Narcizo koziris – aukos vaidmuo

Daug rašiau apie narcizų vidinę ir išorinę akrobatiką. Atėjo laikas mesti visas kortas ant stalo ir paviešinti finalinius narsicistinės asmenybės akordus.

Kai narcizą aplinkybės užspeičia į kampą ir jam nebelieka galimybės vaidinti įprastos herojaus rolės, jis išsitraukia savo kozirį – staiga tampa dramatiška auka.

Buvęs herojus gelbėtojas, visuomenės šviesulys, princas ant balto žirgo, kaimo šaunuolis ir pan. (kabutes praleidžiu), staiga iš vieno dramos žanro atlikėjo vaidmens peršoka į kitą – aukos vaidmenį.

Čia kalba neina apie tuos žmones, kurie kaip aukos vaidmenį pasirinkę visą savo gyvenimo scenarijų. Čia eina kalba apie dramatišką aukos paveikslą. Suprask, kiek aš padariau, visus gelbėjau, visiems padėjau – juk matėt, ar ne? Žinoma, kad aplinkiniai matė. Narcizas vaidmenis vaidina viešumoje. Tik artimieji žino jo tikrąjį veidą. Todėl jau kai vaidina, ar tai būtų herojaus, ar laikinas aukos vaidmuo, tai jis daro trankiai ir garsiai, kad darytų įspūdį žiūrovams.

crocodiletears
Paveiksliukas iš baerbookspress.com

Tada jis tampa tuo neįvertintu herojum, kuris tiek atidavė, tiek “pasiaukojo“ anksčiau, o va, visi kokie nedėkingi, nesuprato, ką gavo, pamynė jo kilnumą ir taurumą po kojomis, sutrypė. Ach, jie nežino, ką daro…

Aukos vaidmuo narcizui sekasi labai gerai, ir jį, beje, kaip ir herojaus, jis atlieka labai įtikinamai ir įtaigiai. Kodėl? Nes jis tam tikra prasme yra auka pats. Tik auka jis tapo seniai seniai, ankstyvoje vaikystėje, kai įvyko asmenybės skilimas. Taip, tuomet kaip vaikas jis buvo auka, ir tą aukos jausmą savyje jis gerai išsaugojo. Tačiau būdamas suaugęs, narcizas, kaip taisyklė, savo aukomis paverčia kitus žmones. Ir, kadangi jis yra suaugęs, jis atsako už savo veiksmus. Šioje situacijoje, kurioje jis vaidina auką, jis nebėra auka. Jis yra agresorius, slepiantis savo tikrąjį veidą.

B. Burgis, mano įtartas kaip turintis narsicistinio tipo asmenybę, irgi sėkmingai ir rėksmingai persimetė į aukos vaidmenį, kai jo šantažai perėjo į teisėsaugos rankas. Tai tik patvirtina, kad greičiausiai mano spėjimai dėl jo asmenybės tipažo yra teisingi.

Bet čia aš aprašinėju ne jį vieną, o visą tendenciją, kaip elgiasi tokio tipo asmenybės. Tai niekada nebus jų kaltė, tik kitų, jie visada, aplinkybių ir situacijos prispausti, bus tik aukos, garsiai rėkiančios ir tokiu iškreiptu būdu sau toliau narsicistinį peną besirenkančios. Toks skambus didus akordas klasikinėje simfonijoje pavadinimu “Narsicistinis asmenybės sutrikimas“.

*****

Jeigu nukentėjote nuo žmogaus, kuris jums kenkė, o viešai apsuko viską aplink, visiems pateikė Jus kaip “blogietį“, jaučiatės nepelnytai nukentėjęs ir įtariate, kad galbūt turite reikalų su narsicistinio tipažo asmenybe, susisiekite su manimi (kontaktai meniu kvadratėlyje dešinėje viršuje) ir susitarsime dėl konsultacijos.

Narcizo koziris – aukos vaidmuo

Kas tas narcizas vis dėl to?

Printscreen´as iš Psichika.eu
Printscreen´as iš Psichika.eu

Žmogus man sako: tai tik tavo istorija. Na, nepasisekė santykiai, tai tu ėmei ir sugalvojai bjaurią pravardę iš pykčio tam žmogui, su kuriuo tau nepasisekė. Jau rašiau apie tai, kad paplitus sąvokai narcizas, tarp žmonių sklando ne vienas klaidingas įsivaizdavimas apie tai, kas yra narcizas, ir todėl šis žodis vartojamas ne taip, ką jis iš tiesų reiškia. Atsakydama į komentarą, galiu pasakyti, kad dažnai rašydama apie narcizus, nors ir remiuosi teorija ir sistematika, tačiau dažnai įsivaizduoju prieš akis savo pažįstamus narcizus tam, kad duočiau gyvus pavyzdžius ir kad tekstas būtų gyvesnis, o ne kaip iš kokios medicinos enciklopedijos. Ir kad žmonės mano pasakojamose istorijose atpažintų tuos elgesius, kuriuos jie patiria patys, nuo kurių kenčia, bet nežino, kas tai yra, kodėl ir kaip tai įvardinti.

Aš turiu labai ilgą bendravimo su narcizais istoriją, ir pažįstu jų ne vieną, o kelis, tris iš labai labai arti ir kokius dar penkis iš kiek tolimesnės aplinkos arba ribotą laiko tarpą, pavydžiui, teko kartu dirbti. Dar aiškumo dėlei galiu pasakyti, kad ne visi žmonės, su kuriais santykiai buvo įtempti ir kainavo daug nervų, yra narcizai.

Tad kas tie narcizai? Narsicizmas buvo oficialiai pripažintas asmenybės sutrikimas, kuris yra įtrauktas į JAV leidžiamą Diagnostinį ir statistinį psichikos sutrikimų rinkinį (DSM – Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), kuris yra vienas iš esminių dokumentų, kuriuo vadovaujasi pasaulio psichiatrai ir psichologai. Jame nurodomi kiekvieno sutrikimo kriterijai, t.y. pagal kokius požymius profesionalas gali nustatyti, kad asmuo turi vieną ar kitą psichikos sutrikimą.

Narsicistinio asmenybės sutrikimo bruožai pagal DSM:

1. Grandioziškumas. Tai yra kertinė šio sutrikimo savybė. Žmogus, kalbėdamas ir galvodamas apie save, įsivaizduoja save kaip perdėtai svarbų, galingą, žymiai labiau apdovanotą talentais, pabrėžia begalinę svarbą savo giminėje, darbe, savo sprendimų galią, įtaką kitiems žmonėms. Iš praktikos esu girdėjusi tokius pasisakymus apie save: “aš esu kalnas“, “visi žiūri į mane, ir kaip aš pasakysiu, taip jie ir darys“, “aš esu pats geriausias“ (iš visos įstaigos). Svarbu nesupainioti su tais atvejais, kaip žmogus taip sako, ir tai yra tiesa. Sutrikimas todėl ir yra sutrikimas, kad to žmogaus savęs vertinimas yra perdėtas. Tas žmogus iš tiesų gali būti gana žinomas savo srityje, tačiau nebūtinai jį visi iš tos sferos laiko pačiu geriausiu. Kai kada tokie savęs apibūdinimai yra tiesiog komiški, tačiau narcizas juos taria rimtu veidu ir pats tuo nuoširdžiai tiki. Be to, kiek pastebėjau, narcizai mėgsta tai dažnai kartoti kitiems, lyg bandydami tuo įtikinti ne tik aplinkinius, bet ir patys save. Darbe tai gali pasireikšti, kai žmogus prisiskiria visus nuopelnus bei rezultatus sau, kaip savo paties ir vienintelio. Narzicai, pasakodami apie save, dažnai kitus vertina kaip mažiau sugebančius, neatliekančius gerai savo darbo, jų paklausius, galima įsivaizduoti, kad jie visi prapultų, tiek darbe, tiek šeimoje, jeigu ne narcizas, jo nežmoniškos pastangos, valia ir sugebėjimai. Kad tie visi kiti, t.y. šeimos nariai ar bendradarbiai vieni tikrai niekaip nesusitvarkytų.

Nuotrauka iš Flickr.com
Nuotrauka iš Flickr.com

2. begalinės savo sėkmės įsivaizdavimas, svajojimas, kalbėjimas apie ją. Sėkmė – tai gali būti populiarumas, dideli turtai, aukščiausas įmanomas surinkti IQ testo rezultatas, begalinė galia, t.y. svajonės apie savo tinkamumą būti šalies prezidentu, arba turėti ypatingus, idealius, be galo darnius santykius. Kaip ir ankstesnis požymis, dažnai tai turi mažai ryšio su realiomis galimybėmis arba yra netgi priešingai.

3. Mano, kad yra ypatingas. Mano, kad jis turi būti siejamas ar minimas tik ypatingame kontekste. Jį gali suprasti tik kiti ypatingi žmonės, kurių yra labai mažai. Taip pat yra įsitikinęs, kad jį apžiūrėt turi tik geriausi gydytojai, apklausti – tik aukščiausi pareigūnai, kad jo reikalai gali būti svarstomi tik aukščiausio lygio institucijose.

4. Turi nuolatinį stiprų poreikį, kad juo kas nors žavėtųsi.

5. Mano, kad jis yra privilegijuotasis. Jį turi aptarnauti pirmą eilėje, jeigu yra kažkokios privilegijos, VIP vietos, klubai oro uostuose, greito praėjimo kasos ar vartai, tai yra sukurta jam ir jam savaime priklauso. Jis nepakenčia laukti kitų žmonių, mano, kad visi žmonės turi tuojau pat ir be išlygų sutikti su jo pageidavimais ir vykdyti nurodymus nedelsiant. Jei negauna privilegijų, pasijunta giliai įžeistas, gali pratrūkti nevaldomu pykčio priepuoliu.

6. Linkęs išnaudoti kitus žmones, t.y. siekti savo tikslų pasitelkiant kitus žmones savo naudai.

7. Neturi empatijos. Niekada negalvoja, ką jaučia kiti žmonės, kokį poveikį kitiems žmonėms daro jo elgesys. Nesupranta jausmų, net kai jie yra jiems aiškiai pasakomi.

8. Turi stiprų pavydo jausmą. Pavydi kitiems, bet dažnai mano, kad ir kiti pavydi jiems.

9. Elgiasi arogantiškai, pasipūtėliškai, niekinančiai kitų žmonių atžvilgiu.

Pats faktas, kad toks asmenybės tipažas yra aprašytas, ir ne bet ko, o Amerikos psichiatrų asociacijos, rodo, kad tai nėra vieno pavienio asmens originalaus ir nepakartojamo charakterio bruožų rinkinys. Tai rodo tam tikrą plačiai paplitusį ir tam tikrais apibrėžtais punktais aprašomą asmenybės tipažą.

Tam, kad žmogui būtų nustatytas narsicistinis asmenybės sutrikimas, užtenka turėti 5 aiškiai išreikštas savybes iš šio sąrašo. Tačiau oficialiai diagnozę nustatyti gali tik profesionalus psichiatras. Kiek teko susidurti, psichologai to vengia.

Oficialiai nenustačius diagnozės, negalima sakyti, kad žmogus turi asmenybės sutrikimą. Galima tik sakyti, kad tai yra asmuo, turintis narsicistinių bruožų. Turint omeny, kad narcizai visomis išgalėmis vengia būti tiriami ir diagnozuojami psichiatrų, netgi paniškai vengia psichologų, daugelis tokio tipo žmonių nugyvena visą gyvenimą nediagnozuoti. Nebent jei padaro nusikaltimą ir privalomą medicinos ekspertizę skiria teismas.

Galima ilgus metus nugyventi su narcizu ir nežinoti, kad jis turi narsicistinį asmenybės sutrikimą arba nemažai, o gal net ir daug stipriai išreikštų nardicistinių asmenybės bruožų. Ir nesuprasti, kas ne taip. Žinoma, bus nesutarimai, bus įtampa ir santykiai bus nelengvi, tačiau priežastis gali taip ir likti daug metų nepažinta. Ir tik susipažinus su narsicistiniu asmenybės sutrikimu, staiga viskas tarsi stoja į savo vietas, pasidaro aišku, kur yra problema, jos priežastis, dinamika ir visa sistema.

Tad analizuojant narcizą kaip paprastą, eilinį žmogų, jo geriau nepažįstant, iš tiesų gali niekada nekilti ir mintis, kad jis gali turėti asmenybės sutrikimą ar tam sutrikimui būdingų bruožų. Turint omeny, kaip puikiai narcizas moka pademonstruoti savo gerąsias puses, netgi stipriai jas perdėti, kaip jis moka maskuoti arba sumenkinti savo trūkumus, ir kaip moka mažiau jį pažįstantiems demonstruoti netikrą savo aš, tai yra labai tikėtina, kad kiti žmonės jį ne tik kad gali laikyti normaliu, bet tiesiog puikiu žmogumi. Deja, visas tikrasis narciso skonis atitenka artimiausiems žmonėms. Ir vistik, galiu pasakyti iš savo praktikos, suvokus, “kame šaknys“, artimiesiems pasidaro daug aiškiau ir iš tiesų palengvėja suvokus tikrąją situaciją.

Kas tas narcizas vis dėl to?