Visų pirma, pripažinkim, kad mes nežinome, ar jis tikrai žudė. Kol teismas nepripažino kaltės, nekaltumo prezumpcija galioja. Vistik suimtas ne kas kitas, ir viskas, ką aš toliau pasakyti, yra paremta prielaida, kad du žmones nužudė būtent N. Kalaušis. Šiuo metu tai prielaida. Bet gyvenime yra labai daug situacijų, kai mes neturime visiškai visos informacijos, o turime su ribota informacija ir daryti išvadas, ir priiminėti sprendimus, ir gyventi. Todėl remiamės ta informacija, kurią turime, ir darome išvadas iš to, ką turime.
Tiesą pasakius, aš jau kuris laikas brandinau idėją kalbėti apie vaikystės traumas. Tik kolkas nesidėliojo į sakinius. O va kai pagalvojau apie tai, kodėl žmogus žudo kitą žmogų, kurį kątik mylėjo, arba tebemyli, mintys apie vaikystės traumas susidėliojo iš karto būten šiuo konkrečiu atveju.
Kaip stipriai besidominti psichologija, manau, kad N. Kalaušis buvo patyręs ir gyveno su bent trimis rimtomis neišgydytomis vaikystės traumomis. Visų pirma, pavydas, apie kurį kalba nužudytąją, buvusią jo mylimąją, pažinoję žmonės.
Kodėl pavydas yra vaikystės traumos pasekmė? Kas yra pavydas? Pavydas yra baimė, kad man svarbus žmogus staiga ras kažkokį kitą žmogų, geresnį už mane, ir mane iškart paliks. Jei tik pastebės, kad kažkas kitas yra geresnis, jis mane iš karto paliks. O kad pamatys, tai būtinai. Pavydintis žmogus savo minčių pavydo priepuolio metu neanalizuoja, tačiau pasigilinus, jo esmėje yra gilus įsitikinimas, kad aš nieko nevertas. Kuo labiau esu nieko nevertas, tuo man akivaizdžiau, kad man brangus žmogus bet kuriame kitame žmoguje pamatys kažką geresnio negu mane, ir iš karto paliks.
Ši trauma įgyjama vaikystėje, kai tėvai nepritaria tam, ką jaučia vaikas. Tai nuolatinės kritikos ir vaiko jausmų neigimo pasekmė.
Antra vaikystės trauma, kurią liudija pavydas, yra baimė būti paliktam. Baimė, kad man svarbus žmogus nueis su kitu, kyla iš paniškos baimės būti paliktam. Matyt, vaikystėje, šis žmogus patyrė situacijas, kuriose jautėsi neplanuotai paliktas, ir būdamas mažas vaikas, patyrė siaubą būti tėvų paliktas, pasijutęs vienas vienintelis visame pasaulyje, kuriame juo niekas nepasirūpins, ir jis greičiausiai mirs.
Jau vien pavydo priepuoliai paaiškina dvi vaikystės traumas. Nužudymo aktas šias išvardintas traumas tik patvirtina. Tam, kad žmogus imtųsi konkrečių žudymo veiksmų, jis turi būti pilnas tokio nepakeliamai stipraus vidinio skausmo, kad jam nužudyt kitą žmogų yra lengviau nei ištverti savo vidinį sprogdinantį skausmą. Tiksliau, netgi, kažkokia savotiška iškrova, nesuvokto vidinio skausmo “priežasties“ pašalinimas. Nors priežastis visai ne ta mergina, kuri buvo su kitu. O priežastis yra nesuvoktos ir neišgydytos vaikystės traumos. Netgi ne to vargšo žmogaus tėvai, o jis pats ir jo gilios traumos.
Mano įsitikimu, žudymo aktas kyla ir iš dar vienos su ankstesnėmis sumaišytomis traumomis – gėdos stigma. Vaikystėje patyręs perdėtą gėdos jausmą, galbūt net persimaišiusią su kalte, užaugęs su išlikusia gėdos stigma, žmogus, užtikęs savo buvusią su kitu vyru, pašėlo žudyti.
Faktas, kad buvusi mergina, yra su kitu, suaktyvina gilią vaikystės gėdos traumą, kuris jam tarsi sako: “matai, matai, tu tikrai esi nieko vertas. Ji tikrai yra su kitu, tai yra faktas, kurio tu tikėjaisi, kad niekada nebus, bet yra prieš tavo akis. Ir tai yra įrodymas, kad tu tikrai esi nieko vertas. Faktas, kad mergina yra su kitu, yra prie liudininkų vykstantis įrodymas, kad tu esi prastas, blogesnis už kitą. O kitas yra va geresnis už tave. Ir visi tai mato. (Jam atrodo, kad į jį žiūri visas pasaulis, ir visi varsto jį gėdinančiais žvilgsniais ir pritariamai linksi galvomis) – taip taip, nenuostabu, kad tokį molį ji paliko. Ir dar, tu esi pats kaltas dėl to, kad tave paliko.“
Negalėdamas pakelti gėdos, ir galbūt kaltės, nespėjęs net suvokti, nei ką jaučia, ir kas su juo dedasi, jis ėmėsi šalinti situaciją ir šalinti tuos kaltininkus bei liudininkus, kurie tiek sukėlė jo gėdos patyrimą bei dar ir buvo jo liudininkai.
Tai, ką parašiau, nėra kaltinimas jo tėvams. Pasak mano mėgstamų psichologų, vaikystės trauma yra taip plačiai paplitęs reiškinys, kad galbūt netgi 70% visų vaikais kažkada buvusių žmonių, augusių iš pirmo žvilgsnio normaliose šeimose su normaliais laikomais tėvais, yra patyrę vienokias ar kitokias vaikystės traumas. Kurios, nepripažintos ir neišgydytos, sukelia rimtas problemas žmonių pasirinkimuose, gyvenimo kelyje, elgesy su kitais žmonėmis, ir apskritai gyvenime. Grubiai tariant, daugelis iš mūsų, mes esame potencialiai pavojingi visuomenei, ir niekada negalime žinoti, kada, išprovokuoti aštrių gyvenimo situacijų, sprogsime savo vidiniame skausme.
Todėl atsakomybė tenka mums patiems. Nelaukime, kol neatlaikę savo paties skausmo, pridarysime neatitaisomos žalos kitiems. Paklauskime savęs ir vieni kitų – o kokios yra mano vaikystės traumos? Ir ką aš padariau, kad jas išsigydyčiau?
Mano tikras gyvenimas 