Neteiskite savęs, kad užkibote ant narcizo kabliuko

Kai jau sužinojote apie visą narcizo funkcionavimo sistemą, pamatėte, ant ko pastatyta visa jo asmenybė, tiksliau išorinis fasadas, pateikiamas kaip asmenybė, staiga tarsi praregėjote. Ir tiesa pasirodė labai karti.

Kai pamatėte, kad jis tiesiog TOKS YRA, žvilgsnis natūraliai nukrypsta į save – kaip aš galėjau būti tokia akla? Tokia naivuolė? Tokia kvailiukė? Kad mane taip lengva apkvailinti? Kaip aš taip, gyvenau kreivų veidrodžių karalystėje, o maniau, kad gebu kiaurai permatyti kiekvieną žmogų? Tai ką, aš jau visai durna, ir negaliu net pasitikėti savo pačios akimis? Savo pačios pasaulio suvokimu, jeigu mane taip lengva apvyniot aplink pirštą???

Glovani Maglo nuotrauka “Ašaros ir nusivylimas“ iš Flick.com

Neteiskite savęs.

Yra kelios priežastys, kodėl taip atsitiko. Ir beje, jeigu tai, ką patiriate, atitinka tai, kas parašyta čia, vadinasi, taip atsitiko ne jums vienai.

Visų pirma, narcizo taktikos yra tokios ištobulintos, kad jos tikrai VEIKIA. Galima sakyti,

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

vienintelis dalykas, ko narcizai mokėsi, kruopščiai studijavo ir nuolatos praktikavosi, ir yra jų gebėjimas daryti poveikį kitiems žmonėms. Ir jie tai darė nuo mažų dienų! Kasdien, kiekvieną akimirką. Pripažinkime, tai yra aukšto lygio meistriškumas. Ir jis tikrai veikia! Ir paveikė ne tik jus, bet ir daugybę kitų žmonių. Todėl ir iki šiol daugybė aplinkinių vis dar mano, kad narcizas yra nuostabus žmogus!

Antra, jeigu jūs likote su juo santykiuose ilgiau, negu kai tik pasimatė jo monstriškumas, yra ir dar viena priežastis, kodėl jūsų romanas nenutrūko pačioje pradinėje stadijoje. Atsisukite ir gerai gerai įsižiūrėkite į žmones, kurie jus augino vaikystėje. Tėvus ar kitus globėjus, pas ką augote. Ir kas užėmė svarbią vietą jūsų gyvenime kai dar buvote vaikas. Bent vienas iš jų turėjo būti narcizas. Jei labai gerai įsižiūrėsite, pamatysite.

Kaip tai susiję su jūsų santykiais su dabartiniu narcizu? Pirma, tik susitikusi su narcizu ir dar jo gerai nepažindama, iš karto pasijautėte su juo gerai. Daug daug geriau negu su kitais. Todėl, kad mes sugebame nuskaityti daug daugiau subtilios informacijos, nesu sugebame jos suvokti racionaliai. Mūsų antenos nuskaitė – “jis savas“. Tiesiog jam dar net neatskleidus savo tikrojo veido, jūsų kūnas ir pasąmonė pajuto, kad patekote į pažįstamą lauką. Todėl tarsi be jokios priežasties su šiuo žmogumi iš karto pasijutote gerai. Vien todėl, kad patekote į pažįstamą teritoriją, kurioje buvote daug kartų, užtai ir pajutote jam, kad jis – “savas“.

Emocijos, pajautimai, emocinė kūno atmintis mūsų elgesį kontroliuoja daugiau, negu mes tą suvokiame. O racionalusis protas jau po to sugalvojo priežastis, kodėl jis atrodo toks nuostabus. Dar pridėkite narcizo giesmę, ir prašau – protas jau net “žino, kodėl“.

Kitas dalykas, kodėl svarbi mūsų ankstyvoji patirtis su kažkuriuo iš narcizų tėvų, yra tas, kad tuomet, kai pradėjo lįsti į paviršių narcizo triukai, manipuliacijos ir kitos grožybės, kadangi mes buvome tai išgyvenę ir patyrę nuo mažens, pas mus tuomet nesuveikė aliarmo signalai. Žmonės, nepatyrę narsicistinio išnaudojimo vaikystėje, ir nepriėmę to kaip normalaus gyvenimo reiškinio, tik išlindus pirmiems narcizo “žiedeliams“, reaguoja labai stipriai ir iš karto pasišalina nuo tokio žmogaus, pamanę, kad su juo kažkas rimtai netvarkoj.

Vera Buhl nuotrauka iš Wickimedia Commons

Deja, vaikai, buvę narsicistinių tėvų išnaudojimo aukos, matę ir patyrę manipuliacijas savo kailiu nuo mažens, neturi vidinės sistemos, informuojančios apie iškilusį pavojų. Taip, jiems tai nepatinka, žinoma. Jei buvote su narcizu, žinote, kokias kančias patyrėte ir ką jums tai kainavo. Tačiau pradinis signalas “jis savas“ vėliau nebeleidžia normaliai aktyvuotis aliarmo sirenoms (kurios beje, ir taip tėvų sugadintos) tuomet, kai narcizas pradeda manipuliuoti, žeminti, skaudinti ir pan.

Dar viena priežastis, kuri vėlgi susijusi su ankstyvąja patirtimi su narcizais, ir kuri lemia santykių su jais užmezgimą, yra tai, kad keistoje terpėje, kuri susikuria tarp narcizo ir jo partnerio, tokiam žmogui yra įprasta būti nuo mažens. T.y. ji nemaloni, bet kažkokia tokia pažįstama, tokia tarsi sava. Ne ideali, bet žinoma.

Tai greičiausiai yra tos pačios priežasties kita pusė, kodėl staiga suvokus apie narcizus, jų veikimo principus, apima toks siaubas. Mes ne tik prarandame gyvenimo partnerį, artimiausius santykius, ateities planus ir įsivaizdavimą apie ateitį, mes staiga pamatome ir ką jis darė su mumis.

Dar daugiau, mes staiga pamatome, ką leidome su savimi daryti. O baisiausia – tuomet suvokti, kad kažkas su manimi iš esmės negerai. Kad aš užaugau nuo mažens be kažkokių svarbių vidinių aliarmo sistemų. Kad leidau taip toli išsivystyti santykiams su narcisu, nesuvokdama, kas čia darosi. Ir kokia mano pačios atsakomybė šioje istorijoje.

Neteiskite savęs. Jūs nekalti, kad gimėte tėvams, iš kurių vienas yra narcizas. Neteiskite savęs. Tai ne jūsų kaltė, kad tėvai savo elgesiu išgadino jūsų vidines sistemas, kurios vėliau reguliavo jūsų partnerio pasirinkimą. Neteiskite savęs. Jūs nežinojote ir negalėjote žinoti. Tai, ką mes matome nuo mažens, dedamės ir  galvas ir širdis be jokio filtro, tik su etikete: “toks yra pasaulis“. Toks buvo jūsų tėvų pasaulis.Todėl toks jis atrodė ir jums, kol neperskaitėte to, ką perskaitėte čia. Nuo šiol jūsų pasaulis bus kitoks.

Ir tebūna tai į gera.

Paulos nuotrauka “Viltis“ iš Flick.com

Kodėl sunku pamiršti narcizą

Net išsiskyrus su narcizu yra nelengva jį pamiršti. Dėl daugybės priežasčių.

Pirmiausia dėl to, kad savo juodą darbą daro trauminis prisirišimas. Tai toks keistas efektas, kai kuo stipresni kartu patiriami jausmai, tuo labiau mes prisirišame prie tų žmonių, kurie tuos stiprius jausmus sukėlė. Deja, įskaitant ir blogus jausmus…

Dar, tai, ką patiriame su narcizais tuo laikotarpiu, kai narcizas mus užkelia ant pjedestalo, yra su niekuo nepalyginami jausmai. Tai yra dievinimas, liaupsinimas, grožėjimasis, nepertraukiamas dėmesio rodymas, tiesiog meilės bombardavimas. Tai pakylėja, nuneša, apsvaigina ir, jei atsiduodame procesui ir jausmui, leidžia išgyventi su niekuo nesulyginamas emocines aukštumas.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Įdomiausia yra tai, kad būtent tuo laikotarpiu mes patikime, kad narcizas ir yra toks žmogus, kuriuo dedasi esąs pirminiame, dievinimo etape. Po to sekantys metai ir dešimtmečiai atrodo kažkoks nesusipratimas, kažkokia klaida, momento nesėkmė, susiklosčiusios aplinkybės ir visa kita. Mes vistiek giliai širdyje tikime, kad tas žmogus iš tiesų ir yra tikrasis tas, kuris mus kėlė į padanges…

Todėl, net išsiskyrus su narcizu, yra labai nelengva pamiršti šiuos žmones. Visi kiti pabendravimai su kitais žmonėmis atrodo kažkokie prėski, kažkoki be skonio, nenatūralūs, tarsi netikri, negyvi, tarsi pritempti, be kibirkštėlės, pakylėjimo…

Kartą patyrę pakylėjimą, kurį sukelia narcizo taktika “meilės bombardavimas“, mes nebegalime to pamiršti. Mūsų vidus prisimena ir trokšta to vėl ir vėl. Čia kaip su narkotikais. Pirmą kartą yra nuostabu ir nepakartojama, užveža kaip reikiant. To neįmanoma pamiršti. To norisi vėl ir vėl.

Deja, kaip ir su narkotikais, su laiku tai tampa didžiausiu prakeikimu ir didžiule mus naikinančia jėga… Ir efektas labai panašus. Apie ilgalaikių santykių su narcizu pasekmes vis kaupiuosi iparašyti atskirą įrašą. Jis tikrai išvys dienos šviesą. Nes jaučiu, kad rašysiu apie juos tol, kol nesurašysiu visko, ką žinau apie šiuos sutvėrimus…

Ne, narkotikų jokia forma aš neragavau. Iš kur žinau tada? Ogi iš šio multiko.

Kodėl taip sunku palikti narcizą?

Esu labai daug rašiusi, kaip elgiasi narcizas ir sukėlusi ne vieną skausmo dūrį į savo skaitytojų širdis. Atleiskit man už tai…

Vistiktai netgi suvokus, kas vyksta su narcizu, visai nėra lengva imti ir išsiskirti. Ne tik dėl to, kad norisi viską nuneigti ir vengti labai skaudžios realybės, ir net ne tik dėl to, kad baisu, kas būtų išsiskyrus.

Žmogaus smegenys per visą evoliucijos laikotarpį yra pripratusios vengti skausmo. Nes skausmas – tai greičiausiai kažkas labai pavojingo, galbūt netgi pavojinga gyvybei. O būnant su narcizu, tai, žinoma, blogai, bet toks žinomas, kontroliuojamas blogis.

Iš tiesų gyvenimo su narcizu pasekmės yra labai ir labai blogos, bet apie tai parašysiu atskirai išsamiau. Be didelių išvedžiojimų – tai kiekvieną dieną paneigti jausmai, slopinamas pyktis ir pan. Gaunasi kaip su tom varlėm. Jei įmeti į verdantį vandenį – jos iššoka. O jeigu keli temperatūrą po vieną laipsnį, jos prisitaiko ir kažkokiu momentu tiesiog išverda.

Taip ir su narcizu, jo partneris – ar tai tu? – vengia skausmo. Tiksliau, to žmogaus smegenys. Ypač jeigu ji turi vaikystės traumą būti paliktam. Dažniausiai ši trauma ir yra viena iš rimtų priežasčių, kuri tapo vartais narcizui įeiti į jūsų gyvenimą. O taip pat ir kliūtimi jums iš jo išeiti.

Nes skausmas, kuris kyla būnant vienai, atrodo nepakeliamesnis, nei  skausmas būti emociškai puldinėjama, žeminama žodžiais ar virtuoziškomis užuominomis, būti konroliuojamai ir nuolatos girdėti prikaišiojimus apie tai, kad kažką padarei blogai.

Kokia išeitis iš situacijos, kurią reguliuoja už mūsų valią galingesni instinktai? Lisa A. Romano, nagrinėjanti šiuos klausimus, sako – padaryti taip, kad skausmas būti su netenkinančiu partneriu būtų didesnis už skausmą išeiti. Pavyzdžiui, jeigu partneris neištikimas, pasidėti savo partnerio ir jo meilužės nuotraukas šalia ir į jas žiūrėti. Arba pauostyti tuos baltinius, su kuriais jis greičiausiai ėjo pas ją.

Žodžiu, ne tik nebėgti nuo realybės, o į ją atsisukti ir ją suvokti. Leisti sau patirti iš to kylantį skausmą. Gali būti, kad labai greitai būsite pasiruošę susikrauti lagaminus.

Florencia Mamani nuotrauka iš Flickr.com

Narcizas siekia suknisti smegenis

Gaila, bet tai yra visiškai neperdėtas pasisakymas. Ir net ne metafora.

Pats atviriausias narcizas, kurį gerai pažinojau, tiesiog toks klasikinis vadovėlinis narcizas, niekada neslėpė, kad siekė įdėti jam naudingas mintis į kitų žmonių galvas. Ne tai, kad neslėpė, o ne sykį, man pasakodamas kažkokią savo istoriją, aiškino, ką jisai pasakė, ir kokį jausmą ar mintį tai turėjo sukelti kito žmogaus galvoje. Jis, žinoma, labai didžiavosi savo puikiais manipuliavimo įgūdžiais.

Vieną kartą, jis man kažką aiškino, ir pasakė vieną frazę: “taigi, tu gali galvoti, kad…“. Tai buvo absoliučiai tiesiai šviesiai suformuluotas pasiūlymas ką man reiktų galvoti. Net neslepiant, kad jis ir nori į mano galvą įdėti savo minčių. Be abejo, tos naujos mintys turėjo man padėt mąstyt apie situaciją kaip apie daug geresnę, nei kad iš tiesų buvo.

Tada labai nustebau ir suklusau. Oho, pagalvojau, dar niekas man taip tiesiogiai nesiūlė minčių iš mano galvos išorės įsidėti į vidų. Tada dar nebuvau išsiaiškinusi, kad to žmogaus asmenybė turi labai daug narsicistinių savybių. Pasirodė labai keistas toks pasiūlymas.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Aš save laikau kūrybinga ir išradinga asmenybe, be to, man labai įdomu suvokti, kaip veikia pasaulis, žmonės, mechanizmai, reiškiniai. Manau, kad savo analitinius sugebėjimus esu gerai išlavinusi. Tuo labiau minčių trūkumu niekada nesiskundžiau. Informaciją iš išorės priimu tiek, kiek praleidžia mano filtras, dažnai jaučiuosi jai gana imli. O jau pasidaryti išvadas mėgstu pati. Tai siūlymas prasidaryti galvą ir įsidėti kito žmogaus minčių man pasirodė labai keistas.

Dabar kai galvoju, kiti mano pažįstami narcizai, tiek atviresni, tiek slaptesni, irgi savo elgesiu

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

siekė kontroliuoti mano elgesį. Būtent kontroliuoti. Kartais primityviais agresijos protrūkiais, kartais per emocinį spaudimą ir tarsi nuorodas, kad aš esu kažkokia nepakankama, kad darau daug dalykų blogai.

Atviros agresijos protrūkiai tai ką čia ir neaiškinti – kažką tik pradėjai sakyti ar daryti, ir, toks jausmas, kad nespėjau dar burnos praverti, ar kojos “neteisinga“ kryptim pastatyti, jau ir matai prieš akis arba prie ausies plačiai pražiotus nasrus, iš kurių kartu su seilėm liejasi lava bei sklinda parako kvapas.

Sumenkinimas, suponavimas, kad tu taip elgdamasi esi kažkokia nenormali, kvaila, nepakankama, gėdingai niekinga ir pan. Pavyzdžiui, užduodavau klausimą, kuris turėtų man paaiškinti konkrečias detales, kodėl čia taip, o ne kitaip, t.y. daugiau informacijos, o tuo pačiu ir aiškumo situacijai, labai dažnai sulaukdavau tokios replikos atgal: “nu ką čia apsimeti durnele, kad nesupranti?…“. Ir suraukto veido, suprask, man žema šnekėti su tokiomis nesusivokėlėmis. Arba, nesiimsiu net aiškinti tokiems kvaileliams kaip tu.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Bet įdomu yra tai, kad iš to paties žmogaus dažnai kitose situacijose girdėdavau, kad esu protinga, todėl šis sakinys greičiausiai reiškė “tu esi ir taip labai protinga, pati susivoksi, jei tikrai tokia protinga ir esi, kaip kad aš tave laikiau“. Tai yra gryniausias, švariausias ir gražiausias manipuliavimas, t.y. vietoj to, kad pateiktų tiesiai šviesiai trūkstamą informaciją, apeliuoja į “nagi, įrodinėk man, kad tikrai esi tokia protinga, kaip kad pirma apie tave pagalvojau. Ar tik nebūsiu per gerai tada pamanęs?“.

Iš tiesų tai yra pelėkautai pelėms, nes kodėl aš turėčiau įrodinėti? O antra, kaip galima atspėti kito žmogaus mintis, kai jis jų nepasako? Tad tai yra atviras būdas tiesiog užčiaupti kitą žmogų tuomet, kai paklaustajam kažkodėl pasirodo nenaudinga eiti ten, kur veda klausimas. Arba tiesiog nori ir palikti vandenį drumstą, kuriame tik jis pats žino kelią.

Kitas, toks gana atviras narcizas, išvis pavarydavo. Pavyzdžiui, pats imdavo ir kažką pasakydavo neteisingai. Ir tada supykdavo ant manęs – taigi turėjai pati suprasti, ką aš turėjau omeny! Lygiai taip pat reaguodavo, jeigu kažkokios informacijos nepasakydavo. Manau, kad tiesiog pamiršdavo. Galų gale narcizams kiti žmonės juk nerūpi ir tiek. “Taigi reikėjo pačiai suprasti! Čia ir taip aišku!“. Kaip, atleiskite, jeigu aš ne aiškiaregė?

Elena Flecha nuotrauka “Būrėja“ iš Flickr.com

Kaip būčiau norėjusi žinoti apie narsicizmą anksčiau! Kiek tokių nesąmoningų situacijų šiandien man atrodo aiškios kaip ant delno, ir iš esmės, jas permatant kiaurai, nebesukelia man jokių emocijų. Tiesiog permatau žmogaus kėslus ir viskas.

Manau, kad daugelis žmonių, kol nesužino geriau apie narsicizmą ir kaip jis veikia tiek pas tuos, kuriems jis tapęs gyvenimo būdu, tiek kaip jis veikia aplinkinius, lygiai taip pat sėkmingai susidrumsčia smegenys. Kitaip ir negali būti. Nes visos tos technikos ir yra skirtos smegenims permaišyti.

Kai buvau Ispanijoje pirmą kartą, norėjosi kuo daugiau susipažinti su ispaniška kultūra. Kiek žinau, pietų Ispanijoje dar buvo neuždraustos koridos. Tos tikrosios, tradicinės koridos, kurios pabaigoje kuris nors miršta. Na, ne kuris nors, o tiesiai šviesiai – bulius. Nes kitose šalyse, pvz. Šiaurės Ispanijoje ar Portugalijoje, korida yra, bet tai yra tik pasivaikymas po areną, kurios pabaigoje bulius lieka gyvas.

Markkku nuotrauka “Korida“ iš Flickr.com

Tai va, kai tas bulius, subadytas strėlėmis visiškai nusikamuoja ir nukraujuoja, vaikydamasis matadorą, jis kažkokiu momentu suklumpa ir nebepasikelia. Tai ir yra tas momentas, kai laikoma, kad jis pralaimėjo. Tada ateina toks techninis darbuotojas į areną su dideliu peiliu ir įbedęs peilį į vargšo buliaus galvą, tikrąja ta žodžio prasme, sumaišo jam smegenis. Bulius, prakišęs nelygioje kovoje, per kelias minutes kokių 20 000 žmonių akivaizdoje pasitampo traukuliuose ir nudvesia.

Tokių vaizdelių atlaikiau tik du, ir išėjau iš arenos, nepaisant to, kad tą vakarą buvo numatytos gal aštuonios kovos, ir bilietas buvo tikrai labai brangus. Kam žiūrėti tokias nesąmones?

Manau, ką iš esmės padaro narcizas savo aukų smegenyse – tai lygiai taip pat suniokoja smegenis. Tik daro taip lėčiau, labiau ištęstai laike ir auka realiai nepastebi nei kada narcizas sukiša savo ginklus į galvą, nei kaip juos sistemingai suknisa.

Nes tai daroma žodžiais, agresija didėja pastoviai, bet palyginus nedideliais žingsneliais vienos dienos laikotarpy. Tačiau deja deja, efektas – toks pats.

Narcizas – amžinas herojus

Jeigu atidžiai įsiklausytumėt į narcizo (žmogaus) kalbą ir pasakojimus, jis visuomet yra savo šnekų herojus.

Jeigu kalbės apie vaikus, kuriuos turi iš ankstesnės santuokos, tai tik jo dėka jie yra normalūs ir kažkiek matę normalesnio gyvenimo. Nes iš jų motinos tai nieko gero jie negavo, matė tik blogo.

Jeigu kalbės apie darbą, tai visi kolegos durniai, nieko nesupranta, iki kokių trijų viršininkų sluoksnių virš jų. Tik jie vieni kažką suvokia ir sugeba. Jei ne jie, visi ten seniai būtų prapuolę ir išvis kompanija žlugusi, viskas laikoti tik ant jo vieno pečių.

Jei kalbės apie skyrybas su buvusia žmona, tai, žinoma, jis jai viską paliko, nors realybėje galėjo būti viskas kitaip, galbūt ji viską atsikovojo per teismą, ir tai greičiausiai ne viską.

Žinoma, visi šie pasakojimai yra pateikiami su realybės nuotrupų priekoniais, todėl skamba tikrai įtikinamai. Be abejo, šalia bus papasakotos kokios nors detalės iš tikro gyvenimo. Pavyzdžiui, jeigu kalbant apie darbą, tai kaip ten koks nors viršininkas visą projektą suvarė. Jeigu pasakos apie buvusią žmoną, tai pripasakos konkrečių dalykų, ką jinai yra padariusi, kad skambėtų tikrai įtikinamai, kokia ji pabaisa savo vaikams ir nestabilios psichikos.

Jei pasakos apie savo vaikus, irgi pripasakos, kaip jie toj ir toj situacijoj nukentėjo nuo savo mamos, kaip jinai nežmoniškai su jais pasielgė. Tad tie pasakojimai nebus labai lengvai iššifruojami. Ta prasme, iš pirmo žvilgsnio nebus taip akivaizdžiai aišku, kad viskas tik melas, ir kad taip visai nėra. Nes tai bus sulipdyta iš spalvingų konkrečių įvykių mozaikų.

Vistik, jei ne įsiklausyti į kiekvienos istorijos detales, o stengtis įžiūrėti vieną, visas istorijas vienijantį raudoną siūlą. Visas triukas, kaip tai padaryti – tai ne įsiklausyti į kiekvieną istoriją, kad ir pasakojamą su gyvomis detalėmis. O tarsi atsitraukti kiek toliau. Istorijas išklausyti, bet ne kaip kiekvieną atskirai, o visas kaip vieną vientisą pasakojimą. Tada pasimatys raudonas siūlas. Tai bus narcizas – visų istorijų herojus, nugalėtojas, gelbėtojas, nepakeičiamasis.

Iliustracija iš Flickr.com

Meilės bombardavimas

Slaptas, nematomas, užtikrintai veikiantis ir be galo pavojingas narcizo ginklas – meilės bombardavimas (angl. – love bombing).

Narcizas, pasirodęs jūsų gyvenime staiga, greitai ir karštai jus pamilsta. Jis kas dieną rašo žinutes visais kanalais, kuriuos tik turi, tuo pačiu metu keliu minučių skirtumu jus gali pasiekti žinutės per socialinį tinklą ar net kelis skirtingus, SMS, emailas, o jau žiūrėk ir telefonas skamba…

Jei prisimintumėt savo santykių su narcizu pradžią, tikrai atgamintumėt tą jausmą, kad “čia kažkas ne taip“. Tiesiog tas kiekis žinučių, dėmesio rodymas yra toks griaustinis iš giedro dangaus, kad to jausmo išvengti praktiškai neįmanoma.

Žinoma, to jausmo stiprumas dar gali būti užtušuojamas jūsų tuometinės emocinės būsenos. Kuo labiau jūs pati esate desperatiška pagaliau turėti artimus intymius santykius, jaustis mylima, tuo mažiau jausite tą jausmą, kad “čia kažkas ne taip“. Gali būti, kad jeigu jus ištiko kokia nors bėda, išgyvenate stiprius neigiamus jausmus ir desperacija turėti artimą meilės ryšį yra didelė, šitas “kažkas čia ne taip“ jausmas gali būti toks silpnas, kad jį meilės bombardavimas gali praktiškai visiškai užgožti.

Meilės bombardavimas ne veltui ir vadinamas meilės bombardavimas. Kai narcizas nusižiūri auką, jis nukreipia visas savo jėgas link jos. Meilė prasiskleidžia visais savo žiedais, staigi ir stipri. Narcizas jus paims iš darbo ar iš studijų, bus šalia jūsų tuomet, kai jums to reikės. Kartais bus net momentų, kai bus sunku suprasti tokį perdėtą narcizo supratingumą jums, pavyzdžiui, buvusios meilės gedėjimas.

Jis padės atsikratyti buvusiojo daiktais, irgi ašaras dėl buvusiojo supratingai nušluostys. Jausmas “kažkas čia ne taip“ bus proto interpretuotas kaip “na, jis greičiausiai toks super supratingas žmogus, kaip man pasisekė!“. Vadinasi, aš ir ateityje galėsiu pasikliauti tuo puikiu žmogumi ir jo supratingumu, jeigu man bus sunkus laikotarpis gyvenime. Taip narcizo aktyvus meilės bombardavimas greitai kuria stiprias aukos sąsajas su juo.

Jis dažnai skambina, būna pasiruošęs susitikti beveik kasdien, tarsi neturėtų jokio ligšiolinio gyvenimo. Arba, jeigu susitikti iš tiesų negali, trukdo kokios nors kliūtys, pvz. jei gyvena už kelių šimtų kilometrų, jis kalbės taip, kad jūs patikėsite, kaip jis trokšta visą laiką praleisti su jumis, jeigu tik ne tos kliūtys…

Narcizas jus lepins savo dėmesiu, skambins dažnai, kalbėsitės valandomis, jis nuolatos klausinės: o kaip jautiesi tu? Ko nori tu? Jei vaikščiosite į pasimatymus, stengsis jus išklausyti, o kitą sykį užsakyti vietas jūsų mėgstamame restorane, vestis į jūsų mėgstamą koncertą. Demonstruos didelį atsidavimą jums, tarkime, gali net sakyti – ką tu man užsakysi kavinėje, tą aš ir valgysiu.

Jis be galo įtikinamai savo veiksmais piešia patikimo, atsidavusio, giliai mylinčio, galinčio labai daug duoti ir patenkinto davimu žmogaus įspūdį. Aukai nelieka abejonių – tai nuostabus žmogus!

Jo romantiniai sugebėjimai pranoks visų kitų jūsų iki tol turėtų partnerių – jis pastebės ant šaligatvio nukritusį širdelės formos lapą ir įteiks jums. Kiekvieną kartą eidama susitikti, nuo jo gausite gėlių. Ypatingomis progomis pagal užsakymą sukurtoje puokštėje pamatysite savo vardo pirmą raidę iš gėlių žiedų. Jis paprašys, kad iš šios puokštės išdžiovintumėte du rožių žiedus ir vieną duotumėte jam. Kad kai jūsų nebus šalia, jis turėtų nors tą rožės žiedą, jūsų laimės liudininką…

Turėdamas išvažiuoti, jis su savimi vešis jūsų plauką. Kad miegodamas viešbučio lovoje turėtų dalelę jūsų su savimi. Jis patveš jums iš komendiruotės kalną dovanų. Kiekviena smulkmena, net pigūs turistiniai suvenyrai bus sudėti į gražias dovanų dėžutes, kurios bus brangesnės už pačius suvenyrus…

Jis padovanos jums auksinius auskarus, kurių ilgai ieškos būtent tam tikros formos, nes tai bus jūsų meilės istorijos simbolis… ir pasakys – jeigu pamesi, nepergyvenk, aš tau iš karto nupirksiu tokius pačius tik didesnius. Ir taip bus iki tol, kol aš būsiu gyvas.

Jis vešis jus prie jūros, į paplūdimį, kiekvieną kartą nepamirš nupiešti širdelės ant smėlio su jūsų inicialais… Paplūdimy turės pasiėmęs su savim jūsų mėgstamos dainos įrašą ir jo klausysitės kol vėjas taršys plaukus…

Jis vesis jus į geriausius restoranus, jūs skrisite į keliones. Jei mėgstate braškes, jis prižadės, kad jei gyvensite su juo, ant jūsų stalo kasdieną bus braškių… net ir speiguotą žiemą. Ir jūs jau juo tikėsite, nes tiek kartų jis padarė tai, ką žadėjo!

Jis įteiks jums laišką ir pasakys: “Jeigu aš kada nors pasakysiu tau kažką negero, kas tave įskaudins, sužeis tavo širdį, nieko man nesakyk, tik įteik man šį laišką. Aš parašiau sau kai ką, ko niekada nenorėčiau gauti nuo savęs.“

Narcizas jums pasakos savo svajones, kad jis nori šeimos su jumis, kad jis nori kuo greičiau bendro vaiko. Visi šie dalykai, net jeigu į juos žiūrėjome iš pradžių su nepasitikėjimu, baime, nežinodamos, ar tai nėra vienadienis dalykas, laikui bėgant tikrai ima veikti. Mes priprantame prie to žmogaus buvimo mūsų gyvenime. Prie dažnai ir intensyviai rodomo dėmesio. Prie komplimentų. Prie pakylėjimo.

Ir iš tiesų pamilstame, patikėjusios, kaip mums pasisekė, kad į mus dėmesį atkreipė būtent šis nuostabus žmogus!

Pierre Auguste Cot paveikslas “Pavasaris“, 1873 m. Iš Wickimedia Commons

Kaip gimsta narcizai?

Prieš kiek laiko sulaukiau nemažai komentarų, nespėjau deramai į kiekvieną atreaguoti. Tad temų rašymui jau turiu nemažai, bet apie viską iš eilės.

Prie šio mano įrašo atsirado komentaras apie tai, ar tokiam asmenybės charakterio susiformavimui, gali turėti įtakos ankstyvesnio gyvenimo raida?

Narsicistinis asmenybės tipas iš esmės nėra nulemtas genetiškai. Na, tam tikros asmens savybės, sustiprinančios šio sutrikimo arba tik tam tikrų savybių pasireiškimą, gali prisidėti. Tarkim, taip liaudy vadinamas “karštas kraujas“, t.y. staigus ir stiprus emocijų sukilimas. Tačiau tai labiau kaip priedas.

Bet vistik narcizai gimsta šeimoje. Mažas, kątik gimęs vaikas yra bejėgė būtybė, kurios išgyvenimas šioje žemėje tiesiogiai priklauso nuo to, kiek tėvai ja rūpinasi. Jei prižiūrės, globos, mylės ir saugos, tuomet kūdikis išgyvens. Jei atstums, paliks, atsisakys prižiūrėti, vaikas paprasčiausiai mirs.

Kiekviename iš mūsų pats stipriausias yra išgyvenimo instinktas. Tad patys mažiausi vaikai padarys viską, kad gautų savo tėvų dėmesio.

Idealiu atveju tėvai, o ypač mama ir ypač pirmaisiais vaiko metais yra visiškai nusireguliavusi savo antenas vaiko dažniu. T.y. reaguoja į kiekvieną jo poreikį ir į jį atliepia. Kai alkanas – pamaitina, pakeičia vystyklus, kai neramus – priglaudžia ir nuramina, kai nori žaisti – pažaidžia ir t.t. Vaikas jaučiasi saugus ir svarbus, ir pirmaisiais savo raidos metais gerai vystosi tiek fizine, tiek emocine prasme.

Tokių idealių vaikysčių neturėjome nei vienas iš mūsų, kaip ir neturėjome idealių mamų. Nes mamos be to, kad turi rūpintis vaiku, nėra atskirtos nuo išorinio pasaulio. Galbūt mama turi dar kelis vaikus, galbūt pradėjo nesutarti su vyru po vaiko gimimo, ji turi susidoroti ir su savo iššūkiais – figūros pokyčiais po gimdymo, nuolatinio budrumo būsena prie mažo vaiko, miego trūkumu ir t.t. ir pan.

Be to, mama galbūt pati turėjo kažkokių ankstesnių problemų, tad greičiausiai jos rodomas dėmesys nebus toks idealus, kaip anksčiau aprašytas. Kažkokie nukrypimai nuo idealiaus prisitaikymo prie vaiko poreikių, nesukelia žalos. Netgi atvirkščiai, jei kars nuo karto mama neprieis prie verkiančio vaikas, vaikas išmoks toleruoti frustraciją, ir žinos, kad galų gale mama vistiek prieis ir nuramins.

Tačiau esant sudėtingesniems atvejams, kai tėvai ilgainiui netenkina esminių mažo vaiko poreikių, tai turi rimtesnes pasekmes. Pavyzdžiui, jei mama ar abu tėvai nuolatos skiria vaikui per mažai dėmesio.

Tačiau jeigu vaikas ima ir padaro kažką ypatingo, kas atkreipia tėvų dėmesį, vaikas trumpam gali pasidžiaugti taip trokštamu dėmesiu. Mažo vaiko smegenys greitai formuojasi ir vaikystėje dedami tiek emociniai, tiek fiziniai smegenų struktūros pagrindai. Jei toks mamos ar abiejų tėvų elgesys sistemingas, vaiko smegenyse tikrąja ta žodžio prasme išsivirina suvokimas: “būk ypatingas ir gausi tėvų meilę“. Kas tuo pačiu reiškia ir – būsi paprastas, neypatingas vaikas – tėvai paliks, atstums ir mirsi. Na, fiziškai greičiausiai vaikas nemirtų, tačiau tai yra būtent mirties baimė, kuri palaiko tokį ryšį su artimiausiais globėjais, ir tuo pačiu su visu pasauliu.

Taip vaikas išmoksta aksčiau ropoti, stovėti, kalbėti, skaityti, skaičiuoti, yra išleidžiamas metais ar dviem anksčiau į mokyklą, kur toliau stebina patenkintus tėvus. Sulaukęs ir susižavėjimo iš tolimesnės aplinkos, kad yra jaunasis genijus, ir toliau patiki savo neeiliniais gabumais.

Jeigu tėvai dar labai kritiškai, atstumiančiai, aršiai reaguoja į nesėkmes, vaikui, augusiam tokioje aplinkoje su kiekvienu kartu tik sutvirtėja įgytas elgesio modelis, ir jis iš visų jėgų vengia parodyti ir pripažinti savo klaidas. Nes jam tai kvepia viso jo gyvenimo žlugimu.

Be to, nuolatinis tėvų emocinis smurtas, dažnai ant vaiko galvos pasipilantys skaudūs kritikos žodžiai, neretai lydimi ir fizinio smurto, vaiko smegenyse taip pat įvirina žinią, kad pasaulis yra atšiauri vieta, kuri žmogus žmogui žvėris ir kur visi tik ir žiūri, kaip vienas kitam pakenkti. Todėl ir suaugęs narcizas yra labai kovingas, agresyvus, nuolatos visur įžiūri didelę grėsmę.

Kilęs iš atšiaurios vaikystės aplinkos, toks vaikas užaugęs iš esmės taiko dvi taktikas kitų žmonių atžvilgiu: kontroliuoti arba sunaikinti. Tuos žmones, kurie pasiduoda jo valdžiai, jis kontroliuoja, o tuos, kurie nepasiduoda, jis siekia sunaikinti bet kokiomis priemonėmis.

Deja, tokie gyvenimo dėsniai – jei nedirbame su savimi, vaikystėje įgytas traumas persinešame į suaugusiųjų gyvenimą ir toliau gyvename pagal elgesio modelį, kurio pagrindai buvo sudėti tuomet, kai mums buvo 1-3 metukai. Nors esame suaugę ir būtinybės išlaikyti tokį patį elgesį nebėra, nes tikrai nenumirsime, kai padarysime kažką, kas neatitiko tėvų lūkesčių, tačiau smegenyse jau yra užtvirtinti tam tikri specifiniai elgesio modeliai, ir mes toliau ariame tą pačią vagą pagal juos.

Taigi, narcizas dabar privalo visiems, visai visuomenei įrodyti, koks jis nuostabus. Jis negali priimti savęs klystančio, neteisaus, negarbinamo. Visas jo pasaulis sugrius, jeigu taip atsitiks. Todėl kova dėl savo ypatingumo yra kaip kova dėl gyvybės ir savo gyvenimo.

Deja, tiek būdamas vaikas, tiek suaugęs, žmogus negali nuolatos būti tik olimpinis čempionas, tik didžiausios šalies įmonės vadovas, tik šalies prezidentas ir pan. Kaip ir vaikystėje, jei buvo sportininkas, tai negalėdavo tik laimėti visų varžybų arba gauti tik 10 per visą mokyklos laikotarpį. Tad paraleliai su tikslų siekimu, tokie žmonės mokosi ir manipuliavimo taktikų. Tai jiems būtina ne tik tam, kad pasiektų savo tikslų, bet ir tam, kad užmaskuotų savo nesėkmes. Arba ypatingų rezultatų nebuvimą.

Savo viduje narsicistinio tipo asmenybė tebėra tas mažas vaikas, kurio kažkada nepriėmė tėvai. Nepriėmė klystančio, griūnančio, verkiančio, purvino, žodžiu, normalaus netobulo vaiko. Narcizo viduje yra be galo daug skausmo. Ir pykčio savo tėvams, kad jie nemylėjo jo tokio visko, koks jis buvo, kad palaikė tik jo blizgančią pusę.

Reikia pasakyti, kad tėvai, užauginę narcizą, iš tiesų nebuvo kažkokie blogi žmonės. Greičiausiai jie patys augo tokiomis pačiomis sąlygomis. Galbūt jie patys kenčia nuo narsicizmo ir nesuvokia ir nežino, kokį poveikį daro savo vaikui ir jo ateičiai. Jei tėvai patys kenčia nuo narsicizmo, greičiausiai keldami per didelius reikalavimus vaikui ir per skaudžiai atstumdami jį, kai jam nesiseka jų tenkinti, yra daug šansų, kad jie irgi išaugins narcizą. Taip išeina, kad vis dėlto narsicizmas perduodamas iš kartos į kartą, tačiau ne genetiškai, o per elgesį, kylantį iš vaikystės traumų. Kurios perduodamos iš kartos į kartą.

Tėvai nebūtinai turi būti narcizai. Galėjo būti tiesiog labai atšiaurios gyvenimo sąlygos, kaip kad tame pačiame komentare minėta tremtis su visomis pasekmėmis – nesaugumu, mirtingumu, kova dėl fizinio išgyvenimo. Tokiomis sąlygomis net nebūdami narcizai tėvai turi pajungti visas savo fizines ir psichines galias elementariam fiziniam išgyvenimui, apie vaiko emocinius poreikius jie nebeturi jėgų ir galimybių susimąstyti. Net jei normaliomis sąlygomis jie būtų buvę nuostabūs, mylintys tėvai, kurie išaugintų brandžią ir emociskai stabilią asmenybę.

Gali būti situacija, kai vaikas kenčia nuo kažkokių nenustatytų fizinių kančių, skausmų, nuolatos klykia, ir mama, nebegalėdama jo nuraminti, išsigąsta, kad ji yra bloga mama, pradeda to vaiko vengti. Taip susiardo natūralus ryšys tarp vaiko ir mamos.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Vis dėlto išorėje ir veiksmais narsicistinė asmenybė padarys viską, kad tas mažas verkiantis vaikas nebūtų matomas. Nes jam tai reiškia pralaimėjimą ir jo vidinio pasaulio krachą. Tad toks žmogus yra iš tiesų vargšas ir nukentėjęs, tačiau jis yra pavojingas, ir jo reikia saugotis.

Ką iš tiesų turi omenyje narcizas, kai sako “Aš tave myliu“

Narcizas neturi jausmų, jis negali mylėti… kartoju ir kartoju. Vistik tie, kas susidūrę su narcizais ne per darbą ar giminystės ryšius, o per artimus santykius, žino – jie sako “Aš tave myliu“.

Ar tai reiškia, kad meluoja? Greičiausiai ne. Jo akivaizdoje suabejoti jo jausmais tokioje situacijoje nesiūlyčiau, nes reakcija gali būti sprogstamoji. Bet čia, saugioje aplinkoje, galime pasigilinti ir pažiūrėti, ką tai reiškia.

Iš tiesų narcizas sakydamas “aš tave myliu“ tikrai jaučia jausmą, tik tas jausmas yra kitoks, negu kad būna visiems kitiems žmonėms tokiu atveju. Paprastai, kai žmogus pamilsta, jo jausmas būna toks iš dviejų dalių. Iš vienos pusės, norisi būti su tuo žmogumi kartu ir būtent su juo patirti artumą. Tai yra ta dalis, kur norisi kažko gauti SAU.

Antra dalis jausmo – tai begalinis noras rūpintis tuo žmogumi, daryti jam gera, apskritai trokšti, kad tas žmogus būtų laimingas ir jam būtų gera gyventi. Tai yra dalis, kurioje norisi kažko KITAM.

Narcizo atveju tuo tarpu yra tik pirmoji dalis. Tos degančios akys, tas gyvas jausmas, kuris atsiranda narcizo akyse, iš tiesų yra “pagaliau gausiu tą žmogų ir jausiuos normalus“. Narcizas kažkur giliai turi tą jausmą, kad kažkas su manimi netvarkoj. Ir tas neįsisąmonintas jausmas ir yra pagrindinis varikliukas, kuris ir verčia narcisą elgtis narsicistiškai.

O mūsų visuomenėje yra įprasta poruotis, todėl narcizas, per daug nesukdamas galvos, kas .ten per keistas jausmas eina iš vidaus, susikuria iliuziją, kad jeigu aš rasiu tinkamą partnerį, tai tas vidinis tuštumos jausmas dings savaime.

Be to, net ir neturėdamas partnerio, narcizui tiesiog gyvybiškai būtinas narsicistinis penas. O susižavėjusios mylimosios akys yra geriausias žinios “koks tu nuostabus“ šaltinis. Todėl atsiradus partnerei, narcizas staiga pasijaučia užpildytas. Kadangi šioje stadijoje susižavėjimo savimi gauna daugiau nei bet kokioj kitoj situacijoj gyvenime, kurį laiką nesigirdi tos vidinės tuštumos.

Staiga nebegirdėdamas vidinio gaudesio “tu nenormalus, nenormalus“, narcizas pasijunta kaip normalus, pilnavertis žmogus! Jis pagalvoja – tai ir yra meilė!

Bet tai kaip tada tos karštos nemigo naktys, ilgi pasivaikščiojimai, romantika? Viskas buvo taip tikra! Taip, elgesys buvo tikras. Ir nenuostabu, kad ir jūs karštai pamilote tą tuomet tokį mielą žmogų. Atleiskite, kad eilinį kartą griaunu visas iliuzijas – tai tikrai yra tik iliuziijos – tas elgesys buvo tam, kad jus papirktų. Kad jūs liktumėte su juo. O kadangi narcizas tuomet dar girdėjo tą balsą “tu kažkoks kitoks, kažkoks netikras, nepilnas“, tai jis stengėsi penkiagubai!

Natūralu, kad pamilote. Tik pamilote ne tą žmogų, o jo vaidmenį. Kas buvo toliau, man jau ir pasakot nebereikia – po to, kai pajuto, kad jus gavo, tarsi pasikeitė. Tarsi būtų visai kitas žmogus! Visai ne tas, kurį pamilote. Ir jau niekada nebegrįžo į tą pradinę rolę. Nors pakilimo epizodų gal dar kurį laiką buvo. Ir niekada nebegrįš. Nes tas žmogus, kokį matėte, buvo rolė. Tokio žmogaus nėra. Ir gerai suvaidinga rolė. Taip, kad patikėtumėt.

Todėl narcizas, kai sako “aš tave myliu“, iš tiesų turi omenyje “man reikia tavęs. Tu esi įrankis užpildyti juodajai skylei manyje. Tu dabar esi atsakinga už tai, kad aš gerai jausčiausi. Ir jeigu aš ateity pasijausiu blogai, tu ir tik tu būsi kalta. O tau ir taip pasisekė, kad mane gavai. Aš toks nuostabus, kad vien pats faktas, kad tave vedžiau, turi kasdieną ir nepaliaujamai tave kelti į padanges. Aš tavim net neketinu rūpintis. Va, atlieku greitai ir nepriekaištingai savo rolę, žiedelį užmaunu ir viskas, sužieduota. Likusį gyvenimą tarnausi man. Tarnausi ir turėsi dėkinga jaustis. Ir skųstis negalėsi.“

Iliustracijos iš flickr.com

Atrodo kaip dovana. Viduje – tuščia. Kas?

ManoTikrasGyvenimas (C) Galite naudoti kur tinkami, tik su viena sąlyga – veikiančia nuoroda į ManoTikrasGyvenimas.wordpress.com

Narcizas niekada nesako Atsiprašau…

Dar vienas iš būdų, kaip atpažinti narcizą pabendravus jau kurį laiką, arba pasitikrinti, jei kilo įtarimas, prisiminti, ar esate kada nors iš jo girdėję nuoširdų atšiprašau?

Na žinoma, gali būti, kad prispaustas prie sienos arba tam, kad greičiau išsisuktų iš padėties, patį žodį pasakyti gali. Tačiau kalbu apie nuoširdų, tikrą atsiprašymą. Jame nebūtinai turi būti daugiau žodžių, gėlių puokščių ar dar kokių nors privalomų atributų. Kalbu apie jausmą, apie tą atgailos jausmą, kuris matosi akyse ir girdisi tame žodyje atsiprašau…

Net jei žmogus neturėjo ketinimo įžeisti, įskaudinti, užgauti, tačiau net padaręs tai netyčia ir apie tai sužinojęs, pajaus tą kaltės ir gailesčio mišinį, kuris neišvengiamai kyla tokioje situacijoje. … jeigu žmogus išvis jaučia jausmus. O normalūs žmonės jausmus turi, ir ta atgaila išsprūsta savaime, ji natūrali. Tai yra natūralus atsakas į kito žmogaus jausmus kartu su atsakomybės prisiėmimu už savo veiksmą.

Narcizai tuo tarpu tikrų, nesuvaidintų jausmų, neskaitant pykčio neturi. Ir vienas iš esminių juos išduodančių dalykų – atgailos nebuvimas. Jie gali aiškinti, kodėl taip pasielgė, teisintis. Labiausiai tikėtina, kad stengsis kaltę suversti atgal tam pačiam žmogui, kurį užgavo. Nuo “ne ten atsistojai, pasimaišei man po kojų“ iki “jeigu tu būtum man to jausmo nesukėlus, aš būčiau tau taip nepadaręs“ ir pan.

Nuotrauka iš Flickr.com

Geriausiu atveju gali net pasakyti kažką išoriškai panašaus į atsiprašymą: “na, jeigu tau taip yra, tai aš atsiprašau“. Bet jo intonacija bus labiau iš serijos “jeigu taip taip reikia to atsiprašymo, va jis“. Toks sausas, nekantrus, skubrus variantas, kurio tonas labiau primins norą išsisukti iš padėties.

Bet to tikro rūpesčio “ach, kaip man gaila, kad aš tau taip padariau“, nelaukite. Neieškokite jo narcizo akyse nei balse. Jo nebus.