Priskyrimo klaida

Bendraudami žmonės visuomet stengiasi suvokti kitus žmones. ir kodėl šie žmonės vienaip ar kitaip elgiasi. Ne visada įmanoma žinoti apie pašnekovą visą įmanomą informaciją apie tai, kas įtakoja jo elgesį.  Kiekvienoje situacijoje kiekvieno žmogaus elgesį gali įtakoti labai daug veiksnių. Tai ir žmogaus asmenybė, charakterio bruožai, kultūra, kurioje jis augo, jo asmeninė istorija, ypatingą poveikį jo gyvenime turėję reikšmingi įvykiai, galų gale situacija, kurioje jis yra.

Nuotr. aut. Geralt, iš Wickimedia commons

Kadangi visko tiksliai ir išsamiai žinoti neįmanoma, žmogaus smegenys yra privestos interpretuoti turimą informaciją ir daryti iš jos išvadas. Heider 1958 m. atliktas tyrimas parodė, kad stebėtojas labiausiai remiasi tuo, ką mato ir ką girdi. Vadinasi, pamatęs, kaip žmogus atrodo kaip kaip kalba, jį stebintis žmogus automatiškai ima galvoti, kad jis jau žino, koks tas stebimasis yra.

Žmonės elgiasi taip, kaip jie elgiasi dėl to, kas jie yra, o ne dėl to, kad jie šiuo metu yra konkrečioje situacijoje.“*

Tai yra priskyrimo klaida, kai pasąmoningi mechanizmai verčia mus suvokti kitus žmones per daug supaprastintai, kas ne visuomet atitinka realią situaciją. Ne veltui yra lietuviškas posakis “pagal rūbus sutinka…“

2006 m. atliktas tyrimas parodė, kad mumyse yra suinstaliuota paprasta žmonių pirminio suvokimo schema: “Draugiškai, šiltai besielgiantis žmogus yra suvokiamas ir kaip dosnus, patikimas bei linkęs padėti“**. Mums nežinomos informacijos skyles mūsų protas mums nieko apie tai neįtariant stengiasi kuo greičiau užglaistyti. Todėl mes naiviai manome, kad mes iš neilgo pabendravimo su žmogumi galime daryti išvadas apie tai, koks jis yra.

Tai yra biologinis mechanizmas, kuris norime mes to ar nenorime, automatiškai aktyvuojasi bendraujant su žmonėmis. Todėl užtenka kažkam tikslingai susitikimo metu elgtis mandagiai, šiltai, draugiškai bei atrodyti tvarkingai ar respektabiliai ir mes net nepajausime, kaip ėmėme pasitikėti šiuo žmogumi ir laikyti jį draugišku. Minėti tyrimai paaiškina, kodėl manipuliatyvūs asmenys taip nesunkiai apsuka mus aplink pirštą, visai nebūdami nei dragiški, nei patikimi. Jie tiesiog žino, ką daryti, kad aktyvuotų mumyse jau suinstaliuotas biologines programas ir kaip panaudoti mūsų pačių psichologinius mechanizmus jų naudai.

Šie tyrimai taip pat rodo, kad mes negalime pykti ant savęs, kaip taip apsigavome, kaip laiku nepermatėme narcizų ar psichopatų piktybinių kėslų ir dėl to laiku nepasišalinome iš jų grėsmingos įtakos. Nes jie mūsų vidinius mechanizmus aktyvavo savo naudai!

Paktinis pavyzdys: kaip atrodo į teismą atvykęs šokių treneris Andrius Kandelis ir už kokius nusikaltimus jis yra teistas. Nuoroda į straipsnį: https://www.lrytas.lt/zmones/veidai-ir-vardai/2020/09/22/news/andrius-kandelis-isgirdo-teismo-nuosprendi-del-smurto-kaltas-16426885/

*Elliot Aronson, Timothy Wilson, Robin Akert “Sozialpsychologie“ 2014, 119 psl. 

***Elliot Aronson, Timothy Wilson, Robin Akert “Sozialpsychologie“ 2014, 111 psl. (Fiske, Cuddy & Glick 2006; Todorov et al 2008; Wojciszke 2005)

Priskyrimo klaida

Sara Susanė iš “(Ne)mano istorijos“ – švento naivumo įsikūnijimas

ne spoiler’is

Viena iš savybių, būdingų nuo santykių priklausantiems žmonėms – naivumas. Nelabai toks šventas, daugiau visa persmelkiantis ir keistas naivumas suaugusiojo žmogaus akyse.

Kai žiūrėjau puikų Labaiteatro spektaklį “(Ne)mano istorija“, būtent (ne)švento nemanoistorija2naivumo įsikūnijimu man pasirodė jo veikėja Sara Susanė.

Viskas jos gyvenime tarsi jai nutinka, o ne ji pati taip pasirinko. Žinoma, spektaklyje vaizduojamas visai kitas laikmetis, galbūt net daugiau nei prieš 100 metų. Tuomet žmonės gyveno visai kitaip. Pasirinkimo laisvė buvo žymiai labiau ribota nei šiomis dienomis, o ypač moterims.

Tačiau vistik ji yra puikus naivumo pavyzdys. Viso spektaklio metu, kuriame pavaizduoti kertiniai jos gyvenimo momentai, o jos gyvenimo istorija užima pusę spektaklio, tik vieną kartą sprendimą priima ji pati.

Tačiau, kaip paaiškėja vėliau, vistik giliai širdyje mano, kad tai ne ji priėmė tą sprendimą, kad ji buvo tik ta, kuri padarė, tai ką turėjo padaryti, tarsi sprendimą už ją jau priėmė kiti ir ji neturėjo teisės į savo nuomonę, t.y. į teisės priimti savo sprendimą.

Visi kiti įvykiai gyvenime jai tiesiog nutinka. Ji – kaip šapas, mėtoma ir vėtoma gyvenimo vėjų, verpetų ir visokių srovių. Ji tik daro tai, “ką reikia“, tačiau visąlaik tikisi, kad šįkart viskas bus kažkaip gerai, kažkaip “taip, kaip (jai) reikia“. Nieko nedarant. Na, tiesiog. Nes taip turi būti. Nes taip juk TURI būti.

Ji tarsi mažas vaikas, paviliotas nepažįstamojo saldainiu, eina iš paskos. Eina tiesiai į bėdą, bet eina, nesgi turi būti viskas kažkaip gerai. Žiūrovas mato, kad čia geruoju nesibaigs, o jinai dar nemato. O kai pati nueina į tą bėdą ir bėda plojasi jai į veidą, tada ji tarsi nustemba: “o tai kaip čia taip? Nejaugi tai nutiko man? Kodėl?“.

Bet akivaizdžių ženklų, kurie kažkodėl aiškūs visiems kitiems, tik ne jai, kad situacija geruoju nesibaigs, ji nemato. Ji juos ignoruoja, kažkaip pateisina, praleidžia pro akis, nesigilina. Na, juk negali būti, kad gali būti kažkaip grėsminga, pavojinga, neaišku, negerai, kažkodėl turi būti gerai.

Jai sunku, bet jos problemas sprendžia kiti, o ne ji pati. Ji ir tikisi, kad visi kiti nuspręs ir kažkaip mistiškai jai nesikišant visas gyvenimas susidėlios taip, kad jai būtų gerai. Kaip gerai, ji nežino, nes niekada apie tai nemąstė, bet kažkaip tikrai gerai. Sara Susanė yra akla tam faktui, kad visi žmonės pirmiausia elgiasi taip, kaip jiems yra geriau. O tai savaime dar nereiškia, kad kiti ir pats gyvenimas kažkaip ims ir pagalvos už ją. Ištrauks ją iš bėdų, išsuks jai dar net nespėjus suprasti, kad čia apskritai bėda pakvipę buvo.

Sara Susanė, net sukrėsta jai artimo žmogaus mirties, atsisako suvokti, kad tai, kas jai nutiko, buvo jos pačios pasirinkimas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Ji taip ir nugyvena gyvenimą su leitmotyvu “Kaip baisiai man nutiko. O aš taip tikėjau!…“

O tu, ar negyveni kaip Sara Susanė, apsigaubusi (ne)švento naivumo skraiste?

 

Viršuje – Sara Susanė iš Labaiteatro spektaklio “(Ne)mano istorija“, aktorė Agnė Sunklodaitė

byam_shaw_-_naked_blindfolded_girl

Byam Shaw “Tiesa“, iš Wickimedia

 

Sara Susanė iš “(Ne)mano istorijos“ – švento naivumo įsikūnijimas