Narcizo kalba

Visi kvaili, tik aš protingas. Aš toks protingas, kad kiti per kvaili suvokti mano protingumo lygį.

Visi nusišneka, tik aš ne. Todėl visi turi klausyti manęs. Aš galiu kitus nuolatos pertraukinėti, tik jie jokiu būdu ne.

Iš tiesų, jeigu jie būtų ne tokie kvaili, jie suvoktų, kad jiems pasisekė, kad aš juos pertraukiu. Nes aš per tą laiką kalbu žymiai protingiau ir neleidžiu jiems kalbėti kvailysčių. Dėl to pasaulis tampa daug geresnis ir jie turi man dėkoti, kad aš teikiuosi juos pertraukti.

Aš suprantu viską geriau už kitus. Mano gyvenimo nesėkmės nesiskaito, nes dėl jų kalti visi kiti. Aš sugebu viską geriau, nei visi kiti. Aš būčiau milijonierius, jei ne visi kvailiai, kurie iš pavydo prikaišiojo man pagalių į ratus.

Tu nemanai, kad aš esu visa galva protingesnis už visus tik todėl, kad tu pats kvailys. Kaip man tavęs gaila, kad tu nesuvoki, kokia tau teko laimė sutikti mane savo gyvenimo kely.

Nuotr. iš Wickimedia commons
Narcizo kalba

Nepasitikėkite savo mintimis

Pamenu tuos laikus, kai maniau, kad jeigu aš taip galvoju, tai vadinasi, tai ir yra tiesa. Kitokios tiesos yra visai ne tiesos, o viso labo kitų žmonių nuomonė.

Dabar, kai žinau, kiek daug žmogaus elgesyje lemia ne sąmoningam mąstymui, o išgyvenimui skirtos smegenys, galvoju kitaip.

Žmonės tik mano, kad jie turi nuomonę ir kad daugybę dalykų jie pasirinko todėl, kad taip sąmoningai nusprendė. Kas atsitinka dažniausiai – tai paklusimas nesąmoningiems impulsams. Na, o smegenų dalis, atsakinga už mąstymą, viso labo sugalvoja racionalią ir protingai skambančią priežastį, kurią pasakius garsiai skamba taip, tarsi žmogus tą sprendimą priėmė apmąstęs ir sąmoningai. 90% visų poelgių tiek ir tėra – tik protingos etiketės, užklijuojamos po visko!

Deja, aš dabar per daug žinau apie tai, kiek stipriai įtakoja mus emocijos. Jos nulemia ne tik smegenų struktūrą, bet didžiąja dalimi ir mūsų asmenybės tipą, elgseną ir viso gyvenimo scenarijų.

Argi žinant visa tai, galima pasitikėti kiekviena pro mūsų galvą praeinančia mintimi?

Nepasitikėkite savo mintimis. Mūsų mintys nesame mes. Nors taip gali atrodyti. Ir aš suprantu, kodėl. Ir man taip labai ilgai atrodė!

Smegenys viso labo yra dar viena kūno dalis. Kurios struktūra susiformuoja vis kitaip, priklausomai ypač nuo ankstyvų patirčių vaikystėje. Tai – mašina. Jos darbas padaryti sudėtingą gyvenimą suvokiamą iki tiek, kad tiesiog būtų galima išgyventi fiziškai. Taip, tik tiek. Mūsų smegenys priformuoja šablonų ir prikiša pilną galvą. Tam, kad kiekvienoje situacijoje nereiktų apdoroti daugybės kintamųjų ir ne per vėlai atliktume būtiną sprendimą.

galvos_smegenys_28c5a1izofrenija29-_iliustracijos-g

Emilijos Biek iliustracija, Wickimedia

Nepamirškime, kad didžioji žmonijos gyvenimo dalis gyveno tiesiog gamtoje ir mūsų smegenys yra labiausiai pritaikytos greitai nuspręsti, piktas iš krūmo iššokęs tigras ar ne, ir sugebėti perpumpuoti kraują į kojas, kad greip pabėgtume. Taip, tokia ir yra smegenų funkija.

Nenoriu numenkinti, tai yra svarbus organas išgyventi. Be jų – mes mirę net ir su visais šiuolaikinės medicinos pasiekimais. Tačiau nustokime tikėti mitu apie savo smegenų sugebėjimus priiminėti geriausius sprendimus. Mes sugebame priimti sprendimus tik tokius, kokius sugeba sugeneruoti mūsų smegenys.

Įsivaizduokit, jeigu visą gyvenimą tėvai jus būtų maitinę hambugeriais. Ir tai būtų vienintelis maistas, kokį jūs kada nors valgėte. Ir pagaliau kai suaugote, jūs nuėjote su draugais į prabangų restoraną, kuriame draugai užsakė pilną stalą jūrod gerybių patiekalų, nuostabių kepsnių, įmantriausių desertų? Jūs išeisite pasišlykštėjęs. Ir ne todėl, kad pasaulyje yra neginčijamai skaniausi hamburgeriai. O todėl, kad jūsų smegenys žino tik hamburgerius ir visa kita kvalifikuojama kaip nevalgoma.

Todėl šiandien jūs kviečiu beprotiškam iššūkiui – nepasitikėkite aklai visomis savo mintimis. Tikėkite, kad neišprotėtumėte, bet visada turėkite omenyje, kad gali būti ir kitaip. Ir nemanykite, kad jūsų smegenys – tai jūs. Jūs esate daug daug daugiau nei jūsų smegenys.

(Įspėjimas: patarimas netinkamas naudotis emocinio ir kitokio smurto aukoms, atsigaudinėjančioms po nuodingų santykių ir tik atstatinėjančioms pasitikėjimą savo pačių mintimis.)

 

Nepasitikėkite savo mintimis

Juodai baltas mąstymas

Ne viename straipsnyje esu skaičiusi, kaip toks suabsoliutintas mąstymo būdas laikomas mąstymo klaida. Jei gerai pamenu, tą skaičiau ir Michail’o Litvak’o knygoje “Kaip sužinoti ir pakeisti savo likimą“. Ten jis plačiai rašo apie mąstymo klaidas.

Beje, anksčiau, kai dar kaip tipinė nuo santykių priklausanti, bandžiau pakeisti kitus žmones, ir kišau šią knygą paskaityti vienam iš mano narcizų, tai jis labai aktyviai išsisukinėjo.

Matyt, kažką nujautė, nes būtent toks, be atspalvių, mąstymas yra būdingas narcizams. Dar būna, kad paaugliams ir vaikams būna. Tai tik įrodo, kad narsicistinis būdas yra tam tikros asmenybės dalies užstrigimas vaikystėje.

face

Narcizai įvykius, žmones, pasaulį suvokia tik arba kaip baltus arba juodus. Arba dievina žmogų ir mano, kad jis yra šventasis be dėmelės, arba mano, kad jis yra piktavalis, kuris siekia jo sunaikinimo ir nuo jo reikia gintis atominėmis bombomis.

Šį asmenybės sutrikimą turintys žmonės nepažįsta vidurio. Kad yra ir geltona, ir raudona, ir labai daug violetinės atspalvių. Kad kitas žmogus yra labai geros širdies, tačiau labai išlaidus. O dar kitas yra griežtas, bet teisingas. Jie atspalvių nemato.

Todėl derybos su narcizais yra neįmanomos nei asmeniniame, nei darbiniame kontekste. Nes kompromisas yra panašesnis į skiautinį. Kur vienas auditinio gabalas vienokio rašto, o kitas – kitokio. Vienas punktas naudingesnis vienai pusei, kitas -kitai. Vienoje situacijoje vienas nusileido, kitoje – kitas. To narcizas nesupranta. Jeigu bent vienu punktu nusileisti tenka jam, visas sąrašas jo galvoje pavirto į juodą. Jis traktuoja kaip pralaimėjimą, ir tas, prieš kurį tai įvyko, irgi tapo blogas.

Žinau narcizų, kuriems vienas žodis ne toks, ne taip pažiūrėjo, ne tą pasakę, ko jam tuo momentu reikėjo ir viskas, priešas visam gyvenimui. Narcizai suvokia šią žemę ir šį gyvenimą kaip labai pavojingą vietą, kur už kiekvieno kampo tyko mirtinas pavojus. Tokia scena tiktų siaubo filmui. Todėl juodą spalvą narcizas įžiūri dažniau nei baltą.

Baltą mato tik sudievinimo laikotarpiu, dažniausiai kai įsižiūri merginą ar vaikiną, pradinėje pažinties fazėje. Kai narcizas pamano, kad šitas žmogus yra visa tai, ko jam taip šiame gyvenime trūko, ir kuris jį išgelbės iš jo paties galvoje vykstančios siaubo filmo scenos.

Apie tai, kada laikinas baltasis persiverčia į neišplaunamą juodąjį – atskirame įraše. Sekite spaudą, taip sakant.

Juodai baltas mąstymas

Didžioji žmonijos legenda. Kad galima nesirūpinti savimi

Didžioji žmonijos legenda yra tai, kad neįmanoma būti laimingu neturint antros pusės.

Claud Monet paveikslas “Le bateau atelier“, iš Wickimedia Commons

Kiekvienas straipsnis, net ir pačiame pigiausiame žurnale ar visai reputacijos neturinčiame portale, ištisai trimituoja – pasirūpink pirmiausia savimi. Tada ir laiminga būsi, ir susirasi žymiai geresnį partnerį nei būdama nelaiminga ir t.t. ir pan. Kaip svarbu rūpintis savimi. Visada, ir tada, kai turi, kas tavimi rūpinasi, ir kai neturi.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Daugybė žmonių verčia kitą puslapį susiraukę. Galvoje sukasi mintys: “nesąmonė. Taip negali būti, kad aš galėčiau būti laiminga, kai neturiu partnerio.“ Atrodo, kad tai ant tiek iš esmės neįmanoma jaustis laiminga, kai neturi mylimo žmogaus, kad ai, tai kam tada ir apskritai rūpintis savimi, juk iki galo laiminga be jo vistiek nebūsiu. O kai neturiu partnerio, tai man ant tiek blogai, kad rūpinkis nesirūpinus savimi, vistiek bus beveik taip pat blogai, kaip dabar. Tai ir nesąmonė čia savimi rūpintis.

Čia pabandžiau išskleisti visą giluminio įsitikimo loginę grandinę. Kuri yra taip giliai pasąmonėje, kad net nepraslenka per galvą kaip aiškiai suformuluotos mintys. Tokios, kaip kad pavyzdžiui: “Reikia nepamiršt einant iš darbo kefyro nupirkt“. Tokią mintį girdime mintyse aiškiai ir garsiai. O giluminiai įsitikinimai irgi yra mintys, bet kadangi jos kilo ne dabar, jos tūno labai giliai, yra tokios tarsi foninės, tačiau labai stipriai įtakoja elgesį, savijautą ir gyvenimą.

Jeigu taip apibendrinus, tai toks giluminis įsitikinimas yra “neturiu mylimo žmogaus, tai nesirūpinsiu savimi“. O logiškai skambantis paaiškinimas tokiai nesąmonei yra “vistiek gi be jo gerai nesijausiu, kad ir ką daryčiau. Vistiek kažko tokio labai svarbaus man trūks.“. Taip užsidaro tarsi logiška, save paaiškinanti ir pateisinanti grandinė, kuri sudaro teisingo ir sveiko mąstymo iliuziją.

Tačiau jeigu pažiūrėtume į tą patį žmogų jau susiradusį partnerį, tai ar jis jį susiradęs ima staiga rūpintis savimi? Žinoma, kad ne! Pirmiausia ima rūpintis partneriu. Ir kurį laiką, pirmoje meilės fazėje, jaučiasi gerai, nes nauja meilė suteikia sparnus. Tačiau meilė, kaip žinia, kažkuriuo momentu pradeda leistis ant žemės ir tada pradeda atrodyti, kad partneris rūpinasi nebe pakankamai. Ar toks žmogus tada pradeda rūpintis savimi? Žinoma, kad ne!

Nes tuomet “loginis mąstymas“ sufleruoja, kad partneris kaltas, nes nepakankamai rūpinasi!

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Kaip taisyklė toks giluminis įsitikimas dėl rūpinimosi savimi atsirado vaikystėje, kai tėvai neleisdavo vaikui natūraliai reikšti savo poreikius ir jais nepasirūpindavo. Jei šeimoje vyravo tokia atmosfera, kai reiškti savo poreikius buvo kaprizų rodymas ir už tai buvo baudžiama. Priešintis tėvų nuomonei buvo maištas prieš sistemą ir už tai bausdavo dar griežčiau.

Arba natūralus vaiko poreikių reiškimas buvo laikoma egoistišku dalyku, nes reikėjo daryti tai, kas atrodė teisinga tėvams, ir taip buvo visada. Vaiko poreikiai buvo kažkas blogo, kas griauna sistemą, verčia tėvą griebtis diržo, mamą verčia isterikuoti, žodžiu, sukelia sumaišti, smurtą ir galų gale verčia vaiką jausti, kad savo norų ir poreikių transliavimas reiškia, kad jis yra blogas. Žinoma, po to užaugus ir sąmoningai nedirbant su savimi, kad atstatyti savo norus ir poreikius, juos reikšti yra būti blogam ir griauti sistemą. Taip smegenys susigalvoja logiškai skambančių pasiteisinimų tam, kad save nuramint. Tačiau tai yra iliuzijos ir mąstymo klaidos (pasak M. Litvako).

Rūpinimasis savimi iš tiesų padaro žmogų patenkintą savimi ir savo būsena, o tuo pačiu suteikia jausmą, kad jis yra patenkintas gyvenimu. Ir tik pats žmogus, turėdamas artimus santykius ar ne, iš tiesų gali pasirūpinti savimi taip gerai, kad jaustųsi tikrai gerai.

Ir jeigu žmogus jaučiasi  nelaimingas, nepatenkintas, užguitas ir pan., tai greičiausiai kalti ne klientai, ne vyrai ir žmonos, ne vaikai, ne viršininkas, ne Kubilius, ne valdžia, ne mokesčiai ir ne Grybauskaitė. O pats.

Žinoma, žmogus nekaltas, kad kažkas prigrūdo į jo galvą neteisingų įsitikinimų apie tai, kad savimi rūpintis negalima. Iš to rūko nėra taip paprasta išeiti ir staiga imti ir mąstyti kitaip. Tegu šie žodžiai pradeda praregėti. Ir susimąstyti apie savo atsakomybę prieš save rūpintis savimi.

Jeigu žmogus deda pastangas savimi rūpintis, ir vistiek nesijaučia gerai, tuomet tai yra pusiaukelė. Vadinasi, galbūt jis pats dar neišmoko pakankamai gerai savimi rūpintis. Dar neatrado ryšio, kaip jaučiantis ko jam labiausiai reikia, kas jam geriausiai padeda. Reikia nenustoti savimi rūpintis,o ieškoti toliau, kas geriausiai padėtų pasijausti geriau.

Nuotrauka iš Flick.com
Nuotrauka iš Flick.com

Dar vienas dalykas, gali būti, kad vidiniai poreikia, norai, svajonės, potraukiai yra taip nuslopinti ir tai įvyko taip seniai, kad žmogus negali sau padėti dėl to, kad visiškai nepažįsta savęs, kas jam patinka. Galbūt visą gyvenimą gyveno taip, kaip reikalavo aplinka. Stojo mokytis ten, kur žinojo, kad uždirbs daug pinigų. Vedė moterį, kurios norėjo tėvai. Dirbo nemėgstamą darbą, nes būti garbingu visuomenėje reiškė turėti namą, verslą ir naują automobilį. Net vaikystėje lankė baletą ir grojo pianinu, nes to norėjo mama. O pačiam norėjosi laidyti atvarus ir repuoti. Kaip žmogus gali girdėti savo tikruosius norus, jei visą gyvenimą dėjo pastangas gyventi kitų žmonių gyvenimą?!

Būtent augant tokioje aplinkoje ir susiformavo supratimas, kad kiti geriau žino, ko man reikia. O tuo pačiu ir iliuzija, kad be partnerio laimingas žmogus iš esmės negali būti. Nes jei išorinis pasaulis iš manęs atėmė tai, kas man buvo svarbu, tai jis žinojo, ką daro, ir jis ir grąžins skolą. Toks yra pasąmoningas vaiko mąstymas. Juk tėvai dažnai sako: “Aš geriau žinau“, argi ne tiesa?

Tokiu atveju reikės nukreipti savo žvilgsnį į savo vidų ir kviesti savo vidinį balsą prabilti vėl. Ir labai įdėmiai klausytis. Kurį laiką tas balsas bus be galo tylus, nes bijos. Tačiau nereikia mesti. Galima, kad pagreitinti procesą, galima sąmoningai išbandyti imtis kažko, kas patiko būnant vaiku. Net jei dabar jaučiate tam abejingumą.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Ir stebėti, nuolatos save stebėti. Kai tik pajusite kažkokį malonumą, susijaudinimą, džiaugsmo kibikrštėlę, iškart užfiksuoti, ką beveikiant tai atsirado. Ir daryti to kuo daugiau. Kol vėl sugrįšite į save, save girdėsite, mokėsite atpažinti savo poreikius ir juos išpildyti.

O tu, ką padarei šiandien, kad geriau jaustumeis?

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

***

Jei nesi tikra (-as), ar galima daryti tai, ką norisi arba nesinori nieko, o yra blogai, menu juostoje dešinėje yra kontaktai, susitarkim dėl konsultacijos ir pakalbėsim.

Didžioji žmonijos legenda. Kad galima nesirūpinti savimi