Ar narcizas yra begėdis?

Viename iš savo podkastų psichologas Julius Tilvikas, vardindamas narcizo savybės, pasakė, kad narcizas yra begėdis. Manau, ši vieta prašosi patikslinimo.

Ką reiškia begėdis? Žodis “begėdis“ buitiniame kontekste dažniausiai naudojamas namų, kurios netinkamai besielgiantį vaiką bardamos pavadina begėdžiu. Tai nėra pats efektyviausias auklėjimo būdas, bet tai yra atskira tema ir čia ji nebus plėtojama.

Mamos, sakydamas savo vaikui “begėdis“, nori pasakyti, kad “jei turėtum gėdos, tai taip netinkamai nesielgtum“. Suprask, gėdos trūkumas yra tas faktorius, kuris lemia netinkamą elgesį.

Imant tą pačią mintį ir ją vystant narcisizmo kontekste, arogantiškas, prikišamai save demonstruojantis narcizo elgesys tarsi kyla iš to, kad jis neturi gėdos. Turbūt tą ir turėjo omeny J. Tilvikas, sakydamas, kad narcizas yra begėdis.

Gėdos rolė vidinėje narcizo struktūroje yra sudėtingesnė. Narcizas prikišamai demonstruoja savo puikumą, tačiau tai daro ne todėl, kad jam trūksta gėdos, o paradoksaliai – nes jis per daug gėdijasi būti savimi.

Jeigu narcizas nusimestų savo puikuolio sarvus, paaiškėtų, kad jis toks pats, kaip ir visi žmonės. Jis turi gerų savybių, turi ir trūkumų. Tačiau kadangi narcisizmas yra vystymosi trauma ir narcizas neišmoko priimti savęs tokio, koks jis yra. Jei narcizas nebedemonstruotų savo fasado, jis jaustųsi per daug pažeidžiamas, tarsi išvarytas nuogas į gatvę. Jį užgriūtų vaisinė, nepakeliama gėda. Narcizo gėda yra neadekvačiai didelė, dar vadinama toksiška gėda.

Būtent gindamasis nuo perdėtos gėdos, narcizas ir yra priverstas demonstruoti savo dirbtinį -puikųjį- aš. O ne dėl to, kad jis neturi gėdos.

Paklausus narcizo, ypač to atvirojo, besidemonstruojančio, jis turbūt irgi pasakytų, kad jis nežino, kas tai yra gėda, ir kad jis jos niekada nejaučia. Jo nuomone, gėdytis labiau turėtų kiti žmonės, kurie yra prastesni už jį.

Tačiau būtent visaapimančios toksiškos gėdos vedamas narcizas ir susikūrė savo blizgantį apvalkalą, kad tik jam nereiktų jausti tos nepakeliamos gėdos. Tai, kad jis nepatiria gėdos jausmo sąmoningai, tai dar nereiškia, kad gėdos jausmas jo nevaldo.

Jautrusis, arba slaptas narcizas gali geriau pajausti toksinę gėdą. Visų tipų narcizams gėda, net ir nesuvokta, yra varomoji jų asmenybės dalis.

Egon Schiele pav. “Susigūžusi moteris su žalia skara“ iš Wickimedia commons

********

Jeigu Jums mano tekstai pasirodė vertingi, galite tai parodyti per PayPal.

Narcizo fantazijos (N-18)

Supratimą apie narcisizmą gali praplėsti žvilgsnis į jo vidinį pasaulį.

Giliausia narcizo fantazija yra didžiausia vila bramgiausiame miesto rajone. Toje viloje gyvena daugybė tituluotų gražuolių. Visos jos ilgai troško būti kartu su narcizui ir to atkakliai siekė, nes norėjo būti tik su juo.

Jos visos atėjo savo noru, nes joms nėra didesnės garbės bei pasiekimo gyvenime kaip gyventi su juo. Jos lieka gyventi kartu su narcizu, nes jos tai renkasi kaip didžiausią jų svajonių išsipildymą.

Jos visos beatodairiškai dievina ir garbina savo šeimininką narcizą. Jos visos trokšta praleisti su juo kuo daugiau laiko ir konkuruoja viena su kita. Jos pavydi toms, kurios gavo iš narcizo daugiau dėmesio.

Nuotr. Hugh Hefner su savo zuikučiais, iš Wickimedia commons

******

Jeigu Jūs patekote į narcizo spąstus ir Jums reikia pagalbos išsivaduojant, susisiekite dėl konsultacijos (kontaktiniai duomenys – viršuje dešinėje esančiame kvadratėlyje).

Narcizas be sielos

Narcizas (ar narcizė) negali pakelti bet kokio savo trūkumo. O juo kiekvienas žmogus turi trūkumų, ar kažką padaro ne idealiai. Tai yra visa žmogiškos būties esmė – būti netobulu.

Paaiškėjus, kad padarė klaidą, kitas žmogus liūdi, apgaili savo sprendimą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo neteisingas.

Narcizui tai yra nepakeliama. Jis negali suvokti, kad JIS galėjo kažką nuspręsti ne taip, pasielgti neteisingai arba kad apskritai jis turi kažkokį neigiamą charakterio bruožą. Jei tiktai kažkas tokio gresia išlįsti į dienos šviesą, narcizas tuojau pat turi tai paneigti.

Todėl narcizas turi atsisakyti savo žmogiškumo. Jis turi paneigti patį save. Nuolatos neigdamas save ir savo žmogiškumą, narcizas praranda sielą. Tam, kad galėtų išgyventi, narcizas išranda dirbtinį savęs suvokimą, netikrą aš.

Netikras aš yra toks, kokio narcizui reikia. Jis turi tik tas savybes, kurios narcizui atrodo teigiamos ir jis turi tokias galias, kokios narcizui būtinos. Bet tai yra dirbtinis darinys, jis neturi sielos.

Nuotr. aut.

Narcizas – tai tas, kuris labai save myli?

Tai kiek sudėtingiau nei meilė sau. Narcizas nemyli savęs. Todėl jam nuolatos būtina tą meilę išsiurbti iš aplinkos. Tam, kad kompensuotų meilės sau trūkumą.

Žiūrint paviršutiniškai, gali taip atrodyti, kad narcizas – tai tas, kuris meilę sau prikišamai demonstruoja, todėl jinai pas jį turi būti tikrai didelė:

“Pažiūrėk į mane, ašgi toks nuostabus! Na pasakyk, aš juk nuostabus, ar ne?“, – nesvarbu, kad ir kitais žodžiais išreikštas, narcizo monologas yra savo esme toks.

Tai kyla ne iš didelės meilės sau, o iš jos nebuvimo. Kadangi jos nėra, taip reikia patvirtinimo iš aplinkinių žmonių, kuriuos jis provokuoja trūkstamai meilei gauti.

Tikra meilė sau yra tyli, paprasta, nedemonstruojama, ji tiesiog yra ir viskas, ji nieko neprovokuoja, ji iš nieko nieko nereikalauja.

Narcizams neįmanoma įtikti

Narcizo (-ės) malda

To nebuvo.

Jeigu ir taip, tai nebuvo taip blogai.

Jeigu ir taip, tai nieko čia tokio.

Jeigu ir taip, tai vistiek ne mano kaltė.

Jeigu ir taip, aš to nenorėjau.

O jeigu ir taip,

tai tu to nusipelnei.

(Šaltinis: facebook, išversta iš anglų k.)

 

Nuotrauka iš Pexels.com

 

Donaldas Trumpas – pavojingas narcizas

Nuo pat pirmo momento, kai tik buvo paskelbta, kad Donaldas Trumpas yra oficialus kandidatas į JAV prezidento postą, buvo daugybė nuomonių, kad jis – narcizas. Šiais laikais ši etiketė klijuojama dažnai, greitai ir praktiškai ant bet ko, todėl aš neskubėjau vertinti. Tai, kad jis taškosi į kairę – dešinę nepamatuotais pasisakymais, susipriešindamas beveik su visais žmonėmis, matėsi iš pat pradžių. Atrodo, tik išsižioja jis, ir dar vienas perliukas pigių pelės paspaudimų besivaikančiai žiniasklaidai. Tad pas jį tie perliukai žiro ir žiro, aš manau, dalis publikos savotiškai ir atbuko nuo to neapykantos ir įžeidinėjimų srauto.

O ir egocentrizmas tokio dydžio, kad vis stebėjausi, kaip tai gali tilpti į vieną žmogų.

Ir nors ne vienas mano labai gerbiamas žmogus, kurie iš esmės stipriai formuoja mano nuomonę apie narsicizmą kaip reiškinį, sakė, kad D. Trump´as yra narcizas, aš vis dar nenubraukdavau klaustuko prie šio klausimo. Iš esmės dėl to, kad tam, kad eitum į tokias pareigas kaip vienos didžiausių ir galingiausių valstybių pasaulyje prezidento, jau savaime reikia super geros nuomonės apie save, didelio pomėgio būti dėmesio centre, viešo privataus gyvenimo, galios troškimo ir t.t.

Tačiau keletas paskutinių į viešumą iškilusių faktų suformavo ir mano nuomonę šiuo klausimu. Dabar ir aš įsitikinau, kad kandidatas į JAV Prezidento postą ančiuko vardu iš komiksų yra pavojingas narcizas.

Garsus britų verslininkas Ričardas Bransonas savo internetiniame dienoraštyje paskelbė apie savo turėtą susitikimą su D. Trumpu. Jis rašo, kad šis susitikimas buvo netikėtas, nes jis nežinojo, apie ką bus kalba, bet jis jau buvo pakankamai didelis ir įtakingas verslininkas, dėl ko R. Bransonas su juo susitiko. Jį labai nustebino, kad pagrindinė susitikimo dalis buvo ne kalba apie kažkokius naujus bendrus verslo projektus, o apie tai, kad kažkada, kai Donaldas Trumpas paprašė kažkokių žmonių pagalbos, šie atsisakė jam ją suteikti. Na, normalus ribų nustatymo veiksmas, sakyčiau, sveiko elgesio pavyzdys. Tačiau kas labiausiai nustebino serą Bransoną buvo tai, kad D. Trumpas kalbėjo, kaip jis paskirs visą savo likusį gyvenimą tiems žmonėms sunaikinti.

Aš suprantu, kad visko gyvenime pasitaiko, ir mes esame visi turėję situacijų, kai kažkada kažkieno paprašėme pagalbos ir jos nesulaukėme, nors labai tikėjomės. Galbūt buvo skaudu, netikėta, galbūt kažkiek pagiežos ar neteisybės iki šiol nešiojamės užanty, arba bent jau neskubame šiandien patys padėti tiems žmonėms. Tačiau juk nekalbame apie tai per darbo pokalbį su būsimu darbdaviu ar su galimu partneriu, aptarinėdami bendrą projektą. Tuo labiau, nesikviečiame kuo žinomesnio žmogaus tam, kad papasakotume jam, kurių žmonių gyvenimus sunaikinti tapo mūsų gyvenimo misija. Apskritai, nedarome keršto mums neįtikusiems žmonėms mūsų gyvenimo strateginiu planu. Taip elgtis gali tik piktybiniai narcizai, patyrę narsicistinį sužeidimą.

Antras punktas, kuris galutinai paveikė mano nuomonę D. Trumpo narsicizmo klausimu – tai, kad jis praktiškai tiesiai šviesiai viešai pasisakė apie tai, kad pažeisti įstatymus tuo atveju, jei tai jam padės laimėti rinkimus, yra sveikintinas dalykas.

Būtent narcizai, patyrę narsicistinį sužeidimą, pajutę tariamą grėsmę savo atžvilgiu gali eiti taip toli, kad jie neturi jokių ribų. Kad jie gali net savo gyvenimą paskirti kitų žmonių žlugdymui. Tačiau įstatymai jiems irgi neturi jokios reikšmės, jeigu jie prieštarauja jų interesams.

Nuotrauka iš Wickimedia

Tai nėra tik juokingos išvaizdos komedijinis personažas, rinkimų stebėtojams visame pasaulyje kuriantis nemokamą linksmą šou. Šis žmogus, jeigu taptų Amerikos prezidentu ir taip įgautų praktiškai neribotą politinę galią, jis nejaustų jokios ribos, kovodamas dėl jam neįtikusių žmonių. Šiems žmonėms nėra nieko švento, nėra jokie nuostoliai per dideli, nėra niekas per brangu, kas juos sustabdytų. Nei kitų žmonių gyvybės, gyvenimai, nei jų pačių vaikai, niekas. Todėl tai būtų labai liūdnos dienos ne tik Amerikos, bet ir visos žemės gyventojams.

Jie yra neprognozuojami blogąja prasme. Aš neturiu susidariusi nuomonės apie jo konkurentę, tačiau labai tikiuosi, kad jis prezidentu netaps. Kad jis prieš juo tapdamas įsigis pakankamai priešų, kad juo netaptų.

Jei norite daugiau sužinoti apie narcizus, sekite naujienas, kitų metų pradžioje turėtų pasirodyti pirmoji knyga apie narcizus lietuvių kalba. O jeigu jūsų situacija aštri ir negalite laukti, susisiekite dėl konsultacijos.

 

 

 

Narcizas negali be poros

“Man reikia susirasti moterį, kitaip išprotėsiu“, – pasakė vienas žmogus, kurį laikau narcizu.

Tai ne šiaip nekalta frazė. Yra kažkas tokio visai normalaus, kad žmonės poruojasi. Ieško vienas kito. Nori būti poroje, kartu, patirti bendrystę.

Narcizo atveju iš jo vidaus einantis spaudimas kuo greičiau susirasti porą yra kito lygmens. Jis patiria žymiai didesnę vidinę disharmoniją nei kiti, neuroripiniai žmonės.

Taip yra todėl, kad jie savo emocijas susireguliuoti gali tik kito, artimo žmogaus pagalba.

Vis paminiu, kad narcizai pagal emocinį išsivystymą yra užstrigę labai ankstyvame amžiuje. Kai vaikas yra mažas, jis nemoka pats susireguliuoti savo emocijų. Jo emocijų reguliatorius yra mama arba kitas artimas žmogus. Tėtis, močiutė, senelis. Kitas žmogus, kuris atjaučia ir supranta mažos širdelės skausmą ir vaiką paguodžia, nuramina, suteikia jaukumą ir taip vaikas, pasisėmęs iš kito žmogaus reikalingos energijos, nusiramina.

Todėl mažas vaikas, kai iš jo kieme atėmė kiti vaikai žaislą, arba kai nugriuvo ir nusibrozdino, pirmiausia bėga pas mamą. Taip vaikas naudoja mamą tam, kad susireguliuotų savo vidines emocijas, kurios jam tuo metu pasirodo per didelės, kad susitvarkytų su jomis pats.

Vaikui augant, jeigu jam mama ar kiti artimi suaugę žmonės suteikė pakankamai šilumos, apgaubė rūpesčiu, supratimu, nuramindavo ir paguosdavo, vaikas su laiku perima iš išorės gautą rūpestį ir meilę ir tarsi įsideda tai į vidų. Kai jis jau suaugęs, jis moka pats save paguosti, nuraminti, pats suteikti sau emocinį palaikymą ir save sušildyti iš vidaus. Jam nereikia kit žmonių, kaip emocinio stabilumo šaltinio išorėje.

Narcizai todėl ir tampa narcizais, nes kai jie buvo maži, jie negavo reikiamos šilumos ir atjautos iš savo mamos nei iš kitų artimų suaugusiųjų, todėl šis natūralus mechanizmas suardomas. Emociškai narsicistinė asmenybė taip ir lieka labai nebrandi. Ji nesupranta savo paties emocijų, nemoka sau suteikti emocinio palaikymo ir nusiraminimo. Todėl iš tiesų narcizas viduje yra labai nestabili asmenybė, kuri perdėtai susidirgina nuo mažiausio dirgiklio.

Narcizui pasaulis, kaip tam mažam vaikui, vis dar atrodo nesaugi, priešiška ir arši aplinka. Todėl jam reikia partnerio kaip išorinio įrankio savo paties emocijoms susireguliuoti.

Visi, ir neurotipiniai žmonės, nori turėti artimą žmogų, būti apkabinti, pajusti švelnumą ir jaustis mylimi. Tačiau to neturėdami, jie vistiek išlieka emociškai gana stabilūs, moka gana sėkmingai susidoroti su gyvenimo keliamais emociniais iššūkiais. Narcizas tuo tarpu be partnerės jaučiasi viduje taip ir likęs iš siaubo klykiantis vaikas, kurio neatėjo nuraminti mama. Tik atsakomybę už savo emocinę būseną jis perkelia nuo mamos ant savo partnerės.

Ne veltui narcizas santykių pradžioje jau būna taip greitai ir užtikrintai apsisprendęs, kad nori būti kartu. Nes rolę kitam žmogui jis yra paruošęs savo gyvenimo scenarijuje jau seniai. Jam buvo telikę tik surasti, kad apsiims ją atlikti. Užtai jam visai nėra poreikio pažinti savo būsimą žmoną. Vienintelis jai keliamas kriterijus – ar ji per draug drastiškai nesipriešina narcizui. Jeigu ji su narcizu nekonfrontuoja, įsipaišo į jo orbitą, narcizas ramus – jis žino, kad ir toliau viskas jam bus gerai.

Neveltui aš, kalbėdama apie narcizo partnerę, dažnai naudoju žodį auka. Nes narcizas ją iš tiesų nuolatos emociškai išnaudoja. Net jeigu jis niekada nepasakoja savo draugei ar žmonai problemų darbe. Jis tiesiog tikisi, kad ji savo elgesiu sunormalizuos jo vidines būsenas, jam sėkmingai toliau apsimetinėjant nugalėtoju prieš ją pačią. Pagrindinis veiksmas vyksta po vandeniu, dažniausiai to nesuvokiant abiems žmonėms.

Iš čia ir kyla nepagrįsti kaltinimai antroms pusėms, narcizų aukos jaučiasi taip, tarsi nuolatos turėtų vaikščioti basomis per stiklo šukes. Nes nežinai, kada turėsi atsiskaityti už nuodėmes, kurių nepadarei ir kada pratrūks perkūnas iš giedro dangaus.

O narcizą retai sutiksi be poros. Taip, kai kurie turi seriją santuokų. Bet nebūtinai. Gali būti ir viena santuoka, trunkanti dešimtmečius. Kol narcizo auka taikstosi su jai primesta role būti emocinio vampyro energijos šaltiniu.

Nuotrauka iš Wickimedia

Sudėtingos ir ilgos skyrybos su narcizu

Jei praregėjote ir pamatėte, koks žmogus šalia jūsų ir nusprendėte skirtis, jūsų laukia sunnkus ir netrumpas finalinis etapas. Puikiai žinau, kad narcizų aukos šį etapą pasiekia gerokai iškankintos, praradusios didžiąją dalį pasitikėjimo savimi, tad norėtųsi parašyti kažką žymiai pozityvesnio.

Pozityvi žinia tebūna tai, kad nuo to momento, kai nebelieka nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su narcizu, jo aukos būklė pradeda gerėti praktiškai iš karto ir netgi nieko nedarant. Taip yra todėl, kad nustoja veikti narcizo naudojamos technikos ir niekas nemenkina ir nebesmukdo žemyn. Tuo pačiu nustoja veikti ir kitos narcizo naudojamos taktikos, tokios kaip trikampių kūrimas ir manipuliacijos.

Tačiau vistiktai skyrybos su narcizu yra sunkus ir ilgas procesas, todėl tam reikia būti atitinkamai pasiruošus.

Pirma fazė, nusprendus skirtis – tai saugaus pasitraukimo plano paruošimas. Kadangi skyrybos yra esminis narcizo sužeidimas, toks žmogus šiomis aplinkybėmis yra labiausiai neprognozuojamas. Kiekvieno reakcija yra skirtinga, tačiau kai kurie gali būti ypatingai agresyvūs ir griebtis fizinio smurto, net jeigu anksčiau to ir nepasitaikydavo. Kai aukos susiruošia palikti narcizus, tuomet yra didžiausia tikimybė pratrūkti smurtui, kuris gali baigtis netgi aukos mirtimi. Todėl, siekiant saugumo, išsikraustymo planą reikia labai gerai apgalvoti. Kad maksimaliai užtikrinti saugumą sau ir vaikams iki tol,  kol bus pasiekta saugi vieta.

Jeigu dar atrodė, kad narcizas galbūt ir nebuvo toks blogas, tai per skyrybas išryškės daugybė nepažintų jo charakterio pusių. Jeigu iki tol dar abejojote, ar tikrai tas žmogus toks blogas, šis etapas išryškins visas jo savybes. Pamatysite to, ko nematėte per dešimtmečius bendro gyvenimo. Ryškiausiai pasimatys jokios, net minimalios empatijos nebuvimas. Narcizas, sužeistas paties fakto, kad jį paliekate, taip ryškiai įsijaus į aukos, nuskriaustojo rolę, kad jis ginsis agresyviai. Apie jūsų, jo buvusios antros pusės bei vaikų interesus galite pamiršti, jus dar nustebins, kaip žmogus gali sugebėti neatsižvelgti į kitų žmonių kančią ir ką jis jiems sukelia savo elgesiu.

Teisinis skyrybų procesas taip pat bus sunkus ir ilgas. Narcizo pozicija iš esmės yra tokia: “Tu mane nusprendei palikti, tai negausi nieko. Ir dar, susimokėsi už tai, kad mane taip įskaudinai.“. Teismo proceso metu susitarimas bus neįmanomas, nes narcizas reikalaus arba, kad viskas būtų tiksliai taip, kaip nori jis, arba atmetinės visus pasiūlymus. Bet kokį kompromisą, tokį kaip “šitas tau, šitas man“, narcizas traktuoja kaip skriaudą ir nesąžiningumą jo atžvilgiu.

Jau kasdienybėje gyvenant su narcizu partnerį išsunkia nuolatiniai narcizo reikalavimai ir nevertinimas to, ką jis turi. Nes narcizas gyvena su požiūriu į pasaulį ir gyvenimą, kad jis jam yra nuolatos skolingas. Tai skyrybų proceso metu narcizas apskritai nesikooperuoja, nes jam atrodo, kad jis tapo taip nuskriaustas, kad net jeigu visas turtas ir visos sąlygos būtų jo naudai, vistiek niekas nekomepnsuos jam patirto skausmo, kad partneris jį paliko.

Ir po skyrybų narcizas elgsis taip, kad partnerio gyvenimas būtų kuo sudėtingesnis. Jo elgesys byloja neišsakytą logiką “jeigu ne man, tai ir niekam“. Jis nemirkteldamas atsisakys nustatyto vaiko lankymo grafiko vien tik tam, kad buvęs partneris neturėtų numatyto laisvo laiko ir tuo laiku negalėtų susitikti su naujais potencialiais partneriais. Faktas, kad nestabilūs ir neprognozuojami pasimatymų su vaiku laikai kenkia žymiai labiau jo paties vaikui, narcizui bus nei motais. Jis natūraliai nesugeba suvokti savo elgesio pasekmių ir to, kokius jausmus kitiems jis sukelia. Net kai kalba eina apie žmones, kuriuos jis sakosi labiausiai mylįs.

Narcizo meilė ir pačiais geriausiais laikais pirmiausia pasireiškia per tai, kiek ir ko narcizas iš kitų žmonių gauna sau. Todėl skyrybų metu ši jo pozicija išryškėja kaip jokiame kitame etape ir padaro jį pavojingą buvusiems artimiausiems žmonėms.

*****

Jeigu jūs šiuo metu svarstote skyrybas su žmogumi, kuris turi narsicistinių bruožų ar jas išgyvenate, ir jums reikia pagalbos, susisiekite su manim ir susitarkite dėl konsultacijos. Kontaktai – meniu kvadratėlyje dešinėje pusėje viršuje.

Kodėl santykiai su narcizu yra pasmerkti

Jau anksčiau esu rašiusi, kad santykiai su narcizu yra pasmerkti nesėkmei. Iki tol viską verčiau ant narcizų. Dabar noriu leistis giliau į šią temą.

Pamačius narcizus ir jų vidinę esmę yra lengva juos paversti monstrais (gaila, bet tokie jie ir yra, nors jais tapo ne savo noru) ir prikalti prie kryžiaus kaip kaltus dėl visų mūsų gyvenimo bėdų.

Taip, jie iš tiesų yra tie žmonės, kurie beširdiškai suniokos kito žmogaus gyvenimą, išsuks iš jo paskutinius syvus ir išspjaus tik odą be gyvybės ir jausmų. Ir jie tai padarys žmonėms, kuriuos sakosi mylį.

Tad kaltinti juos yra tikrai paprasta. Žinoma, atsakomybę už savo veiksmus jie turėtų prisiimti. Bet taip neatsitiks. Tikri narcizai dėl nieko niekada nekalti, nes kalti visi kiti, jų nuomone. Tačiau mes, suprantantys kas iš tiesų vyksta, turime jiems priskirti atsakomybę už jų padarytą žalą. Nes tai yra pasekmė to, ką darė suaugęs žmogus.

Bet jeigu žvelgti į problemą dar giliau, tai kaip ir visada, kaltos yra abi pusės. Yra ir kita pusė, kuriai žala buvo daroma. Tai ji atsako už tai, kad leido taip ilgai save skriausti. Kad nesigynė, nesaugojo savęs, kad vietoj to, kad statytų savo gyvenimą, bandė keisti kitą žmogų. Kuris negali keistis. Ir kad daug daug kartų kartojo tai, kas neveikia.

Santykiai tarp narcizo ir jo partnerio, kuris, kaip taisyklė, yra nuo santykių priklausantis asmuo, pasmerkti yra todėl, kad abu šie žmonės yra užstrigę emocinėje vaikystėje. Kažkada dėl problemų jų tėvų šeimoje jie nepraėjo visos sklandžios vaikystės emocinės raidos.

Narcizas yra įstrigęs ankstyvoje vaikystėje, kur jis ieško susižavėjusio tėvų žvilgsnio. Kai besąlygiškai mylintys tėvai turėjo suteikti narsicistinį peną tuomet, kai tai buvo sveika. Tuomet, kai tai turėjo vykti. Tam, kad vaikas praeitų sveiką narsicizmo fazę ankstyvoje vaikystėje. Ir iš jos išsineštų vidinę mamą ir vidinį tėvą, kuris visada palydėtų jį susižavėjusiu, palaikančiu, pritariančiu, besididžiuojančiu žvilgsniu. Tuomet narcizas būtų išaugęs į sveiką žmogų, kuriam nereikėtų provokuoti visus iš eilės ir visą laiką, galbūt visą gyvenimą tam, kad gautų dar vieną dozę peno.

Nuo santykių priklausantis žmogus irgi yra užstrigęs vaikystėje. Toje fazėje, kai tėvai jam užkrovė per didelę naštą. Galbūt tėvai vertė tenkinti jų emocinius poreikius ir taip išmokė vaiką daryti laimingus kitus. Vietoj to, kad mokėtų pasirūpinti savo asmeniniais poreikiais. O daryti laimingus kitus, tarnauti kitų emocinei gerovei reiškia ir negebėti apsiginti, kai to reikia. Tose situacijose, kai gintis yra sveika ir normalu.

Tad ir nuo santykių priklausantis vis dar yra vaikystės fazėje, kai pasąmoningai mano, kad jeigu jis labai gerai pasirūpins kitais, tai šie ims ir vieną dieną praregėję pagaliau pasirūpins ir jo gerove. Kitaip sakant, nuo santykių priklausantysis tebėra vaikystėje, kur jis ieško mamos ir tėvo, kad šie pasirūpintų jo poreikiais.

Kaip ir narcizas tebėra vaikystės fazėje, tebeieškodamas, kas jį besąlygiškai dievins, nepriklausomai nuo to, kiek ir kokio žiaurumo nesąmonių jis pridirbo.

Taip poroje gyvena du žmonės, suaugusiųjų kūnais. O tuos kūnus iš vidaus valdo maži vaikai, kurie iš paskutiniųjų desperatiškai ieško kaip patenkinti savo vaikiškus poreikius. Argi gali tokie santykiai būti brandūs ir laimingi? Ar jie gali turėti ateitį?

Du savo viduje maži vaikai ieško tėvų. O jų partneriai patys yra maži vaikai ir jiems negali tų tėvų atstoti.

Nuotrauka iš Wickimedia

*****

Jeigu Jums aktualios temos, kuriomis rašau, aš konsultuoju privačiai per skype. Kas norėtų konsultacijos, mano kontaktai meniu kvadratėlyje viršuje dešinėje. Iki greito!