Apie narcizą

Jis nužudys tavo sielą su šypsena veide.

iš interneto platybių

 

Sasha Stone nuotr. iš Wickimedia Commons
Apie narcizą

Narcizo santykis su vaiku

Jeigu kenčiate gyvendami su tėvais, iš kurių manote, kad bent vienas gali būti narcisistinė asmenybė arba kenčiate nuo pasekmių augę tokioje aplinkoje, galite susitarti dėl konsultacijos.

Narcizo santykis su vaiku

Donaldas Trumpas – pavojingas narcizas

Nuo pat pirmo momento, kai tik buvo paskelbta, kad Donaldas Trumpas yra oficialus kandidatas į JAV prezidento postą, buvo daugybė nuomonių, kad jis – narcizas. Šiais laikais ši etiketė klijuojama dažnai, greitai ir praktiškai ant bet ko, todėl aš neskubėjau vertinti. Tai, kad jis taškosi į kairę – dešinę nepamatuotais pasisakymais, susipriešindamas beveik su visais žmonėmis, matėsi iš pat pradžių. Atrodo, tik išsižioja jis, ir dar vienas perliukas pigių pelės paspaudimų besivaikančiai žiniasklaidai. Tad pas jį tie perliukai žiro ir žiro, aš manau, dalis publikos savotiškai ir atbuko nuo to neapykantos ir įžeidinėjimų srauto.

O ir egocentrizmas tokio dydžio, kad vis stebėjausi, kaip tai gali tilpti į vieną žmogų.

Ir nors ne vienas mano labai gerbiamas žmogus, kurie iš esmės stipriai formuoja mano nuomonę apie narsicizmą kaip reiškinį, sakė, kad D. Trump´as yra narcizas, aš vis dar nenubraukdavau klaustuko prie šio klausimo. Iš esmės dėl to, kad tam, kad eitum į tokias pareigas kaip vienos didžiausių ir galingiausių valstybių pasaulyje prezidento, jau savaime reikia super geros nuomonės apie save, didelio pomėgio būti dėmesio centre, viešo privataus gyvenimo, galios troškimo ir t.t.

Tačiau keletas paskutinių į viešumą iškilusių faktų suformavo ir mano nuomonę šiuo klausimu. Dabar ir aš įsitikinau, kad kandidatas į JAV Prezidento postą ančiuko vardu iš komiksų yra pavojingas narcizas.

Garsus britų verslininkas Ričardas Bransonas savo internetiniame dienoraštyje paskelbė apie savo turėtą susitikimą su D. Trumpu. Jis rašo, kad šis susitikimas buvo netikėtas, nes jis nežinojo, apie ką bus kalba, bet jis jau buvo pakankamai didelis ir įtakingas verslininkas, dėl ko R. Bransonas su juo susitiko. Jį labai nustebino, kad pagrindinė susitikimo dalis buvo ne kalba apie kažkokius naujus bendrus verslo projektus, o apie tai, kad kažkada, kai Donaldas Trumpas paprašė kažkokių žmonių pagalbos, šie atsisakė jam ją suteikti. Na, normalus ribų nustatymo veiksmas, sakyčiau, sveiko elgesio pavyzdys. Tačiau kas labiausiai nustebino serą Bransoną buvo tai, kad D. Trumpas kalbėjo, kaip jis paskirs visą savo likusį gyvenimą tiems žmonėms sunaikinti.

Aš suprantu, kad visko gyvenime pasitaiko, ir mes esame visi turėję situacijų, kai kažkada kažkieno paprašėme pagalbos ir jos nesulaukėme, nors labai tikėjomės. Galbūt buvo skaudu, netikėta, galbūt kažkiek pagiežos ar neteisybės iki šiol nešiojamės užanty, arba bent jau neskubame šiandien patys padėti tiems žmonėms. Tačiau juk nekalbame apie tai per darbo pokalbį su būsimu darbdaviu ar su galimu partneriu, aptarinėdami bendrą projektą. Tuo labiau, nesikviečiame kuo žinomesnio žmogaus tam, kad papasakotume jam, kurių žmonių gyvenimus sunaikinti tapo mūsų gyvenimo misija. Apskritai, nedarome keršto mums neįtikusiems žmonėms mūsų gyvenimo strateginiu planu. Taip elgtis gali tik piktybiniai narcizai, patyrę narsicistinį sužeidimą.

Antras punktas, kuris galutinai paveikė mano nuomonę D. Trumpo narsicizmo klausimu – tai, kad jis praktiškai tiesiai šviesiai viešai pasisakė apie tai, kad pažeisti įstatymus tuo atveju, jei tai jam padės laimėti rinkimus, yra sveikintinas dalykas.

Būtent narcizai, patyrę narsicistinį sužeidimą, pajutę tariamą grėsmę savo atžvilgiu gali eiti taip toli, kad jie neturi jokių ribų. Kad jie gali net savo gyvenimą paskirti kitų žmonių žlugdymui. Tačiau įstatymai jiems irgi neturi jokios reikšmės, jeigu jie prieštarauja jų interesams.

donald_trump_barnstar

Nuotrauka iš Wickimedia

Tai nėra tik juokingos išvaizdos komedijinis personažas, rinkimų stebėtojams visame pasaulyje kuriantis nemokamą linksmą šou. Šis žmogus, jeigu taptų Amerikos prezidentu ir taip įgautų praktiškai neribotą politinę galią, jis nejaustų jokios ribos, kovodamas dėl jam neįtikusių žmonių. Šiems žmonėms nėra nieko švento, nėra jokie nuostoliai per dideli, nėra niekas per brangu, kas juos sustabdytų. Nei kitų žmonių gyvybės, gyvenimai, nei jų pačių vaikai, niekas. Todėl tai būtų labai liūdnos dienos ne tik Amerikos, bet ir visos žemės gyventojams.

Jie yra neprognozuojami blogąja prasme. Aš neturiu susidariusi nuomonės apie jo konkurentę, tačiau labai tikiuosi, kad jis prezidentu netaps. Kad jis prieš juo tapdamas įsigis pakankamai priešų, kad juo netaptų.

Jei norite daugiau sužinoti apie narcizus, sekite naujienas, kitų metų pradžioje turėtų pasirodyti pirmoji knyga apie narcizus lietuvių kalba. O jeigu jūsų situacija aštri ir negalite laukti, susisiekite dėl konsultacijos.

 

 

 

Donaldas Trumpas – pavojingas narcizas

Narcizai visada išsiduoda

Jeigu jūs esate turėję santykius su narcizais, pažvelgę atgal į savo patirtį, suvoksite, kad ženklai buvo nuo pat pradžių. Žinoma, tam turite būti su savimi brutaliai sąžininga.

Nors narcizas santykių pradžioje, kai jus dievino ir garbino, iš visų jėgų stengėsi elgtis nepriekaištingai ir tiesiog tobulai, tai vistiek buvo tik atliekama rolė, o ne tikrasis jis. Todėl per perdėtą meilės demonstravimą nori nenori prasimuša keisti dalykai, kurie ir yra pirmosios užuominos į tikrąją, t.y. narsicistinę asmenybę.

Esu tikra, jei nuoširdžiai, nepagražindama peržvelgtumėt savo patirtį nuo pirmų akimirkų su narcizu, kažkoks jo elgesys buvo gana aiškūs signalai, iš anksto pranešantys apie gresiančią bėdą.

Galbūt jis perdėtai stipriai sureagavo į jūsų elgesį, kurį jis priėmė kaip atstūmimą? Galbūt jau pačioje santykių pradžioje su nubaudė neperžengiamos tylos siena? Galbūt labai anksti pradėjo elgtis taip, tarsi jūs būtumėt daug artimesni, nei iš tiesų buvote. Galbūt kažkokioj situacijoj perdėtai aršiai, piktai ar kontroliuojamai reagavo į menką, kasdieninį jūsų poelgį? Galbūt kažkokie epizodai išdavė, kad jis buvo žiaurus su gyvūnais, kitų žmonių mažais vaikais. Galbūt jis buvo labai nepagarbus su aptarnaujančiu personalu? Gal tyčiojosi iš kitų žmonių? Galbūt jis demonstravo nesuvokiamai šaltą elgesį su savo šeimos nariais? Galbūt tam tikrose, kad ir nedidelėse situacijose, buvo nesuvokiamai šaltas kitų žmonių jausmams? Galbūt jo gyvenime yra per daug nepaaiškinamų aršių konfliktų arba su per daug šeimos narių nutrauktų santykių? Galbūt jam visi žmonės atrodo kaip idiotai?

Galbūt jis nuo pat pradžių agresyviai ir įžūliai reikalavo dėmesio? Galbūt susitikus po 15 metų prisipažino, kad jus myli, nors tuomet tebuvote susitikę labai epizodiškai? O gal jis per daug, nepaaiškinamai ir nelogiškai atsidavęs jums? Jau vien tik neaiškus fone atsiradęs jausmas, kad čia kažkas ne taip, ir yra pakankamas ženklas, kad čia tikrai yra kažkas ne taip.

Daugelis iš žalojančių santykių su narcizais ištrūkusių partnerių prisipažįsta, kad pačioje pradžioje tikrai buvo tas momentas, kai buvo aiškus jausmas, kad “kažkas čia ne taip“. Tačiau kadangi narcizas labai aktyviai pradinėje santykių fazėje užbombarduoja meilę liudijančiais poelgiais, tai bendrame fone tas jausmas dažniausiai ir lieka kaip tik momentinis.

confused_28587907205329

Anastazijos Rasputin nuotrauka “Sutrikusi“, Wickimedia

Narcizų aukos dažniausiai negali suformuluoti pačios sau, kas tuo momentu atrodė ne taip. Negali įvardinti, apibūdinti to jausmo, išreikšti žodžiais. Be to, visame aktyvaus meilės demonstravimo fone, joms pačioms tai pasirodo kaip noras be priežasties kabinėtis prie tobulo žmogaus. Jausmo neapčiuopiamumas irgi suvokiamas kaip svarus įrodymas mūsų loginei smegenų daliai, kad “turbūt aš čia išsigalvoju“. “Turbūt tiesiog negaliu patikėti, kad ir man taip gali pasisekti, tai ir kabinėjuosi be reikalo prie nuostabaus žmogaus“.

Kadangi narcizai instinktyviai ieško silpnų žmonių, jie išsirenka tuo metu sunkumus patiriančius žmones, kuriems tuo momentu kaip niekada reikia stipraus peties atsiremti. Iš vidaus einantis išorinio palaikymo poreikis verčia ignoruoti jaučiamus pavojaus signalus.

Mūsų kūnas yra labai sudėtingas ir jautrus mechanizmas. Daugelis iš išorės patenkančios informacijos yra nuskaitoma ir perdirbama pasąmonės lygmenyje, t.y. mums tuo metu patiems nesuvokiant apie mumyse vykstančius procesus. Kaip pavyzdys – jei žmogus taria vienus žodžius, o jo kūnas byloja priešingai, tai mūsų pasąmonė sugebės suvokti ir mums pasiųsti nerimo signalą. Nors tariami žodžiai atrodys logiški, atitinkantys aplinkybes ir t.t., t.y. loginiame lygmenyje mes nesugebėsime įvardinti, kas čia neatitinka. Tačiau gyvūninė smegenų galis, atsakinga už išgyvenimą, pajus pavojų ir pasiųs signalą “nešk kudašių“. Pavojaus jausmas bus patiriamas kaip nemalonus pojūtis, nepaaiškinamas jokiais akivaizdžiais loginiais argumentais.

Problema yra tame, kad narcizų aukos dažnai yra pačios augusios ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Kai nebuvo pakankamai atsižvelgiama į vaiko poreikius ir jausmus. Tėvai, kad jiems būtų patogiau, vaikui aiškino “nieko čia tokio“, kai vaikui buvo baisu. Arba “tu ne taip suprantai“, ar “vėl išsigalvojai“ vaikui sakant tiesą. Tokiu elgesiu vaikui buvo suformuotas sąlyginis refleksas nepasikliauti jo vidiniais pojūčiais. Jeigu vaikas nesugebėdavo mamai logine kalba paaiškinti, kodėl jam yra baisu, arba kodėl mama turėtų atsižvelgti į jo baimę – o kuris vaikas tai iš tiesų galėtų?! Taip ir lieka vidinis įspaudas – jeigu negali paaiškinti logiškai, iš ko kilo pavojus, nepasitikėk savo vidiniu pavojaus jutikliu, jis turbūs sugedęs. Ypač jei tėvai kartodavo, kad vaikas reaguoja perdėtai, yra per daug jautrus.

Taip korumpuota vidinė savisaugos sistema nesuveikia, kad apsaugotų nuo pavojingos būtybės, kuri turi žmogišką išorinį pavidalą.

Be to, narcizų aukos būna tokios ištroškusios meilės, kad netgi jeigu pajustų pavojų, jos negali atsispirti tai traukai, kurią sukuria narcizas. Jos negali nusisukti nuo narcizo, nes jų tikrasis kasdieninis gyvenimas yra per daug joms pačioms nepatrauklus. Todėl narcizas atrodo per didelė netektis. Nepamirškime, narcizas tuo metu žaidžia savo žaidimą išsitraukęs kozirius. O kadangi jie, kaip taisyklė, partnerių yra turėję palyginti nemažai, jie turi gerus įgūdžius. Taip ir skrenda kaip drugeliai į ugnį…

Kad nepatirtų per didelės vidinės įtampos, žmogaus psichika pasirenka selektyviai ignoruoti tam tikrą dalį vienas kitam prieštaraujančių realybės gabaliukų. Narcizo auka yra tokia silpna, ištroškusi meilės, kad pasirodžius žvilgančias plunkstans išskleidusiam povui, ji pasąmoningai pasirenka apsimesti, kad pavojaus signalų nėra. Taip psichika suveikia tam, kad žmogus galėtų toliau judėti norima kryptimi, t.y. vystyti santykius su narcizu, tačiau tuo pačiu kad neišprotėtų nuo per didelės skirtingų signalų patiriamos vidinės įtampos.

Šiems mechanizmams suveikus, narcizo ištransliuoti, kitą sykį ir labai ryškūs signalai, yra tarsi išbraukiami iš istorijos, lyg jų nebūtų buvę. Išmetami už borto kaip nereikšmingi, pavieniai, neesminiai. Tačiau jie yra. Ir netgi tuomet, kai tai tėra jausmas, kad “kažkas čia ne taip“, savimi ir savo pojūčiais pasikliaunančiam žmogui tai yra pakankamas pavojaus signalas. Kurio, kaip matyti, savo paties labui verta paisyti.

 

Narcizai visada išsiduoda

Narcizas negali be poros

“Man reikia susirasti moterį, kitaip išprotėsiu“, – pasakė vienas žmogus, kurį laikau narcizu.

Tai ne šiaip nekalta frazė. Yra kažkas tokio visai normalaus, kad žmonės poruojasi. Ieško vienas kito. Nori būti poroje, kartu, patirti bendrystę.

Narcizo atveju iš jo vidaus einantis spaudimas kuo greičiau susirasti porą yra kito lygmens. Jis patiria žymiai didesnę vidinę disharmoniją nei kiti, neuroripiniai žmonės.

Taip yra todėl, kad jie savo emocijas susireguliuoti gali tik kito, artimo žmogaus pagalba.

Vis paminiu, kad narcizai pagal emocinį išsivystymą yra užstrigę labai ankstyvame amžiuje. Kai vaikas yra mažas, jis nemoka pats susireguliuoti savo emocijų. Jo emocijų reguliatorius yra mama arba kitas artimas žmogus. Tėtis, močiutė, senelis. Kitas žmogus, kuris atjaučia ir supranta mažos širdelės skausmą ir vaiką paguodžia, nuramina, suteikia jaukumą ir taip vaikas, pasisėmęs iš kito žmogaus reikalingos energijos, nusiramina.

Todėl mažas vaikas, kai iš jo kieme atėmė kiti vaikai žaislą, arba kai nugriuvo ir nusibrozdino, pirmiausia bėga pas mamą. Taip vaikas naudoja mamą tam, kad susireguliuotų savo vidines emocijas, kurios jam tuo metu pasirodo per didelės, kad susitvarkytų su jomis pats.

Vaikui augant, jeigu jam mama ar kiti artimi suaugę žmonės suteikė pakankamai šilumos, apgaubė rūpesčiu, supratimu, nuramindavo ir paguosdavo, vaikas su laiku perima iš išorės gautą rūpestį ir meilę ir tarsi įsideda tai į vidų. Kai jis jau suaugęs, jis moka pats save paguosti, nuraminti, pats suteikti sau emocinį palaikymą ir save sušildyti iš vidaus. Jam nereikia kit žmonių, kaip emocinio stabilumo šaltinio išorėje.

Narcizai todėl ir tampa narcizais, nes kai jie buvo maži, jie negavo reikiamos šilumos ir atjautos iš savo mamos nei iš kitų artimų suaugusiųjų, todėl šis natūralus mechanizmas suardomas. Emociškai narsicistinė asmenybė taip ir lieka labai nebrandi. Ji nesupranta savo paties emocijų, nemoka sau suteikti emocinio palaikymo ir nusiraminimo. Todėl iš tiesų narcizas viduje yra labai nestabili asmenybė, kuri perdėtai susidirgina nuo mažiausio dirgiklio.

Narcizui pasaulis, kaip tam mažam vaikui, vis dar atrodo nesaugi, priešiška ir arši aplinka. Todėl jam reikia partnerio kaip išorinio įrankio savo paties emocijoms susireguliuoti.

Visi, ir neurotipiniai žmonės, nori turėti artimą žmogų, būti apkabinti, pajusti švelnumą ir jaustis mylimi. Tačiau to neturėdami, jie vistiek išlieka emociškai gana stabilūs, moka gana sėkmingai susidoroti su gyvenimo keliamais emociniais iššūkiais. Narcizas tuo tarpu be partnerės jaučiasi viduje taip ir likęs iš siaubo klykiantis vaikas, kurio neatėjo nuraminti mama. Tik atsakomybę už savo emocinę būseną jis perkelia nuo mamos ant savo partnerės.

Ne veltui narcizas santykių pradžioje jau būna taip greitai ir užtikrintai apsisprendęs, kad nori būti kartu. Nes rolę kitam žmogui jis yra paruošęs savo gyvenimo scenarijuje jau seniai. Jam buvo telikę tik surasti, kad apsiims ją atlikti. Užtai jam visai nėra poreikio pažinti savo būsimą žmoną. Vienintelis jai keliamas kriterijus – ar ji per draug drastiškai nesipriešina narcizui. Jeigu ji su narcizu nekonfrontuoja, įsipaišo į jo orbitą, narcizas ramus – jis žino, kad ir toliau viskas jam bus gerai.

Neveltui aš, kalbėdama apie narcizo partnerę, dažnai naudoju žodį auka. Nes narcizas ją iš tiesų nuolatos emociškai išnaudoja. Net jeigu jis niekada nepasakoja savo draugei ar žmonai problemų darbe. Jis tiesiog tikisi, kad ji savo elgesiu sunormalizuos jo vidines būsenas, jam sėkmingai toliau apsimetinėjant nugalėtoju prieš ją pačią. Pagrindinis veiksmas vyksta po vandeniu, dažniausiai to nesuvokiant abiems žmonėms.

Iš čia ir kyla nepagrįsti kaltinimai antroms pusėms, narcizų aukos jaučiasi taip, tarsi nuolatos turėtų vaikščioti basomis per stiklo šukes. Nes nežinai, kada turėsi atsiskaityti už nuodėmes, kurių nepadarei ir kada pratrūks perkūnas iš giedro dangaus.

O narcizą retai sutiksi be poros. Taip, kai kurie turi seriją santuokų. Bet nebūtinai. Gali būti ir viena santuoka, trunkanti dešimtmečius. Kol narcizo auka taikstosi su jai primesta role būti emocinio vampyro energijos šaltiniu.

28portrait_of_charlie_ventura_and_lilyann_carol2c_national_studio2c_new_york2c_n-y-2c_ca-_oct-_194629_28loc29_28547598727129

Nuotrauka iš Wickimedia

Narcizas negali be poros