Narcizo (-ės) malda

To nebuvo.

Jeigu ir taip, tai nebuvo taip blogai.

Jeigu ir taip, tai nieko čia tokio.

Jeigu ir taip, tai vistiek ne mano kaltė.

Jeigu ir taip, aš to nenorėjau.

O jeigu ir taip,

tai tu to nusipelnei.

(Šaltinis: facebook, išversta iš anglų k.)

 

animal beast big carnivore
Nuotrauka iš Pexels.com

 

Reklama
Narcizo (-ės) malda

Donaldas Trumpas – pavojingas narcizas

Nuo pat pirmo momento, kai tik buvo paskelbta, kad Donaldas Trumpas yra oficialus kandidatas į JAV prezidento postą, buvo daugybė nuomonių, kad jis – narcizas. Šiais laikais ši etiketė klijuojama dažnai, greitai ir praktiškai ant bet ko, todėl aš neskubėjau vertinti. Tai, kad jis taškosi į kairę – dešinę nepamatuotais pasisakymais, susipriešindamas beveik su visais žmonėmis, matėsi iš pat pradžių. Atrodo, tik išsižioja jis, ir dar vienas perliukas pigių pelės paspaudimų besivaikančiai žiniasklaidai. Tad pas jį tie perliukai žiro ir žiro, aš manau, dalis publikos savotiškai ir atbuko nuo to neapykantos ir įžeidinėjimų srauto.

O ir egocentrizmas tokio dydžio, kad vis stebėjausi, kaip tai gali tilpti į vieną žmogų.

Ir nors ne vienas mano labai gerbiamas žmogus, kurie iš esmės stipriai formuoja mano nuomonę apie narsicizmą kaip reiškinį, sakė, kad D. Trump´as yra narcizas, aš vis dar nenubraukdavau klaustuko prie šio klausimo. Iš esmės dėl to, kad tam, kad eitum į tokias pareigas kaip vienos didžiausių ir galingiausių valstybių pasaulyje prezidento, jau savaime reikia super geros nuomonės apie save, didelio pomėgio būti dėmesio centre, viešo privataus gyvenimo, galios troškimo ir t.t.

Tačiau keletas paskutinių į viešumą iškilusių faktų suformavo ir mano nuomonę šiuo klausimu. Dabar ir aš įsitikinau, kad kandidatas į JAV Prezidento postą ančiuko vardu iš komiksų yra pavojingas narcizas.

Garsus britų verslininkas Ričardas Bransonas savo internetiniame dienoraštyje paskelbė apie savo turėtą susitikimą su D. Trumpu. Jis rašo, kad šis susitikimas buvo netikėtas, nes jis nežinojo, apie ką bus kalba, bet jis jau buvo pakankamai didelis ir įtakingas verslininkas, dėl ko R. Bransonas su juo susitiko. Jį labai nustebino, kad pagrindinė susitikimo dalis buvo ne kalba apie kažkokius naujus bendrus verslo projektus, o apie tai, kad kažkada, kai Donaldas Trumpas paprašė kažkokių žmonių pagalbos, šie atsisakė jam ją suteikti. Na, normalus ribų nustatymo veiksmas, sakyčiau, sveiko elgesio pavyzdys. Tačiau kas labiausiai nustebino serą Bransoną buvo tai, kad D. Trumpas kalbėjo, kaip jis paskirs visą savo likusį gyvenimą tiems žmonėms sunaikinti.

Aš suprantu, kad visko gyvenime pasitaiko, ir mes esame visi turėję situacijų, kai kažkada kažkieno paprašėme pagalbos ir jos nesulaukėme, nors labai tikėjomės. Galbūt buvo skaudu, netikėta, galbūt kažkiek pagiežos ar neteisybės iki šiol nešiojamės užanty, arba bent jau neskubame šiandien patys padėti tiems žmonėms. Tačiau juk nekalbame apie tai per darbo pokalbį su būsimu darbdaviu ar su galimu partneriu, aptarinėdami bendrą projektą. Tuo labiau, nesikviečiame kuo žinomesnio žmogaus tam, kad papasakotume jam, kurių žmonių gyvenimus sunaikinti tapo mūsų gyvenimo misija. Apskritai, nedarome keršto mums neįtikusiems žmonėms mūsų gyvenimo strateginiu planu. Taip elgtis gali tik piktybiniai narcizai, patyrę narsicistinį sužeidimą.

Antras punktas, kuris galutinai paveikė mano nuomonę D. Trumpo narsicizmo klausimu – tai, kad jis praktiškai tiesiai šviesiai viešai pasisakė apie tai, kad pažeisti įstatymus tuo atveju, jei tai jam padės laimėti rinkimus, yra sveikintinas dalykas.

Būtent narcizai, patyrę narsicistinį sužeidimą, pajutę tariamą grėsmę savo atžvilgiu gali eiti taip toli, kad jie neturi jokių ribų. Kad jie gali net savo gyvenimą paskirti kitų žmonių žlugdymui. Tačiau įstatymai jiems irgi neturi jokios reikšmės, jeigu jie prieštarauja jų interesams.

donald_trump_barnstar

Nuotrauka iš Wickimedia

Tai nėra tik juokingos išvaizdos komedijinis personažas, rinkimų stebėtojams visame pasaulyje kuriantis nemokamą linksmą šou. Šis žmogus, jeigu taptų Amerikos prezidentu ir taip įgautų praktiškai neribotą politinę galią, jis nejaustų jokios ribos, kovodamas dėl jam neįtikusių žmonių. Šiems žmonėms nėra nieko švento, nėra jokie nuostoliai per dideli, nėra niekas per brangu, kas juos sustabdytų. Nei kitų žmonių gyvybės, gyvenimai, nei jų pačių vaikai, niekas. Todėl tai būtų labai liūdnos dienos ne tik Amerikos, bet ir visos žemės gyventojams.

Jie yra neprognozuojami blogąja prasme. Aš neturiu susidariusi nuomonės apie jo konkurentę, tačiau labai tikiuosi, kad jis prezidentu netaps. Kad jis prieš juo tapdamas įsigis pakankamai priešų, kad juo netaptų.

Jei norite daugiau sužinoti apie narcizus, sekite naujienas, kitų metų pradžioje turėtų pasirodyti pirmoji knyga apie narcizus lietuvių kalba. O jeigu jūsų situacija aštri ir negalite laukti, susisiekite dėl konsultacijos.

 

 

 

Donaldas Trumpas – pavojingas narcizas

Narcizai visada išsiduoda

Jeigu jūs esate turėję santykius su narcizais, pažvelgę atgal į savo patirtį, suvoksite, kad ženklai buvo nuo pat pradžių. Žinoma, tam turite būti su savimi brutaliai sąžininga.

Nors narcizas santykių pradžioje, kai jus dievino ir garbino, iš visų jėgų stengėsi elgtis nepriekaištingai ir tiesiog tobulai, tai vistiek buvo tik atliekama rolė, o ne tikrasis jis. Todėl per perdėtą meilės demonstravimą nori nenori prasimuša keisti dalykai, kurie ir yra pirmosios užuominos į tikrąją, t.y. narsicistinę asmenybę.

Esu tikra, jei nuoširdžiai, nepagražindama peržvelgtumėt savo patirtį nuo pirmų akimirkų su narcizu, kažkoks jo elgesys buvo gana aiškūs signalai, iš anksto pranešantys apie gresiančią bėdą.

Galbūt jis perdėtai stipriai sureagavo į jūsų elgesį, kurį jis priėmė kaip atstūmimą? Galbūt jau pačioje santykių pradžioje su nubaudė neperžengiamos tylos siena? Galbūt labai anksti pradėjo elgtis taip, tarsi jūs būtumėt daug artimesni, nei iš tiesų buvote. Galbūt kažkokioj situacijoj perdėtai aršiai, piktai ar kontroliuojamai reagavo į menką, kasdieninį jūsų poelgį? Galbūt kažkokie epizodai išdavė, kad jis buvo žiaurus su gyvūnais, kitų žmonių mažais vaikais. Galbūt jis buvo labai nepagarbus su aptarnaujančiu personalu? Gal tyčiojosi iš kitų žmonių? Galbūt jis demonstravo nesuvokiamai šaltą elgesį su savo šeimos nariais? Galbūt tam tikrose, kad ir nedidelėse situacijose, buvo nesuvokiamai šaltas kitų žmonių jausmams? Galbūt jo gyvenime yra per daug nepaaiškinamų aršių konfliktų arba su per daug šeimos narių nutrauktų santykių? Galbūt jam visi žmonės atrodo kaip idiotai?

Galbūt jis nuo pat pradžių agresyviai ir įžūliai reikalavo dėmesio? Galbūt susitikus po 15 metų prisipažino, kad jus myli, nors tuomet tebuvote susitikę labai epizodiškai? O gal jis per daug, nepaaiškinamai ir nelogiškai atsidavęs jums? Jau vien tik neaiškus fone atsiradęs jausmas, kad čia kažkas ne taip, ir yra pakankamas ženklas, kad čia tikrai yra kažkas ne taip.

Daugelis iš žalojančių santykių su narcizais ištrūkusių partnerių prisipažįsta, kad pačioje pradžioje tikrai buvo tas momentas, kai buvo aiškus jausmas, kad “kažkas čia ne taip“. Tačiau kadangi narcizas labai aktyviai pradinėje santykių fazėje užbombarduoja meilę liudijančiais poelgiais, tai bendrame fone tas jausmas dažniausiai ir lieka kaip tik momentinis.

confused_28587907205329

Anastazijos Rasputin nuotrauka “Sutrikusi“, Wickimedia

Narcizų aukos dažniausiai negali suformuluoti pačios sau, kas tuo momentu atrodė ne taip. Negali įvardinti, apibūdinti to jausmo, išreikšti žodžiais. Be to, visame aktyvaus meilės demonstravimo fone, joms pačioms tai pasirodo kaip noras be priežasties kabinėtis prie tobulo žmogaus. Jausmo neapčiuopiamumas irgi suvokiamas kaip svarus įrodymas mūsų loginei smegenų daliai, kad “turbūt aš čia išsigalvoju“. “Turbūt tiesiog negaliu patikėti, kad ir man taip gali pasisekti, tai ir kabinėjuosi be reikalo prie nuostabaus žmogaus“.

Kadangi narcizai instinktyviai ieško silpnų žmonių, jie išsirenka tuo metu sunkumus patiriančius žmones, kuriems tuo momentu kaip niekada reikia stipraus peties atsiremti. Iš vidaus einantis išorinio palaikymo poreikis verčia ignoruoti jaučiamus pavojaus signalus.

Mūsų kūnas yra labai sudėtingas ir jautrus mechanizmas. Daugelis iš išorės patenkančios informacijos yra nuskaitoma ir perdirbama pasąmonės lygmenyje, t.y. mums tuo metu patiems nesuvokiant apie mumyse vykstančius procesus. Kaip pavyzdys – jei žmogus taria vienus žodžius, o jo kūnas byloja priešingai, tai mūsų pasąmonė sugebės suvokti ir mums pasiųsti nerimo signalą. Nors tariami žodžiai atrodys logiški, atitinkantys aplinkybes ir t.t., t.y. loginiame lygmenyje mes nesugebėsime įvardinti, kas čia neatitinka. Tačiau gyvūninė smegenų galis, atsakinga už išgyvenimą, pajus pavojų ir pasiųs signalą “nešk kudašių“. Pavojaus jausmas bus patiriamas kaip nemalonus pojūtis, nepaaiškinamas jokiais akivaizdžiais loginiais argumentais.

Problema yra tame, kad narcizų aukos dažnai yra pačios augusios ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Kai nebuvo pakankamai atsižvelgiama į vaiko poreikius ir jausmus. Tėvai, kad jiems būtų patogiau, vaikui aiškino “nieko čia tokio“, kai vaikui buvo baisu. Arba “tu ne taip suprantai“, ar “vėl išsigalvojai“ vaikui sakant tiesą. Tokiu elgesiu vaikui buvo suformuotas sąlyginis refleksas nepasikliauti jo vidiniais pojūčiais. Jeigu vaikas nesugebėdavo mamai logine kalba paaiškinti, kodėl jam yra baisu, arba kodėl mama turėtų atsižvelgti į jo baimę – o kuris vaikas tai iš tiesų galėtų?! Taip ir lieka vidinis įspaudas – jeigu negali paaiškinti logiškai, iš ko kilo pavojus, nepasitikėk savo vidiniu pavojaus jutikliu, jis turbūs sugedęs. Ypač jei tėvai kartodavo, kad vaikas reaguoja perdėtai, yra per daug jautrus.

Taip korumpuota vidinė savisaugos sistema nesuveikia, kad apsaugotų nuo pavojingos būtybės, kuri turi žmogišką išorinį pavidalą.

Be to, narcizų aukos būna tokios ištroškusios meilės, kad netgi jeigu pajustų pavojų, jos negali atsispirti tai traukai, kurią sukuria narcizas. Jos negali nusisukti nuo narcizo, nes jų tikrasis kasdieninis gyvenimas yra per daug joms pačioms nepatrauklus. Todėl narcizas atrodo per didelė netektis. Nepamirškime, narcizas tuo metu žaidžia savo žaidimą išsitraukęs kozirius. O kadangi jie, kaip taisyklė, partnerių yra turėję palyginti nemažai, jie turi gerus įgūdžius. Taip ir skrenda kaip drugeliai į ugnį…

Kad nepatirtų per didelės vidinės įtampos, žmogaus psichika pasirenka selektyviai ignoruoti tam tikrą dalį vienas kitam prieštaraujančių realybės gabaliukų. Narcizo auka yra tokia silpna, ištroškusi meilės, kad pasirodžius žvilgančias plunkstans išskleidusiam povui, ji pasąmoningai pasirenka apsimesti, kad pavojaus signalų nėra. Taip psichika suveikia tam, kad žmogus galėtų toliau judėti norima kryptimi, t.y. vystyti santykius su narcizu, tačiau tuo pačiu kad neišprotėtų nuo per didelės skirtingų signalų patiriamos vidinės įtampos.

Šiems mechanizmams suveikus, narcizo ištransliuoti, kitą sykį ir labai ryškūs signalai, yra tarsi išbraukiami iš istorijos, lyg jų nebūtų buvę. Išmetami už borto kaip nereikšmingi, pavieniai, neesminiai. Tačiau jie yra. Ir netgi tuomet, kai tai tėra jausmas, kad “kažkas čia ne taip“, savimi ir savo pojūčiais pasikliaunančiam žmogui tai yra pakankamas pavojaus signalas. Kurio, kaip matyti, savo paties labui verta paisyti.

 

Narcizai visada išsiduoda

Narcizas negali be poros

“Man reikia susirasti moterį, kitaip išprotėsiu“, – pasakė vienas žmogus, kurį laikau narcizu.

Tai ne šiaip nekalta frazė. Yra kažkas tokio visai normalaus, kad žmonės poruojasi. Ieško vienas kito. Nori būti poroje, kartu, patirti bendrystę.

Narcizo atveju iš jo vidaus einantis spaudimas kuo greičiau susirasti porą yra kito lygmens. Jis patiria žymiai didesnę vidinę disharmoniją nei kiti, neuroripiniai žmonės.

Taip yra todėl, kad jie savo emocijas susireguliuoti gali tik kito, artimo žmogaus pagalba.

Vis paminiu, kad narcizai pagal emocinį išsivystymą yra užstrigę labai ankstyvame amžiuje. Kai vaikas yra mažas, jis nemoka pats susireguliuoti savo emocijų. Jo emocijų reguliatorius yra mama arba kitas artimas žmogus. Tėtis, močiutė, senelis. Kitas žmogus, kuris atjaučia ir supranta mažos širdelės skausmą ir vaiką paguodžia, nuramina, suteikia jaukumą ir taip vaikas, pasisėmęs iš kito žmogaus reikalingos energijos, nusiramina.

Todėl mažas vaikas, kai iš jo kieme atėmė kiti vaikai žaislą, arba kai nugriuvo ir nusibrozdino, pirmiausia bėga pas mamą. Taip vaikas naudoja mamą tam, kad susireguliuotų savo vidines emocijas, kurios jam tuo metu pasirodo per didelės, kad susitvarkytų su jomis pats.

Vaikui augant, jeigu jam mama ar kiti artimi suaugę žmonės suteikė pakankamai šilumos, apgaubė rūpesčiu, supratimu, nuramindavo ir paguosdavo, vaikas su laiku perima iš išorės gautą rūpestį ir meilę ir tarsi įsideda tai į vidų. Kai jis jau suaugęs, jis moka pats save paguosti, nuraminti, pats suteikti sau emocinį palaikymą ir save sušildyti iš vidaus. Jam nereikia kit žmonių, kaip emocinio stabilumo šaltinio išorėje.

Narcizai todėl ir tampa narcizais, nes kai jie buvo maži, jie negavo reikiamos šilumos ir atjautos iš savo mamos nei iš kitų artimų suaugusiųjų, todėl šis natūralus mechanizmas suardomas. Emociškai narsicistinė asmenybė taip ir lieka labai nebrandi. Ji nesupranta savo paties emocijų, nemoka sau suteikti emocinio palaikymo ir nusiraminimo. Todėl iš tiesų narcizas viduje yra labai nestabili asmenybė, kuri perdėtai susidirgina nuo mažiausio dirgiklio.

Narcizui pasaulis, kaip tam mažam vaikui, vis dar atrodo nesaugi, priešiška ir arši aplinka. Todėl jam reikia partnerio kaip išorinio įrankio savo paties emocijoms susireguliuoti.

Visi, ir neurotipiniai žmonės, nori turėti artimą žmogų, būti apkabinti, pajusti švelnumą ir jaustis mylimi. Tačiau to neturėdami, jie vistiek išlieka emociškai gana stabilūs, moka gana sėkmingai susidoroti su gyvenimo keliamais emociniais iššūkiais. Narcizas tuo tarpu be partnerės jaučiasi viduje taip ir likęs iš siaubo klykiantis vaikas, kurio neatėjo nuraminti mama. Tik atsakomybę už savo emocinę būseną jis perkelia nuo mamos ant savo partnerės.

Ne veltui narcizas santykių pradžioje jau būna taip greitai ir užtikrintai apsisprendęs, kad nori būti kartu. Nes rolę kitam žmogui jis yra paruošęs savo gyvenimo scenarijuje jau seniai. Jam buvo telikę tik surasti, kad apsiims ją atlikti. Užtai jam visai nėra poreikio pažinti savo būsimą žmoną. Vienintelis jai keliamas kriterijus – ar ji per draug drastiškai nesipriešina narcizui. Jeigu ji su narcizu nekonfrontuoja, įsipaišo į jo orbitą, narcizas ramus – jis žino, kad ir toliau viskas jam bus gerai.

Neveltui aš, kalbėdama apie narcizo partnerę, dažnai naudoju žodį auka. Nes narcizas ją iš tiesų nuolatos emociškai išnaudoja. Net jeigu jis niekada nepasakoja savo draugei ar žmonai problemų darbe. Jis tiesiog tikisi, kad ji savo elgesiu sunormalizuos jo vidines būsenas, jam sėkmingai toliau apsimetinėjant nugalėtoju prieš ją pačią. Pagrindinis veiksmas vyksta po vandeniu, dažniausiai to nesuvokiant abiems žmonėms.

Iš čia ir kyla nepagrįsti kaltinimai antroms pusėms, narcizų aukos jaučiasi taip, tarsi nuolatos turėtų vaikščioti basomis per stiklo šukes. Nes nežinai, kada turėsi atsiskaityti už nuodėmes, kurių nepadarei ir kada pratrūks perkūnas iš giedro dangaus.

O narcizą retai sutiksi be poros. Taip, kai kurie turi seriją santuokų. Bet nebūtinai. Gali būti ir viena santuoka, trunkanti dešimtmečius. Kol narcizo auka taikstosi su jai primesta role būti emocinio vampyro energijos šaltiniu.

28portrait_of_charlie_ventura_and_lilyann_carol2c_national_studio2c_new_york2c_n-y-2c_ca-_oct-_194629_28loc29_28547598727129

Nuotrauka iš Wickimedia

Narcizas negali be poros

Susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas

Skyrybos su narcizu – tai nepaprastos skyrybos. Skausmas, kurį patiria narcizų partneriai, yra dešimteriopas. Be atsisveikinimo su partneriu skausmo patiriama visa plotmė jausmų ir patyrimų, kurių nepatiria neurotipinių žmonių partneriai po skyrybų.

Be patirtų patyčių, sunaikinto ego, savigarbos ir savivokos, turbūt žiauriausia, ką narcizai padaro savo aukoms – tai savęs susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas jose. Visų santykių metu neprisiimdamas atsakomybės už viską, kas santykiuose blogai ir prisiimdamas visus nuopelnus už tai, kas yra gerai, narcizas atsakomybę už nesėkmes perkelia ant savo partnerio.

Kadangi narcizas nuo pat pradžių save pastato į stipresnio, kontroliuojančio partnerio vaidmenį, be to, pasitelkia puikius manipuliavimo sugebėjimus, dažniausiai jo partneris patiki, kad tai jis ir yra dėl visų bėdų kaltas. Ilgą laiką girdėdamas, kad yra nevykęs, niekam tikęs, praranda bet kokį pasitikėjimą savimi. Tokioje būsenoje narcizo partneris ima patirti dar daugiau nesėkmių ir situacijose, kurios tiesiogiai su narcizu nesusijusios.

Taip narcizo įkaltos į galvą “tiesos“ tarsi jam tik patvirtina, kad tas narcizas buvo teisus – jis tikrai nieko nesugeba. Šis per ilgesnį laiką susiformavęs tikėjimas padaro narcizo auką aklą, ji pati ima tikėti, kad yra nieko verta ir nieko savarankiškai nesugeba. O narcizui ramu, nes toks partnerio mąstymo šablonas įkalina jo partnerį ir neleidžia ištrūkti iš nuodingų santykių. Taip narcizas netiesioginiu būdu, implantuodamas į aukos smegenis aukai žalingą mąstymą, įgyjam jam būtiną kontrolę.

Pati didžiausia problema yra tame, kad aukos galvoje šis virusas įsisuka ir lieka veikti ir toliau, net kai santykiai su narcizu pasibaigia. Jis veikia ir daro žalą kol pora yra kartu, tačiau skyrybų metu viruso veikimas tarsi užsiturbina, dar sustiprėja. Savęs, gyvybinių jėgų netekęs narcizo partneris ypatingai sunkiai susidoroja su skirimosi procesu. Jeigu dar tai yra narcizas, kuris nutraukia santykius, viruso daroma žala dar labiau sustiprinama.

Netgi kai narcizo auka, pasiskaičiusi apie santykius su narcizu pagaliau suvokia, kas vyko jos gyvenime pastaruoju metu, tada ji pradeda savęs nekęsti už tai, kodėl buvo tokia kvaila, kodėl pasidavė niekšingoms manipuliacijoms, kodėl leido sunaikinti save ir savo gyvenimą.

Bet kuriuo atveju virusas toliau sukasi aukos galvoje, ir nors aukos jėgos, savigarba ir emocinė būsena yra labai žemame lygyje, implantuota virusinė programa toliau sukasi keldama tolimesnę žalą, nors bendra emocinė ir psichologinė būklė yra pavojingai žema.

Taip narcizai savo elgesiu suaktyvuoja kituose žmonėse esantį vidinį kritiką. Nuolatos maitindami kito žmogaus vidinį kritiką panieka, žeminimu, kaltės primetimu, jį maitina ir jis pučiasi. Augdamas virusas išstūminėja kitas, anksčiau aukai buvusias būdingas savybes – pasitikėjimą savimi, pasauliu ir ateitimi, pasitikėjimą kitais žmonėmis.

V0025634 A Christ-like figure seated in a boiling vat while a man wor

Salomon Trismosin paveikslas “Susinaikinimas“ (Wickimedia)

Kalbant kompleksinio potrauminio streso sindromo terminais, narico tikslas yra kuo ilgiau ir dažniau išlaikyti savo auką emocinio flashback´o būsenoje.

Labai svarbu suvokti, kad tai, kad jūs taip jaustumėtės, ir yra narcizo tikslas. Jis yra ramus – su juo ar be jo, esate bejėgis. Tai tik patvirtina narcizo nuomonę, kad esate be jo nieko vertas. Narcizui iš tiesų yra visiškai nesvarbu, kiek žalos jo elgesys pridarys jūsų gyvenime. Jis yra šaltas kaip robotas. Nes vienintelis tikslas, kurį turi narcizas – tai galia. Visa kita jam neturi jokios reikšmės.

Kol auka neturi žinių ir sąmoningai nesuvokia, kad toks virusas buvo jai sąmoningai ir sistemingai suinstaliuotas į jos mąstymą, tol virusas sukasi ir daro vidinį asmenybės naikinimo darbą iš vidaus ir be tolimesnio narcizo kišimosi.

Susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas

Komentaras straipsniui “Narcisizmas tampa viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų?“

Kai skaičiau straipsnį “Narsicizmas tampa viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų“, mane apėmė toks jausmas, kad kiekvienam sakiniui turiu antitezę. Kągi, teks rašyti. Pakrypęs tekstas yra ištraukos iš originalaus straipsnio, publikuoto Psichika.eu.

Ne vieną tyrimą atlikusių sociologų nuomone, šiuolaikiniams žmonėms yra būdingas polinkis į narcisizmą. Jį skatina naujosios technologijos ir socialinių tinklų plėtra, pakeitę žmonių bendravimą. Mokslininkai mano, kad narcisizmas taps viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų.

Mano nuomone, narsicizmas nėra nauja epidemija. Taip, šiuolaikinis pasaulis sudaro sąlygas būti matomiems ir reikštis viešai žymiai labiau nei anksčiau, bet tai gali daryti ir sėkmingai daro ne tik narsicistinių polinkių turintys žmonės, bet ir intravertai, kuriems atsistoti prieš minią žmonių ant bačkos gatvėje ir nuvesti juos į revoliuciją sapnuojasi gal tik naktį.

speaker_at_occupy_wall_street_2011_shankbone

Socialiniai tinklai nėra savaime narsicizmo priežastis. Tai yra tik terpė, kurią narcizai gali naudoti savo reikmėms tenkinti. Tačiau piktybiniams narcizams būdingos savybės išnaudoti kitus galėjo būti lygiai taip pat sėkmingai taikomos ir prieš kelis šimtų metų, kai buvo vergija ir žmogaus teisių nebuvimas leido jiems siautėti nepalyginti žiauriau nei dabar.

Labai tikiuosi, kad plintant žinioms apie vaikystės traumas ir kas yra pakankamai gera tėvystė, daugėja šeimų, kuriose vaikai turi jiems klestėti leidžiančią vaikystę, o ne psichologinę koncentracijos stovyklą, kurioje sužalojami visam gyvenimui.

Meilė savo atvaizdui

Terminas „narcisizmas“ anaiptol nėra naujas. Jau prieš du tūkstančius metų Ovidijus poemoje „Metamorfozės“ aprašė mitą apie jaunuolį medžiotoją Narcizą, kuris buvo labai gražus. Kartą medžiodamas jis vandenyje atsitiktinai pamatė savo atspindį ir jį įsimylėjo. Jaunuolis žiūrėjo į savo atvaizdą tol, kol numirė, nepajėgdamas pasitraukti iš tos vietos. Ten, kur jis stovėjo, išaugo gėlė, pavadinta narcizu. Šiandien narcizais vadinami save įsimylėję žmonės, kuriems gyvenime svarbiausia – jie patys.

Būti svarbiu sau pačiam nėra patologija. Atvirkščiai – tai sveikos psichikos požymis. Jeigu aš esu sau svarbus, tai aš rūpinuosi savimi, tenkinu savo poreikius ir dėl to jaučiuosi gerai, esu patenkintas savimi ir savo gyvenimu. Aš esu laimingas žmogus, dėl to kitiems malonu mane matyti, mano patenkintos akys pasitinka ir kitus žmones su meile. Tai yra ne narcizo, o sveikos psichikos žmogaus portretas.

Autorė šia pastraipa tarsi teigia tarp eilučių, kad yra blogai būti svarbiu sau pačiam. Narsicizmo esmė yra ne tame, kad narcizui jis yra svarbiausias. Narsicizmo esmė yra tame, kad narcizas, norėdamas įrodyti sau pačiam, kad jis yra svarbus, savo poreikiui tenkinti išnaudoja kitus žmones. Ir tai daro juos puldamas, žemindamas, versdamas elgtis ir kalbėti prieš jų valią, menkindamas, fiziškai ir sukeldamas žalą kitiems žmonėms.

Paprastai narcisizmą, kuris yra ne patologija, o tiesiog psichologinė savybė, visuomenė smerkia.

Įdomu, kas spaudinėja Like Facebooke, kol visi smerkia?

Totalitarinėse visuomenėse bet kokios narcisizmo tendencijos būdavo užgniaužiamos, bet kokios individualizmo apraiškos visaip smerkiamos, žmonėms teigiama, kad gėda išsiskirti iš minios, kad reikia savo interesus aukoti dėl daugumos.

Individualizmas ir narsicizmas yra du skirtingi dalykai. Aš galiu būti išskirtinė asmenybė, rašyti eiles, vaikščioti labai originaliai apsirengusi ir visaip kaip būti individualybe, kol aš neverčiu kitų žmonių tenkinti mano poreikius būti žymia, garbinama ar žinoma, tol čia ne narsicizmas.

Manau, kad totalitarinėse visuomenėse narcizui yra puikios sąlygos klestėti. Kadangi narcizai paprastai dėl savo asmeninių savybių gerai lipa karjeros laiptais ir pasiekia aukštų postų, juose totalitariniuose režimuose yra nevaržoma laisvė reikštis visiems blogiausiems narcizams. Diktuoti savo nuomonę ir tikėtis, kad ji bus beatodairiškai priimama ir garbinama kartu su ją išsakiusiu asmeniu. Jeigu ne, nevaržomos sąlygos naikinti savo priešus.

Šiandien visur teigiama, kad pirmiausia reikia mylėti save, o tik paskui visus kitus. Ši mintis gal ir nėra bloga, bet kur ji gali nuvesti?

Ši mintis yra visiškai teisinga. Žmogus, mylintis save, yra ne narcizas, o narcizo priešingybė. Toks žmogus sveikai patenkina savo gyvybinį poreiki jaustis, kad “su manim viskas iš esmės gerai“. Tai yra jo vidinis jausmas, tarsi žinojimas. Jis gyvena remdamasis šiuo baziniu įsitikinimu.

Narcizas tuo tarpu, atvirkščiai, jis verčia kitus žmones sistemingai elgtis taip, kad jų žodžiai ir elgesys įrodinėtų narcizui, kad su juo ne tik kad yra viskas gerai, bet kad jis yra geresnis už kitus. Sveikos vidinės nuostatos nebuvimas verčia narcizą bet kokia kaina, net jei reiktų taikyti prievartą prieš kitus žmones, ieškoti perdėto savęs patvirtinimo išorėje.

Narcisizmo pradmenys – šeimoje

Šiuolaikiniai tėvai vaikams nuolatos kalba apie jų unikalumą. Jei trejų metų vaikas gali padeklamuoti porą eilėraščių ir nupiešti kreivą namelį, jis skelbiamas vos ne genijumi. Skųsdamasis dėl konfliktų vaikų darželyje arba mokykloje, vaikas gali išgirsti: „Tu juk toks geras ir protingas, o jie visi – kvailiai, nekreipk dėmesio!“ Štai jis ir įpranta laikyti save „išrinktuoju“, o kitus – „kvailiais“.

Narsicizmo pradmenys tikrai yra šeimoje. Ir iš tiesų pagyros pastaruosius dešimtmečius buvo vyraujanti vaikų auklėjimo kryptis. Tačiau, mano nuomone, ne nepagrystos pagyros yra tikroji priežastis, lemianti narsicizmo kaip asmenybės sutrikimą išsivystymą. Pagyros gali prisidėti, tačiau tam, kad taip stipriai paveikti asmenybės vystymosi eigą, kad ji sutriktų, reikia kažkokio žymiai stipresnio veiksmo.

Ir tai perdėta vaiko kritika, baudimas, tėvams nepriimtinų vaiko savybių visiškas atstūmimas. Pavyzdžiui, jei berniukas verkia, tėvas jį sumuša. Jei šalia tokio perdėtai žiauraus elgesio su vaiku, jam pademonstravus tėvams nepriimtiną jo asmenybės pusę, kartu eina meilės ir dėmesio davimas tik už ypatingus pasiekimus, tai jau supurena deramą dirbą narsicizmui. Pavyzdžiui, tas pats žmogus, apie kurio sumušimą kątik papasakojau, jį tėvai išleido į mokyklą dviem metais anksčiau nes jis buvo toks protingas, kad jau sprendė mokyklinius uždavinius, būdamas 4 metukų amžiaus. Jis prisimena, kaip tėvai žavėjosi jo genealumu, tačiau daugelį mokyklos metų prisimena kaip košmarą, nes teko nuolatos kovoti su vyresniais už save ir jėgos buvo nelygios. Jį tėvas primušė, žinoma, kai jis parėjo namo verkdamas dėl to, kad jį nuskriaudė vyresni klasiokai.

Žemos savivertės žmonių virtuali sėkmė

Vystantis aukštosioms technologijoms, narcizų gyvenimas gerokai palengvėjo. Juk dabar nėra būtina aplinkiniams rodyti tikrąjį veidą, norint gauti dėmesio porciją. Tarkime, „Facebook“ kasdien apsilanko 936 mln. lankytojų. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, socialiniais tinklais dažniausiai žavisi būtent narcizo polinkių turintys žmonės.

Narcizams būdinga bandyti pasirodyti geresniems, protingesniems, sėkmingesniems, negu yra iš tiesų. Jei narcizas apsilankė kokioje nors prestižinėje vietoje, pavyzdžiui, elitiniame klube, būkite tikri – jis paskyroje būtinai paskelbs dešimtį labiausiai vykusių nuotraukų, kad kiti jam pavydėtų. Net jei ten pateko visiškai atsitiktinai. Narcizai labai mėgsta fotografuoti savo mašinas ir butus net jei juos išsinuomojo arba nusipirko už skolintus pinigus. Dar narcizai ypač mėgsta asmenukes. Fotografuojasi su žinomais žmonėmis (kurie veikiausiai vėliau nė neprisimins savo atsitiktinio pažįstamo) arba palydovais, turinčiais visus aukščiausios klasės atributus: vyras gali nusifotografuoti su gražia ir gerai apsirengusia modelio tipo mergina, moteris – su ponu brangiu kostiumu, stovinčiu prie bentlio… Ir tai visai nereiškia, kad jų santykiai yra artimi.

Aprašytas elgesys yra narsicistinis. Tačiau jeigu tai yra vienintelė žmogaus narsicizmo apraiška, tai nieko čia baisaus. Kiti tokie patys tuštučiai tas nuotraukas laikina ir žavisi arba pyksta. Esmė yra tokia, kad žmogus, įkeldamas nuotrauką į Facebook nors ir ieško popierinės šlovės, jis niekam nedaro nieko blogo. Kas nori, tas ir spaudinėja mygtukus po tokia nuotrauka. Kol tai vyksta laisvanorišku pagrindu iš visų pusių, tol viskas yra tvarkoj ir gali vykti kiek tik nori.

Tačiau jeigu jus kažkas apšmeižė jūsų bendram draugui vien dėl to, kad nepaspaudėt “patinka“ prie 7 selfio per dieną, tai jau yra trikampio kūrimas norint jums atkeršyti už tai, kad nesušėrėt narcizo ego virtualaus torčiuko gabalo. Ne selfiai ir ne paskui tuštybę nusitęsusios eilės yra problema. Problema yra ten, kur vienas žmogus taiko spaudimą tam, kad priverstų kitą žmogų elgtis taip, kaip tas nenori vien tam, kad išpūstų savo reikšmingumą.

Įdomu tai, kad tie žmonės, kuriuos pažįstu asmeniškai, kurie, mano nuomone, turi stipriai išreikštų narcizo bruožų, pusė jų apskritai neturi facebooko paskyros. Kita pusė facebooką naudoja, tačiau itin apdairiai skelbia asmeninę informaciją. Taip, pastarieji tikrai naudojasi socialiniu tinklu įspūdžiui apie save formuoti. Ir nors jų keliamos nuotraukos yra tikrai atrinktos kaip gražios, tai nėra žmonės, kurie tai daro įkyriai dažnai.

Narcizai taip pat mėgsta pasakoti apie sėkmę ir gyvenimo įvykius, net nereikšmingus, kaip darbo vakarėlis arba vakarienė restorane, ir reikšti gilias mintis, dažnai kur nors nusirašytas. Jie nepraleis progos išreikšti nuomonę bet kokiu klausimu – tik tam, kad ką nors pasakytų.

Dar klausimas, kame daugiau žalos, kalbėti apie savo sėkmes ar nepaliaujamai dejuoti, kas yra būdinga lietuvių kultūrai. Manau, šioje situacijoje skiriamasis bruožas turėtų būti, ar jūs, bendraudami su žmogumi, pakaitomis gaunate kalbėti ir esate išklausytas maždaug tiek pat, kiek leidote kalbėti ir klausėte kito. Chronometru matuoti nebūtina, bet jeigu prabendravote su žmogumi 3 valandas ir iš jų maždaug 1,5 val. kalbėjo jis apie savo pasiekimus ir sėkmę, ir tiek pat laiko jūs apie savo nesėkmes, ir jus išklausė, vadinasi, bendraujate ne su narcizu. O apie ką kalbate ir jo klausote, renkatės jūs patys. Ir ar vėl eisite susitikti klausyti narcizo monologų antrą kartą.

Apibendrinant, socialiniai tinklai ir jų plėtra nėra narsicizmo epidemijos priežastis. Tiksliau, netgi pačios epidemijos nėra. Tiesiog narsicizmas kaip reiškinys yra įvardinamas, aiškiau suvokiamas, apie tai daugiau kalbama. Todėl ir susidaro įspūdis, kas anksčiau to nebuvo, o dabar yra.

Narcizai buvo visais laikais, tik anksčiau tai būdavo nurašoma konkretaus žmogaus charakteriui.

Na, o straipsnis mane nuvylė, nes jame neradau nei vieno teisingo sakinio. Nors visi sakiniai parašyti gramatiškai teisingai, iš esmės jo vertės tik tiek, kaip kad pasakyti, kad viskas, kas geltona yra kiaušinienė.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotraukos iš Wickimedia

Kame problema, kad žmonės deda daug selfių į Facebook´ą, taip ir neatskleista. Na, tingisi visus laikinti, teisingai. Mano akimis, vienintelė reali su tuo susijusi problema yra ta, kad daugybei duomenų saugoti reikalingi dideli duomenų centrai, ir jų aušinimas prisideda prie klimato atšilimo.

 

Komentaras straipsniui “Narcisizmas tampa viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų?“

Juodai baltas mąstymas

Ne viename straipsnyje esu skaičiusi, kaip toks suabsoliutintas mąstymo būdas laikomas mąstymo klaida. Jei gerai pamenu, tą skaičiau ir Michail’o Litvak’o knygoje “Kaip sužinoti ir pakeisti savo likimą“. Ten jis plačiai rašo apie mąstymo klaidas.

Beje, anksčiau, kai dar kaip tipinė nuo santykių priklausanti, bandžiau pakeisti kitus žmones, ir kišau šią knygą paskaityti vienam iš mano narcizų, tai jis labai aktyviai išsisukinėjo.

Matyt, kažką nujautė, nes būtent toks, be atspalvių, mąstymas yra būdingas narcizams. Dar būna, kad paaugliams ir vaikams būna. Tai tik įrodo, kad narsicistinis būdas yra tam tikros asmenybės dalies užstrigimas vaikystėje.

face

Narcizai įvykius, žmones, pasaulį suvokia tik arba kaip baltus arba juodus. Arba dievina žmogų ir mano, kad jis yra šventasis be dėmelės, arba mano, kad jis yra piktavalis, kuris siekia jo sunaikinimo ir nuo jo reikia gintis atominėmis bombomis.

Šį asmenybės sutrikimą turintys žmonės nepažįsta vidurio. Kad yra ir geltona, ir raudona, ir labai daug violetinės atspalvių. Kad kitas žmogus yra labai geros širdies, tačiau labai išlaidus. O dar kitas yra griežtas, bet teisingas. Jie atspalvių nemato.

Todėl derybos su narcizais yra neįmanomos nei asmeniniame, nei darbiniame kontekste. Nes kompromisas yra panašesnis į skiautinį. Kur vienas auditinio gabalas vienokio rašto, o kitas – kitokio. Vienas punktas naudingesnis vienai pusei, kitas -kitai. Vienoje situacijoje vienas nusileido, kitoje – kitas. To narcizas nesupranta. Jeigu bent vienu punktu nusileisti tenka jam, visas sąrašas jo galvoje pavirto į juodą. Jis traktuoja kaip pralaimėjimą, ir tas, prieš kurį tai įvyko, irgi tapo blogas.

Žinau narcizų, kuriems vienas žodis ne toks, ne taip pažiūrėjo, ne tą pasakę, ko jam tuo momentu reikėjo ir viskas, priešas visam gyvenimui. Narcizai suvokia šią žemę ir šį gyvenimą kaip labai pavojingą vietą, kur už kiekvieno kampo tyko mirtinas pavojus. Tokia scena tiktų siaubo filmui. Todėl juodą spalvą narcizas įžiūri dažniau nei baltą.

Baltą mato tik sudievinimo laikotarpiu, dažniausiai kai įsižiūri merginą ar vaikiną, pradinėje pažinties fazėje. Kai narcizas pamano, kad šitas žmogus yra visa tai, ko jam taip šiame gyvenime trūko, ir kuris jį išgelbės iš jo paties galvoje vykstančios siaubo filmo scenos.

Apie tai, kada laikinas baltasis persiverčia į neišplaunamą juodąjį – atskirame įraše. Sekite spaudą, taip sakant.

Juodai baltas mąstymas