Projekcija

Ar neteko susidurti su tokiu atveju, kai pagalvojote apie kažkokį žmogų, kad jis taip ir taip negerai elgiasi, o tas žmogus ėmė, ir jums dar nespėjus išsižioti, tuo pačiu apkaltino jus?!

Projekcija – tai toks reiškinys, kai žmogus negali savyje pamatyti kažkokių jam nepriimtinų savybių, tačiau jas labai greitai pamato kituose.

Kodėl negali savyje pamatyti, klausimas atskiras. Dažniausiai todėl, kad jas laiko nepriimtinomis, negeromis, kurios gali jį padaryti potencialiai atstumiantį, negerą, pavojingą.

Nebūtinai tos savybės yra iš esmės blogos. Esmė yra tokia, kad jos atrodo labai blogos tam žmogui, kuris projektuoja.

Kadangi mano centrinė tema šiame bloge yra narsicizmas, tarkime, narcizai apskritai yra išstūmę iš savo asmenybės visą blogąją pusę. Jie tarsi akli savo neigiamoms savybėms. Jų asmenybės struktūra nuo ankstyviausių vaikystės patyrimų susiformavo taip, kad maskuoja, neigia, pridenginėja ar tiesiog elementariai nepažįsta savęs viso, o tame tarpe ir tų savybių, kurios jo nuomone yra neigiamos.

Tačiau vien todėl, kad mes kažko nenorime apie save matyti ir pripažinti, vien todėl tos savybės niekur nedingsta. Nustumtos į pasąmonę, nematomos, tačiau nereiškia, kad neveikiančios.

Kadangi narcizas nepajėgus suvokti neigiamų savo pusių, jos jo sąmonėje vistiek blyksteli kaip kokie saulės atspindžiai nuo veidrodžio. Tačiau sąmoningame lygmenyje tai pasireiškia kaip kritika kitiems asmenims.

Čia iš serijos “kituose mato ir krislą, o savo akyje ir rąsto nemato“. Jei kalbame apie narsicistinio tipo asmenybę, tai jie yra tiesiog nepajėgūs pamatyti rastą savo akyje. Ir jie dėl to nekalti. Nei kad narcizais tapo, nei kad to rasto nemato ir nesugeba pamatyti. Čia su valia ar sąžiningumu neturi nieko bendro. Asmenybės struktūra formuojasi anksčiau negu tokios vertybės kaip sąžiningumas.

Projekcija realiame gyvenime su narcizais veikia taip: jie mano, kad tam tikras charakterio Nuotrauka iš Twitterbruožas yra labai labai blogas dalykas. Toliau viskas veikia tuomet, kai jie patys tą bruožą turi, tačiau sąmoningai nesuvokia, kad jį turi dėl psichikos gynybod. Nes tai yra per blogas dalykas turėti. Jei narcizas pripažintų, kad jis turi tą blogąją charakterio savybę, jam griūtų visas nuostabusis jos įvaizdis prieš jo paties akis. Tačiau vistik pasąmonė žino tikrąją tiesą, kad ta savybė vistik yra. Todėl sąmonė labai greitai pamato tą savybę kituose žmonėse ir gindamasi užpuola tuos žmones būtent už tą pačią savybę arba tokio pat tipo elgesį. Užpultas žmogus gali turėti dar ne vieną, ir žymiai bjauresnę savybę, tačiau labiausiai tikėtina, kad narcizas jį kritikuos už tai, ką pats turi savyje tik negali to pripažinti. Todėl ir kritika gali būti gerokai perdėta, neadekvati realiai situacijai.

Iš tiesų tai yra neapykanta sau pačiam, tai savo nepripažintai savybei, kuri dėl asmenybės skilimo yra “mirtį nešanti“. Todėl užsipuolęs ją kitame žmoguje, narcizas tarsi išsikrauna, išsilieja, tiek savo baimę, tiek savo pyktį už tai, kad yra netobulas.

Tais atvejais, kai kalbame ne apie narcizus, projekcija taip pat veikia. Tik ji gali veikti ir kitose situacijose. Pavyzdžiui, žmogus labai empatiškas ir besistengiantis kitus suprasti. Kai kitas, mažai pažįstamas žmogus jam kažką sako, tegu ir iš egoistinių paskatų, empatiškasis išprojektuoja savo empatiją ir mano, kad šis viską daro grynai iš rūpesčio kitais žmonėmis. Nors iš tiesų jis visiškai nežino, ar tas žmogus manipuliuoja, ar iš tiesų rūpinasi kitais. Tačiau jam automatiškai priskiria savo turimą savybę.

Tai projektavimas yra neretas reiškinys ir būdingas daugeliui. Tačiau narsicistinės asmenybės yra stipriau nei kitos paneigusios savo šešėlinę dalį, todėl joms projekcija savaime pavyksta lengvai ir dažnai.

Projekcija

Ar gali narcizas pasikeisti?

Gali, bet taip atsitinka ypatingai retai.

Esmė yra tokia, kad pati narcizo asmenybės struktūra yra pastatyta ant savo neigiamos pusės išstūmimo.

Kažkada narcizo tėvai su juo elgėsi labai žiauriai ir nepripažino jo tokio, koks jis iš tiesų buvo. Mažam vaikui tėvų dėmesys reiškia išgyvenimo garantą. Todėl mažas vaikas padarys viską, kad užsitikrintų tėvų meilę. Ir jeigu vaikui nepasisekė, ir jis negauna tėvų meilės vien todėl, kad gimė jiems kaip vaikas, vaikas padės neribotas pastangas, kad vistiek tėvų meilę gautų. Tiesiog taip sutvarkyti žmogaus smegenys. Pati pagrindinė programa žmoguje yra išgyventi. Ir kai kyla grėsmė išgyventi, smegenys tiesiog atjungia kitas smegenų dalis, atsakingas už visas kitas funkcijas tuomet, kai iškyla grėsmė išgyvenimui.

Tai yra labai protinga gamtos sistema. Ji sukurta tam, kad jeigu žmogus susidūrė miške su alkanu lokiu, smegenys nepradeda nieko svarstyti ir filosofuoti. Smegenys atjungia visas kitas dalis, pasilieka tik seniausiai išsivysčiusi smegenų dalis, kuri atsakinga už komandą “bėk arba kaukis“. Žodžiu, maksimaliai sutelkiami visi žmogaus sugebėjimai išgyventi. Kad jis būtų greitas, kad būtų stiprus, kad jo neblaškytų visi kiti apmąstymai.

Tėvų meilės nebuvimas mažam vaikui yra mirties grėsmė. Vaikas labai greitai pastebi, jeigu tėvai šiaip yra jam abejingi arba labai kritiški, tačiau, pavyzdžiui, staiga ima girti ir žavėtis savo vaiku, kai jis pademonstruoja kokį nors nepaprastą sugebėjimą. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pasirodo per protingas būti pirmoje klasėje ir jį perkelia į antrą, staiga tėvai apie jį kalba, jį giria ir jis gauna tos meilės, kurios taip troško.

Vaikas greitai įsidėmi, kokioje situacijoje jo poreikis jaustis tėvų mylimam buvo patenkintas, ir po to stengiasi padaryti viską, kad tokios situacijos kartotųsi ir jis tos meilės vis gautų. Dažniausiai vistik ta dinamika “tu esi nuostabus tik tuomet, kai rodai neįprastai gerus rezultatus ar ypatingus sugebėjimus“ pasireiškia žymiai anksčiau negu pirma klasė. Galbūt vaikas pakakojo į puoduką arba neverkė pargriuvęs? Galbūt labai anksti pasakė pirmuosius žodžius? Ar išmoko skaityti būdamas 3 metų?

Kadangi čia veikia už išgyvenimą atsakinga smegenų dalis, ji puikiai veikia ir tuomet, kai vaikas yra labai mažas. Kas gaunasi? Jeigu vaikas tiesiog būna savimi, pvz. tą dieną jam bloga nuotaika, arba jis užsigavo ir verkia, nes jam skauda, jeigu jis šiandien nenori nieko stebinti savo pasiekimais, nes prastai jaučiasi? Tuomet tėvai arna nekreipia į jį dėmesio, arba dar blogiau – pradeda labai kritikuoti arba netgi gąsdinti, kad jeigu jis bus toks blogas, jį paliks?

Vaikas supranta – jeigu būsiu savimi, t.y. jausiu blogus jausmus tada, kai jie man užeina, arba pasielgsiu blogai, jeigu tai atspindi, kaip iš tiesų dabar jaučiuosi (vaikai kalba ne žodžiais, o elgesiu), mane tėvai tikriausiai paliks. O tai reiškia, kad ne jų globos ir rūpesčio aš mirsiu.

From The Day She Was Born She Has Been Held In Captivity

Nuotrauka iš Flicr.com

Todėl koks bebūtų mažas vaikas pradeda kiek įmanydamas neberodyti tos pusės, kuri atstumia tėvų meilę – t.y. nebeverkia, nepasako, kai padarė kažką blogo ir pan. Taip jam diktuoja išgyvenimo instinktas. Išgyvenimo programa yra labai galinga. Todėl toks žmogus nuo mažens tam, kad sugebėtų nuslėpti nuo tėvų savo pergyvenimus, tėvams susižavėjimo nekeliančius jausmus, pradeda pats nuo jų atsiriboti. Tarsi nejausti. Iš tiesų kas vyksta – tai, kad tie jausmai nustumiami į pasąmonę tik kilę, neišgyventi ir nepasireiškę.

Taip vaiko asmenybė tarsi skyla: jis atsiriboja nuo tam tikros savęs dalies, t.y. nuo jausmų ir nuo negerosios savo pusės. Tarsi nusikerta sau ranką tam, kad išgyventų visas likęs kūnas.

Kaip matome, visa tai pradeda veikti taip anksti, kad greičiausiai vaikas sąmoningai nieko net ir neprisimena. Jis tarsi jau užauga toks – “neturintis“ savo blogosios pusės ir neturintis jausmų. Tas savo blogosios pusės nepripažinimas veikia tarsi lėktuvo durys pakilus į orą. Žinoma, kad ta blogoji pusė egzistuoja. Jau vien kiek čia mano prirašyta apie tai, ko narcizas pridaro artimiems žmonėms! Nereikia net narcizu būti, žmogus yra netobulas iš esmės ir mes visi turime savo trūkumų, su kuriais visiems nėra labai lengva susitaikyti.

Tačiau narcizui yra ypatingai sunku. Jis visų pirma, gyvena neigdamas savo trūkumus. Jis geriau visiškai nutrauks ryšius su jį pakritikavusiu žmogumi, negu kada nors pažiūrės tai kaip į galimybę patobulėti. Nes tam, kad galėtum priimti iš kito žmogaus inpulsą keistis, tenka pripažinti sau: “aš esu netobulas, aš turiu trūkumų, kurios kiti mato“. Narsicistinio tipo asmenybei tai yra neįmanoma! Jis iki tokio teiginio negali prieiti, nes jam tai pripažinti reiškia… mirti!

Taip, narsicistinio tipo asmenybė yra sukuriama vaikystėje kaip psichikos gynybos pasekmė nuo mažam vaikui augti atšiaurių sąlygų. Tačiau ji taip anksti tampa tokia svarbia išgyvenimo ir asmenybės dalimi, kad net užaugęs žmogus gyvena pagal tą patį kūdikystėje susikurtą išgyvenimo modelį. Jis tiesiog negali pažvelgti į savo neigiamą dalį, nepatirdamas paniškos mirties baimės.

Todėl šansai, kad narcizas imtų keistis pats, yra praktiškai lygūs nuliui. Jo visa asmenybės struktūra yra sudaryta taip, kad jis negali pripažinti savo trūkumų. Todėl sau jis ir atrodo nuostabiausias. O todėl ir niekada nejaučia poreikio keistis! Net jeigu kiti jam sako, kad reikėtų… tokios nuomonės jis tiesiog nepriima už gryną pinigą.

Žinoma, jei narcizas norėtų pats pasikeisti, tai yra įmanoma, lankantis pas patyrusį su narcizais apsiimantį dirbti psichologą. Tačiau vėlgi, patys narcizai juk ten niekada nenueis. Jie vengia visokių psichologų kaip velnias kryžiaus!

Todėl narsicistinis asmenybės sutrikimas yra dažniausiai pripažįstamas teismo proceso metu, kai teismas pareikalauja psichiatrinės ekspertizės. Arba tuomet, kai narcizą ištinka visos įmanomos gyvenimo krizės vienu metu, tokios kaip šeimos ir darbo netekimas ir pan., t.y. susiklosto tokia situacija, kurioje jis iš esmės nebegali egzistuoti taip, kaip yra iki tol pripratęs. Tik sugniuždytas gyvenimo tragedijos, nebegalėdamas pakelti užgriuvusio skausmo ir tik nebematydamas jokios kitos išeities, narcizas gali kreiptis pagalbos pas psichologą. Bet jeigu yra įmanoma to išvengti, jis padarys viską, kad išvengtų.

Todėl realūs šansai, kad narcizas pasikeis, yra labai labai maži. Nors potencialą jis tikrai turi. Bet dabar jau turbūt aišku, kokios veikia stiprios vidinės jėgos, kodėl jie praktiškai niekada nepasikeičia?

Nelaukite, kol jums artimas žmogus narcizas pasikeis. Jis nepasikeis.

Carl Holsøe paveikslas “Laukia prie lango“, iš Wickimedia Commons
Ar gali narcizas pasikeisti?

Slaptas narcizas

Šiam įrašui brendau seniai. Nes kaip jau turbūt ir mano ankstesnių įrašų supratote, netgi klasikinis narcizas nėra toks super išsipuošęs vaikinas, kuris negali atsitraukti nuo veidrodžio, nes nori nuolatos savimi gėrėtis.

Realybėje tas veidrodis yra kiti žmonės. Ir narcizas realybėje atrodo visai kitaip. Jis daro viską, kad kiti juo žavėtųsi, todėl visiškai neprimena tos legendos apie narcizą. Jis daugelio akyse tik žavus vyrukas. Žinoma, gali būti ir mergina.

Slaptas narcizas yra tipažas, apie kurį net nekiltų mintis pagalvoti kaip apie narcizą! Jis visiškai neturi akivaizdžiai matomų bruožų, kurie gali išduoti klasikinį narcizą. Jis gali nevažinėti naujausio modelio automobiliu, negyventi prabangiausiame rajone didžiausiame name, jis gali neblizgėti firminiais rūbais, o rengtis netgi pabrėžtinai kukliai ir sau gailėti prabangos.

Jis gali būti tylus ir ramus, netrokšti atsidurti visų dėmesio centre, kaip kad klasikinis narcizas. Jis iš tiesų iš išorinio elgesio ir nesidemonstravimo gali atrodyti visiška narcizo priešingybė!

Kas jį tuomet daro narcizu? Susikoncentravimas tik į save ir savo poreikius. Noras, kad viskas vyktų tik pagal jo scenarijų. Neatsižvelgimas į kitų žmonių poreikius. Nesupratimas kitų žmonių jausmų. Į pasaulį ir gyvenimą žiūrėjimas tik per vieną filtrą: “o kas man gero iš to?“. Nevaldomo pykčio priepuoliai kai užsidaro durys ir namuose lieka tik šeima. Negebėjimas priimti kritikos, nenoras keistis, noras, kad visi kiti prisitaikytų.

Vis dėlto gero įvaizdžio siekimas kitų akyse taip pat nuolatos vyksta, kaip ir klasikinio narcizo atveju, tik daug labiau užmaskuotai. Jei klasikinis narcizas gali savo žmoną ir vaikus aprėkti prie svečių ir juos viešai paniekinti tam, kad pakeltų savo savivertę, tai slaptas narcizas tai darys kur kas subtiliau. Jis viešai neaprėks, tačiau imsis rodyti, koks jis atsidavęs tėvas ir vyras. Suprask, “matai, koks aš iš tiesų geras žmogus (tėvas, vyras, sūnus ir t.t.)“, nors tą pačią akimirką, kai svečiai išeis ir durys užsidarys, jis nustos vaidinti savo rolę, aprėks arba tiesiog nueis užsiimti savais reikalais.

Vyro kaukė. Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Žodžiu, jei klasikinis narcizas moka pateikti, kaip viskas, kas jo ir pas jį yra geriausia, taip slaptas narcizas irgi subtiliai labai moka viešumoje demonstruoti savo gerumą. Tik tas gerumas pridengtas tokia gana subtilia kuklumo kauke. Jis iš tiesų kuria tylaus, nesidemonstruojančio gero žmogaus, gero kaimyno įvaizdį. Ir tas kaimynas nei už ką nepatikėtų savo ausimis, jeigu kada nors išgirstų, ką apie jį kalba slaptas narcizas durims užsivėrus. Ne tai, kad narcizas nešioje pletkus, bet labiau tai, kad jis viena galvoja iš tiesų, o kuria visiškai kitokį elgesio modelį viešumoje.

Romantinių santykių pradžiai būdingi visi narcizams būdinti bruožai: greitas santykių vystymas, greitas elgesys su nauja mergina kaip su savo nuosavybe, neatsižvelgiant į jos poreikius. Nors greta gana įtikinamai kuriamas vaizdelis, kaip jis rūpinasi merginos emociniais poreikiais ir koks jis patikimas (suprask, visuomet tavimi rūpinsiuosi). Kas vyksta iš tiesų – kaip ir tu kaimynu, vyksta įvaizdžio “aš tau reikalingas“ kūrimas merginos akyse. Yra labai sunku atskirti tikrai besidomintį nuoširdų žmogų, su kuriuo galima sukurti nuoširdžius, gilius, ilgalaikius santykius, kuriuose palaikymas ir emocinių poreikių tenkinimas bus ir žymiai ilgiau po romantinės fazės, ir slaptą narcizą.

Nes slaptas narcizas todėl ir yra slaptas, net yra žymiai geriau užsimaskavęs. Tol, kol jis nepajaučia, kad mergina netapo jam visiškai pilnai atsidavusi, jis nepavargs vaidindamas atidaus, daug laiko su ja leidžiančio rolę. Kažkada buvęs atstumtas tėvų pats, jis ir nesitiki lengvai laimėti meilę. Dabar jis elgiasi taip, kaip merginai iš tiesų reikia jos poreikiams tenkinti, tačiau esminis dalykas yra tai, kad jis taip daro ne dėl to, kad merginos gerovė jam kiek nors rūpėtų. Jis tai daro kaip investiciją į savo asmeninę gerovę. Kad kai mergina jau bus jo, jis galės vėl elgtis taip, kaip jam įprasta, tačiau jai jau bus per vėlu išeiti.

Todėl merginai tik nusprendus pilnai atsiduoti šiam vyrui, jo elgesys pasikeičia tą pačią akimirką vos ne 180° kampu. Jam nebereikia dėti pastangų toliau vaidinti rolės, nes jis gavo tai, ko siekė – ji mano! Tai rodo, kad iš tiesų – todėl jis ir narcizas – jam ir pirma terūpėjo tik jis pats ir tai, ar jis gaus to, ko sieka.

Kadangi slaptas narcizas labai puikiai buvo prisitaikęs vaidinti savo kaip atidaus vyro rolę ir tai atlikinėjo ilgai ir įtikinamai, mergina po to ilgai negali suprasti, kas čia atsitiko, ir dėl ko įvyko visiškas persijungimas. Jeigu ji jį rimtai pamilo, ji vis kas dieną laukia to, buvusio atidaus, rūpestingo, mylinčio vyro. Ir kasdieną sulaukia šalto, reiklaus despoto, gyvenančio tik pagal savo planą, kuriame merginai skirtas antraeilis vaidmuo – tiesiog prisitaikyti ir aprūpinti slaptą narcizą visais jo poreikiais.

Iš esmės visa dinamika, poveikis artimiausiam žmogui, jo emocinei būsenai yra visiškai toks pats, kaip kad ir su klasikiniu narcizu. Tik jo kuriamas įvaizdis neatitinka klasikinio narcizo aprašymų. Todėl jis toks tarsi kaip ir nepagaunamasis. Jei klasikinio narcizo atveju visi aplinkiniai žmonės jau bus nukentėję nuo klasikinio narcizo, t.y. bus susipykę, ar nukentėję nuo jo pykčio atakos ar pan., tai slapto narcizo atveju visi bus įsitikinę, kad jis – nuostabus rūpestingas vyras, šeimos tėvas, geras, ramus, patikimas žmogus.

Tuo tarpu namuose situacija bus visiškai kitokia. Pasireikš visi narcizo požymiai, kurie būdinti ir klasikiniam narcizui: kitų žmonių poreikių ignoravimas, empatijos nebuvimas, galios demonstravimas ir dominavimas, emocinių trikampių kūrimas, bus auksinis vaikas ir juodoji avis, vienoks elgesys matant kitiems, kitoks – prie šeimos narių, visi kalti tik ne aš, visi durniai ir pan. Žodžiu, visas vidinis paveikslas, šeimos ir santykių dinamika bus lygiai tokia pati, tik išorinis vaizdas slapto narcizo atveju išlieka maskuojantis.

Slaptas narcizas

Kaip atpažinti narcizą… iš tolo?

Kai mąstau apie visus tuos žmones, įkliuvusius į narcizų spąstus, ir po to negalinčius išsivaduoti, ir kai pagaliau išsivaduoja, į ją jie būna pavirtę, labai norisi įspėti. Labai norisi surašyti kažkokį labai gudrų sąrašą, kurį visi pasiskaitę iš tolo atpažintų narcizą ir laiku pereitų gatvę į kitą pusę.

Bet narcizai nėra lengvai pagaunami paukščiukai. Vakar perskaičiau tokią frazę:

“Visi juos myli, tik tie, kas tikrai gerai pažįsta, nekenčia“.

Narcizas visiems naujai sutiktiems žmonėms rodo tik gerąją, paradinę savo pusę! Todėl taip sudėtinga jį atpažinti tik pradėjus bendrauti. Ir sudaryti aiškų įspėjamąjį sąrašą irgi sudėtinga.

Tačiau visgi aš pabandysiu.

ATSARGIAI – gali būti, kad ji(s) NARCIZAS, JEIGU:

1. Stengiasi save visaip apibūdinti, ir kaip taisyklė, iš gerosios pusės. Koks aš nuostabus, aš pats geriausias ir t.t. Pastebėjau, kad žmonės, kurie yra tikrai daug pasiekę kažkokioje srityje ir yra ne narcizai, nepuola to aiškinti kitiems žmonėms. Dažniausiai net paklausti, savo darbus, sporto pasiekimus, pajamas, įtakingus ryšius ar turtus apibūdina kukliai, vienu žodžiu ar sakiniu, ir gana greitai nusuka kalbą į kažkokią kitą temą. Tuo tarpu narcizai nepasikuklina ryškiai nupiešti savo pasiekimus. Arba savo paties kaip žmogaus šaunumą. Todėl man žmogus, kuris jaučiasi turintis man papasakoti, koks jis nuostabus, iš karto dabar sukelia įtarimą. Nes dauguma kitų žmonių, kurie iš tiesų yra geri, patikimi, saugūs, turtingi, malonūs, gabūs ir t.t., neneigia ir pripažįsta savo sugebėjimus, savybes ir talentus, tačiau dažniausiai nepuola patys to pabrėžti ar įkyriai apie tai kartoti, o labiau leidžia kitiems žmonėms atrasti patiems.

Vyras. Nuotrauka iš Wickimedia Commons

2. Dėl visko, kas kada nors pasisuko blogai, tas žmogus kaltina kitus. Jeigu išsiskyrė, tai žmona buvo psichiškai nesveika. Jeigu darbe situacija bloga, tai kalti kolegos ir viršininkai, jeigu susidarė pavojinga situacija eisme, tai kaltas tas kitas vairuotojas. Ir t.t. ir pan. Atsakomybės neprisiėmimas – vienas iš esminių narcizų bruožų, ir pačioje pradžioje jis pasimato kaip kryptingas, ir dažnai gana aršus piktinimasis kitų žmonių veiksmais.

3. Jei to žmogaus gyvenime yra visiškai nutrauktų buvusių labai svarbių santykių. Ne tai, kad nutrūkusių. Išsiskyręs žmogus nebūtinai bus narcizas. Tačiau jeigu yra žmonių, kurie jų gyvenime iš pradžių vaidino svarbią rolę, tačiau su jais visiškai nebebendrauja. Tarkime, su buvusiu sutuoktiniu, su kuriais turi bendrų vaikų, broliu ar sese, vaikais.

4. Pasitaikė situacijų, kurios nebuvo kažkokios specialiai sukonstruotos prieš jus, tačiau tas žmogus labai aiškiai savo elgesiu parodė, kad neatsižvelgia į jūsų jausmus. Tarkime, kažką suorganizavo, kas neišvengiamai turėjo įtakoti ir jus, bet nepaklausė jūsų nuomonės, ar jums taip tinka. Nors tarkime, visos kitos aplinkybės, kaip ir savaime suprantamos – jis kviečia tėvus į savo namus, bet tokia maža smulkmena – jūs kątik persikraustėt pas jį, jam susitikti su savo tėvais yra normalu, tačiau jis nepagalvojo ir nepaklausė jūsų, ar jūs jau pasiruošusi irgi susitikti su jo tėvais. Ypač atkreipkit dėmesį, jeigu tokių atvejų, kai žmogus nepagalvojo apie jūsų jausmus arba į juos neatsižvelgė, buvo daugiau nei vienas.

5. Jei žmogus pasakoja apie save, kad kiti jį laiko agresyviu, tai vadinasi, jis ir yra agresyvus. Nors jis tai pasakodamas labai stebisi, kokie visi keisti, kad taip mano. Ir nors jūs niekada nematėte to žmogaus agresyvaus, vis dėlto tai yra rimtas ženklas. Nepamirškite, kad narsicizmas yra prieraišumo sutrikimas. Tai reiškia, kad narcizai neprisiriša prie kitų žmonių tokiu lygiu, kaip visi kiti žmonės. O tai reiškia, kad vieną dieną jis taps agresyviu ir prieš jus, ir tas gilus ryšys, kuris, jūsų manymu dabar jus sieja, tam nesutrukdys. Šis vienas požymis dar nereiškia, kad žmogus yra narcizas, tačiau kartu su kitais yra labai rimtas įspėjamasis ženklas.

6. Stebėkite, ar tai, ką apie save pasakoja narcizas, iš tiesų 1:1 atitinka realybę. Tiesiog stebėkite ir analizuokite. Vyras gali jums pasakoti apie tai, kaip jis 11 metų su žmona, ir kad jam su ja jausmas lygiai toks pats, kaip ir pirmą dieną po vestuvių. Jis gali jums pasakoti, kaip jisai padovanojo jai 11 dovanų vienuoliktųjų santuokos metinių proga. Tačiau jei esate kartu komandiruotėje, stebėkite, ar tikrai jis būtent jai pirmai perka lauktuvių, ir ar didžiausias kiekis lauktuvių bus būtent jai. Nepamirškite, kad narcizai yra puikūs manipuliuotojai! Jis gali net kalbėti, kad ieško dovanų jai, ir gali netgi eiti į moterims skirtas parduotuves, apžiūrinėti, kilnoti rankose ir netgi neštis link kasos moteriškas prekes! O jūs stebėkite, už kiek iš jų jis realiai sumokėjo pinigus! Gali paaiškėti, kad nei vienos! Arba, jeigu žmogus pats apsirengęs prabangių firmų drabužiais, o lauktuvių perka iš parduotuvės, kur viskas po 1€. Todėl stebėkite, stebėkite, stebėkite! Ir savo nuomonę susiformuokite iš faktų, kuriuos matėte pats savo akimis, o ne kuriuos pasakojo narcizas, kuris dievagojasi, kad niekada nemeluoja ir jūs juo tikite.

7. Ar nemeluoja? Įvertinant tai, kad narcizai moka gerai maskuotis, melas gali būti ir netiesioginis. Atkreipkite dėmesį į “slidžias“ situacijas. Vienas mano pažįstamas nuolat kartojo “mano žodį gali nunešti į banką kaip užstatą“, suprask, koks jis patikimas. Ir aš tikėjau, kad jis niekada nemeluoja. Vieną vakarą jam reikėjo pasiteisinimo, kodėl jis taip vėlai negrįžta namo. Jis paskambino savo žmonai ir jai pasakė, kad man reikia į supermarketą, ir jis mane turi ten nuvežti. Kai padėjo ragelį pasakė man: “Dabar mes važiuosim į supermarketą, nes aš niekada nemeluoju. Sugalvok, ko tau reikia.“ Techniškai tai ne melas, bet iš tiesų tai melas, nes prieš jo skambutį mes apskritai apie jokį supermarketą ir važiavimą nebuvome net kalbėję, ir man ten, žinoma, nereikėjo.

8. Ar laikosi savo žodžio? Dar vienas pavyzdys. Su žmogumi, kuriuo irgi pasitikėjau, susitarėme daryti tokį vieną projektėlį. Aš turėjau nuvykti į vieną vietą ir jis žadėjo padengti pusę kelionės išlaidų. Kai aš grįžau ir suskaičiavau kelionės išlaidas ir paprašiau pusę gražinti, jis man pareiškė, kad aš dėl to, kad aš kitoje nesusijusioje situacijoje pasielgiau ne taip, kaip jam patiko, jis nebegrąžins man žadėtosios pusės išlaidų. Esmė tokia, kad apie išlaidų pasidalinimą mes buvome aptarę, o kad tai susiję su dar kažkokiomis papildomomis sąlygomis – ne. Sąžiningas, nemanipuliatyvus žmogus, net būdamas nepatenkintas mano elgesiu kitoje situacijoje, būtų laikęsis žodžio ir grąžinęs pinigus.

9. Ar jums taiko tuos pačiaus standartus, kaip ir sau? Manau, kad šitas punktas labai svarbus, nes labai daug ką parodo. Vienas žmogus, kuris po to man pasirodė atitinkantis narsicistinę asmenybę, labai reikalaudavo, kad jei kur nors susitardavom vykti kartu ar susitikti, kad būtinai nevėluočiau ar nevėluotume. Jis nesibodėdavo pasakyti ankstesnį laiką, kad tik jam nereiktų laukti. Pavyzdžiui, paskambindavo, kad jau yra prie pat, ir kad išeičiau į gatvę, ir man tekdavo prie gatvės stovėti dar 10 – 15 minučių ir jo laukti. O kai situacija būdavo atvirkštinė, jis nematydavo problemų vėluoti apie valandą ir nieko nepranešdavo.

10. Ar tas žmogus tampa labai nekantrus ir labai susinervina, kai situacija nenumatytai pasisuka ne taip, kaip jis tikėjosi? Ar reakcija yra adekvati situacijai? Ar prasižengimo ir bausmės dydis yra adekvatus? Jeigu pratrūksta nevaldomu pykčiu arba bausmės dydis neadekvatus prasižengimui, tuomet tai yra rimtas įspėjamasis ženklas.

11. Kaip jis vairuoja? Aš pastebėjau, kad šio tipo asmenybės mėgsta aštrius pojūčius už vairo ir vairuoja su neadekvačia rizika, taip sakant “raižo“ gatvėse. Arba juos ištinka neadekvačiai didelis pykčio priepuolis, kai eisme vyksta ne taip, kaip jis norėjo. Kartu su kitais, tai gali būti narsicizmą išduodantis požymis.

12. Ar tam žmogui labai greitai viskas pasidaro nuobodu? Dažniausiai tai yra savybė, kuri neatrodo, kad praneša kažką labai svarbaus. Tačiau jeigu žmogus demonstruoja, kad labai greitai jam pasidaro visur ir nuo visko nuobodu, tai rodo, kad jam reikia didesnės nei įprastinės stimuliacijos, ir tai, kartu su kitais požymiais, gali būti vienas iš tipinio narcizo požymių. Beje, šitas, kaip ir vairavimas, yra vienas iš retų dalykų, kurie pasimato atvirai ir neužmaskuotai. Narcizas jums pats papasakos, kaip greitai jam viskas nusibosta.

13. Ar tas žmogus nesukelia jums keisto jausmo, per greitai ir perdėtai sudievindamas jus? Man yra buvę, kad viena klientė, tik pirmą kartą susitikus su ja, ir dar net deramai nepabendravus, man pasakė: “man jus atsiuntė dievas!“. Arba jeigu jūs susitinkate su prieš 15 metų buvusiu bendru kolega, kurio nematėte visą tą laiką, o prieš tai tebendravote 2 savaites, ir jis staiga sako: “aš tave myliu, aš tuomet rimtai svarsčiau tave vesti“ ar kažką panašaus. Jei žmogus švaistosi nepelnytais komplimentais, jei perdėtai žavisi jumis nespėjęs jūsų bent kiek labiau pažinti, tai yra labai svarbus požymis, būdingas narcizams.

14. Jei žmogus nuo pat pažinties pradžios intensyviai reikalauja labai daug dėmesio. Nuo trečio pasimatymo labai dažnai skambina arba siuntinėja labai daug žinučių per dieną ir neslepia arba nesugeba nusplėpti nepasitenkinimo dėl to, kad neatsakėte iš karto. Ar sukelia skandalą, kai į skambutį atsakote kitą dieną? Jei susitikimo metu jūs susimąstėte ir jūsų žvilgsnis nukrypo į save ir į tolį, jis nelaukia, kol vėl grįšite į čia ir dabar, o bando jus iš to susimąstymo akimirkos kuo greičiau ištraukti? Mojuoja rankomis prieš veidą, galbūt netgi kiša savo veidą priešais jūsų ar elgiasi kitaip vaikiškai? Ar tiesiog klausia: “kur nuplaukei mintimis?“ ir jums kyla jausmas, kad tokiais veiksmais per daug įženginėja į jūsų asmeninę erdvę? Tai vienas iš rimtų požymių.

15. Kažko iš jūsų staigiai ir griežtai pareikalauja, nors tai neatitinka pažinties etapo, kuriame esate. Tarkime, jūs dar apskritai neapsisprendėte, kad esate pora, ir apie nekalbėjote, o jis staiga griežtai pasako: “daugiau niekada taip nedaryk“, tarsi turėtų teisę subarti kaip kokį vaiką. Tai gali būti labai trumpa situacija, kurią norėsis tuojau pat pamiršti, nes jinai neatitiks viso kito bendravimo su šiuo žmogumi paveikslo, tačiau tai gali būti mažas, tačiau aiškus požymis, kad prieš jus – narcizas.

16. Jeigu viskas atrodo kažkaip per tobula, tai greičiausiai taip ir yra. Ir jeigu jumyse yra tas nenusakomas jausmas, kad kažkas čia ne taip, tai greičiausiai taip ir yra.

Kaip sakiau, santykių pradžioje narcizus labai nelengva identifikuoti. Tai yra jų didysis per visą gyvenimą ištobulintas talentas – pateikti save kaip nuostabų žmogų ir rasti kelią į kito žmogaus širdį. Todėl visiškai normali santykių dinamika yra tokia, jis sudaro pirmą nuostabaus žmogaus įspūdį!  Jis atrodo toks puikus, pastebimai geresnis už visus kitus, jūsų sutiktus anksčiau, kad jums tos mažos smulkmenos, mano aprašytos aukščiau, gali atrodyti labai nereikšmingos. Ir galite viduje netgi kaltinti save, kad ieškote sliekų ten, kur jų nėra.

Tačiau vistik jeigu esate nudegę su narcizais, verta pasitikrinti su šiuo sąrašu. Žinoma, jeigu žmogaus elgesys atitinka vieną punktą, ir jūs esate tikri, kad esate objektyvūs apie tą žmogų, tuomet tai tikrai dar nereiškia, kad tas žmogus yra narcizas, ir kad reikia nuo jo bėgti kuo toliau.

Tačiau jeigu atitinka bent trys ar penki punktai ir jūs nesate tikri, ar nesate per daug apžavėti šio žmogaus, t.y. ar tikrai jis neatitinka ir likusių punktų, tai patarimas būtų reguliuoti savo bendravimą su šiuo žmogumi taip, kad santykiai vystytųsi palengva. Geriau savo labui nedarykite staigių sprendimų, tokių kaip persikraustyti pas tą žmogų arba ištekėti ar vesti po 6 savaičių arba netgi 6 mėnesių.

Bendraukite, tačiau atidžiai, atsargiai, nuolatos pasimatuodami ribas, ar jūsų nespaudžia, ar negreitina santykių, ar nepradeda kaltinti ir t.t. ir panašiai. Prisiminkite, kad jei žmogus ne narcizas, jis yra pajėgus suprasti priežastis, kodėl jūs norite santykius vystyti lėtai ir pamažu. Kad norite įgauti pasitikėjimą tuo žmogumi ir jį prisileisti palengva. Beje, taip ir elgiasi normalūs žmonės. Jie neturi patologinio poreikio santykius sukurti labai greitai ir su trenksmu. Ir jie, netgi jeigu ir norėtų greičiau, yra pajėgūs suprasti jūsų poreikius ir vidinę situaciją.

Jeigu tas žmogus jūsų, jis palaikys lėtą ir atsargų tvirtų santykių kūrimą. Jeigu tai narcizas, greičiausiai jį labai sunervins tokia lėta santykių eiga. Ir yra nemaži šansai, kad jį prarasite. Narcizas tiesiog neištoleruos būti tiriamas ir neprisileidžiamas greitai. Jis arba pradės dėl to kelti skandalus, arba kaltinti jus kažkuo, arba, jeigu tam nepasiduosite, nutrauks santykius. Žinoma, tai būtų labai nemalonus įvykis. Tačiau patikėkite, geriau tegu narcizas nutraukia juos dabar, negu jums tektų nutraukinėti juos išsekus, visiškai nusivylus ir suniokotu pasitikėjimu savimi po 20 metų.

Patikėkite, kas pajėgia priimti jūsų nustatytas ribas ir rodo supratimą, daug daugiau šansų, kad kai tapsite vyru ir žmona, rodys supratimą ir po vestuvių. Todėl šis tikrinimo ir atsargaus artėjimo reguliavimas yra savaime pats geriausias testas ir yra labai to vertas.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Kaip atpažinti narcizą… iš tolo?

Ar narcizas supranta, ką jis daro savo aukoms?

Kiek stebiu, yra dvi ryškiai matomos pozicijos ir, mano nuomone, jos abi klaidingos.

Pirmas, aiškiai ir garsiai išsakomas variantas yra narcizų demonizavimas. Kad jie viską žino, viską supranta, puikiai suvokia, ką daro, ir daro tai tikslingai. Ši pozicija išsakoma garsiai, aršiai ir dažnai. Ją dažnai išsako ir terapeutai, ir aukos, susivokusios, ką su jomis darė visus tuos metus narcizai, ir kokį poveikį tai turėjo jų gyvenimui.

Antras, tai kai narsicistinio išnaudojimo auka dar yra neigimo stadijoje ir nėra pajėgi pripažinti, kad tai, ką su ja nuolatos daro žmogus, kuris turėtų būti jos didžiausia atrama, paguoda, meilė, artumo įsikūnijimas ir t.t. Tuomet auka, nenorėdama matyti tikrojo savo skriaudiko veido, randa jam visokių pasiteisinimų, kodėl jis būtent šiandien taip negerai pasielgė. Turbūt jam buvo bloga diena darbe, turbūt jis ne ta koja iš lovos išlipo, turbūt aš pati ne iki galo pasistengiau pasirūpinti jo geresne savijauta ir t.t. ir pan. Pagrindinis sakinys, slypintis aukos pasąmonėje yra šis: “Tai yra neįmanoma, kad jis būtų toks blogas“. Auka tiki, kad kiekvienas blogas pasielgimas su ja yra išimtis. Net kai tos išimtys įvyksta kasdien ir tęsiasi dešimtmečius. Auka gyvena neigimu ir tuščia viltimi, kad narcizas vieną dieną pasikeis. Apie tai kalbama nedaug, nebent kai nagrinėjama pačių emocinio smurto aukų psichologija, bet ne prie narcisų temos. Ši pozicija yra iškreipta realybė, ir tokia ji atrodo tik pačioms aukoms. Tačiau trečiam žmogui gali būti akivaizdu, kad su ja elgiamasi neteisingai. Todėl šito čia toliau nenagrinėsiu. Tai yra saviapgaulės versija.

Vis tiktai su pirmu teiginiu, kad narcizai visiškai žino ką daro, kaip kokie tikri nusikaltėliai iš kriminalinės laidos per TV išsigalanda savo, tiesa, tik emocinį peilį, ir eina daryti suplanuoto nusikaltimo, t.y. iš aukos visiškai išsiurbti pasitikėjimą savimi, gyvybingumą, atkirsti ją nuo išorinio pasaulio ir t.t. ir pan., irgi nenoriu sutikti.

Įdomiausia tai, kad ilgalaikiai santykiai su narcisu būtent ir turi tokį efektą aukai: jokių kitų santykių, tuštumos jausmas viduje, bejėgiškumas, absoliutus paklusnumas, nuolatinis silpnumas ir negebėjimas tvarkytis su gyvenimo užduotimis, negebėjimas išsakyti savo nuomonės ir pozicijos, nuolatinis veikimas prieš savo valią ir t.t. ir pan. Galima įsivaizduoti, kaip žmogus jaučiasi.

Vis tiktai šiame fone aš drįstu teigti, kad narcizas tik iš dalies suvokia, ką jis daro.

Grubiai tariant, narcizas suvokia konkrečius veiksmus, kuriuos jis daro ar ketina daryti. Nes nemažai veiksmų narcizai atlieka ne spontaniškai, o planuotai. Pvz. nepamiršta “skriaudos“ ir užpuola savo “skriaudiką“ pritykoję iš pasalų, kad jį sunaikintų.

Vistik ko narcizas nesuvokia – tai ilgalaikio ir nuolatinio savo elgesio poveikio žmonėms, kurie yra šalia jo. Labiausiai tai, žinoma, gyvenimo partneriui ir vaikams, kurie gyvena kartu. Taip pat gali būti ilgalaikiai darbo arba giminystės ryšiai, pvz. tetos, dėdės, pusbroliai ir pan., kurie gyvena arti arba palaiko nuolatinius ryšius.

Narcizas yra pajėgus ir netgi labai talentingas kurpti savo taktikas, kaip jis ką parklupdys ant kelių emociškai, kaip jis sutramdys, pastatys į vietą, privers blogai apie save jaustis ir t.t. ir pan., tačiau narcizas yra nepajėgus suvokti, kokį neigiamą poveikį jo taktikos padarys jo aukų psichikoje, asmenybės struktūroje, iki kokių būsenų prives toks emocinis smurtas ilgame laikotarpyje.

Taip yra dėl trijų priežasčių:

1) narcizas rūpinasi tik savimi. Visos jo mintys, veiksmai ir pan., yra sutelkti tik ties vienu centru – savimi. Jis visuomet mąsto tik apie save. Jis suvokia tik kitų žmonių poveikį sau, ir todėl jam atrodo teisinga jiems keršyti. Apie kitus žmones narcizas tiesiog niekada negalvoja!

16910671627_f58602b650_k

2) narcizas pats sau nuolatos kuria pasakėlę, koks jis nuostabus. Tad jis nuoširdžiai tiki, kad ką jis bedarytų, kokie būtų beluošinantys kitą žmogų jo veiksmai, jis yra įsitikinęs, kad bendroje sumoje, t.y. ilgame laikotarpyje tam žmogui yra didelė nauda būti šalia jo. Kad jis turėtų likti dėkingas už visą tą gėrį, kurį jis patyrė narcizo dėka. Deja, čia ne sarkazmas.

3) narcizas nesuvokia kitų žmonių kaip žmonių. Kaip esu rašiusi anksčiau, narcizas kitus žmones suvokia labiau kaip daiktus ar kaip savo kūno dalis, kurie yra skirti jo poreikiams tenkinti. Esant tokiam suvokimui, jam į galvą nešauna susimąstyti, kad gal šiuo metu tas žmogaus pavidalo daiktas kažkaip kenčia nuo jo elgesio, ir kad galbūt tai jam ilgainiui turės didelių neigiamų pasekmių.

Narcizas, žinoma, mato, kad žmogus verkia, galbūt yra blogos nuotaikos, ir netgi gali suvokti, kad tai yra jo dabartinio elgesio pasekmė. Tačiau kadangi jis norėjo savo taikinį paveikti, tai jis tai suvokia labiau kaip savo kątik pasiektą pergalę – juk jis ir norėjo pasiekti kažkokio efekto!

Todėl tikrai taip, kad narcizas turi blogą poveikį savo aukoms, ypač jei emocinis smurtas yra ilgalaikis ir pasikartojantis, ir taip, narcizas suvokia, ką konkrečiai jis šiuo momentu daro. Tačiau jis nesuvokia, nemato, nenori pripažinti ir iš visų jėgų vengia atsakomybės už aukos suluošinimą, nors tai akivaizdžiai jo darbas!

Narcizo vidiniai gynybiniai mechanizmai verčia jį elgtis būtent taip, kaip jis elgasi. Ir būtent tie patys vidiniai gynybiniai mechanizmai verčia jį vengti pripažinti atsakomybės už savo veiksmų rezultatus.

Ar narcizas supranta, ką jis daro savo aukoms?

Burgis. Ar jis narcizas?

Ilgai girdėjau žiniasklaidą linksniuojant jo pavardę, bet stengiausi atsilaikyti. Kažkokiu momentu palūžau ir neveltui. Susidomėjau. Patraukė dėmesį jo ekscentriški išsireiškimai neįprastomis aplinkybėmis: teismas, ieškovė – nepilnametė ir pan. Vis ketinau apie jį parašyti. Bet šiek tiek ir abejojau. Vistik mažai buvo medžiagos, kur ne žurnalistai rašė savo įspūdžius, o kur buvo jo paties pasisakymai.

O šiandien nukrito tikras lobis ausims. Burgis paviešino įrašus. Autentiška, neiškraipyta medžiaga. Kadangi tėvai žinojo, kad įrašinėjo, o jis ne, vadinasi, tai yra autentiškas jo bendravimo su žmonėmis stilius konflikto metu ir autentiškos strategijos konflikto sprendimui.

Paanalizuokime kartu. Aš pabrėžiu, kad nesigilinu, į tai, kas teisus, kas ne teisine ar moraline prasme. Ką bandysiu daryti – tai tiesiog stebėti jo kalbėjimo būdą ir komentuoti, ką jis čia, mano nuomone, daro. Ne chronologiškai viską surašysiu, o paimsiu charakteringas vietas ir suskirstysiu.

I įrašas (pokalbis prasideda nuo 3:26)

Kalbėjimas apie save kaip apie trečią asmenį

“Jūs kalbate su atostogaujančiu direktorium“ (4:30) – aš iš pradžių nesupratau, kas čia kalba, galvojau koks kitas žmogus, kuris buvo kabinete, o vėliau paaiškėja, kad čia kalba pats Burgis. Kalbėjimas trečiu asmeniu apie save yra vienas iš narcizo bruožų. Print+screen´as iš burgis.lt

Print+screen´as iš burgis.lt

Manipuliavimas

Nesaugumo jausmo inspiravimas

Naudoja tokius žodžius, kaip nusikaltėlis, Lukiškės, nepakaltinama. Jie yra visiškai su situacija nesusiję. Jie natūraliai bet kokiam žmogui sukelia asociacijas su prievarta, nusikaltimais, bejėgiškumu, žodžiu skirti sukelti pašnekovui nesaugumo jausmą.

“Mes nežudome vaikų, nesodiname į kalėjimą“ (8:40), – kalba gimnazijos direktorius. Kas čia apskritai per terminologija, kai kalba vyksta pedagoginėje įstaigoje ir kalbama apie vaikus? Tarsi sako: “o galėčiau, tai mano galioje, aš galiu taip padaryti. Nedarau tik todėl, kad esu per geras, būkite man dėkingi“. Nors nieko panašaus nėra, tai yra visiškai nutolę nuo realybės, todėl tai yra gryna manipuliacija, tam tikrų minčių inspiravimas, iššaukimas pašnekovų sąmonėje.

Kalbėjimas ne į temą – miglos pūtimas

Tėvai kalba apie kažkokį raštą, kurį pasirašyti turėjo jų dukra ir sako, kad jų niekas apie tai neinformavo. Burgis į tai atsako: “o kai rūkė, jus dukra informavo?“ (6:00). Iš konteksto išplėšiamas vienas, bet raktinis žodis “informavo“, bet atsakoma visai į kitą temą, visiškai ne apie tai, ko klausė tėvai. Raktinio žodžio panaudojimas yra priedanga, kuri skirta neatidžiam pašaliniam pašnekovui sukelti įspūdį, kad atsakė visai į temą. Tačiau tam, kas klausia, tai yra atviras akių dūmimas.

Tėvai sako: kodėl šis dokumentas nepasirašytas? Burgis nerišliai dėlioja mintis, prasimuša tokios frazės, kaip: “kaip jūs ir sakote“, suprask, jis išklauso ir atsižvelgia, ir netgi suprato tėvų nuomonę ir poziciją, nors tolimesnis įrašas rodo, kad vos ne visas pokalbis buvo monologas, o ne pokalbis. Jis jų neišklauso, pertraukinėja, neleidžia pasakyti, kalba ant viršaus, o panaudoja tokią formuluotę, iš kurios neatidžiam klausytojui kuriamas įspūdis, koks jis išklausantis, atidus ir supratingas. Be to, kalba ir vėl visai kažką kita.

Pasakodamas istorijas nuo 15:36 mini daug skambių pavardžių, pareigybių, raštų, metus, pinigų sumas – visa tai niekaip nesusiję su aptarinėjama tema, yra grynas miglos pūtimas, bandymas sukreipti pašnekovo dėmesį nuo esmės link kitų dalykų, kurie tik skambūs, tačiau šios istorijos prasme yra visiškai nereikšmingi ir niekaip nesusiję.

Supermeno pozicija, galios demonstravimas

(07:05) “nei žodžiu nesiginčydamas… ir jo nebėra ir nebus… vienas neteisingas žingsnis ir jo nėra“ – tipiniai narcisistinio tipo asmenybės išsireiškimai, kurie tarsi sako: čia aš turiu vienvaldę galią, klaidos yra neatitaisomos, jos baudžiamos griežčiausiai. Aš esu supermenas, ir to paties reikalauju iš kitų. Antro šanso niekam neduodu, kas nebūtų.

Tėvams paklausus, kodėl dokumentas nepasirašytas iš gimnazijos pusės, Burgis atsako: “todėl, kad pavaduotojas nepasirašė. Todėl, kad aš turiu gauti sprendimą ir iš tėvų pusės…“ (7:30). Tipinė narcizams būdinga pozicija: “visi kiti kalti, tik ne aš“. Galutinis kaltininkas pasirenkamas tėvai, t.y. kas klausia, tas ir kalčiausias dėl to, dėl ko klausiama. “Klasė ją užblokavo“ (11:48). Nors kątik pats papasakojo, kad tai jis užsiundė klasę ant vaiko, atsakomybę permeta ant vaikų, kuriuos pats ir užvedė ant to veiksmo.

Pasakys bet ką, kas tik tuo momentu naudinga, nesvarbu, tai tiesa, ar ne

(7:50) Burgis sako, kad per jo praktiką 30 moksleivių buvo išmesti iš gimnazijos dėl to, kad užsirūkė. Maždaug 16:30, pasakodamas visai kito žmogaus istoriją, išsiduoda, kad užsirūkymas nėra toks jau baisus dalykas, dėl kurio iš karto išmetama iš gimnazijos, pasirodo, kitas moksleivis gavo 5 baudos balus (nesu tikra, ar cia kalbama apie ta pacia gimnazija?).

“Aš esu nusamdytas steigėjo laikinai eiti direktoriaus pareigas“ (10:48) – demonstruoja menama pazeidziamuma.

“Aš moku baudas ir mokėsiu“ (17:54) – demonstruoja integralumą pedagogas, kalbėdamas kad moka baudas už greičio viršijimą kas 5 metai. Tačiau tuojau pat sako, kad žmonai pažadėjo prieš 20 metų, kad neviršys greičio ir niekada neviršija.

Nepilnavertiškumo jausmo žadinimas

(8:55) “Panašu, kad problema yra šeimoje. Kad jūs sukūrėte nepakeliamas sąlygas merginai…“, – tipinis nematomas manipuliatoriaus ginklas – jo pasirinktos aukos nepilnavertiškumo jausmo žadinimas. Tarsi sakymas: “ar tu pati nematai, kokia tu beviltiška esi?“, tai daroma tarsi ne jo rankomis.

“Jūs nieko neįtikintumėt, kad man nedavėt va tokio dydžio kyšio“ (15:54) yra iš tiesų sakoma: “jūs atrodote kaip blogiečiai kitų žmonių akyse“. “Tai jas jūs tokie, prezidentai?“ – tęsia. Tai tėvų autoriteto menkinimas, implikavimas, kad jei esi ne prezidentas, esi nieko vertas, ir tavo nuomonė nieko nereiškia.

Emocinio trikampio kūrimas

Kai tėvai pasakė, kad jų nuomone, mergina užsirūkė pirmą kartą gyvenime, tai gimnazijos direktorius atsakė: “oi, čia žiniasklaidai labai įdomus faktas“. Žiniasklaidai faktai neįdomūs, žiniasklaidai įdomūs reitingai. Čia yra tipinis emocinio trikampio kūrimas, naudojamas bauginimui. Suprask, ten kaip suinterpretuos šitą faktą (gal išjuoks), tai jūs mirsite iš gėdos.

Pasakoja istoriją, kurioje neva kito vaiko mama, gydytoja, suprask, autoritetas, nusprendė, kad geriau keisti mokyklą. Suprask, darykite taip, nes va kiti, kurie žino, ką daro, tai taip daro.

“…medikai pripažins, kad mergina turi elgtis pagal visiems taikomas taisykles“. Tokie momentai kaip šis man skamba kaip parodija, kai žmogus kurdamas trikampius prieina iki absurdų, susiedamas į vieną sakinį visiškai nesusijusius dalyvius.

“…kaip pasielgs tie vaikai, kurių tėvai jiems pasakys: gerai įsižiūrėkite į tą panelę“ (14:35) – kelintas tai jau trikampio kūrimas?

Grasinimai

Burgis pasakoja istoriją, kurios esmė tokia, kad jis pasakė negerai apie vieną vaiką prieš klasę, ir vaiką patį mama po trijų mėnesių atsiėmė, nes klasė jį išėdė (pikas apie 11:20). Tai yra paslėptas grasinimas, kad jeigu jūs nedarysite taip, kaip aš noriu, bus blogai ne jums, o jūsų vaikui. Papasakojęs, kaip klasė išėdė vieną vaiką, klausia tėvų: “Pagalvokit, ar jūs norit, kad ir su jūsų dukra taip būtų?“ (11:53).

Išvedžiojęs, kad mergina būtų laikoma nepakaltinama, tęsia: “jūs žinote, kaip moksleiviai elgiasi su nepakaltinamais?“ (12:29). Žmogus viešoje erdvėje didelės dalies žmonių laikomas iškiliu pedagogu, mano nuomone, turėtų labiau rūpintis patyčių prevencija. Tačiau jis neįžiūri problemų to panaudoti kaip grasinimo tėvams, kad su jos dukra bus susidorota.

Grasinimai vis labiau darosi atviri: “jeigu jūs taip nepadarysite /kaip aš sakau/, bus žiauru žiauru“ (20:53)

Teigiamo įvaizdžio elementai

Direktorius grasina, manipuliuoja, tačiau tuo pačiu stengiasi įterpti ir vieną kitą detalę, kuri neva byloja apie jo kaip apie gero veikėjo vaidmenį: pasiūlė tabletę nerimo krečiamai merginai (apie 11:20) Teigiamai atsiliepia apie kitą mokinį: “mergaitė buvo puiki“ (apie 11:40).

“Kai mes su ja šnekėjom, man ji patiko, jūsų dukra“, “man gaila jos, man kiekvienas vaikas yra brangus“  (18:44) (turbūt todėl ir nežudo, žr. aukščiau).

Teigiamo įvaizdžio elementai yra manipuliacijos dalis. Žmonėms kuriamas jautraus, supratingo žmogaus portretas. Tokį žmogų palaikys neįsigilinusi minia.

Grandioziškumas

“Visi žino – manęs neįveiksi“,- kalbėjo jau buvęs direktorius (12:55). “Kauną valdyti gali, o manęs ne“ (15:20).

Negebėjimas pripažinti savo trūkumų

Visa narcisistinio tipo asmenybė yra pastatyta ant savo kaip tobulojo suvokimo. Kai reikalas priėjo iki teismo, ir visa situacija susijaukė, jis vistiek ginasi, nepripažįsta savo indėlio, savo galbūt ir ne paties konstruktyviausio elgesio situacijai išspręsti, jis vistiek nei už ką nenori nusiimti iškiliausiojo karūnos. Jis sako: “tai geriausia mano pasakyta kalba gyvenime“…

VIDEO. Tai – geriausia mano kalba gyvenime. Atkreipkite dėmesį į kūno kalbą nuo 0:40 min.!

Galios demonstravimas

“Taip, čia palūžta“ (moksleiviai). Tai rodo, kad vienintelis dalykas, kuris iš tiesų rūpi mokymo įstaigos vadovui, tai ne vaikų gerovė, o jo galios demonstravimas. Nuo maždaug 15:35 sek. pradeda pasakoti kažkelintą istoriją, bet mini jau labai skambius vardus, įmones, pareigas, suprask, net tokie šulai norėjo man kažką blogo padaryti, bet nieko jiems nepavyko.

“Mano šeimoj keturi advokatai“ (17:33), suprask, aš galingesnis nei Kedžiai – Venckai, o pastarieji ant kojų visą Lietuvą buvo sukėlę! Tad jūs negalėsite man nieko padaryti net pasitelkę teisinę sistemą, nes teisinė sistema mano pusėj, jaučiat esminę galios persvarą?

Esminė priežastis, kodėl šis atvejis nuėjo taip toli, yra ne Burgio rūpinimasis jaunosios kartos plaučių sveikata, o negalėjimas susitaikyti, kad kažkas ėmė ir nepakluso jo galiai. Tai taip pat yra narsicistinis bruožas.

Dar vienas įrodymas, kad buvęs direktorius nesiekia pedagoginių tikslų, o siekia vienintelio tikslo – visą reikalą bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis paversti savo pergale (print+screen´as iš Delfi.lt, 2015.04.15):

Burgis Istrauka is Delfi straipsnio Manotikrasgyvenimas

Pokalbio dinamika

Iš pradžių direktorius neskuba kalbėti, leidžia tėvams pradėti. Tačiau tarpai tarp jo kalbos vis trumpėja, ir maždaug nuo 10-12 minutės virsta nesibaigiančiu monologu, skirtu tėvams gąsdinti.

Kolkas čia yra citatos iš tik 20 minučių pirmojo įrašo. Vaizdelis – vienareikšmiškas. Visa Burgio kalba yra viena manipuliacija. Nulis konkretumo, nei vienas jo pasakytas sakinys nėra tiesiogiai susijęs su analizuojama situacija. Gal pusė tik. Jis nei vienoje savo pasakytoje frazėje nesiūlo nieko konstruktyvaus. Jis tik gąsdina, spaudžia, menkina, žodžiu siekia emociškai paveikti pašnekovus.

As labai pavargau analizuodama 20 minuciu jo pirmojo iraso. Nes turejau uzrasineti beveik

Print-screen´as iš lrytas.lt
Print-screen´as iš lrytas.lt

kiekviena jo zodi! Idomu ir tai, kad nemazai jo pasakytu fraziu tiko ne prie vienos, o is karto prie dvieju ar netgi triju kategoriju. Zodziu, auksto lygio meistriskumas. Panasu, kad toki poveikio buda jis yra nemazai praktikaves ir yra gerai ivaldes.

Manau, ne vienam is tolo stebinciam situacija, kilo logiskas klausimas – kodel cigatere uzsirukiusios gimnazistes atvejis sulauke tokio aziotazo, kodel tai nagrineja teismai? Zinoma, tam, kad Burgiui butu oficialiai nustatytas narsicistinis asmenybes sutrikimas, reikia ekspertizes. Cia as, aciu dievui, turiu per mazai patirties, kad zinociau, ar tokiose situacija ekspertize buna skiriama. Is to, koki jo elgesi stebiu, manes nei kiek nestebina, kad jis naudojasi salies teismu sistema savo galiai demonstruoti ir savo teisybei siekti. Tai yra dar vienas is daugelio pozymiu, leidzianciu vis labiau itarti narsicizma. Nes narsicistine asmenybe tiki, kad ji yra tokia ypatinga ir auksciau visko, kad yra auksciau istatymo ir auksciau teiseju sveiko proto. Jis yra is anksto isitikines savo pergale. Todel eina toliau ir nepastebi, kad pradine priezastis, sukelusi konflikta, yra visiskai neadekvati tam, iki ko tai issivyste.

Lygiai taip pat, kaip neadekvatus buvo tevu puolimas. Butu uzteke pasakyti, kad atsiprasau, galbut jus traktuojate situacija kitaip, taciau tokios taisykles. Ieskokite merginai kitos mokyklos. Ir viskas.

Taciau narcizas jauciasi ypatingas, priveligijuotas, ir jis tiki, kad viskas turi tarnauti jam, tenkinti jo poreikius, tame tarpe ir teismu sistema.

Beje, tas faktas, kad yra didele mase zmoniu, besizavinciu direktoriumi, neva tai kovojanciu pries sistema, yra ir dar vienas elementas, rodantis pirstu i narsicizma. Tik narcizo puolimo aukos mato ir zino tikraji narcizo veida. Jis yra zavus aktorius, mokantis valdyti minia ir kelti susizavejima savo asmeniu.

Vistik jeigu ekspertize butu atlikta, galbut pagaliau paaisketu, kad teismai vargsta be reikalo, tiesiog eikvoja savo laika ir isteklius del zmogaus, kuris del savo asmenybes strukturos nera pajegus suvokti savo elgesio poveikio kitiems. Empatijos, t.y. poveikio kitam nebuvimas yra dar vienas is narsicizmo pozymiu.

Idomus dalykas tai, kad as pries imdamasi analizuoti, is pradziu tiesiog klausiau pirmaji irasa. Ir ka jus galvote, tikrai man jo kalba nuskambejo visai patrauliai! Taip, narcizu poveikio priemones veikia ne tik tuos, kurie apie narsicizma nieko nezino! Mes visi turime emocinius mygtukus, kuriuos narcizai moka meistriskai spaudineti taip, kaip jiems reikia. Ir tik detaliai analizuodama, pati pamaciau, is ko is tiesu susideda jo kalba.

Cia as isdesciau savo kaip privataus asmens nuomone. As suprantu, kad egzistuoja tikimybe, kad as esu neteisi. Netgi idomu, kaip toliau pasisuks ivykiai. Jeigu klausysiu kitus irasus, ir pakeisiu savo nuomone, butinai tai parasysiu.

P.S. pabaiga rasiau ant kompiuterio, kuriame nera lietuvybes, nepykite.

Burgis. Ar jis narcizas?

Išmokite pasitikėti tuo tyliu balseliu savo viduje

Kai parašiau straipsnį apie tai, kad narcizai greitai mezga santykius, mano skaitytoja parašė: “pasakys kokia vista tai turejo but,kad nesuprato i kokio idioto pinkles papuole“, ir man buvo labai sunku tą sakinį perskaityti.

Nes auka, vieną dieną suvokusi kas vis dėlto įvyko, turi išsrėbti tokius skausmo lovius, kad žmogui, to nepatyrusias, to neįmanoma suprasti. Ir dar, be viso to, kad tu vieną dieną supranti, kad tas žmogus niekada tavęs nemylėjo, o siurbė energiją, kartodamas, kad myli, turi dar iškęsti ir aplinkinių paniekinimą. Tipo, vištelė, pati įkliuvai į pinkles, pati ir kalta.

Todėl man vis sukosi galvoje klausimas – ką daryti, kad žmonės nepapultų į narcizų pinkles? Kad neužmegztų su jais artimų santykių ir nepasmerktų savęs metams, dešimtmečiams, o gal visam gyvenimui, kuriame nebus tarpusavio supratimo, emocinio artumo, o kiekviena diena bus tarsi vaikščiojimas stiklo šukėmis basomis kojomis?

Lengvo ir paprasto patarimo nėra. Deja, net klasikiniai narcizai nenešioja vėliavos, kurioje parašyta: “aš – emocinis parazitas, venkite manęs!“. Jie ateina į jūsų gyvenimą kaip tas žmogus, kurio tu laukei visą gyvenimą. Tavo svajonių vaikinas, nuostabus partneris. Tame gyvenime etape mes galvojam: “kad tik tai būtų ne sapnas, kokia laimė, kad man taip pasisekė!“

Ir vis tiktai, kai jau mūsų gyvenimo šipulai po mūsų kojomis, ir kai jau išeina galvoti savo galva, pažiūrėjus atgal į audringą istoriją, tenka sau pripažinti, kad nepaisant viso to pradinio furoro ir galvos svaigulio, visąlaik, nuo pat pradžių, buvo tas kažkoks keistas jausmas. Kad kažkas ne visai taip. Jis toks mažas, tarsi neįvardijamas, bet jis viduje tikrai buvo.

Nuotrauka Kuždesys, teisės priklauso OneLifeOnEarth, iš Flickr
Nuotrauka Kuždesys, teisės priklauso OneLifeOnEarth, iš Flickr

Aš bandau atgaminti ir prisiminti savo jausmus ir juos kaip nors aprašyti. Vienu atveju tas mažas jausmas buvo toks keistas dalykas, tarsi negeras skonis burnoje. Tarsi virėja, gamindama kepinį, būtų sumaišiusi vieno iš prieskonių pakelius ir būtų netyčia vietoj vieno prieskonio, kuris įeina į patiekalą, sudėjus kito, kuris visiškai jame netinka.

Bet kadangi prieskonių dedama  mažai, na, žinote, ant peilio galiuko, tai ta keista skonio priemaiša tokia tarsi vos vos jaučiama. Bet jaučiama. Bet kadangi šiaip patiekalas yra puikus, gražioje didelėje lėkštėje, didelis, šviežias, garuojantis, purus, puikiai atrodantis, tiksliai tai, ką mes užsisakėme, tiksliau, netgi geriau, na juk nepradėsi kelti skandalo dėl to kažkokio keistoko skonio atspalvio, teisingai?

Kitu atveju, aš iš tiesų jaučiau baimę. Nieko negalėjau sau padaryti, viskas atrodė puikiai, tiesiog netgi labai, bet baimės jausmas buvo nuolatos, toks tvyrantis ore. Tiesiog jaučiau to žmogaus agresiją, nors jos apraiškų nemačiau nei iš tolo. Greičiau atvirkščiai. Bet tą baimę jaučiau taip aiškiai, kad net galėjau įvardinti. Bet ji buvo neapčiuopiama, tokia be faktų, nematoma, tad su tuo jausmu nieko ir nedariau.

Žinoma, kad baimė buvo pagrįsta. Agresijos buvo labai labai daug. O aš jai esu jautri, todėl užuodžiau dar tada, kai jos nesimatė.

Visa tai pasakoju tam, kad pabrėžti to mažo, tylaus balselio viduje kalbėjimą į mus – jei nenorime pakartoti liūdnos istorijos su narcizu, o kas sąmoningai suvokė, kas atsitiko, tikrai nebenorės, turime išmokti pasikliauti tuo tyliu balseliu viduje. Jis ne veltui kalba į mus.

Bet kas atsitiko su mumis – tai kad mes bandėme jo negirdėti, neklausyti. Arba, kaip man su ta baime, aš tiesiog nežinojau, ką su ja daryti, nors jaučiau aiškiai.

To tylaus balselio tikslas – apsaugoti mus nuo priešų, pranešti, kai esame nesaugūs. Mūsų problema yra tokia, kad tas balselis mumyse yra per tylus ir mes nesuteikiame jam tiek reikšmės, kiek jis iš tiesų turi.

Mes randame jam pateisinimą: “jis taip nuostabiai elgiasi, tai aš išsigalvoju“. Čia yra racionalizavimas – mūsų protas racionaliai vertina matomus to žmogaus veiksmus. O narcizas, kaip žinia, pradžioje elgsis labai ir netgi pabrėžtinai gražiai. Ir dar pats pabaksnos pirštu – matai, kaip aš gerai su tavimi elgiuosi?

Arba tariame sau: “negali juk viskas gyvenime būti idealiai“. Čia irgi racionalizavimas. Na, suprask, ir taip yra kone idealiai, o dar tu čia jeigu pradėsi kabinėtis prie tokių menkų niuansų, tai jau visiškai, vadinasi, esi išpindėjusi ir nesugebi vertinti net aukso gabalo, kuris tau kątik įkrito į rankas. Jeigu dar čia kabinėsies, tai išvis viena visam gyvenimui liksi.

Tokias vidines tiradas pavarę mes beveik visai uždusiname tą savo ir taip buvusį tylų vidinį balselį. Problema yra tame, kad mes neatkreipiame į jį pakankamai dėmesio tam, kad išgirstume jį rimtai ir, jį išgirdę, atidžiau ir su kritiškesniu žvilgsniu paanalizuotume savo partnerį. Ir jeigu leistume bent pasvarstyti sau, kad gal tas tykus vidinis  balselis ir turi kažkokio svorio.

Paduokit šiandien savo tyliam balsui viduje mikrofoną.

Thals Lopes nuotrauka
Thals Lopes nuotrauka “Mikrofonas“, iš Flickr
Išmokite pasitikėti tuo tyliu balseliu savo viduje

Kas tas narcizas vis dėl to?

Printscreen´as iš Psichika.eu
Printscreen´as iš Psichika.eu

Žmogus man sako: tai tik tavo istorija. Na, nepasisekė santykiai, tai tu ėmei ir sugalvojai bjaurią pravardę iš pykčio tam žmogui, su kuriuo tau nepasisekė. Jau rašiau apie tai, kad paplitus sąvokai narcizas, tarp žmonių sklando ne vienas klaidingas įsivaizdavimas apie tai, kas yra narcizas, ir todėl šis žodis vartojamas ne taip, ką jis iš tiesų reiškia. Atsakydama į komentarą, galiu pasakyti, kad dažnai rašydama apie narcizus, nors ir remiuosi teorija ir sistematika, tačiau dažnai įsivaizduoju prieš akis savo pažįstamus narcizus tam, kad duočiau gyvus pavyzdžius ir kad tekstas būtų gyvesnis, o ne kaip iš kokios medicinos enciklopedijos. Ir kad žmonės mano pasakojamose istorijose atpažintų tuos elgesius, kuriuos jie patiria patys, nuo kurių kenčia, bet nežino, kas tai yra, kodėl ir kaip tai įvardinti.

Aš turiu labai ilgą bendravimo su narcizais istoriją, ir pažįstu jų ne vieną, o kelis, tris iš labai labai arti ir kokius dar penkis iš kiek tolimesnės aplinkos arba ribotą laiko tarpą, pavydžiui, teko kartu dirbti. Dar aiškumo dėlei galiu pasakyti, kad ne visi žmonės, su kuriais santykiai buvo įtempti ir kainavo daug nervų, yra narcizai.

Tad kas tie narcizai? Narsicizmas buvo oficialiai pripažintas asmenybės sutrikimas, kuris yra įtrauktas į JAV leidžiamą Diagnostinį ir statistinį psichikos sutrikimų rinkinį (DSM – Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), kuris yra vienas iš esminių dokumentų, kuriuo vadovaujasi pasaulio psichiatrai ir psichologai. Jame nurodomi kiekvieno sutrikimo kriterijai, t.y. pagal kokius požymius profesionalas gali nustatyti, kad asmuo turi vieną ar kitą psichikos sutrikimą.

Narsicistinio asmenybės sutrikimo bruožai pagal DSM:

1. Grandioziškumas. Tai yra kertinė šio sutrikimo savybė. Žmogus, kalbėdamas ir galvodamas apie save, įsivaizduoja save kaip perdėtai svarbų, galingą, žymiai labiau apdovanotą talentais, pabrėžia begalinę svarbą savo giminėje, darbe, savo sprendimų galią, įtaką kitiems žmonėms. Iš praktikos esu girdėjusi tokius pasisakymus apie save: “aš esu kalnas“, “visi žiūri į mane, ir kaip aš pasakysiu, taip jie ir darys“, “aš esu pats geriausias“ (iš visos įstaigos). Svarbu nesupainioti su tais atvejais, kaip žmogus taip sako, ir tai yra tiesa. Sutrikimas todėl ir yra sutrikimas, kad to žmogaus savęs vertinimas yra perdėtas. Tas žmogus iš tiesų gali būti gana žinomas savo srityje, tačiau nebūtinai jį visi iš tos sferos laiko pačiu geriausiu. Kai kada tokie savęs apibūdinimai yra tiesiog komiški, tačiau narcizas juos taria rimtu veidu ir pats tuo nuoširdžiai tiki. Be to, kiek pastebėjau, narcizai mėgsta tai dažnai kartoti kitiems, lyg bandydami tuo įtikinti ne tik aplinkinius, bet ir patys save. Darbe tai gali pasireikšti, kai žmogus prisiskiria visus nuopelnus bei rezultatus sau, kaip savo paties ir vienintelio. Narzicai, pasakodami apie save, dažnai kitus vertina kaip mažiau sugebančius, neatliekančius gerai savo darbo, jų paklausius, galima įsivaizduoti, kad jie visi prapultų, tiek darbe, tiek šeimoje, jeigu ne narcizas, jo nežmoniškos pastangos, valia ir sugebėjimai. Kad tie visi kiti, t.y. šeimos nariai ar bendradarbiai vieni tikrai niekaip nesusitvarkytų.

Nuotrauka iš Flickr.com
Nuotrauka iš Flickr.com

2. begalinės savo sėkmės įsivaizdavimas, svajojimas, kalbėjimas apie ją. Sėkmė – tai gali būti populiarumas, dideli turtai, aukščiausas įmanomas surinkti IQ testo rezultatas, begalinė galia, t.y. svajonės apie savo tinkamumą būti šalies prezidentu, arba turėti ypatingus, idealius, be galo darnius santykius. Kaip ir ankstesnis požymis, dažnai tai turi mažai ryšio su realiomis galimybėmis arba yra netgi priešingai.

3. Mano, kad yra ypatingas. Mano, kad jis turi būti siejamas ar minimas tik ypatingame kontekste. Jį gali suprasti tik kiti ypatingi žmonės, kurių yra labai mažai. Taip pat yra įsitikinęs, kad jį apžiūrėt turi tik geriausi gydytojai, apklausti – tik aukščiausi pareigūnai, kad jo reikalai gali būti svarstomi tik aukščiausio lygio institucijose.

4. Turi nuolatinį stiprų poreikį, kad juo kas nors žavėtųsi.

5. Mano, kad jis yra privilegijuotasis. Jį turi aptarnauti pirmą eilėje, jeigu yra kažkokios privilegijos, VIP vietos, klubai oro uostuose, greito praėjimo kasos ar vartai, tai yra sukurta jam ir jam savaime priklauso. Jis nepakenčia laukti kitų žmonių, mano, kad visi žmonės turi tuojau pat ir be išlygų sutikti su jo pageidavimais ir vykdyti nurodymus nedelsiant. Jei negauna privilegijų, pasijunta giliai įžeistas, gali pratrūkti nevaldomu pykčio priepuoliu.

6. Linkęs išnaudoti kitus žmones, t.y. siekti savo tikslų pasitelkiant kitus žmones savo naudai.

7. Neturi empatijos. Niekada negalvoja, ką jaučia kiti žmonės, kokį poveikį kitiems žmonėms daro jo elgesys. Nesupranta jausmų, net kai jie yra jiems aiškiai pasakomi.

8. Turi stiprų pavydo jausmą. Pavydi kitiems, bet dažnai mano, kad ir kiti pavydi jiems.

9. Elgiasi arogantiškai, pasipūtėliškai, niekinančiai kitų žmonių atžvilgiu.

Pats faktas, kad toks asmenybės tipažas yra aprašytas, ir ne bet ko, o Amerikos psichiatrų asociacijos, rodo, kad tai nėra vieno pavienio asmens originalaus ir nepakartojamo charakterio bruožų rinkinys. Tai rodo tam tikrą plačiai paplitusį ir tam tikrais apibrėžtais punktais aprašomą asmenybės tipažą.

Tam, kad žmogui būtų nustatytas narsicistinis asmenybės sutrikimas, užtenka turėti 5 aiškiai išreikštas savybes iš šio sąrašo. Tačiau oficialiai diagnozę nustatyti gali tik profesionalus psichiatras. Kiek teko susidurti, psichologai to vengia.

Oficialiai nenustačius diagnozės, negalima sakyti, kad žmogus turi asmenybės sutrikimą. Galima tik sakyti, kad tai yra asmuo, turintis narsicistinių bruožų. Turint omeny, kad narcizai visomis išgalėmis vengia būti tiriami ir diagnozuojami psichiatrų, netgi paniškai vengia psichologų, daugelis tokio tipo žmonių nugyvena visą gyvenimą nediagnozuoti. Nebent jei padaro nusikaltimą ir privalomą medicinos ekspertizę skiria teismas.

Galima ilgus metus nugyventi su narcizu ir nežinoti, kad jis turi narsicistinį asmenybės sutrikimą arba nemažai, o gal net ir daug stipriai išreikštų nardicistinių asmenybės bruožų. Ir nesuprasti, kas ne taip. Žinoma, bus nesutarimai, bus įtampa ir santykiai bus nelengvi, tačiau priežastis gali taip ir likti daug metų nepažinta. Ir tik susipažinus su narsicistiniu asmenybės sutrikimu, staiga viskas tarsi stoja į savo vietas, pasidaro aišku, kur yra problema, jos priežastis, dinamika ir visa sistema.

Tad analizuojant narcizą kaip paprastą, eilinį žmogų, jo geriau nepažįstant, iš tiesų gali niekada nekilti ir mintis, kad jis gali turėti asmenybės sutrikimą ar tam sutrikimui būdingų bruožų. Turint omeny, kaip puikiai narcizas moka pademonstruoti savo gerąsias puses, netgi stipriai jas perdėti, kaip jis moka maskuoti arba sumenkinti savo trūkumus, ir kaip moka mažiau jį pažįstantiems demonstruoti netikrą savo aš, tai yra labai tikėtina, kad kiti žmonės jį ne tik kad gali laikyti normaliu, bet tiesiog puikiu žmogumi. Deja, visas tikrasis narciso skonis atitenka artimiausiems žmonėms. Ir vistik, galiu pasakyti iš savo praktikos, suvokus, “kame šaknys“, artimiesiems pasidaro daug aiškiau ir iš tiesų palengvėja suvokus tikrąją situaciją.

Kas tas narcizas vis dėl to?

Narcizo jausmai. Pyktis

Kaip rašiau apie narcizo charakterio susiformavimą, narcizas dėl tam tikro tėvų elgesio anksti pradeda neigti savo jausmus. Ką jis išmoksta – tai atmesti savo jausmų dalį. Jis patiriamus jausmus išmoksta ankstyvoje vaikystėje nustumti į pasąmonę ir jų tarsi nejausti. Nes vaikystėje tai yra per daug nepakeliamas jausmas, žinoti, kad tavo tėvai nepriima dalies tavęs, t.y. tavo jausmų. Negalėdami pakelti tokio tėvų atstūmimo sukelto skausmo, jie pasąmoningai “nusprendžia“ geriau tų savo jausmų ir nejausti, nes kitaip jo sąmonė gali nesusitvarkyti nuo situacijos skausmo ir baimės mirti, jei tėvai dėl per didelių jo jausmų jį paliktų.

Užaugęs narcizas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir vaikystėje, t.y. kaip išmoko pirmais savo gyvenimo metais, taip ir toliau ignoruoja ir bėga nuo savo jausmų. Tai yra absoliučiai nebebūtina, nes žmogus suaugęs realiai gali pats nuspręsti, ką leisti sau jausti, ir ką ne, ir tėvų atstūmimas nebevaidina jokios rolės tame, ar žmogus toliau gyvens, ar ne. Tačiau labai anksti įgyti funkcionavimo modeliai tampa tokia svarbia savasties dalimi, kad žmogus tiesiog nebežino, nebemoka būti kitoks. Kaip taisyklė, klasikiniai narcizai netgi didžiuojasi, kaip jie gali nei nemirktelėję išklausyti tokius dalykus iš kitų žmonių, kad kiti nualptų nuo emocijų pertekliaus. Arba kad gali beširdiškai pasielgti kito žmogaus atžvilgiu, kai reikia. Jie didžiuojasi, kad gali padaryti tai, ko negali kiti žmonės, kurie yra nepraradę ryšio su savo jausmais.

Tad taip – narcizas iš esmės funkcionuoja nejausdamas jausmų. Žinoma, jie nėra kažkokie gamykloje sukonstruoti robotai su mikroschema galvoje. Jie jaučia vidines įtampas, jie turi blankų įtarimą, kad kažkas čia ne taip, tokį kaip negarsų ūžiantį foną. Kiek pažįstu narcizų, jie turi visokių psichosomatinių nusiskundimų: labai stiprius galvos skausmus, auktą kraujospūdį, skundžiasi skausmais kaklo ir viršutinės stuburo srities dalyje. Tačiau  kol mūsų medicina tiesiogiai nesieja viso žmogaus visų dalių į vieną visumą, tol jie gydosi atskirai spaudimą, galvos skausmus ir pan.

Visgi realiai taip, kaip išgyvena emocijas ir jausmus kiti žmonės, narcizai tokio reiškinio tokia forma nepatiria. Dažniausiai pas narcizus tarsi kompensaciją perima smegenys. Jų galvose nuolatos verda smegenys. Nepatirdami jausmų, narcizai, gyvenimo tėkmę priima kaip nesibaigiančią seką šachmato partijų. Jie nuolatos mąsto, kas bus toliau, kas gali ką pasakyti, kas kaip gali norėti pasielgti, todėl jie nuolatos mintyse dėlioja šachmatų partijas, kaip čia pasielgti patiems, kad situacija pasisuktų jų naudai. Todėl narcizai labai gerai išlavina tiek protinius sugebėjimus, nes tiesiog duoda savo smegenims daug daugiau darbo nei kiti vaikai nuo mažes. Taip pat, deja, gerai išlavina ir savo manipuliacinius sugebėjimus. Nes jiems reikia, kad žmonės elgtųsi taip, kaip jiems reikia. Ir kadangi jie nuo mažens yra įpratę prognozuoti kitų žmonių elgesį, dažnai teisingai atspėja, kokie bus kitų žmonių ketinimai, ir, pasakydami reikiamą, kad ir netiesioginę pastabą, sugeba atlikti intervenciją į kitų žmonių mąstymą ir pasuktį jį ta kryptimi, kuria jam ir reikia.

Nepažinodami savo jausmų pasaulio, narcizai vengia kitų žmonių jausmų pasireiškimo kaip velnias kryžiaus. Jei norite sunervinti narcizą, parodykite jam savo jausmus. Jau ir šiaip narcizai negirdi kito žmogaus jausmų, jis kratosi tos informacijos, nenori jos priimti, nes jo smegenys nežino, kaip apdoroti šią informaciją. Jausmai yra kažkokia nepaaiškinama, neprognozuojama materija, tad jie nenori su tokiais neprognozuojamais reiškiniais turėti nieko bendro. Kad ir kiek bandysite prisibelsti prie narcizo širdies kalbėdami apie savo jausmus, ką patiriate ir pan., tai yra tuščias oro virpinimas, nes narcizas nepriima šios informacijos.

O jeigu nutiko tokia situacija, kad kažkaip pratrūko jūsų jausmai jo akivaizdoje, tarkime, prapliupote verkti ar net raudoti, tai narcizai pasistengs kuo greičiau nutraukti jūsų jausmų pasireiškimą, t.y. arba išeiti iš kambario, jei negali išeiti – užmigti, arba įrodinės jums, kad čiagi visai nieko tokio blogo, kaip tau atrodo, iki to, kad apšauks jus savanaude, kodėl čia isterikuojate prieš jam svarbų susirinkimą rytoj ryte arba tiesiog pareikalaus tuojau pat liauti. Gali netgi sumušti, jei tuojau pat nesiliausite.

Narcizas jausmų pasaulio nepažįsta, jo nesupranta, nepakelia, todėl jam visos priemonės yra priimtinos, kuo greičiau tai nutraukti.

Paklaustas, ką pats jaučia, gali ilgas valandas išvedžioti ir pasakoti, jei tik bus, kas klauso. Išvedžiojimai bus jo proto produktas, ne jausmų. Tą geriau įsiklausius galima pastebėti. Beje, kadangi jie yra geri manipuliatoriai bei dažnai ir aktoriai, ypač sudievinimo fazėje jie gali ir gana įtikinamai vaidinti jausmus, kuriuos jie neva patiria. Tačiau vistik jau išsiaiškinome, kad narcizas yra toli nuo patiriamų jausmų, todėl, deja, tai yra tik įtikinama vaidyba.

Beje, narcizas pats, nepatyręs kitokių jausmų ir jų neišgyvenęs, beveik nuoširdžiai tiki savo paties vaidyba. Jis apskritai apie save niekada nekelia klausimo. Kadangi jis yra nuostabiausias, tai viskas, kas yra jame, yra irgi geriausia – kokie čia dar klausimai? Tad jis pats savo paties vaidybinius sugebėjimus priima kaip savo jausmus. Ir, žinoma, nepamiršta pagalvoti – koks aš vis tiktai nuostabus!

Elgesys, kuris prasideda aukos nuvertimo nuo pjedestalo fazėje ir liudija, koks vis dėlto žiaurus yra narcizas. Jo bausmė aukai už kažkokią padarytą klaidą yra daug kartų perdėta ir neadekvati. Tai yra žiauriausi elgesio apsireiškimai – nuo nekalbėjimo ir atstūmimo iki emocinio ir fizinio smurto. Visa buvusi “meilė“ išgaruoja per sekundę. Jos ir nebuvo. Ten buvo tik elgesys, siekiantis sukelti narsicistinį peną.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Dažniausiai narcizo patiriama emocija – pyktis. Žmonės, kurie pažįsta narcizus iš arčiau, dažniausiai juos realiai pažįsta tik artimiausi šeimos nariai – gyvenimo partneris ir vaikai – narcizą pažįsta kaip nuolatos pykčiu besispjaudantį drakoną. Narcizas nuolatos pyksta ant visko ir ant visų. Kadangi jis nuolatos stengiasi kontroliuoti savo aplinką, ir joje visi žmonės turi elgtis tik pagal narcizo nustatytą tvarką, žmonės to net nežinodami nuolatos nusižengia ir sukelia nevaldomus narcizo pykčio protrūkius. Bet kaip minėjau, šią narcizo pusę dažniausiai pažįsta tik namiškiai. Dar gali būti darbuotojai.

Narcizo jausmai. Pyktis