Narcizo gimimas, santykiai ir meilė

Kaip visada, pradėsiu iš toli. Jau daug kartų minėjau, kad narcizo tipo charakteris susiformuoja vaikystėje, galbūt net labai ankstyvoje. Tokiame amžiuje vaikui tėvų dėmesys ir priežiūra yra gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau jeigu tėvai savo vaikui nemoka parodyti besąlyginės meilės, vaikas visomis priemonėmis, tiek kiek jų turi savo arsenale, to tėvų dėmesio nepertraukiamai siekia.

Todėl jei tėvai vaiką daug kritikuoja, atstumia,  palieka vieną, nekreipia į jį dėmesio, tačiau kai vaikas atlieka kažką ne pagal metus, demonstruoja, kad išmoko kažką naujo, gerus pažymius, atlikėjo ar matematiko talentus, pasiekimus sporte ir susilaukia tėvų pagyrų ir susižavėjimo, vaikas greitai tai užfiksuoja. Jei toks tėvų elgesys sistemingas, jo galvoje susiformuoja išvada: “turiu būti ypatingas, kad mane mylėtų. Jei būsiu paprastas, mane paliks ir aš mirsiu“. Žmoguje išgyvenimo programa yra pati svarbiausia iš visų, todėl toks vaikas, siekdamas tėvų meilės, to nesuvokdamas ima išsižadėti savęs. Pavyzdžiui, užsigavęs neverks. Nes tada jo tėvai didžiuosis ne pagal metus vyrišku ir stipriu berniuku ir rodys jį kaip pavyzdį kitiems. Taip vaikas išmoksta paneigti savo skausmą ir išstumti ašaras, t.y. ignoruoti savo jausmus tam, kad gautų tuo metu svarbiausių žmonių – tėvų meilę. Taip įvyksta vidinis asmybės skilimas. Vaikas suvokia, kad dalis jo yra nepriimtina tėvams, todėl tai tai tampa nepriimtina ir jam. Ir kaip atsakas į atšiaurias vaikystės sąlygas susiformuoja narcizo charakteris.

Patirdamas prisirišimą, meilę prie tėvų, vaikas mokosi, kas apskritai yra ta meilė ir kaip ją patirti. Kaip matosi, narcizas nepatiria besąlyginės meilės iš savo tėvų. Todėl trumpai tariant, jis turi prisirišimo sutrikimą. Toks žmogus ne tik patiria vidinį skilimą, bet ir neišmoksta mylėti. Jo meilės patyrimas yra toks: “mylėsiu tave tik jei būsi toks, koks aš noriu“.

Lygiai tokį patį meilės supratimą narcizas atsineša į savo suaugusiojo gyvenimą. Nors meilės ryšiai mezgami greitai ir audringai, tačiau jo meilė yra negili.

Viena iš narcizo savybių – jis save suvokia kaip aukštesnį, geresnį už kitus. Jis apskritai kitus žmones mato žemiau už save. Jau vien dėl to jis negali mylėti pilnavertiškai. O kur dar savo tikrų jausmų neigimas ir prisirišimo trauma?!

Narcizas žmones suvokia labiau kaip daiktus, kaip objektus, kuriais galima naudotis. Kitas žmogus jam – kaip jo kūno dalis. Daugybę kartų esu girdėjusi iš klasikinio narcizo, kaip jis apie savo žmoną pabrėžtinai kalbėjo: “ji – mano dalis“. Skamba gal labai romantiškai ar atrodo, kad “va čia tai meilė!“, bet iš tiesų meilės čia turbūt mažiausiai. Daugiau grynas savininkiškumas.

Narcizas savo partnerę suvokia kaip, tarkime, savo ranką. Tai reiškia, kad jam atrodo, jog ranka savaime žino, ką reikia daryti. Todėl nereikia rankai atskirai skirti laiko ir pastangų, kad aiškinti, kogi aš noriu. Tačiau labai ima pyktis, kai ranka staiga ima ir nepadaro to, ką aš pamaniau. Šitą reiškinį stebėjau praktiškai ant visų narcizų, kuriuos pažįstu.

Toliau. Rankai juk nedėkojama už tai, kad jinai kažką padarė. Nes rankai tai yra savaime suprantama. Skirtumas tik tas, kad tikra ranka neturi savo jausmų, o narcizo partnerė turi. Be to, ranka nesirenka, ką darys ir ko nedarys, ranka daro viską, ką nusprendžia šeimininkas ir pasirikimo teisės neturi. Tuo labiau rankos niekas neklausia jos nuomonės.

Nepykite, mielieji, kad taip žiauriai sugrioviau dar vieną jūsų viltį. Pati ėjau per tų vilčių griuvimą savo laiku ir žinau jausmą, todėl labai atjaučiu. Taip pat žinau, kad tikrai buvo laiko tarpas, kai jautėtės mylima su narcizu, juk išgyvenote su jais ir medaus mėnesį. Kaip rašiau anksčiau, greičiausiai tai buvo irgi ne meilė, o tiesiog narsicistinio ciklo sudievinimas – nuvertimas nuo pjedestalo pirmoji dalis.

Todėl narcizo meilė, jeigu taip galima pavadinti jo elgesį ir jo patiriamus jausmus, yra kažkas  toli nuo tikros meilės. Jis nemoka mylėti besąlygiškai ir jis nemoka palaikyti ir puoselėti partneriškų tarpusavio santykių. Tai, ką narcizas jaučia savo žmogui, yra labiau kaip santykis su įsigytu daiktu – tu priklausai man, ir tarnauji man pagal paskirtį. Kol tu tą funkciją atlieki gerai, aš esu patenkintas ir tave toleruoju savo gyvenime, jeigu ne, aš labai pykstu, ir galiu kaip daiktą išmesti. O išmetus daugiau niekada neprisiminti, iš karto įsigyti kažką kitą.

Richard Rappaport “Narcizas“, iš Wickimedia Commons

Pats svarbiausias dalykas, kodėl narcizai apskritai bendrauja su kitais žmonėmis, nes pripažinkime, jų prisirišimas prie jų yra tikrai kažkoks sutrikęs, tai yra narsicistinis penas. Ryškiausiai tai pasireiškia sudievinimo fazėje narcizui užmezgus naujus meilės santykius. Jis paskleidžia visą mitą apie savo nuostabumą, ir pamilusi nauja mergina juo beatodairiškai žavisi. Iš iš išorės jį pasiekiantis susižavėjimas juo ir yra narcizo penas.

Jam iš tiesų nuoširdžiai nerūpi, ar ta mergina bus laiminga su juo, ar jai gyvenimas atrodys nors pakenčiamas. Jam ji rūpi tik tiek, kiek teikia narsicistinio peno. Nes žavėjimasis juo sustiprina jo netikrą aš, leidžia kuriam laikui paskęsti savo šlovės spinduliuose ir jaustis nuostabiai. Klestint netikram, išpūstam narcizo aš, tuo metu jo likusios atstumtos asmenybės, tikrojo aš pusės yra toliausiai nuo jo, ir nekelia vidinės sumaišties, neprimena apie save, nežadina nesaugumo jausmo ir nekelia grėsmės.

Dar vienas svarbus elementas. Narcizas, vaikystėje į pasąmonę išstūmęs savo tikruosius jausmus, jų nejaučia ir būdamas suaugęs. Tad nauja meilė, o kaip taisyklė tai būna priešingybės – emocionalios, jautrios būtybės – išjausdama daug emocijų, jomis tarsi papildo jį ir laikinai užpildo tą tuštumą, kuri narcizo viduje žiojėja po jausmų išstūmimo. Todėl jis jaučiasi puikiai, pagaliau jaučiasi užpildytas, priimtas ir pilnas.

Taip, sudievinimo fazėje jis tikrai mokės savo partnerę iškelti į padanges, tačiau su meile, kaip matome, čia reikalų tikrai nedaug. Nauja mergina gerai ir jam rūpi tik tiek, kiek ji tenkina jo poreikius.

O apie tai, kad ji pati gali turėti ir turi savo poreikius, ir ar jie patenkinami po to, kai baigėsi sudievinimo fazė, narcizas yra nepajėgus susimąstyti. Ir dėl to, kad jis, pats nejausdamas savo jausmų, nesupranta, kad kiti žmonės turi jausmus. Net jeigu juos mato, jis jų nesupranta. O antra, narcizas mano, kad jis pats yra tokia dovana žmonijai, kad žmona, vien tik turėdama galimybę gyventi šalia jo natūraliai turi jaustis palaiminta, kad tai savaime jai yra didžiausia likimo dovana. Kokie dar jos poreikiai?!

Narcizo technikos: tikslinis miglos pūtimas

Viena iš dažnai narcizų naudojamų manipuliavimo technikų yra tikslinis miglos pūtimas (ang. gaslighting). Tai yra toks faktų, išvedžiojimų, užuominų, veiksmų, informacijos ir gestų mišinys, kurio tikslas yra sukelti sumaištį ir privesti narcizo auką abejoti savo sveiku protu.

Paveiksliukas iš knygos.lt

Kad būtų lengviau suprasti, duosiu tokį pavyzdį. Tarkime, jūs sakote: “du plius du yra keturi“. Kitas žmogus atsakytų “taip“. Arba “ne, penki“. Tada žiūrėtumėte toliau, ar jis meluoja, ar juokauja, ar provokuoja. Tai yra tiesūs atsakymai, o ne miglos pūtimas.

Narcizas tokioje situacijoje pasakytų: “tau reikėjo geriau mokytis mokykloje“ ir apgailėtinai linguoja galvą keista veido išraiška. Jis nepasako nei taip nei ne. Tačiau pasako kažką nekonkretaus. Jūs suklūstate – ką jis turėjo omeny? Ir jūsų smegenyse užverda iššifravimo procesas.

Turbūt aš buvau neteisi, sakydama, kad du plius du keturi. Bet kodėl tada jis tiesiai nepasakė, kiek? Matyt, jis galvoja, kad aš labai kvaila, jei nežinau atsakymo pati. Bliamba, kaip aš taip, kodėl aš nežinau, kiek yra du plius du? Aš turbūt tikrai esu didesnė idiotė nei pati maniau. Tikrai, mokykloje būdavo, kad gaudavau nekokius pažymius. Ir tai, matyt, man juos mokytojai iš pasigailėjimo parašydavo. Bet tai kaip jam sunku su manim tokia kvailele. Man dar išvis pasisekė, kad jis į manę kažkada pažiūrėjo, su tokia kvaila galva išvis viena būčiau visą gyvenimą, jeigu ne jis.

Pastebite, ką kito žmogaus mintyse pasėjo narcizas ir iki kokių išvadų tai veda? Jis tarsi sviedžia akmenėlį į ežerą, kuris sudrumsčia vandenį ir sukelia raibulius, kurie nueina toli.

Tačiau jeigu narcizo paklausti – ką tu čia padarei, a? Jis nekaltu veideliu gūžtels pečius, nes iš tiesų, išėmus iš konteksto jo pastaba “tau reikėjo geriau mokytis mokykloje“ skamba labai nekaltai. Netgi ne tai, kad nekaltai,o atspindi labai gerbtino žmogaus požiūrį, kuris gerbia mokyklą ir propaguoja gerą mokymąsi. Oficialiai prie narcizo neprikibsi!

O jei pažiūrėtume, kokios yra galutinės išvados, prie kurių auka prieina narcizui paskleidus miglą:

– aš esu bloga, ir blogesnė, nei iki šiol maniau

– jis yra geras ir propaguoja teisingas vertybes

– man išvis pasisekė, kad aš jį turiu, aš net neverta jo, aš nieko nesugebu

Auka tarsi savo noru prieina prie išvadų, kad ji nieko neverta, yra bloga, ir kad be narcizo išvis prapultų. To ir siekia narcizas. Užtai bet kam, stebinčiam situaciją iš šalies, emocinis spaudimas ir išnaudojimas, vieno žmogaus elgesio įtaka nuvertinant kito asmens vertę ir taip pajungiant savo valiai visiškai nesimato! Todėl viešumoje narcizas bus gerbiamas, žmonės iš tiesų manys, kad jums su juo pasisekė. Juk tai rimtas tikrąsias vertybes propaguojantis žmogus!

Esu skaičiusi profesionalaus psichoterapeuto pasisakymą, kad jis daug kartų girdėjo narcizų aukų pasakojimus ir niekaip negalėdavo patikėti. Ir tik tuomet, kai pats susidūrė beširdiškai žiauriu narcizo elgesiu, tik tuomet suprato, kad viskas, ką jam kada nors anksčiau pasakojo nukentėję nuo narcizų, buvo visiškai teisūs!

Žinoma, kai aš čia pateikiu pavyzdį 2 x 2 = , tai tuomet labai aiškiai pasimato narcizo manipuliacijos, jos atrodo netgi komiškos. Ir pasimato, kaip tokia iš pirmo žvilgsnio nekalta pastaba suveikia, kad aukos prieina prie drastiškų išvadų, ir kaip veikia jų valios ir vertės sumenkinimas.

Tačiau realiame gyvenime tokio tipo pastabos, kurios nėra aiškios, tačiau sukeliančios daugybę abejonių savo verte ir sugebėimais, pasakomos ne tokiose vienareikšmiškose ir aiškiose situacijose. Pagalvokite, jeigu žmogus pasako frazę “man atrodo taip“, arba “aš jaučiuosi taip“. Ir narcizas lygiai taip pat meistriškai sukelia abejonę, kad “su manim kažkas ne taip“? Tuomet visiškai nėra kaip patikrinti, ar tai, kaip žmogui pasirodė ar kaip jis pasijautė, yra teisinga ar ne. Nėra daugybos lentelės, kuri apimtų visus gyvenimo atvejus.

Tai yra taktika, kuri yra nematoma. Už rankos nepagausi kaip vagies. Žmogus gali ilgai išlaikyti gero, patikimo, mielo žmogaus įvaizdį visų kitų akyse. Kas narcizui, žinoma, yra be galo svarbu! Todėl ji narcizo labai mėgstama. Ji nematoma, neapčiuopiama, kaltės neįrodysi, o veikia užtikrintai, ir kuo ilgiau naudojama, to labiau žlugdo auką. Idealus variantas!

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Ji kaip nuodingi miltukai, slapčia supilti į arbatą. Geria abu maloniai šnekučiuodami, o kitas žmogus net nejaučia, kad geria nuodus. Galvoja – koks mielas žmogus, arbata pavaišino, sėdime, šnekučiuojamės. O nuodai tuo tarpu, žinoma, veikia.

Ir niekas nesupras, kaip aukai yra sunku su tokiu žmogumi. Taip auka dar labiau spaudžiama abejoti savimi. Juk visi sako, kad jis yra puikus, protingas, patikimas žmogus! Gal tikrai kažkas su manim negerai? Gal tikrai aš pati čia kažką darau, kad jis taip su manimi elgiasi? Žodžiu, aukai vienintelė išeitis lieka dar labiau abejoti savimi, savo pojūčiais, savo vidine tiesa, savo vidine verte.

Ši taktika yra labai puiki tiek išmušti auką iš vėžių konkrečioje situacijoje, tiek ilgainiui sodinti aukos savivertę. O tai reiškia, kad jinai ateityje, savęs pajautimui ir savivertei smunkant, vis labiau abejos savimi, savo išvadomis ir vis labiau bus spaudžiama įtikti narcizui. To jam ir tereikia!

Visus narcizus į kalėjimą!

Psichika.eu publikavo mano straipsnį apie tai, kaip sumaniai narcizas izoliuoja nuo aplinkos savo auką. Po straipsniu atsirado įdomus komentaras:

Stabtelėjau prie jo, mane jis suintrigavo. Toks skanus, dvisluoksnis komentaras.

Iš vienos pusės toks sarkazmas, traukimas per dantį. Greičiausiai mano rašymo stiliui, kur aš narcizus negailestingai piešiu kaip monstrus. Ir taškausi purslais, kokie jie iš tiesų blogi.

Iš kitos pusės, toks pažįstamas, toks girdėtas motyvas – pasodinkim jį ant baslio! Iškastruot, tegul žino! Grąžint mirties bausmę! Įkalint iki gyvenimo galvos! Oi ne, per gerai, bestijai, sušaudyt!

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Kažkur labai girdėta, tiesa? Toks pažįstamas, savotiškai mielas anoniminės minios gaudesys komentarų platumose.

Bet pagalvokit, kaip smagu būtų, visi sėdi už grotų, arba švariai sušaudyti ir pakasti, eini gatve, nėr problemų! Žmonių irgi nėra. Smagu turbūt būtų nelabai ilgai… Kažko pradėtų labai trūkti. Tų pačių bjaurių žmonių, kurie nebeprovokuoja, nesukelia konfliktų, nebėra apie ką kaimynkai pasidejuot… sunku.

Miestas, kuriame niekas negyvena, Äuli, Šveicarija. Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Kadangi komentaras mane jau užkabino, teko ir man susimąstyt, tai jeigu negrūst tų pavojingų maniakų – siaubiakų į kalėjimus, tai kągi su jais daryt? Juk pati aprašinėju išsijuosus, kokie jie ne galo pavojingi!

Bet pagalvojau, nesukiši juk į kalėjimą kiekvieno, į kurį pirštu bakstelsiu – narcizas! Ir tas narcizas! Ir šitas! Ir gerai, kad nesukiš. O kas jeigu aš neteisi, jeigu jis visai ne narcizas, o galbūt turi tik vieną narcizo savybę, ir kaip tyčia ji prieš mane atsiskleidė? O gal aš pati ją kažkaip išprovokavau, a?

Neketinu menkinti pavojaus, kurį kelia narcizai. Neketinu jų piešti gražiau nei manau ir matau. Kaip tik mano tikslas yra išryškinti, į dienos šviesą ištempti jų nešvarius, neskanius triukus ir parodyti jums, kaip jie kaip kokie chemikalai nuodija jūsų gyvenimą. Kaip jus traukia žemyn ir sodina. Taip darysiu tam, kad jūs, apie tai sužinoje ir suvokę, suprastumėte, kas vyksta.

Iš kitos pusės, kai vaizduotėje įsibėgėjau ir pamačiau tuos visus narcizus už grotų… pagailo man jų. Juk tai iš tiesų vargšai žmonės, kažkada patyrę tokį tėvų elgesį su jais, kad net įvyko jų asmenybės skilimas. Tai yra žmonės, niekada neprašę ir nenorėję būti narcizais. Jie to neplanavo. Jie patys yra savo tėvų aukos. Tik nesuvokę savo situacijos ir likimo.

Kažkada jiems išgyventi padėję vidiniai mechanizmai dabar pavertė juos į emocinius monstrus, kurie be gailesčio ryja savo kolegas, sutuoktinius ir vaikus. Kurie kelia tokią pačią žalą savo vaikams, kaip kad buvo padaryta jiems.

Tad nors man jų gaila ir kiekviename po rūbais matau stipriai sužeistą mažą vaiką, vis dėlto jie daro žalą ir toliau, ir to nereikia neigti. Atrodo, padėtis be išeities, žalą daro, o į kalėjimą nesodinsim.

Vienintelis kelias kaip tvarkytis su gatvėje laisvai vaikštančiais narcizais yra išmokti nuo jų apsisaugoti. Tik tiek, kiek reikia. Tiek, kad neleistumėte narcizui pasikinkyti jūsų ir įaukinti, ir tik tiek, kiek to reikia, kad taptumėte jam labai nepatrauklus asmuo. Ta prasme, nepatrauklus kaip potenciali auka.

Narcizai labai gerai nujaučia, kad turi skyles savo emociniame kūne, kas duosis siurbiamas, o kas ne. Kas turi potencialo kaip auka, o kas ne. Narcizai labai greitai tampa priešais su kitais narcizais, jie vienas kito kvapą jaučia per kilometrą ir arba stengiasi nesusidurti, arba kyla baisios peštynės!

Su tiesiog sveikais žmonėmis narcizas pasibando, pamato, kad prisisiurbti nepavyks, ir viskas, atšoka. Jūs narcizui esate nebeįdomus. Nes negalite būti jo auka. Narcizų kiti žmonės nedomina. Arba auka, arba jo liaupsių šaltinis. Žmonės, kurie nepatenka į šias dvi kategorijas, narcizui neegzistuoja.

Tapkite, būkite tais, kurie narcizui neegzistuoja. Išsiaiškinkit, kas traukia narcizus, kokias silpnąsias savybes jie laiko kaip galimybes jus pajungti kaip savo auką. Išsiaiškinkite, atraskite savyje, užsigydykit. Keiskit savo elgesį, įpročius, tapkite sau saugiu asmeniu. Kuris ne tik kad nėra patrauklus emociniams plėšrūnams, bet ir nuo jų gali bei moka efektyviai apsiginti reikalui esant.

Gyvensite tuomet savo gyvenimą ramiai ir gerai, jums jie bus nebaisūs. Nes veisis kažkur kitur. O jei ir matysite per langą, kad eina kažkoks žmogus per gatvę, koks skirtumas, narcizas jis ar ne, jūs jo vistiek gi nepažįstate!

Todėl pakelkim tostą – Į sveikatą! Už mūsų emocinę sveikatą!

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Narcizas. Mitai ir legendos

Print-screen´as iš Ziniuradijas.lt mobilios versijos

Viešumoje vis dažniau linksniuojamas žodis narcizas prikišamai rodo, kaip dažnai jis suvokiamas neteisingai.

Vakar po straipsniu apie meilę sau pastebėjau tokį komentarą: “Narcisizmą moterikė propaguoja?..“.

Meilė sau neturi absoliučiai nieko bendro su narsicizmu. Atvirkščiai, meilė sau yra toliausiame taške nuo narsicizmo. Taip radikaliai neteisingai dažnai visuomenėje suvokiamas narsicizmas. Jeigu neskaitėte 2015 m. kovo-balandžio mėn. Psichologija Tau žurnale spausdinto straipsnio, rekomenduoju paskaityti – ten išaiškinta, kas toks per žvėris narsicizmas. O čia leiskite man man paaiškinti dar detaliau, kodėl.

Narcizas demonstruoja, koks jis nuostabiausias iš visų, iškiliausias, šauniausias, protingiausias, puikiausias ir t.t. ir pan. Tai yra rolė, kurią jis vaidina. Pirmiausia prieš save. Tačiau rolės demonstravimas yra nukreiptas į kitus žmones. Narcizui yra būtina, kad kiti žmonės apie jį manytų, kad jis yra šauniausias ir nuostabiausias. Tada iš kitų žmonių girdimi aikčiojimai yra faktai, kurie jį patį verčia tikėti savo nuostabumo legenda.

Šis visas mechanizmas, žaidimas, kuris narcizui yra visai ne žaidimas, jam yra būtinas būtent todėl, kad narcizui trūksta meilės sau. Iš tiesų narcizas yra atstūmęs patį save, jis savęs tikrojo nepažįsta, nenori pažinti ir netgi bijo. Jis savęs net negali mylėti, nes yra save atstūmęs. Ir atstumia save taip pat todėl, kad savęs nemyli.

Pirmiausia, ką turi padaryti save mylintis žmogus – tai priimti save tokį, koks esi. Narcizas nenori į save net žvilgterėti. Jis kupinas spengiančios vidinės baimės, kad pamatys kažką baisaus ir to nepakels. Jausmas, kurį narcizas jaučia sau, iš tiesų artimesnis pasibjaurėjimui, nekentimui. Todėl jis bijo susidurti tiek su savimi, tiek su savo jausmais. Tai verčia jį gyventi neigiant save, nepažįstant, nepripažįstant ir nemylint savęs.

Narsicizmas su meile sau dažnai painiojamas todėl, kad narcizas savo elgesiu tarsi provokuoja: “parodyk man, kaip manim žaviesi!“. Tuomet narcizo apsvaigintas žmogus jam sako: “koks tu nuostabus, tu nepakartojamas“. Tai yra žodžiai, kuriuos normaliomis sąlygomis mes sakome žmonėms, kuriuos mylime.

Atviri, klasikiniai narcizai visiškai nepasikuklina ir tiesiai šviesiai pavaryti tokių tekstų apie save: “aš pats geriausias visoj įstaigoj“, “daugiau niekas taip nesugebėtų“, “aš pats protingiausias visoj klasėj“ ir t.t. ir pan. Iš esmės nieko blogo, jeigu žmogus taip sako, ir kai tai yra realybė. Tačiau narcizo atveju tai nebūtinai yra realybė. Tai gali būti gana toli nuo realybės, tačiau tai yra pasaka, kurią narcizas turi sau sekti tam, kad ja patikėtų kiti, o po to ir jis pats.

Žmogus, kuris iš tiesų save myli, jam žymiai mažiau reiškia faktas, ar jis protingiausias klasėje ar ne, ar jis geriausias įmonės darbuotojas, ar ne. Jis tiesiog save myli. Meilė sau yra tyli,  ji netrimituojama. Ji nedemonstruojama, ji tiesiog yra. To žmogaus viduje, kuris save myli.

Jis save myli, kai jis geriausias. Bet lygiai taip pat myli ir kai jam nepasisekė. Be to, save mylinčiam žmogui yra žymiai mažiau svarbus kitų vertinimas. Ar kiti irgi patikėjo pasakėle apie mano išskirtinumą. Iš tiesų visiškai vidutinis asmuo pagal bet kokius kriterijus, išvaizdą, pajamas, intelekto koeficientą, pasiekimus darbe gali save mylėti. O narcizui būtini pasiekimai, auksiniai medaliai, skambūs pareigų pavadinimai, VIPinės vietos arenoje, naujausio modelio automobilis ir aplinkinių aikčiojimai, kad jis trumpam jaustųsi kažko vertas. Nes iš tiesų mylėt savęs jis net nemoka…

Paveiksliukas iš Facebook

Dar vienas plačiai paplitęs mitas apie narcizus yra tas, kad narcizai – tai žmonės, kurie kas 5 minutes deda selfius į Facebook’ą. Taip, kai kurie žmonės, kurie dažnai kelia savo nuotraukas į socialinius tinklus, gali turėti narcizo savybių. Tačiau nebūtinai. Ir vien tik pats nuotraukų kėlimo faktas dar tikrai nėra tai, kas garantuotai pasako, ar žmogus turi narsicistinių bruožų. Taip, yra narcizų, kurie taip elgiasi, tačiau aš pažįstu ne vieną narsicistinių savybių turintį asmenį, kurie Facebook’u net nesinaudoja. Arba naudojasi, bet labai ribotai, ir ten nepamatysi nei vienos jo nuotraukos. Tad tai yra toks paviršutinis vertinimas, kad jis yra labiau klaidingas nei turintis kažką bendro su teisybe.

Nes kitaip reiktų manyti, kad nuo tada, kai atsirado Facebook’as, visi žmonės, kurie daro selfius ir ten kelia, staiga tapo narcizais. Narcizu netampama dėl tokių išorinių aplinkybių, kaip Facebook’o atsiradimas. Tai yra tik platoforma, tik tam tikra forma, kurie narsicizmas gali reišktis. Narsicizmas formuojasi asmenybės viduje, o ne išorėje. Tie, kurie įgijo narcizo savybių prieš Facebook’ą, tie patys jį gali naudoti joms pasireikšti. Bet nebūtinai. Facebook’o atsiradimas narcizų skaičių vargiai ar padidino, tik palengvino jų reiškimąsi vienu būdu tais atvejais, kai toks reiškimosi būdas jiems buvo priimtinas. Žodžiu, tai turi labai mažai ką bendro. O kas tapo narcizu prieš Facebook’ą, juo ir liko. O kas nebuvo, tas ir nėra, net ir tuomet, kai atsirado Facebook’as.

Dar viena legenda – tai teiginys “pastaruoju metu tiesiog narsicizmo epidemija“. Tokie teiginiai yra pagrįsti ne kuo kitu, o kitais tokiais pačiais mitais, kaip kad selfių rodiklis. Kadangi Facebook’o atsiradimas nesukelia narcizų bumo, tai ir epidemija taip lengvai dėl palyginus menkos priežasties nekyla. Žinoma, su amerikietiškojo stiliaus kultūros plitimu į kitas kultūras, kur gerai vertinamos išoriškai demonstruojamos žmogaus savybės, tokios kaip asmenybės ryškumas, individualumas, konkurencingumas ir t.t., tai sudaro kiek geresnes sąlygas narsicizmui plisti. Bet tikrosios narsicizmo priežastys, kaip kad rašiau aukščiau minėtame straipsnyje, iš tiesų yra apleistumas ankstyvoje vaikystėje. Tai yra vaikystės trauma, kurios šalutinis efektas yra narcizo charakterio susiformavimas.

P.S. Nepykite, kad kartojuosi. Jeigu Jus domina narsicizmo tema, vadinasi, yra šansų, kad turite reikalų su narcizais. Aš esu paruošusi straipsnį tema kaip tvarkytis su jais narcizų artimiesiems. Kol negavau patvirtinimo iš redakcios, siūlau Jums parašyti jiems email’ą, kad tema jus domina ir taip padidinti šansus, kad straipsnis bus išspausdintas. Ačiū jums, kad mane skaitote.

Narcizo vienišumas ir du veidai

Vienas iš tipinių narcizo požymių – tai du skirtingi veidai. Praktiškai dvi skirtingos asmenybės! Vienoks jis yra viešumoje ir visiškai kitoks – šeimoje, kai užsidaro namų durys.

Visuomenėje gerbiamas žmogus gali nepatingėti apsirengti kostiumą, kiekvieną kartą eidamas pirkti pieno į artimiausią parduotuvę. Tačiau namuose nešioti skylėtą megztinį. Jis gali būti laukiamas ir kviečiamas kalbėtojas tarptautinėse konferencijose, tačiau namiškiai gali krūpčioti išgirdę atsirakinančias duris.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Deja, tai yra šeima, kuri mato tikrąjį narcizo charakterį, nevaldomus pykčio protrūkius, žeminimą, nepagrįstus reikalavimus, kurie turi šokinėti pagal jo pučiamą dūdelę. Patirti emocinį terorą, kai kuriais atvejais ir fizinį smurtą. Visko bijoti ir gyventi narcizo dominuojamoj erdvėj, iškreiptoj realybėj.

Tuo tarpu visi kiti, netgi tokie artimi kaip jo tėvai ar antros pusės tėvai, nemato ir nežino tikrojo narcizo veido. Narcizas yra puikus aktorius, kurti idealaus žmogaus įvaizdį yra jo išgyvenimo klausimas, todėl jis tai daro su didžiausia atsakomybe, išradingumu ir niekada nepavargsta. Narcizą gali ištikri isterijos ir nevaldomo pykčio protrūkis, jeigu iškyla rizika, kad šįkart jam nepavyks suvaidinti savo rolės ir pateikti savo idealiojo aš paveikslo. Taip, kaip jam visuomet pavyksta.

Tikrąjį narcizo veidą pamatyti gali tik šeima – antra pusė ir vaikai. Vaikai, nes yra bejėgiai ir narcizas turi visišką valdžią jiems. Antroji pusė – todėl, kad narcizui tiesiog neišeina visą gyvenimą vaidinti idealiojo rolės, jis tiesiog pradeda nori nenori rodyti tikrąjį savo veidą. Tik prieš auką narcizas turi savo ginklus, ir žino, kaip ją valdyti, ko ji bijo, kas ją riša, laiko, gesina, sodina ir todėl daro iš esmės nepavojingą net ir sužinojus, koks tikrasis narcizo veidas.

Narcizai dažniausiai neturi draugų. Jie gali būti iškilūs pedagogai, žinomi visoje šalyje, pasaulinio lygio mokslininkai, pripažinti inžinieriai, genijai, artistai, apie kuriuos rašo žurnalai, iškulūs verslininkai, kurių patarimų klauso sausakimšos salės įkvėptų žmonių, jie pasitempę, gražūs, žavūs ir nuostabūs. Tačiau dažniausiai jie yra gana socialiai susiizoliavę, neskaitant tos aplinkos, profesinės ar auditorijos, kurioje jiems išeina vaidingti nuostabiojo rolę. Jie dar gali turėti ir šeimą.

Tačiau jie kaip taisyklė neturi to viduriniojo rato žmonių, tų žmonių, kurie kartu negyvena, bet yra pakankamai artimi, kurie gana daug žino apie asmeninį gyvenimą už užkulisių. Šioje zonoje narcizo gyvenime kaip taisyklė yra tuščia. Todėl, kad tie žmonės būtų per daug artimi. Jie per daug žinotų apie tikrąjį narcizo gyvenimą, o valdyti jų nebebūtų kaip. Jie tokie kaip laisvieji radikalai, tokių jam nereikia.

Narcizai turi labai gilų vidinį įsitikinimą, kad “jei tu pažintum tikrąjį mane, tu manęs nemylėtum ir mane paliktum“. Tik jie patys to nesuvokia. Tai nėra sąmoninga mintis, kurie nuolatos sukasi jų galvoje. Tai yra labiau gilus pasąmoninis įsitikinimas, kuriuo vadovaudamasis narcizas organizuoja savo gyvenimą. Todėl draugai yra tik pavojaus šaltinis sukelti narsicistinį sužeidimą, t.y. prieš jį patį paviešinti jo paties tamsias kerteles. Ne, to narcizui nereikia. Jam nereikia, kad kažkas jam parodytų jo paties šešėlinę pusę. Jis pats negali jos pakelti, jis pats nuo jos bėga. Todėl draugai yra labiau grėsmė nei geras dalykas.

Jam reikia, kad jį dievintų, juo žavėtųsi, kad jį nešiotų ant rankų. O tam labiausiai tinka tolėliau esanti minia, kurie turi privilegiją prieiti tik prie paradinio narcizo veido.

Narcizo smegenų plovimo technikos: dievinimas – nuvertinimas – nurašymas

Tam tikras narcizui būdingas elgesys jam gaunasi natūraliai, ir tuo pačiu veikia jo auką, ją kankina, nuvertina ir žlugdo, tačiau tuo pačiu pririša prie agresoriaus.

Čia aptarsime dažniausias narcizų elgesio technikas.

Dievinimas – nuvertinimas – nurašymas

Susipažinęs su mergina, narcizas labai greitai vysto santykius, įsimyli, greitai siekia permiegoti, išgirsti, kad ir ji jį pamilo, žodžiu visos įprastos meilės fazės vyksta su juo greitai, ir jis pats tą greitį palaiko ir inicijuoja. Narcizas iš karto labai sudievina savo partnerę. Jis ją giria susiriesdamas, žavisi kiekvieną akimirką, beria komplimentus, ją tiesiog užkelia ant virtualaus pjedestalo savo galvoje, širdyje ir ant liežuvio. Jis paverčia jaunąją partnerę savo gyvenimo centru, dažnai skambina, siunčia žinutes, yra be galo daug bendraujantis, galantiškas ir tiesiog idealus partneris.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Staiga, dažniausiai jau tuomet, kai narcizas yra kažkur giliai viduje tikras, kad auka “supakuota“, staigiai ir griausminga suverčia ją nuo pjedestalo: kritikuoja, rodo nusivylimą, lygina su kitais žmonėmis jos nenaudai, atsitveria tylos siena, ignoruoja ir siunčia kitus ženklus, koks jis yra be galo ja nepatenkintas.

Auka, jau pripratusi prie nuolatinės sraunios meilės upės, pasijunta tiesiog šokiruota, kas čia nutiko. Jau pamilusi narciją, ir jau tapusi priklausoma nuo jo meilės kupino elgesio, nori kuo greičiau atstatyti taip staigiai pasikeitusią situaciją ir atmosferą, atgautų ankstesnį meilų ir dėmesio kupiną partnerio elgesį.

Narizo elgesys, jos desperatiškas noras “atsukti laikrodį“ ir atstatyti meilę, sukuria partnerės galvoje iliuziją, kad jei tik ji labiau pasistengtų elgtis taip, kaip nori narcizas, jis vėl taptų tuo mielu mylinčiu vyru, kuris dievina savo moterį. Susikuria iliuzija, kad ji kalta dėl susiklosčiusios situacijos. Kad tai ji turi pasitempti, labiau pasistengti.

Auka stengiasi. Laikinai atgaunama apgaulinga kontrolė, narcizas vėl suvaidina mylinčiojo rolės epizodą, tačiau ciklas kartojasi.Tendencija, deja, yra tokia, kad meilės periodai trumpėja ir sausėja, o agresijos, nuvertinimo, paniekinimo, atstūmimo epizodai dažnėja, ilgėja ir sunkėja. Agresija jų metu darosi vis labiau išreikšta, gali nuo emocinės pereiti prie smurto.

Nepriklausomai nuo to, ar auka stengiasi, narcizas duoda jai suprasti, kad stengiasi nepakankamai ir baudžia sekančia nuvertinimo banga. Nuvertinimas ir atstūmimas su laiku pereina į tokį lygį, kad narcizas gali ilgai, net kokį mėnesį, elgtis taip, tarsi jo partnerė neegzistuoja. Arba jam nieko nereiškia. Gali partnerę palikti, pvz. išsikraustyti arba susirasti meilužę.

Jei įvyko esminis konfliktas, narcizas gali nutraukti santykius juos nukirsdamas, ir nuo tos pačios akimirkos absoliučiai nebendrauti, nepasakyti nei vieno žodžio ir elgtis, tarsi partnerė niekada neegzistavo. Tai gali tęstis dienomis, savaitėmis, mėnesiais ar dešimtmečiais.

Tačiau narcizas, kad ir kaip stengiasi nuvertinti ir atstumti auką, iš tiesų siekia ją kontroliuoti, ir todėl visuomet stengiasi pasilikti grįžimo prie aukos galimybę. Pvz., gali gyventi daug metų kitoje šalyje su kita moterimi, tačiau nesutikti oficialiai išsiskirti. Tam, kad iškilus problemoms su kita moterimi, vėl galėtų pasijungti prie seno energijos šaltinio. Nes narcizas negali būti vienas. Tad nei jeigu auka buvo nurašyta kelis dešimtmečius, vieną dieną narcizas gali vėl atsirasti iš niekur nieko, nukristi tarsi iš medžio ir vėl įsiveržti į jūsų gyvenimą naujam ratui. Jam tai yra taip paprasta, kaip prisiminti spintoj nukištą seniai nenaudotą daiktą, nupūsti dulkes ir vėl pradėt naudotis.

Daugiau informacijos apie narcizo gyvenimo vystymąsi – Psichologija Tau žurnale 2015 m. kovo-balandžio mėn. numeryje. Jau paruoštas straipsnis apie narcizų partnerius ir kaip elgtis jiems. Jei norite padidinti šansus, kad šis straipsnis būtų išspausdintas kitame numeryje, galite brūkštelti kelis žodžius į žurnalo redakciją, jei tai jums atrodo svarbu.

Šiame bloge dar bus ir daugiau apie kitas smegenų plovimo technikas.

Narcizas įsiverš į jūsų gyvenimą kaip viesulas

Kiek žinau narcizų ir jų meilės istorijų, visi įsiveržė į savo partnerių gyvenimą labai staigiai.

Na, eina metai, jų nėra. Bet kai jis pasirodė horizonte, įvykiai staiga įgauna didelį pagreitį. Kodėl taip yra?

Tam yra kelios priežastys. Pirma yra narcizo vidinė struktūra. Kadangi narcizas nepažįsta tikrojo savęs, jam, kad jaustųsi gerai, reikia tarsi energijos šaltinio išorėje. Tam puikiai tinka kitas žmogus, t.y. jo nauja mylimoji.

Taigi, pamatęs patikusią merginą, jis labai staigiai įsimyli ir santykiai vystosi žaibu. Visų pirma todėl, kad narcizas iš tiesų jaučia stiprius jausmus. Būdamas vienas jis jaučia kažkokią didelę vidinę tuštumą. Ten, kur neišsiskleidęs jo tikrasis AŠ. Jis jaučia kaip neįvardintą jausmą, tą, kuris išlenda, kai lieki vienų vienas ir nėra ką veikti. Ir jis negali tos tuštumos pakelti. Todėl narcizai niekada nebūna vieni, arba jei būna, tai yra jiems labai kankinanti patirtis.

Dar vienas dalykas, kuris leidžia santykiams vystytis greitai, tai, kad jo iš tiesų visiškai nedomina jo partnerė ir jis nesiekia ir neskiria laiko ją iš tiesų pažinti. Čia, atrodo, pasakiau visišką nesąmonę, ar ne? Tikrai tą ir turėjau omeny, ką pasakiau, jo tikrai partnerė kaip tokia nedomina. Jį tik domina vienintelis dalykas – tik jis pats. Tad ir mylimoji domina tik tiek, kiek ji reikalinga jo tuštumai užpildyti – ar ji manimi žavisi ir mane priima? Jam nuoširdžiai neįdomu, koks jos charakteris, ka jinai mėgsta, ko ne, kuo domisi, o kuo ne, ką ji mąsto, ką jaučia ir pan. Jinai iš tiesų gali būti visiškai tuščia, bet jei teikia narcizui energiją susižavėjimu juo ir tiesiog buvimu šalia, jos to net ir nepastebėtų.

Narcizas iš tiesų suvokia žmones kaip daiktus, ir todėl kiti žmonės jį domina tik tiek, kiek jie gerai jam tarnauja. Būtent kaip kokie daiktai. T.y. ar naujoji mergina pasiduoda jo įtakai, ar neprieštarauja per daug, ar palydi jį susižavėjusiomis akimis, ar leidžia jam dominuoti. Jei atsakymas į šiuos klausimus yra taip, narcizas sėkmingai prisijungia prie jos kaip prie kokio akumuliatoriaus ir siurbia jos energiją, kuri yra jam kaip kokie gyvybės syvai. Tai, ko jis pats negali sugeneruoti. Nes kažkada labai senais gūdžiais laikais atsijungė pats nuo savęs, nuo savo tikrojo aš.

Rašau ir mąstau, kaip žiauriai visa tai turėtų skambėti. Iš tiesų, tai yra visiškai žiauru. Kyla klausimas, kodėl mergina leidžiasi būti išnaudojama tokiame lygyje, pati nieko negaudama sau?

Taip priėjome prie dar vieno santykių elemento, kuris leidžia vystytis tokiems ydingiems santykiams, ir tam vykti greitai. Taip yra dėl narcizo antenų, kuriomis jis moka gerai nuskaityti subtilią partnerės informaciją ko ji nori, ko jai trūksta, kokios jos silpnosios pusės.

Kad būtų aiškiau, trumpam atsigręžkime į narcizo vaikystę. Tai yra kažkada labai grubiai savo tėvų atstumtas vaikas. Jam teko išgyventi tėvų nepriežiūrą ieškant kaip atkreipti į save dėmesį. Jam teko nuolatos eksperimentuoti, ką padaryti, kad tėvai atkreiptų į jį dėmesį. Ir kadangi tėvai nemylėjo jo tokio, koks jis yra, jam teko ieškoti, koks jis turi pasirodyti savo tėvams, kad pagaliau jį pastebėtų.

Todėl narcizas nuo mažų dienų išsiugdęs jautrias antenas, kurios nuskaito kitą žmogų, ir dar šiam nieko apie save nepasakius, jis jau žino, ko tam žmogui reikia. Atrodo, puiku! Taigi jam net pasakot nereikia, o jis jau žino, ko reikia jo partnerei, tad gali ir suteikti!

Deja, istorija daug liūdnesnė, nei galėtų būti. Narcizas šia savo savybe naudojasi tik tiek, kiek jam reikia, kad partnerė taptų jo ir tarnautų jam, t.y. leistųsi pasijungiama emociniam išnaudojimui. Todėl santykių pradžioje narcizas, nuskaitęs kokio partnerio trokšta jo naujoji simpatija, žaibo greitumu sugeba sureaguoti ir tapti tuo partneriu, t.y. elgtis taip, kaip tuo momentu ji trokšta.

Jeigu ji nori, kad jis jos išklausytų, jis per visą naktį klausys jos vaikystės prisiminimų. Nors iš tiesų tai žmogus, kuris nesugeba iš tiesų girdėti, ką sako kitas. Jeigu ji atrodo pasimetusi, narcizas tuojau pat paims jos ranką tvirtu judesiu ir išves iš žmonių minios į ramesnę vietą, suveiks gerą staliuką prie lango gražioje kavinėje ir dar galantiškai pasakys: “šiandien aš valgysiu tai, ką tu išrinksi“. Sąskaitą ne tai, kad garantuotai apmokės, o dar ir pastūmės, kad išsirinktumėt brangesnį patiekalą!

Jis, savo jautriomis antenomis nuskaito, kokių dalykų mylimoji nemėgsta daryti arba kurie jai sunkokai sekasi, ir galantiškai apsiima, pvz. mokėti už butą. Koks palengvėjimas jai! Jis pats perėmė savo inciatyva padaryti tai, ko ji nemėgsta, nesijaučia tvirtai darydama, kur nepasitiki savo jėgomis. Jis nuima nuo jos pečių tą naštą ir jai iš karto tampa lengviau gyventi.

Jis staiga taps romantiku, rodančiu miesto panoramą. Nors iš tiesų metų metais sutemus žiūri tik televizorių. Jis ir bus tas vaikinas, kuris dėl jos nuskins visas žvaigždes. Žinoma, toks elgesys apsvaigina bet kurią merginą. Jai atrodo, pagaliau sutikau tikrą vyrą, kuris rūpinasi mano poreikiais, mane supranta, palaiko, manimi rūpinasi. Kaip toli visiems kitiems kada nors mano sutiktiems vaikinams iki jo!

Mergina greitai ir stipriai įsimyli, jausmai abipusiai, tad vestuvių maršai suskamba irgi labai greitai. Tuo labiau, kad narcizas skubina įvykius, o ji pasiduoda, nes iš esmės linkusi pasiduoti (narcizas neapsigauna pasirinkdamas tipažą), ir dar ir todėl, kad ji natūraliai nejaučia bei nemato priežasčių, kodėl turėtų netekėti ir nekurti gyvenimo su šiuo nuostabiausiu pasaulyje vaikinu, nes juk tai tokia laimė, kaip išlošti milijoną loterijoje!

Be abejo, kad ir toje sekoje egzistuoja momentų, kurie išduoda, kad galbūt nėra viskas taip jau idealiai kaip atrodo ir toje be galo rožinėje pasakos pradžioje. Tačiau visa teigiamoji pusė taip stipriai atsveria tas pranašiškas ir iškalbingas smulkias detales, kad narcizo būsima antroji pusė į juos nekreipia dėmesio.

Kaip minėjau aukščiau, tam, kad laimėtų savo mylimosios širdį ir ranką, narcizas dažnai elgiasi netgi visiškai priešingai sau. Nors iš tiesų jis apsipirkinėja pigiausiose parduotuvėse, merginą vesis į brangų restoraną, nors iš tiesų jis namisėda ir ištisai kiurkso prie televizoriaus, jis vešis ją į romantišką kelionę. Žinoma, kad taip ilgai nėra lengva vaidinti rolę, kuri visiškai neturi nieko bendro su tuo, koks iš tiesų žmogus jis yra! Tačiau iš vienos pusės narcizas jau nuo vaikystės yra patyręs asmybės skilimą, yra nuo mažens yra pripratęs reikalui esant elgtis visiškai priešingai, negu jam natūraliai norėtųsi. Nes tik taip jis galėdavo gauti išgyventi būtino tėvų dėmesio, t.y. visiškai išduodamas save. Todėl narcizui tai yra iš dalies lengviau, nei kitiems žmonėms. Be to, jis, dažnai praktikuodamasis yra įvaldęs tokio vaidybos meno aukštumas. Jis taip įtikinamai dūsaus su jumis po žvaigždėtu dangumi, kad antrai pusei net į galvą nešaus, kad tai galėtų būti vaidyba!

Ji pati norės išdraskyt akis žmogui, kuris išmąstys padėt į voratinklį įpuolusiai vargšei muselei praregėti! Tiesa yra per žiauri ir per skaudi, ir šiame etape ji yra visiškai nematoma, paslėpta po storiausiu vaidybos, iliuzijų ir hormonų sluoksniu.

Narcizas dažniausiai vistik jau labai ankstyvoje santykių stadijoje parodo savo tikrąjį būdą pažeisdamas kito žmogaus ribas. Tačiau kaip taisyklė narcizo partneriais tampa žmonės, patys patyrę savo asmeninių ribų pažeidinėjimą savo vaikystėje, todėl toks elgesys jiems nėra nerimą keliantys signalai. Todėl vestuvių varpai ar rimtas žengimas į partnerystę, toks kaip pradėjimas kartu gyventi, bendrai vaikai ar turtas, tokioje poroje atsiranda tokiu greičiu, kad dažnai aplinkiniai lieka išsižioję iš nuostabos.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Jeigu jus sudomino informacija apie narcizus, esminiai dalykai apie juos, kuriuos čia toliau tik vystau smulkiau, yra surašyti 2015 m. kovo – balandžio mėn. žurnale Psichologija Tau. Jeigu skaitote ir atpažįstate savo istoriją su narcizu, ir jau esate matę daugiau narcizo veidų, ir kyla klausimas, ką dabar daryti, laukite sekančio Psichologija Tau numerio.

Esu paruošusi ir išsiuntusi jiems straipsnį apie tai, kaip turi elgtis narcizų partneriai, norėdami kažkaip susinormalizuoti savo gyvenimą. Kolkas dar negavau patvirtinimo iš vyr. redaktoriaus, kad tikrai tą straipsnį jie publikuos, tai jei jums tai labai aktualu, galite brūkštelti keletą žodžių į redakciją, galbūt tai padės jiems apsispręsti. Būčiau dėkinga!

P.S. Parašiau ir pagalvojau, kaip žiauriai čia aš parašiau. Nežinau, ar atsiras žmonių norinčių tai skaityti. O tie, kurie skaitys, žinau, kaip žiauriai su jumis pasielgiau. Žinau, kad atėmiau ir suniokojau net jūsų prisiminimus, kurie vieninteliai buvo gražūs šioje trumpoje santykių atkarpoje su jūsų narcizu.

Mūsų pačių iliuzijos iš tiesų yra brangiausiai mums kainuojantis dalykas gyvenime. Su didele atjauta visoms narcizų aukoms.

Ar narcizas suvokia savo problemas?

Dar vienas klausimas, kurį uždavė skaitytoja po mano įrašu “Pažiūrėk, kiek dėl tavęs padariau?!“. Tiksliai jos klausimas skamba taip – ar narcizas kada nors gyvenime suvokia savo problemas?

Narcizo asmenybė yra iš esmės netikras aš, kurį galima apibūdinti taip: “aš esu nuostabus ir puikesnis nei visi kiti“. Kodėl išsivysto būtent tokia asmenybės struktūra, ir kodėl tai nėra tikrasis narcizo aš, apie tai rašiau 2014 m. kovo – balandžio mėnesio žurnalo Psichologija Tau numeryje.

Nepriklausomai nuo to, kad narcizo AŠ yra netikras, narcizas galvoja, kad tai yra pats tikriausias jis – nuostabiausias, puikiausias, geriausias, šauniausias, protingiausias, gražiausias ir t.t. ir pan. Esmė tokia, kad jis tikrojo savo aš pats nepažįsta, seniai nieko apie nėra girdėjęs ir jam jo nereikia. Juk jis turi netikrą aš, kuris yra pakankamai blizgus, todėl jis narcizui ir patinka.

Todėl narcizas ir demonstruoja grožėjimąsi savo nuostabybe, tiek pats prieš save, tiek prieš kitus.

Todėl dažniausiai narcizas tikrai nemato savo problemos ir jos nesupranta. O kasgi gali būti su pačiu protingiausiu, gražiausiu, nuostabiausiu? Vienintelis blogis, narcizo nuomone, yra visų kitų žmonių kvailumas, kurie yra per kvaili, per akli ir per buki įvertinti, kokia laimė jiems gyvenime teko pažinoti tokį nuostabų ir iškilų žmogų kaip narcizas.

Narcizo nuomone, tai yra tikra visų tų vargšų žmonių tragedija, kad jie tokie nesusivokę ir neįvertina jo teikiamos naudos jiems. Nes narcizui nuoširdžiai atrodo, kad vien jo buvimas netoliese, visiems aplinkiniams nušviečia kelią nepakartojama šviesa…. Jis iš tiesų nuoširdžiai taip mano!

Jeigu iškyla koks nors konfliktas, o jų narcizo gyvenime yra nemažai, narcizas yra šventai įsitikinęs, kad kiti žmonės yra problematiški, ir jie yra problemų priežastis. Jam gali būti pikta ant jų, jų gaila ar panašiai, bet narcizas paprastai niekada nepagalvos, kad konflikto sukėlėjas gali būti jis pats.

Be to, narcizas nejaučia empatijos, jis negali įsijausti į kitų žmonių situaciją. Ši funkcija jame tiesiog neveikia. Todėl narcizas, pats manipuliuodamas žmonėmis, irgi mano, kad visi kiti, pvz. verkdami, ar pateikdami kaltinimus jam, iš tiesų tik manipiliuoja ir siekia sau naudos. Todėl jis rimtai į tai nežiūri. Jis arba atsikerta dar tvirčiau į kaltinimus, arba suverčia tai atgal ant to paties žmogaus. Žodžiu, narcizams atrodo, kad visi kiti turi problemų, tik ne jie. Beje, jiems tai atrodo labai nuoširdžiai.

Taip yra todėl, kad visa narcisistinės asmenybės struktūra yra pagrįsta įsitikinimu “aš nuostabus“. Ne aš normalus, o nuostabus, aš tobulas. Nuostabume ir tobulume netelpa jokie trūkumai. Todėl narcizas nesugeba priimti jokios kritikos, o tuo labiau iš tiesų susimąstyti, kad su juo kažkas ne taip. Nes variantas, kad ir jis pats gali būti kaltas dėl susiklosčiusios situacijos, į narcizo galvą tiesiog netelpa. Ten nenumatyta vieta tokiai minčiai. Jei narcizas pripažintų, kad jis irgi nėra tobulas, kad jis yra tiesiog normalus žmogus, sugriūtų visa jo koncepcija apie save, visas netvarus kortų namelis, kurį narcizas yra pastatęs save apibūdinti. O ten ten telpa tik žodiai, kurie baigiasi galūne “-iausias“.

Friðrik Bragi Dýrfjörð autoportretas. Jis pripažįsta esantis oficialiai diagnozuotas narcizas, turintis asmenybės sutrikimą. Iš Wickimedia Commons.

Jei žmogus suklydo, kažką padarė netaip, tai jis tiesiog yra normalus žmogus. O narcizui normalūs žmonės yra kvailiai. Todėl jis nei už ką nepastatys savęs į vieną liniją su visais tais, kuriuos jis niekina.

Nors literatūroje pasigirsta psichoterapeutų nuomonių, kad narsicizmas yra pagydomas, sutvarkomas, visgi narcizai keičiasi retai. Nes jie tiesiog negali suprasti, kodėl jie turėtų keistis?!

Atvestas į terapiją sutuoktinės ar panašiai, narcizas laiko asmeninės garbės reikalu “suvaryti“ psichoterapeutą, kad šis atsisakytų su juo užsiimti. Arba dar paprasčiau – narcizas pareiškia, kad toks eilinis paprastas žmogus kaip terapeutas neturi šansų suprasti jo didybės ir yra nevertas, kad prisiliestų prie pono narcizo, t.y. nevertas jo konsultuoti. Tai yra emocinės gynybos taktikos, kuriomis narcizas saugo savo trapų ego.

Kita vertus, per savo gyvenimą narcizas yra tikrai sukėlęs labai daug skausmo, pažeminęs, emociškai išnaudojęs artimiausius jį mylėjusius žmones. Tiek savo pridarytos žalos būtų sunku suvokti ir priimti netgi šiaip normaliai kritiką savo adresu priimančiam žmogui. Turint omeny, kad narcizas apskritai negali apie save pripažinti net menkiausio trūkumo, toks kiekis neigiamos informacijos apie save, išsprogdintų narcizo vidinę emocinę sistemą. Žinoma, kad psichika tai nujaučia ir jį sėkmingai saugo nuo jam galbūt sunkiai pakeliamų išgyvenimų.

Psicholologiniai gynybiniai mechanizmai, susiformavę anstyvoje vaikystėje veikia patikimai. Todėl retas narcizas iš tiesų atsiduria situacijoje, kurioje suvokia savo tikrąjį vaidmenį ir pradeda susipažinti su tikruoju savimi.

Jei įtariate, kad svarbus Jūsų gyvenimo žmogus yra narcizas ar turi panašių asmenybės bruožų, tuomet duokite žinoti žurnalo Psichologija Tau redakcijai, kad norėtumėt, kad jie išspausdintų mano paruoštą straipsnį apie tai, ką daryti ir kaip elgtis narcizų partneriams. Straipsnį redakcijai jau pridaviau, ir galbūt Jūsų atsiliepimai padės redakcijai priimti sprendimą jį patvirtinti ir išspausdinti.

Kaip narcizas atims iš jūsų galią

Jei jūsų vyras narcizas, viskas galėjo prasidėti labai netgi gražiai. Kaip kad visada su jais būna.

Na, argi nemalonu, kai jūs įsikėlėte su nauju gyvenimo partneriu į bendrus namus, ir jis sako, brangioji, nesirūpink, aš sumokėsiu už butą?! Kuri moteris skųsis tokiu pasiūlymu? Žinoma, kad nei viena! Kiek mes girdime moterų skundžiantis, kad vyras bedarbis ar alkoholikas, ir jos išlaiko savo Alfonsus. Tad skųstis tokia situacija būtų dievo varymas į medį!

Žinoma, esant normaliems santykiams ir normaliai santykių dinamikai, tai iš tiesų yra gražus žestas, ir iš tiesų jis reiškia, kad vyras rūpinasi, stengiasi išlaikyti savo moterį ir šeimą, kad jis nori prisiimti rūpesčius sau, kad jai gyvenimas atrodytų lengvesnis ir jame liktų vienu rūpesčiu mažiau.

Tačiau narcizas kaip niekas kitas moka op! ir apversti lėkštes tokiu mikliu rankų judesiu, kad jūs net nepastebėsit, kada tai įvyko!

Galbūt praeis ne vienas mėnuo ir netgi ne vieneri metai. Ir narcizas pradės atsižaidinėti savo investicija prieš jus. Staiga jis pradės “keltis“, remdamasis tuo faktu. Tarsi savanoriškas  kaštų bei apmokėjimo prisiėmimas jį padarė geresniu žmogumi, o jus blogesniu.

Po to jis pradės kaišioti “aš taigi moku už butą!“ visur, kur dera ir kur ne, norėdamas išsipirkti, išsisukti iš kitų pareigų arba išsisukti iš situacijos, priversdamas jus jaustis kalta ir įsipareigojusia to fakto, kad jis tikrai moka už butą.

Dar po kiek laiko jis ims dar gražiau joti ant to paties vargšo vieno nustekento faktelio. Jis pradės naudoti apmokėjimo už butą faktą įrodinėti, kad “tu taigi nesugebėtum“, suprask, tu prastesnė, blogesnė, kvailesnė ir mažiau sugebanti už mane.

Ir kas blogiausia, tai yra faktas – kai 20 metų nemoki už butą, žinoma, iš kurgi gali žinoti, kaip tai daroma?! Tai, kad tai šiais laikais padarome kelių mygtukų nuspaudimu, narcizas, žinoma, nutylės, jam ir reikia, kad jūs pasijustumėte bejėgė. Jo galia yra proporcinga jūsų bejėgiškumui.

Bėgant laikui, narcizas tą patį faktą pūs dar stipriau. Jis jums kiekvieną kartą kartos visus aukščiau išvardintus teiginius, tam, kad jūs galutinai įsitikintumėt, kokia negabi ir niekam tikusi esate, kad patikėtumėt, kad tikrai niekada nebesugebėsite atlikti tokio veiksmo, kaip susimokėti už butą.

Ką dar narcizas? Jis žlugdo ne tik jūsų pasitikėjimą savo sugebėjimais, jėgomis, susivokimu ir sveiku protu dabar, jis žlugdo tai ir į ateitį!

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Nenustebkite, jei kada nors ir visai nesusijusioje situacijoje jums mestels: “tugi net už butą susimokėt nesugebi, tai ką jau tu čią, tikrai nesugebėsi…“. Blogiausia yra tai, kad jūs tuomet jau tikėsite ir liūdnai linguosite galva, pačios giliai tikėdamos, kad niekada nieko nebesugebėsite…

Taip narzicas gražiai sužaidžia  pagrindinę šaškių partiją savo aukų gyvenime – pirmas ėjimas kaip iš pasakos, kuris pakeliui virsta visa jūsų sužlugdymo serija. O kada tai įvyko, mes ir nepastebėjome. Juk veiksmas tai tas pats, ar ne?!

Ir pabaigoje nepasikuklins mestelti – “Kiek aš dėl tavęs padariau?!“… tarsi suvarydamas kontrolinį šūvį į bejausmį aukos kūną…

Ar narcizų aukos suvokia, kad jos aukos?

Šitą klausimą gavau iš skaitytojos prie mano įrašo “Pažiūrėk, kiek aš padariau dėl tavęs?!“. Šiandien atsakinėju į pirmą jos klausimą: “Ar narcizų aukos suvokia, kad jos aukos?“.

Ir taip, ir ne. Aš,pavyzdžiui, daug daug metų nesuvokiau, kad esu narcizo auka. Blogis yra toks, kad nesuvokus pirmojo narcizo narsicizmo ir jo poveikio mano asmenybės raidai ir charakteriui, po to susidarė galimybės ir kitiems narcizams atsirasti mano gyvenime.

Taip savo gyvenime esu turėjusi labai artimus ryšius su trimis narcizais, deja. Ir tik tada, kai visiškai sugriuvo mano gyvenimas, tiesiog į šipulius, o kas svarbiausia, kartu griuvo tarsi ir gyvenimo pagrindai, tai privertė mane plačiau atmerkt akis ir suvokti, kasgi čia įvyko, kas čia dedas, atpažinti narcizus, įvardinti sau, o tada jau įvardinti ir savo problemas, kurios leido jiems veistis mano gyvenime.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Taip kad labai labai daug metų buvau ištisai po vieno ar kito narcizo įtaka ir to nesupratau. Todėl atsakymas ir taip, ir ne.

Beje, dabar esu pridavusi straipsnį į žurnalą “Psichologija Tau“, tikiuosi, kad jį patvirtins ir jis pasirodys, jame yra plačiau apie narcizų aukas, kas jas suformuoja, iki kada jos nesuvokia narcizo, kada praregi ir visa išsivadavimo iš tokios dinamikos metodika. Kadangi ilgą straipsnį apie tai jau parašiau, jei norit padidinti šansus, kad straipsnis būtų išspausdintas, galit net emailą į redakciją brūkštelt, dar sukalbėkit kokį poterį, kad jį į žurnalą įdėtų ir nuo kito mėnesio pradžios eikit ieškot naujo numerio.

Tada man nebereikės visko rašyti iš naujo. Pasakysiu tik tiek, kad kol nežinojau nei apie narcizus mano gyvenime, tol nežinojau ir to, kad esu auka. Kad ja buvau, tai žinoma! Kentėjau ir tiek, nesuprasdama, kur čia šuo pakastas. Ieškojau laimės kaip ir visi žmonės, prabangiuose pirkiniuose, karjeroje, meilėje, kelionėse ir visur kitur. Buvau auka, bet to nežinojau, kentėjau sau ir tiek. Buvau nesąmoninga auka. Beje, manau, kad auka ir yra tol auka, kol ji yra nesusivokusi.

Kaip visada, susivokimas ir sąmoningas savo sitacijos įvardijimas jis nebeleidžia būti auka. Nes kai suvoki, kaip pats elgiesi, kad ja taptum ir ja būtum, tai arba nusprendi taip nebesielgti, jeigu tai kėlė kančias, arba lieki toje rolėje, bet jau sąmoningai, t.y. neši išdidžiai aukos karūną.

Bet žmonės, nešantys aukos karūną vis tiktai yra priklausomi nuo aukos rolės, tai yra jų pasirinkimas būti aukomis. Nes buvimas auka labai jiems apsimoka. O narcizui tokia situacija irgi yra gerai – jam nereikalingas susivokęs, savo vertę žinantis žmogus. Jam ir reikalinga asmenybė su trūkumais, nepasitikinti savimi, nes harmoningas asmuo tiesiog negalės būti su narcizu. Todėl narcizai skatins aukos nepasitikėjimą savimi, nesavarankiškumą, izoliaciją nuo visuomenės bei socialinių ryšių.

Kuo labiau nesusivokusi auka, tuo jiems geriau. Tačiau ateina laikas, kai kažkas atsitinka, ir valktis nukrenta nuo akių. Dažniausiai taip atsitinka ne dėl sąmoningo aukos sprendimo, o kai gyvenimas pasisuka visiškai nebevaldoma kryptimi, kai atsitinka kažkas baisaus ir nebesuvokiamo, kai gyvenimas išsprogdina vidines mūsų sistemas ir supratimą, iš ko susideda gyvenimas ir “kaip turi būti“. Trumpai tariant, kai ištinka rimta krizė. Taip, deja, atsitiko ir man. Negaliu labai didžiuotis sąmoningu sprendimu. Bet galiu didžiuotis sprendimu suvokti, kas atsitiko ir išmokti svarbią gyvenimo pamoką. Ir atvert akis kitiems, kam jau atėjo laikas irgi valkčiai nuo akių nukristi.

Man tas valktis nukrito nei staigia, nei lėtai. Leiskite paaiškinti. Tai, kad aš kentėjau su narcizų keliamais padariniais ilgus metus ir dešimtmečius, tai atrodo, kad valktis nukrito staiga ir susivokimas atėjo greitai. Vistik tai tęsėsi kelis mėnesius. Pamenu, netgi kai apsimiegojus vėlai vakare perskaičiau pirmąjį straipsnį, po to jį pamiršau gal keliems mėnesiams, gal savaitėms. Bet narcizo keliami didelio skausmo ciklai privertė grįžti ir gilintis. Per kelias savaites supratau, kas per paukštis narcizas. Tada žvilgsnis pamažu nuo jo krypo į save, ir toliau kilo klausimai, ką daryti, kad tai nebepasikartotų? Tai tęsėsi dar kelis mėnesius ir tebesitęsia, tik jau daugiau praktikuojuosi nei skaitau teoriją, nors labai nenutolstu ir nuo jos. Tiesiog mokausi gyventi taip, kad narcizai klykdami bėgtų nuo manęs į visas keturias pasaulio šalis.

Taip nejučia atsakiau ir į dar vieną tos pačios skaitytojos klausimą, ar teko asmeniškai susidurti su narcizais. Dabar kai pamąstau, tai visą ligšiolinį gyvenimą su kelių metų išimtimi, mano santykiai su šiuo tipažu buvo, deja, itin artimi.

Nuo rodymo pirštais atsiribosiu, nes tie žmonės yra gyvi. Tad jei norės, atsišauks patys. Parašiau ir juokinga, aišku, kad jie neprisipažins. Tai ne tokios asmnybės stilius. Narcizas prisipažins tik tokiame kontekste, kur būti narcizas yra šaunuolis ir sektinas pavyzdys.

Bet va mano pateikiami pavyzdžiai praktiškai visi be išimties yra iš gyvenimo, iš narcizų, kuriuos, deja, teko laimė ir nelaimė pažinti.