriai skamba tai, ką sakau. Nes iš esmės mano žinia yra tokia – niekada negali žinoti, kada žmogus iš tiesų nuoširdus ir juo galima pasitikėti. O kada žmogus vaidina nuoširdumą taip įtikinamai, kad neįgudusi akis negali atskirti tikrumo nuo puikios vaidybos.
Yra tam tikri požymiai, kurie yra žinančiam žmogui gali išduoti genialų manipuliatorių. Ir kuo man patiko šis filmas, kad manipuliatoriaus portretas sukurtas taip išsamiai, kad ir jie yra šiame filme.
Visų pirma, tai nevaldomo pykčio protrūkiai. Antra, neadekvatus situacijai žiaurumas. Net jeigu kažkas yra nuostabus žmogus, šie du požymiai yra labai svarbūs indikatoriai, kad net ir trumpuose epizoduose tokį elgesį pademonstravęs žmogus nėra saugus žmogus. Todėl tokiais atvejais jūsų galvoje turėtų užsidegti raudonos pavojaus lemputės ir geriau nieko nelaukiant pasišalinti toliau nuo tokio žmogaus.
Nes gyvenime, skirtingai nuo filmo, nebus akivaizdžių faktų, atkleidžiančių akivaizdų melą. Ir jūs neturėsite galimybių sunaikinti manipuliatorių iš vidaus. Ir nereikia, užteks saugaus atstumo nuo nesaugaus žmogaus.
Dar vienas mažas epizodas – šuniuko, nuo kurio laidos vedėjas tiesiog susilydo, padovanojimas yra taip pat labai įžvalgi detalė iš manipuliatoriaus elgesio. Geras manipuliatorius moka nuskaityti, kas veikia žmogų, ir iššaukti jo aukos reikiamą emocinę reakciją manipuliatoriui reikalingu momentu. Manipuliatorius todėl ir yra manipuliatorius – jis žaidžia kito žmogaus jausmais, nukreipdamas juos prieš jį patį.
Beje, prieš išleidžiant filmą, JAV susilaukė Šiaurės Korėjos grasinimų. Filmą kūrusios kompanijos serverius atakavo Šiaurės Korėjos nusamdyta hakerių grupuotė. Šiaurės Korėja pagrasino, kad pasirodžius filmui, kino teatruose, kuriuose bus rodomas filmas, bus įvykdyti teroro aktai. Daugelis kino teatrų tinklų nepasirašė sutarčių su filmą kūrusia kompanija. Todėl filmas buvo išleistas DVD ir tik kitą dieną jį rodė pavieniai kino teatrai. Tai buvo sėkmingiausias filmas Sony istorijoje, uždirbęs daugiausiai iš nuomojamų DVD.
Kaip ir priklauso pagal šio filmo istoriją, aš jį žiūrėjau iš DVD. Rekomenduoju. Mokykitės atpažinti manipuliatorius.
Atspindėjimas
Atspindėjimas yra dar viena narcizų taikoma technika. Atspindėjimas yra taikomas pradinėje santykių fazėje, kartu su sudievinimu.
Kai narcizas nusižiūri žmogų, su kuriuo jis norėtų užmegzti kontaktą, ir ima tą žmogų atkartoti, atspindėti. Tai gali būti netgi labai ankstyva santykių fazė, kai kitas žmogus net nežino apie tai, kad patiko narcizui. Ir žinoma, kad jis narcizas ar ne. Jeigu specialiai nesimokė atpažinti narcizą, tai tikrai net neįtars.
Teko stebėti tokią situaciją. Žmogus, mano nuomone, turintis išreikštų narsicistinių savybių, priėjo prie užuolaidų ir pradėjo užtraukinėti užuolaidas. Tą jau darė jam patinkanti moteriškė, ir jisai, neprašytas, nieko neklausęs tiesiog pradėjo daryti kiek toliau tai, ką ji darė. Tai yra labai paveiki taktika.
Pirmiausia, ji neturi savyje agresijos. Antra, tas žmogus, kuris darbą jau atlikinėjo, jaučiasi paremtas, kad kažkam rūpi jam padėti, kad jis greičiau pabaigtų darbą. Toks žmogus atrodo labai autentiškas ir tikras, nes jis neklausė, ar reikia padėti. Jis tiesiog priėjo ir nudirbo dalį darbo. Įvyksta nesąmoningas žmonių suartėjimas neapsikeitus nei vienu žodžiu. Žmogui, kuriam padėjo, jam susiformuoja jausmas – šiuo žmogumi galima pasitikėti, jis bus šalia ir padės, kai man reikės.
Tai yra mažas pavyzdys. Beje, po to aš to žmogaus paklausiau, ar jam jinai tikrai patinka, ir jis patvirtino. O aš į šį nežymų pavyzdį atkreipiau dėmesį todėl, kad padedantį žmogų pažinojau kiek arčiau, ir žinojau, kad jis turi labai komplikuotą santykį su tokio tipo “moteriškais“ darbais. Kad dirba, kai tai neišvengiama, arba kai nedarymas sukeltų dar didesnę problemą, tačiau jei tik gali išvengti, niekuomet pats savo noru neprieis ir neužtraukinės užuolaidų. Be to, žinojau, kad jis nemėgsta pas save namuose užtraukti užuolaidų net nakčiai.
Todėl čia ir kalbu apie tuos žmones ir jų elgesį. Žmogus, neprašytas priėjęs padėti nudirbti darbą, savo elgesiu tarsi byloja šiuos kelis dalykus: “tokį darbą aš nudirbu lengvai, darau tai savo noru, padėsiu tau, kai tau reikės pagalbos“. Kiek žinau, šie santykiai dėl kitų kliūčių taip ir neišsivystė, tačiau kadangi aš šį žmogų pažinojau daugiau, žinau, kad moteris būtų buvusi labai stipriai apgauta. Nes minėtas žmogus turi visiškai kitokį santykį su užuolaidomis ir panašaus tipo darbais, negu kad demonstravo savo elgesiu! Galbūt ji netgi nežino, kaip jai pasisekė, nes jos ateityje būtų laukę didžiuliai nusivylimai.
Lygiai taip pat, pasinaudodami atspindėjimu, narcizai savo aukoms ir prišneka to, ką jos nori girdėti. Labai atidus išklausytojas – tai dar vienas atspindėjimo elgesio pavyzdys, kurį santykių pradžioje naudoja narcizai. Tai yra taip pat visiškai priešingas elgesys tam, kokie jie iš tiesų yra. Tačiau kasgi iš mūsų nesijaučia gerai, kai kažkas kitas su visu dėmesiu atidžiai mus išklauso! Tai yra gilus kiekvieno žmogaus poreikis. O narcizas paprastai intuityviai išsirenka tuos žmones kaip savo taikinius, kurie jaučiasi nepritapę, neišklausyti, neturintys didelio socialino rato. Taigi, narcizas gali valandų valandas klausyti kito žmogaus ir taip kurti atidaus, rūpestingo, susidomėjusio žmogaus įvaiždį. Išklausymas jam šioje fazėje sekasi gerai todėl, kad jo metu, aukai patikėjus jo patikimumu, auka pradeda atsivėrinėti ir išsipasakoja giliausias paslaptis ir savo jausmus. Vilkas avelės kailyje sužino aukos poreikius ir jo jai labiausiai trūksta.
Dabar jis yra ne tik išklausantis ir auką suprantantis herojus, bet ir tas, kuris turi tikslią informaciją, ką reikia toliau atspindėti siekiant nutiesti tvirtus tiltus tarp savęs ir jos. Taigi, narcizas toliau tęsia atspindžių žaidimą ir kalba tai, ką auka nori išgirsti. Jis atspindės tiksliai tai, ko aukai norisi. Jeigu jai svarbu, kad vyras būtų patikimas, nes ji nukentėjo praeityje nuo nepatikimo partnerio, narcizas kurį laiką bus punktualus ir pasakos istorijas, kuriose jis yra patikimas herojus. Pasitaikius palankiai progai, ir kai jam tai kainuos nedaug pastangų, jis netgi pasielgs kaip patikimas žmogus, taip galutinai laimėdamas aukos palankumą ir gilų pasitikėjimą. Visiškai nesvarbu, ko konkrečiai reikia aukai, ko jai reikia, tą šioje fazėje narcizas jai ir patieks ant lėkštutės. Narcizas siekia aukos prieraišumo, kad jinai juo patikėtų ir įsileistų. Šioje fazėje auka, jau patikėjusi narcizo puikumu, atsivėrusi atvirumui, vis labiau ir labiau įsitikina, kad šis žmogus ne tik puikus, patikimas, bet ir ilgam jos gyvenime.
To narcizas ir siekia. Auka, žinoma, tikisi, kad vaizdas, kurį jis kuria, ir yra tikrasis jis. Tačiau atspindėjimas yra naudojamas tik santykių pradžioje, kol tarp aukos ir narcizo susiformuoja stiprūs prieraišumo ir pasitikėjimo jausmai. Atspindėjimo žaidimą narcizas pabaigia tą pačią sekundę, kai pajunta, kad auka yra jo. Tarkime, kai jie pradėjo kartu gyventi. Vistik atspindėjimas yra darbas, yra narcizo prisiimta rolė, o tai reiškia pastangas. Todėl pasiekus savo, ji automatiškai nutraukiama ir narcizas ima gyventi savo įprastinį gyvenimą.
Dėl empatijos nebuvimo, narcizui iš tiesų visiškai nesvarbu, ant kiek jis apvils ir apgaus auką, kai išryškės jos tikrasis veidas. Jam svarbu tik viena – gauti iš aukos tai, ko reikia jam. Pats tikriausias narcizas man yra pasakęs: “aš tapsiu tuo, kuo jai reikės“. Geriau ir nepasakysi.
*****
Jeigu įtariate, kad esate narsicistinės asmenybės pinklėse ir norite pasitikrinti, ar tikrai, jeigu jaučiate, kad jumis manipuliuojama, susisiekite su manimi ir aš pasidalinsiu, kuo galiu padėti. Kontaktai meniu juostoje dešinėje.
Mano tikras gyvenimas 