Serialas “Geriau skambink Solui“ (Better call Saul)

Kažkodėl lietuviškuose šaltiniuose Netflix’o serialo “Better call Saul“ pavadinime rašoma Solas, kodėl ne Saulius?

Tai yra labai lėtai įsilinguojantis serialas ir pagrindinio herojaus Solo arba Džimio Makgilo (Jimmy McGill) charakteris vystomas labai pamažu. Tam, kad pradėtumėt jį geriau pažinti, teks būtinai žiūrėti bent jau 5 sezonus. Iš vienos pusės jis yra tipiškas amerikietiškas gerietis, kuris pasinaudoja jam suteiktu šansu įsikabinti į gyvenimą, uoliai pluša didelės teisininkų kontoros pašto paskirstymo kambarėly, šypsosi visiems, randa kiekvienam tinkamą žodį ir yra biuro šviesa.

Jeigu jums patiko Tarantino filmas “Vieną kartą Holivude“, tai greičiausiai patiks ir šis serialas. Bet įdomiausia yra pagrindinio veikėlo Solo charakterio raida. Skirtingai nuo tipinių holivudinių filmų, tai ne vien tik geriečio pradedančiojo teisininko užtikrintas kopimas karjeros kopėčiomis aukštyn. Pagrindinis šio serialo veikėjas yra daugialypis. Už neriboto optimizmo, 18 valandų per parą darbo dienos skleidžiasi ir tamsesnė jo pusė.

Tam, kad pasiektų savo tikslą šis žmogus gali sudeginti bet ką, kas pasipainios jo kelyje. Bet sudeginti taip, kad visi kiti jį vistiek mylėtų ir toliau tikėtų jo tyra šviesa. Jis žino: “Žmonės mane myli“. Ir jis be skrupulų, kai jam to reikia, sukiršina tuos žmones, o šie tebegalvoja, kad jis jų išgelbėtojas – angelas. Kai jam reikia, jis verkia netikromis ašaromis tam, kad palenktų kitus žmones į savo pusę.

Kai reikia, jis sufalsifikuoja dokumentus, surežisuoja įvykius, įžūliai pažeisdamas taisykles ir moralės normas pasidaro taip, kaip jam reikia. Meluoja taip žaviai ir kažkaip lyg nekaltai, kad neišeina ant jo pykti. Kiti žmonės net neįtaria, kad yra tik naivūs aktoriai jo slapta režisuojamame spektaklyje “Gyvenimas“.

Kaip ir tikrame gyvenime, tokie žmonės neatrodo kaip vaikštantis blogis. Tai ir yra pats serialo gerumas, kad realistiškai parodoma, kad nėra gyvenime aiškumo su tokiais žmonėmis. Jie kenkia, bet tas kenkimas taip gerai pridengtas jų šarmu, kad net tie, kuriems jis pakenkia labiausiai, vistiek negali iki galo suvokti jų sielos gelmės tamsumo.

Jis sudega daug kartų ir jo nuopolis vis didesnis. Jo pyktis, sarkazmas prasiveržia vis dažniau. Galų gale jis pats atvirai ima pats nebežinodamas, ant ko čia pykti, priiminėti jam pačiam nenaudingus sprendimus.

Taip ir lieka neaišku, ar tikrai jį vyresnis brolis taip skriaudė, kaip kad rodoma visus 4 sezonus, nes penktame atsiranda užuominų, kad gal vistik tai jis vis pateikia save kaip auką. O realybė kitokia.

Nuotr. Gage Skidmore from Peoria, AZ, United States of America / CC BY-SA

Serialas labai įdomus charakterio, bet ne siužeto prasme, nes šis labai ištemptas ir per 60 minučių veiksmas vykstas kokias 5 minutes, ir tai ne kiekvienoje serijoje. Tai serialas ne kiekvienam. Bet tiems, kurie susidūrė realiame gyvenime su psichopatais (Maikas) ir narcisistinio tipo asmenybėmis, šiame seriale tai atvaizduota ypatingai gerai. Ypač tas aspektas, kad tokie veikėjai savo sunkiąją artileriją išsitraukia ne kasdien, todėl daugkas net neįtaria, ką jie gali. Ir vistik nagus apdega ir jis.

Dar viena likimo linija yra silpnai išreikšta, toks jausmas, kad tik kaip fonas pagrindiniam veikėjui, tai yra jo gyvenimo partnerė Kim. Jos gyvenimas taip pat parodytas labai ištęstai. Tačiau gerai atvaizduota, kaip ji, gyvendama su Solu ne tik turi pati viena arti už kelis žmones darbe tam, kad apmokėtų sąskaitas po eilinės šio nesėkmės. Ji viena stengiasi viską padaryti gerai. Ir nors ji paburba karts nuo karto dėl to, ką jis daro ir kas jai nepatinka, tačiau kritiniais momentais ji vistik eilinį kartą ištraukia savo partnerį iš eilinės krizės.

Buvusi gera mergaitė, turėjusi siekių karjeroje, ji tampa pervargusia moterimi, kuri vos bepakelia savo gyvenimo naštą, tačiau vistiek tam tikra savo dalimi negali atsiskirti nuo Solo ir kažkokia prasme jis vistiek jai patinka, nors realiai visos bėdos tik per jį.

Kam tokios bėdos artimos, pažiūrėkite. Iš šono gerai matosi.

(Savo įspūdžius rašiau 5 sezono vidury, tad dar kažko galėjau ir nežinoti. Na ir gerai, galbūt keli spoiler’iai liko už borto).

Narcizo (-ės) malda

To nebuvo.

Jeigu ir taip, tai nebuvo taip blogai.

Jeigu ir taip, tai nieko čia tokio.

Jeigu ir taip, tai vistiek ne mano kaltė.

Jeigu ir taip, aš to nenorėjau.

O jeigu ir taip,

tai tu to nusipelnei.

(Šaltinis: facebook, išversta iš anglų k.)

 

Nuotrauka iš Pexels.com

 

Maratonas

Šiais laikais būti nušvitusiu – tai bėgti maratoną. Vos ne visi mano feisbuko kontaktuose esantys žmonės fotografuojasi su ryškiais sportiniais rūbais ir ilgesniu nei PIN-kodas numeriu ant pilvo. Sportas bet kuriuo atveju gerai, nors jiems jų ištvermės ir disciplinos galiu tik pavydėti.

Šie žmonės, manyčiau, bėgioja ilgus nuotolius savo noru. Tačiau būna atvejų, kai žmonės verčiami bėgti maratonus, juose dalyvauja ir… net neįtaria!

Maratonų bėgimas yra toks procesas, į kurį piktybiškai nusiteikę, užvaldyti siekiantys asmenys įtraukia savo aukas. Jau kalbėjome apie sudievinimą – narcizų taikomą taktiką- ir apie santykius su jais, besivystančius žaibišku greičiu.

Vieną dieną to žmogaus išvis nebuvo jūsų gyvenime, o nuo kitos dienos jo staiga yra neišsemiami kiekiai: tai ir susitikimai kasdien, ir buvimas iki vėlumos kartu, nors rytoj reikia anksti keltis, tai ir nesibaigiantys skambučiai telefonu, o kai pasidaro gėda prieš kolegas ir baisu prieš viršininką – nesibaigiančios žinutės išjungus telefono garsą. Kai žinote, kad pakalbėjus su klientu padėjus ragelį, rasite telefone žinutę. Kai žinote, kad išėjus iš dušo telefone tikrai bus žinutė nuo jo. Ir apskritai keista, kad tuo metu esate ne kartu. Tai ir yra maratonas.

Jei sudievinimo tikslas yra liaupsėmis apsvaiginti, tai maratono tikslas yra per kuo trumpesnį kalendorinį laiko tarpą sukurti įspūdį, kad tą žmogų pažįsti kaip nuluptą, kad jis “savas“. Kitaip tariant, dirbtinai įpūsti artumo, gero pažinojimo jausmą. Kuris žinoma, stipriai prisideda prie pasitikėjimo kūrimo.

Įsivaizduokite, jeigu tris mėnesius praleidžiate labai daug laiko kartu su žmogumi. Jums per tą laiką susiformuos jausmas, kad jį labai gerai pažįstate. Turėkite omeny, kad manipuliatoriai lengvai neatsiveria, o ypač savo aukoms. Jie labai gerai suvokia, ką daro. Jie sąmoningai siekia nepasidaryti iš tikro artimi, jie tik vaidina rolę,  kuri jiems turėtų užtikrinti lengvą tikslo pasiekimą. Todėl jiems ir yra reikalingi mechanizmai, kurie sėkmingai sulaužo sveiką funkcionavimą, tame tarpe adekvatų realybės suvokimą.

Jeigu neorganizuojant maratono, o tik karts nuo karto du žmonės susitiktų per tris mėnesius, tai jie po tiek laiko jaustųsi, kad šiek tiek jau pažįsta vienas kitą, jau būtų susiformavęs aiškesnis jausmas, ar norisi ir toliau susitikti. Po tiek laiko trunkančios pažinties žmonės aiškiai suvokia, kad dar nepažįsta to žmogaus tiek, kad galėtų priimti sprendimą dėl ilgalaikių įsipareigojimų, tokių kaip bendri vaikai ar santuoka.

Jeigu su nauja pažintimi praleidžiamas visas savaitgalis, tai kad ir koks jis būtų intensyvus ir malonus, vistiek pirmadienį savęs paklausus, ar aš jau pažįstu šį žmogų tiek, kad įsipareigočiau visam gyvenimui, yra daug šansų, kad dar prabils blaivus protas. Bus aišku, kad savaitgalis – nuostabus, tačiau tai nekanka tam, kad būtų priimti ilgalaikiai įsipareigojimai.

Tačiau, tarkime, per tris maratono mėnesius, buvimas drauge tampa nauja norma. Todėl “maratonas“ padeda pasiekti tikslą – netikrą, fiktyvų kito žmogaus pažinimo jausmą. O leidžiant ilgus vakarus kartu iki išnaktų, nuolatos neišsimiegant, pasiekiamos kitos proto būsenos ir auka papasakoja tai, ko greičiausiai dar nepasakotų…

 

Visos nuotraukos iš pexels.com

*****

Jeigu patiko šis tekstas, galite atsilyginti autorei savo nuožiūra 

Perdėta kaltė

Perdėta kaltė yra liekamasis reiškinys pas žmones, kurie ilgai turėjo reikalų su narcizu.

Paprastai vidutinis sveikas žmogus nėra 100% įsitikinęs, kad jis visada teisus. Žinoma, žmonės turi savo nuomones, jas išsako ir jaučiasi tikri tuo, ką sako. Tačiau jie visuomet turi minty kažkokią tikimybę, kad gali būti įsivėlusi klaida. Kad gal kažką ne iki galo suprato ar suprato ne taip, kad gal kažką prisimena ne visai tiksliai, kad galbūt jie kažko dar nežino ir pan. Ta tikimybė nedidelė, todėl žmogus jaučiasi tvirtai, išsakydamas savo nuomonę.

Tačiau jeigu kažkas kitas tą nuomonę sukritikuotų, tuomet normalus standartinis žmogus vistik iškeltų ir pats sau klausimą, ar tikrai taip negalėjo būti, kad vistik jis kažką praleido ir to pasekoje jo nuomonė neatitinka realybės. Taip jis peržiūrėtų turimus faktus, tame tarpe ir naujai atskleistus, jeigu paaiškėtų, kad vistik reikia nuomonę keisti, ją atitinkamai pakoreguotų pagal naujai gautą informaciją ir gyventų toliau.

Tada, kai ilgam susieina narcizo ir kito žmogaus keliai, o tai dažniausiai atsitinka šeimose, t.y. arba vaikas su vienu iš tėvų arba sutuoktiniai, susiduria du žmonės: vienas, kuris jaučiasi visada teisus ir vienas, kuris geba iškelti sau klausimą, ar aš tikrai esu teisus. Žinoma, tas žmogus, kuris jaučiasi visada besantis teisus, nuolatos kaltina kitą dėl to, kad tas buvo neteisus.

Praleidus daug laiko gyvenant kartu ar ilgus metus kartu dirbant su narcizu, vienas iš jų nuolatos gauna ant jo užmetamą padidintą kaltės krūvį. Žinoma, jis iš pradžių gal pats ir nemano, kad jis automatiškai yra tas, kuris yra neteisus. Tačiau ilgainiui jis priverstas žymiai dažniau nei įprasta klausti savęs – o visgi, gal aš tikrai neteisus?

Perdėtai dažnai metami kaltinimai iš išorės bei dažnai patiriama vidinė abejonė – o gal vistik aš ir esu neteisus – ilgainiui palieka žymę. Taip žmoguje užauga perdėtas kaltės jausmas.

Nuotr. iš Wickimedia

*****

Jei įtariate, kad nukentėjote nuo narcisistinio tipo asmenybės, galite susitarti dėl asmeninės konsultacijos. Kontaktai – kvadratėlyje viršuje dešinėje.

Narcizai visada išsiduoda

Jeigu jūs esate turėję santykius su narcizais, pažvelgę atgal į savo patirtį, suvoksite, kad ženklai buvo nuo pat pradžių. Žinoma, tam turite būti su savimi brutaliai sąžininga.

Nors narcizas santykių pradžioje, kai jus dievino ir garbino, iš visų jėgų stengėsi elgtis nepriekaištingai ir tiesiog tobulai, tai vistiek buvo tik atliekama rolė, o ne tikrasis jis. Todėl per perdėtą meilės demonstravimą nori nenori prasimuša keisti dalykai, kurie ir yra pirmosios užuominos į tikrąją, t.y. narsicistinę asmenybę.

Esu tikra, jei nuoširdžiai, nepagražindama peržvelgtumėt savo patirtį nuo pirmų akimirkų su narcizu, kažkoks jo elgesys buvo gana aiškūs signalai, iš anksto pranešantys apie gresiančią bėdą.

Galbūt jis perdėtai stipriai sureagavo į jūsų elgesį, kurį jis priėmė kaip atstūmimą? Galbūt jau pačioje santykių pradžioje su nubaudė neperžengiamos tylos siena? Galbūt labai anksti pradėjo elgtis taip, tarsi jūs būtumėt daug artimesni, nei iš tiesų buvote. Galbūt kažkokioj situacijoj perdėtai aršiai, piktai ar kontroliuojamai reagavo į menką, kasdieninį jūsų poelgį? Galbūt kažkokie epizodai išdavė, kad jis buvo žiaurus su gyvūnais, kitų žmonių mažais vaikais. Galbūt jis buvo labai nepagarbus su aptarnaujančiu personalu? Gal tyčiojosi iš kitų žmonių? Galbūt jis demonstravo nesuvokiamai šaltą elgesį su savo šeimos nariais? Galbūt tam tikrose, kad ir nedidelėse situacijose, buvo nesuvokiamai šaltas kitų žmonių jausmams? Galbūt jo gyvenime yra per daug nepaaiškinamų aršių konfliktų arba su per daug šeimos narių nutrauktų santykių? Galbūt jam visi žmonės atrodo kaip idiotai?

Galbūt jis nuo pat pradžių agresyviai ir įžūliai reikalavo dėmesio? Galbūt susitikus po 15 metų prisipažino, kad jus myli, nors tuomet tebuvote susitikę labai epizodiškai? O gal jis per daug, nepaaiškinamai ir nelogiškai atsidavęs jums? Jau vien tik neaiškus fone atsiradęs jausmas, kad čia kažkas ne taip, ir yra pakankamas ženklas, kad čia tikrai yra kažkas ne taip.

Daugelis iš žalojančių santykių su narcizais ištrūkusių partnerių prisipažįsta, kad pačioje pradžioje tikrai buvo tas momentas, kai buvo aiškus jausmas, kad “kažkas čia ne taip“. Tačiau kadangi narcizas labai aktyviai pradinėje santykių fazėje užbombarduoja meilę liudijančiais poelgiais, tai bendrame fone tas jausmas dažniausiai ir lieka kaip tik momentinis.

Anastazijos Rasputin nuotrauka “Sutrikusi“, Wickimedia

Narcizų aukos dažniausiai negali suformuluoti pačios sau, kas tuo momentu atrodė ne taip. Negali įvardinti, apibūdinti to jausmo, išreikšti žodžiais. Be to, visame aktyvaus meilės demonstravimo fone, joms pačioms tai pasirodo kaip noras be priežasties kabinėtis prie tobulo žmogaus. Jausmo neapčiuopiamumas irgi suvokiamas kaip svarus įrodymas mūsų loginei smegenų daliai, kad “turbūt aš čia išsigalvoju“. “Turbūt tiesiog negaliu patikėti, kad ir man taip gali pasisekti, tai ir kabinėjuosi be reikalo prie nuostabaus žmogaus“.

Kadangi narcizai instinktyviai ieško silpnų žmonių, jie išsirenka tuo metu sunkumus patiriančius žmones, kuriems tuo momentu kaip niekada reikia stipraus peties atsiremti. Iš vidaus einantis išorinio palaikymo poreikis verčia ignoruoti jaučiamus pavojaus signalus.

Mūsų kūnas yra labai sudėtingas ir jautrus mechanizmas. Daugelis iš išorės patenkančios informacijos yra nuskaitoma ir perdirbama pasąmonės lygmenyje, t.y. mums tuo metu patiems nesuvokiant apie mumyse vykstančius procesus. Kaip pavyzdys – jei žmogus taria vienus žodžius, o jo kūnas byloja priešingai, tai mūsų pasąmonė sugebės suvokti ir mums pasiųsti nerimo signalą. Nors tariami žodžiai atrodys logiški, atitinkantys aplinkybes ir t.t., t.y. loginiame lygmenyje mes nesugebėsime įvardinti, kas čia neatitinka. Tačiau gyvūninė smegenų galis, atsakinga už išgyvenimą, pajus pavojų ir pasiųs signalą “nešk kudašių“. Pavojaus jausmas bus patiriamas kaip nemalonus pojūtis, nepaaiškinamas jokiais akivaizdžiais loginiais argumentais.

Problema yra tame, kad narcizų aukos dažnai yra pačios augusios ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Kai nebuvo pakankamai atsižvelgiama į vaiko poreikius ir jausmus. Tėvai, kad jiems būtų patogiau, vaikui aiškino “nieko čia tokio“, kai vaikui buvo baisu. Arba “tu ne taip suprantai“, ar “vėl išsigalvojai“ vaikui sakant tiesą. Tokiu elgesiu vaikui buvo suformuotas sąlyginis refleksas nepasikliauti jo vidiniais pojūčiais. Jeigu vaikas nesugebėdavo mamai logine kalba paaiškinti, kodėl jam yra baisu, arba kodėl mama turėtų atsižvelgti į jo baimę – o kuris vaikas tai iš tiesų galėtų?! Taip ir lieka vidinis įspaudas – jeigu negali paaiškinti logiškai, iš ko kilo pavojus, nepasitikėk savo vidiniu pavojaus jutikliu, jis turbūs sugedęs. Ypač jei tėvai kartodavo, kad vaikas reaguoja perdėtai, yra per daug jautrus.

Taip korumpuota vidinė savisaugos sistema nesuveikia, kad apsaugotų nuo pavojingos būtybės, kuri turi žmogišką išorinį pavidalą.

Be to, narcizų aukos būna tokios ištroškusios meilės, kad netgi jeigu pajustų pavojų, jos negali atsispirti tai traukai, kurią sukuria narcizas. Jos negali nusisukti nuo narcizo, nes jų tikrasis kasdieninis gyvenimas yra per daug joms pačioms nepatrauklus. Todėl narcizas atrodo per didelė netektis. Nepamirškime, narcizas tuo metu žaidžia savo žaidimą išsitraukęs kozirius. O kadangi jie, kaip taisyklė, partnerių yra turėję palyginti nemažai, jie turi gerus įgūdžius. Taip ir skrenda kaip drugeliai į ugnį…

Kad nepatirtų per didelės vidinės įtampos, žmogaus psichika pasirenka selektyviai ignoruoti tam tikrą dalį vienas kitam prieštaraujančių realybės gabaliukų. Narcizo auka yra tokia silpna, ištroškusi meilės, kad pasirodžius žvilgančias plunkstans išskleidusiam povui, ji pasąmoningai pasirenka apsimesti, kad pavojaus signalų nėra. Taip psichika suveikia tam, kad žmogus galėtų toliau judėti norima kryptimi, t.y. vystyti santykius su narcizu, tačiau tuo pačiu kad neišprotėtų nuo per didelės skirtingų signalų patiriamos vidinės įtampos.

Šiems mechanizmams suveikus, narcizo ištransliuoti, kitą sykį ir labai ryškūs signalai, yra tarsi išbraukiami iš istorijos, lyg jų nebūtų buvę. Išmetami už borto kaip nereikšmingi, pavieniai, neesminiai. Tačiau jie yra. Ir netgi tuomet, kai tai tėra jausmas, kad “kažkas čia ne taip“, savimi ir savo pojūčiais pasikliaunančiam žmogui tai yra pakankamas pavojaus signalas. Kurio, kaip matyti, savo paties labui verta paisyti.

 

Susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas

Skyrybos su narcizu – tai nepaprastos skyrybos. Skausmas, kurį patiria narcizų partneriai, yra dešimteriopas. Be atsisveikinimo su partneriu skausmo patiriama visa plotmė jausmų ir patyrimų, kurių nepatiria neurotipinių žmonių partneriai po skyrybų.

Be patirtų patyčių, sunaikinto ego, savigarbos ir savivokos, turbūt žiauriausia, ką narcizai padaro savo aukoms – tai savęs susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas jose. Visų santykių metu neprisiimdamas atsakomybės už viską, kas santykiuose blogai ir prisiimdamas visus nuopelnus už tai, kas yra gerai, narcizas atsakomybę už nesėkmes perkelia ant savo partnerio.

Kadangi narcizas nuo pat pradžių save pastato į stipresnio, kontroliuojančio partnerio vaidmenį, be to, pasitelkia puikius manipuliavimo sugebėjimus, dažniausiai jo partneris patiki, kad tai jis ir yra dėl visų bėdų kaltas. Ilgą laiką girdėdamas, kad yra nevykęs, niekam tikęs, praranda bet kokį pasitikėjimą savimi. Tokioje būsenoje narcizo partneris ima patirti dar daugiau nesėkmių ir situacijose, kurios tiesiogiai su narcizu nesusijusios.

Taip narcizo įkaltos į galvą “tiesos“ tarsi jam tik patvirtina, kad tas narcizas buvo teisus – jis tikrai nieko nesugeba. Šis per ilgesnį laiką susiformavęs tikėjimas padaro narcizo auką aklą, ji pati ima tikėti, kad yra nieko verta ir nieko savarankiškai nesugeba. O narcizui ramu, nes toks partnerio mąstymo šablonas įkalina jo partnerį ir neleidžia ištrūkti iš nuodingų santykių. Taip narcizas netiesioginiu būdu, implantuodamas į aukos smegenis aukai žalingą mąstymą, įgyjam jam būtiną kontrolę.

Pati didžiausia problema yra tame, kad aukos galvoje šis virusas įsisuka ir lieka veikti ir toliau, net kai santykiai su narcizu pasibaigia. Jis veikia ir daro žalą kol pora yra kartu, tačiau skyrybų metu viruso veikimas tarsi užsiturbina, dar sustiprėja. Savęs, gyvybinių jėgų netekęs narcizo partneris ypatingai sunkiai susidoroja su skirimosi procesu. Jeigu dar tai yra narcizas, kuris nutraukia santykius, viruso daroma žala dar labiau sustiprinama.

Netgi kai narcizo auka, pasiskaičiusi apie santykius su narcizu pagaliau suvokia, kas vyko jos gyvenime pastaruoju metu, tada ji pradeda savęs nekęsti už tai, kodėl buvo tokia kvaila, kodėl pasidavė niekšingoms manipuliacijoms, kodėl leido sunaikinti save ir savo gyvenimą.

Bet kuriuo atveju virusas toliau sukasi aukos galvoje, ir nors aukos jėgos, savigarba ir emocinė būsena yra labai žemame lygyje, implantuota virusinė programa toliau sukasi keldama tolimesnę žalą, nors bendra emocinė ir psichologinė būklė yra pavojingai žema.

Taip narcizai savo elgesiu suaktyvuoja kituose žmonėse esantį vidinį kritiką. Nuolatos maitindami kito žmogaus vidinį kritiką panieka, žeminimu, kaltės primetimu, jį maitina ir jis pučiasi. Augdamas virusas išstūminėja kitas, anksčiau aukai buvusias būdingas savybes – pasitikėjimą savimi, pasauliu ir ateitimi, pasitikėjimą kitais žmonėmis.

Salomon Trismosin paveikslas “Susinaikinimas“ (Wickimedia)

Kalbant kompleksinio potrauminio streso sindromo terminais, narico tikslas yra kuo ilgiau ir dažniau išlaikyti savo auką emocinio flashback´o būsenoje.

Labai svarbu suvokti, kad tai, kad jūs taip jaustumėtės, ir yra narcizo tikslas. Jis yra ramus – su juo ar be jo, esate bejėgis. Tai tik patvirtina narcizo nuomonę, kad esate be jo nieko vertas. Narcizui iš tiesų yra visiškai nesvarbu, kiek žalos jo elgesys pridarys jūsų gyvenime. Jis yra šaltas kaip robotas. Nes vienintelis tikslas, kurį turi narcizas – tai galia. Visa kita jam neturi jokios reikšmės.

Kol auka neturi žinių ir sąmoningai nesuvokia, kad toks virusas buvo jai sąmoningai ir sistemingai suinstaliuotas į jos mąstymą, tol virusas sukasi ir daro vidinį asmenybės naikinimo darbą iš vidaus ir be tolimesnio narcizo kišimosi.

Tuščia viltis

Prasidėjus nuvertinimo fazei su narcizu, o iš esmės 90% viso gyvenimo su narcizu ir yra nuvertinimo fazėje, nuolatos lydės toks jausmas, kad reikia dar šiek tiek pasistengti, ir tada vėl santykiai grįš į išsiilgtą pradinę fazę. Kai narcizas nešiojo jus ant rankų, sakė, kad tai – geriausias dalykas, kuris nutiko jam jūsų gyvenime, kai jus dievino ir garbino ir kiekviena diena buvo nuklota širdelėmis kaip kokia Valentino diena.

Narcizai yra labai gudrūs. Ir nors iš esmės jie neprisiima atsakomybės ir neketina keistis, jie kura iliuziją, kad jie irgi dirba prie to, kaip čia pagerinti santykius, kad jie irgi siekia grįžti į tą tą santykių fazę, kai meilė intensyviai žydėjo.

Visas narcizų triukas yra tame, kad iš tiesų jie net neketina prisidėti prie santykių klestėjimo iš savo pusės. Jie mano, kad jie viską daro teisingai. Tai, kad jie rodo pastangas, pvz. eina į porų konsultacijas ar terapijas, yra tik dar vienas jų veiksmas kurti savo teigiamam įvaizdžiui. Nes vien pats faktas, kad jie eina, jau savaime įrodo, kokie jie yra atsidavę sutuoktiniai, “giliai investuojantys į savo šeimos gerovę“. Jie net neketina keistis. Be to, kad taip kuria savo įvaizdį, narcizas iš esmės moka pinigus psichoterapeutui, kad jis sutvarkytų sutuoktinį, kuris nesielgia taip, kaip reikia.

Su terapeutais ar be jų, narcizai labai intensyviai kuria įspūdį, kad jeigu jų partneris tik dar pasistengtų, tai tada jau tikrai santykiai susinormalizuotų. Jie nuolatos kursto viltį savo partneriuose. Momentiniai prašviesėjimai, t.y. kai santykių ciklas trumpam persisuka į sudievinimo fazę (pvz. po to, kai žmona norėjo skirtis, tačiau įkalbėta grįžta namo), prisideda prieš iliuzijos apie galimus gražius santykius kurstymą. Visgi labiausiai narcizo puoselėjama idėja yra “jeigu tik tu labiau pasistengtum“.

Partneris, žinoma, nori tų gerų santykių, kurių skonį dar vis prisimena, tai ir stengiasi. Ir stengiasi, ir stengiasi. Visa esmė yra tame, kad narcizo subtiliai pakurstoma viltis apie gerus santykius yra tuščia. Kad ir kiek partneris besinertų stengdamasis apsikeisti ir prisidėti prie santykių gerovės, realiai jie niekada nepagerės. Tai yra iliuzija, ši viltis yra tuščia.

Narcizui reikia, kad partneris turėtų tokią viltį ir ja tikėtų. Jam reikia, kad partneris stengtųsi ir stengtųsi, o iš tiesų būtų nuolatinėje būsenoje, kur jis jaučiasi nepakankamai geras. Ir vis dar norėtų stengtis. Nes tai yra būsena, kurioje narcizas gali valdyti savo partnerį.

Tuščia viltis palaiko santykius, t.y. nors santykiai ilgai yra netenkinantys, viltis yra ta grandis, dėl kurios partneris netrenkia durimis ir neišeina. Jausmas, kad “jeigu tik aš pasistengčiau“ leidžia narcizui diktuoti sąlygas, į kurią pusę jo partneris turėtų dėti pastangas gerinti savo elgesį. Ir nuolatinis tikslo nepasiekiamumas perša mintį, kad turbūt narcizo partneris yra tas, kuris yra iš esmės nesugebantis pakankamai apsistengti dėl santykių, kad jie būtų geri.

Žinoma, tokia santykių dinamika yra iš visų pusių palanki narcizui. Jis neturi prisiimti atsakomybės už netenkinančius santykius. Tiksliau, santykiai netenkina tik partnerio, o narcizą tenkina, nes jis ir nori išlaikyti savo partnerį nuolatinėje būsenoje, kur jis jaučiasi nepakankamai geras. Toks pastangų nukamuotas partneris neturi jėgų pareikšti savo teises, pareikalauti atsakomybės ir iš narcizo, bet ir neturi jėgų santykiams užbaigti. O tuščia viltis vis išlaiko santykius ir neleidžia jiems savaime nutrūkti.

Be to, narcizas viso šio nesibaigiančio proceso metu išlaiko jo kontrolę. Taip gali tęstis iki begalybės tol, kol narcizas sugeba palaikyti iliuziją, kad gerų santykių viltis yra ne tuščia. Nors ji buvo tuščia nuo pat pradžių. Nes narcizas nesugeba kurti pilnaverčių santykių su kitu sau lygiu žmogumi. Jo pastangos yra nukreiptos kontroliuoti kitą žmogų. O vilties iliuzijos kūrimas yra dar viena iš jo taikomų, ir, deja, puikiai veikiančių taktikų.

Martin Gommel nuotrauka “Kai guliu mirdamas“ iš Flickr.com

*****

Jeigu įtariate, kad turite reikalų su narcizu, tačiau nesate tikri, galiu padėti pasitikrinti šią versiją. Viršuje dešinėje yra mano kontaktai, susisiekite su manimi dėl konsultacijos.

Narcizo logika ir moralė

Dauguma narcizų yra labai aukšto intelekto ir protingi žmonės. Galbūt taip yra dėl to, kad labai didelė jų emocinė dalis liko užstrigusi ankstyvoje vaikystėje ir nesivystė. Tam, kad išgyventų po to sekusias socialines situacijas, jiems reikėjo vystyti mąstymo ir loginius sugebėjimus.

Todėl narcizai, ypač jeigu jie nėra atvirai arogantiški, kurie atsiskleidžia per pirmas kelias minutes kaip visiški chamai, ir ypač jeigu jie yra viešumoje arba pradinėje santykių fazėje, kur nenori iš karto visko sugadinti, jie moka savo aukas labai gudriai supakuoti. Jie moka pasakyti tai, ką reikia, kad nuskambėtų gražiai ir tvarkingai, tačiau kad jie garantuotai pasiektų tai, ko nori.

Dažniausiai centrinės ašys, apie kurias narcizai pastato savo tikslines kalbas, yra logika ir moralė. Jie labai mėgsta moralės kortą. Suprask, jeigu tu elgsiesi taip, kaip aš sakau, tai tada būsi gera mama, žmona, senelė, dukra, kaimynė, kolegė, perspektyvi studentė ir t.t. Esmė yra tokia, kad narcizas spaudžia ant žmogui, su kuriuo kalba, svarbios vietos. Jeigu žmogus šiame gyvenimo etape siekia karjeros, tai narcizas apeliuos į perspektyvą būti paaukštinta ar įgyti specifinių profesinių žinių.

Dažniausiai toje pačioje narcizo prakalboje kartu eina ir moralės ir logikos linijos. Tada šis kokteilis veikia užtikrintai ir beveik niekas negali atsispirti jo poveikiui. Netgi žmogus, gerai išmanantis narcizo triukus, turi turėti daug patirties jiems atsispirti.

Narcizas sako: “Matai, kaip aš rūpinuosi tavimi, aš suteikiu tau šitą vienkartinį šansą pasisemti patirties, tai nuties tau kelią į tavo trokštamą postą“. Čia yra ir paslėptos tiek “moralės“, tiek “logikos“ sėklos. Moralės – aš geras žmogus, duodu tau tai, ko tau reikia, tu turi būti visiškai nedėkinga, kad atsisakytum. Logikos – tai būtų visiškai nelogiška atsisakyti to, kas tave garantuotai nuves ten, kur tu pati nori patekti.

Nuotr. iš Wickimedia

Viskas būtų gal ir neblogai, tačiau narcizai siekia savo tikslų. Ir tai, ką siūlo narcizas ar kitas manipuliuotojas, dažniausiai visai neturi nieko bendro nei su morale, nei su logika. Nei tai, ką siūlo narcizas, jus nuves ten, kur jūs norite, nei tai, kad atsisakysite reikš, kad esate nedėkingas žmogus, švaistantis gyvenimo suteiktas malones. Greičiausiai yra taip, kad tai, ką jums siūlo yra jums išvis nepakeliui ir jeigu atsisakytumėt, padarytumėt sau paslaugą nepriimdami sau nepakankaus pasiūlymo.

Esmė ir yra tame, kad narcizas siūlo tai, ko nori jis, o ne jūs. Todėl ir turi stengtis apvilkdamas į moralės, o tiksliau – apeliavimo į jūsų gėdos jausmą ir logikos, o tiksliau – tikslingai siekdamas permaišyti jūsų mąstymą, kad aiškia nebematytumėt, kas ir kaip.

Nes jeigu narcizas neįsikiš ir nesujauks jūsų natūralios mąstymo eigos, jūs niekada to ir nedarysite, nes jums to ir nereikia. Tai jam reikia, kad jūs padarytumėt taip, kaip jis nori. Todėl narcizas pasitelkia tai, kas iš išorės skamba kaip moralė (“nes, suprask, geros mamos (močiutės, darbuotojos ir t.t. taip daro“) ir kas skamba kaip loginis dėstymas.

Tai tik išorė. Ką iš tiesų daro narcizas – tai žaidžia siekia daryti poveikį per jūsų emocijas. Iš tiesų jis siekia paspausti jumyse esančius emocinius mygtukus, kurie suveiks taip, kad pasielgsite tiksliai taip, kaip nori jis. “Tugi nesielgsi taip, kaip tau nenaudinga“, jeigu sieki karjeros. Auka pagalvoja: “būčiau tikra kvailė, jeigu nepasinaudočiau šia proga“. Joje jau sėkmingai paspaustas mygtukas abejoti savimi ir savo sugebėjimu blaiviai vertinti situaciją.

Iš tiesų narcizas žaidžia aukos emocijomis, tik tai daro po vandeniu. Narcizas nesakys “tu kvailė“, nes tada žmogaus reakcija bus “ką čia nusišneki, aš tikrai ne kvailė!“. Narcizas naudoja tai, kas iš išorės atrodo kaip logika ir moralė, tačiau tikrasis jo siekis yra taip sužaisti aukos baimės ir gėdos jausmais, kad auka pati pamanytų “jeigu aš jo nepaklausysiu, tai būsiu tikra kvailė“.

Taip narcizas ir pasiekia manipuliacijos harmoniją: iš išorės viskas skamba gražiai ir tvarkingai (logika ir moralė), tiesiog blizgančiai – neprisikabinsi. O auka viduje mąsto tai, ką narcizas nori, kad ji mąstytų, t.y. abejotų savimi. Ir ji daro tiksliai tai, ko siekia narcizas, manydama, kad pati primėmė sau naudingą sprendimą. Nuostabu!

*****

Jeigu susiduriate su manipuliatyvia asmenybe darbo vietoje ar privačiame gyvenime ir jums reikia pagalbos išsipainiojant iš painios situacijos ar santykių, galite susisiekti su manimi dėl privačios konsultacijos. Kontaktai yra pateikti meniu kvadratėlyje viršuje dešinėje. Iki greito!

 

Filmas “Gaslight“ (1944) – aukščiausia manipuliacijos klasė

Daugelis autorių, kalbėdami apie narcizų naudojamas manipuliavimo technikas, vis minėdavo seną filmą “Gaslight“. Mat tai, ką aš lietuviškai vadinu tiksliniu miglos pūtimu, angliškai vadinama gaslight. Ir kaip visi narcizo pavadinimą kildina iš graikiškos legendos apie save įsimylėjusį dievaitį Narcizą, taip manoma, kad tikslinio miglos pūtimo technikos angliškas pavadinimas kilo iš šio filmo pavadinimo.

Labai nemėgstu žiūrėti neįdomių ir primityvių senų filmų, bet šitas jau seniai laukė savo eilės. Ir ne veltui. Senas, paprastos fabulos, bet labai neprastas filmas. Tiesiog nuostabu, kaip tokio senumo filmas puikiai išvysto pagrindinę mintį ir atskleidžia tai, kas vyksta. Žinoma, muštynių ir bučiavimosi scenos tai tiesiog juokingos, bet atleiskime, vistik filmas tikrai be galo senas ir ne tai jame svarbiausia.

O tai, kas jame svarbiausia atskleista tiesiog tobulai. Filmas trunka viso labo 1,5 valandos ir tai yra trumpiausias laikas, per kurį taip puikiai išaiškinama grubiausios ir bjauriausios manipuliacijos technikos. Ir tai, kokį poveikį jos daro žmogui, į kurį yra nukreiptos. Jeigu jūs skaitote mano straipsnius, greičiausiai esate susidūrę su manipuliatyvinio tipo žmonėmis. Tad jums šis filmas yra tiesiog privaloma išsilavinimo dalis. Būsite tiesiog sukrėsti, kai žiūrėdami filmą suvoksite, ką su jumis išdarinėja manipuliatoriai, narcizai ir psichopatai.

Nuotrauka iš Wickimedia

Manau, kad vyras, demonstruojantis iš vienos pusės iki skausmo paprastus, iš kitos pusės genialiai veikiančius proto suknisimo triukus, yra psichopatas. Nes jo sąskaitoje yra žmogžudystė. Greičiausiai savo aplinkoje jūs susiduriate su narcizais, kurie iki žmogžudystės nueiti gali tik ypatingomis aplinkybėmis, tai nėra jiems savaime būdinga kasdienybėje. Tad jų manipuliacijos galbūt yra ir ne tokios grubios, vykdomos tiesiog įžūliai prieš pat akis, tačiau ne mažiau šaltakraujiškos ir kiek geriau užmaskuotos. Vistik kaip vadovėlis, šis filmas yra idealus ir parodo manipuliacijas iš visų kampų.

Mano mėgstamiausia – teatro scena. Tam, kad auka liktų jam paklusni, agresorius karts nuo karto save pateikia ir toje rolėje, kur jo ne tik žodžiai, bet ir veiksmai liudija, kad jis rūpinasi žmona. Jis pasiūlo ją nusivesti į teatrą, o ši be galo laiminga ne tiek pramoga, o kiek ženklu, kuris liudija, kad ji rūpi savo vyrui. Ėjimas į teatrą yra viena didelė manipuliacijos scena, ir man labai patiko, kaip nuostabiai manipuliatorius ją konstruoja. Ir žmona mano, kad ji yra mylima ir ja rūpinamasi, kad ir kokia beviltiškai pakrikusio proto ji yra. Ir aplinkiniai mato, koks nuostabus ir puikus vyras, kaip ištikimai ir atsidavusiai kenčia prislėgtas sunkaus gyvenimo su nepilno proto žmona. Tik niekas nemato, kad iš tiesų tą protą ir susuka būtent jis, ir niekas net neįtaria, kad visi šie įspūdžiai yra kuriami šaltakraujiškai ir tikslingai.

Kai žiūri iš šono, matosi, kaip veikėjas dėlioja kitų žmonių jausmus kaip savo figūrėles šachmatų lentoje, o visi yra tik nieko neįtariantys naivūs veikėjai jo žaidimų lauke. Tačiau kai tokie žmonės su mumis pradeda žaisti tikrame gyvenime, mes niekada net nepagalvojame, kad kažkas, kas dedasi mumis besirūpinantis iš tiesų gali būti toks šaltakraujis dvasios žudikas.

Kita vertus, aktorės, vaidinančios psichopato žmonos rolę, vaidmuo manipuliacijų nepatyrusiems žmonėms, tikiu, atrodys perdėtas ir egzaltuotas. Tačiau tik tie, kas yra patyrę emocinį smurtą ir perėję per visas manipuliatorių technikas, iš tiesų žino, kokia didžiulė žala asmenybei, savijautai ir vidinei dvasios būsenai tai yra. Galiu tik pasakyti, kad isterijos neperdėtos, o pavaizduotos iš tiesų realistiškai. Veikėjos isterija ir kyla iš nuolatos didėjančio kognotyvinio disonanso. Viduje kylanti protu nepaaiškinama įtampa turi kažkaip išeiti iš kūno, ir ji pasireiškia isterijų pavidalu.

Kas supranta angliškai, filmą galima nemokamai pažiūrėti Youtube.

 

Narcizas perrašys visą istoriją

Vienas iš nuolatinių frustracijos šaltinių gyvenant su narcizu yra jo praeities interpretacijos.

Jis ims ir staiga kaip pasakys kažką, kas įvyko praeityje, tik visai kitaip negu buvo. Pasirodo, tai ką kažkada labai aiškiai susitarėte, nebegalioja. Narcizas, šventai įsitikinęs savo teisumu, užtikrintu balso tonu patvirtins: “nieko mes nesitarėm“. Taip ir lieki išsižiojus – velnias, tiek metų gyvenau, manydama, kad susitarėm…

Bet jis toks užtikrintas, jo veide ir balse nei krislelio abejonės, nesuvirpa nei vienos akies vokas, kai jis taip sako. Gal tikrai čia aš kažko tada nesupratau? Na, bet negali būti, juk viskas buvo aišku… atrodė aišku. Tai ką, pasirodo, viskas buvo visai ne taip, kaip aš maniau? Nieko nesuprantu. Na, bet tada juk neliko nei menkiausios abejonės, kad buvo būtent taip, kaip aš gavojau.

Tai kodėl tada dabar jis toks užtikrintas, kad viskas buvo kitaip? Gal tikrai čia aš kažko esminio neprisimenu? Ar kažko nesuprantu? Gal tikrai kažkas iš esmės netvarkoj su mano galva?

Jei perklausit narcizo, tai kaip čia yra, kad jūs aiškiai prisimenate vienaip, o taip, kaip jis dabar sako, visiškai prieštarauja, narcizas tik sustiprins abejones jūsų sugebėjimais prisiminti ir interpretuoti realybę. Liksite tik dar su stipresniu jausmu, kad su jumis kažkas iš esmės ne taip.

Ir tie epizodai kartosis. Įdomu tai, kad naujas praeities iškraipymo momentas ateis ne iš karto, o kai gerokai pasimirš paskutinis. Tai yra nemalonus momentas, kurį norisi kuo greičiau pamiršti. Bet būkite tikri – po jo seks kitas. Kaip ir su kitu narsicistiniu elgesiu, tai atrodys vienas su kitu nesusiję keisti epizodai. Tai ne pavieniai keisti epizodai, tai sistemingas narcizo elgesys.

Naujoms istorijos, praeities interpretacijoms nebus galo. Tai kartosis. Praeities iškraipymams narcizai turi neribotą fantaziją. Jie ją iškraipinės tiek, kiek jiems tuo momentu reikės pateisinti savo pociziją arba savo narsicistinę logiką. Nes, nepamirškite – viskas tarnauja tam, kad patvirtintų netikrą narcizo Aš. Tame tarpe ir praeitis, su kuria narcizas žongliruoja savo liežuviu kaip patyręs cirko artistas. Svarbu – rimta veido išraiška ir įtikinamas balso tonas. O šito narcizams ir taip netrūksta.

Tik jums nebus linksma nuo viso šito cirko. Ir kaip cirkas tai neatrodys. Tol, kol nepradėsite suvokti visos narcizo elgesio ir mąstymo sistemos. Tai bus liūdna kasdienybės dalis. Kurioje nebežinosite, kuo nepasitikėti – savimi, ar artimiausiu žmogumi. Ir dažniausiai, deja, rinksitės save. Nes tas kitas atrodo toks įsitikinęs…

*****

Jei atpažįstate aprašomus elgesio variantus iš savo aplinkos, papasakokite savo istorija komentaruose. Jeigu ieškote pagalbos, bendraujant su narsicistinio tipo asmenybe, mano kontaktai konsultacijai – meniu kvadratėlyje dešinėje viršuje.