narsicistinis asmenybės sutrikimas
Narcizo (-ės) malda
To nebuvo.
Jeigu ir taip, tai nebuvo taip blogai.
Jeigu ir taip, tai nieko čia tokio.
Jeigu ir taip, tai vistiek ne mano kaltė.
Jeigu ir taip, aš to nenorėjau.
O jeigu ir taip,
tai tu to nusipelnei.
(Šaltinis: facebook, išversta iš anglų k.)
Rašau knygą apie narsicizmą
Taip, tai oficialu, kišenėj turiu sutartį su leidykla ir rašau knygą apie narsicizmą.
Tai yra puiki galimybė gauti atsakymą į dominantį klausimą nemokamai. Savo klausimus rašykite komentaruose po šiuo įrašu.
Aš atsakysiu į Jūsų klausimus knygos puslapiuose.
Narcizas negali be poros
“Man reikia susirasti moterį, kitaip išprotėsiu“, – pasakė vienas žmogus, kurį laikau narcizu.
Tai ne šiaip nekalta frazė. Yra kažkas tokio visai normalaus, kad žmonės poruojasi. Ieško vienas kito. Nori būti poroje, kartu, patirti bendrystę.
Narcizo atveju iš jo vidaus einantis spaudimas kuo greičiau susirasti porą yra kito lygmens. Jis patiria žymiai didesnę vidinę disharmoniją nei kiti, neuroripiniai žmonės.
Taip yra todėl, kad jie savo emocijas susireguliuoti gali tik kito, artimo žmogaus pagalba.
Vis paminiu, kad narcizai pagal emocinį išsivystymą yra užstrigę labai ankstyvame amžiuje. Kai vaikas yra mažas, jis nemoka pats susireguliuoti savo emocijų. Jo emocijų reguliatorius yra mama arba kitas artimas žmogus. Tėtis, močiutė, senelis. Kitas žmogus, kuris atjaučia ir supranta mažos širdelės skausmą ir vaiką paguodžia, nuramina, suteikia jaukumą ir taip vaikas, pasisėmęs iš kito žmogaus reikalingos energijos, nusiramina.
Todėl mažas vaikas, kai iš jo kieme atėmė kiti vaikai žaislą, arba kai nugriuvo ir nusibrozdino, pirmiausia bėga pas mamą. Taip vaikas naudoja mamą tam, kad susireguliuotų savo vidines emocijas, kurios jam tuo metu pasirodo per didelės, kad susitvarkytų su jomis pats.
Vaikui augant, jeigu jam mama ar kiti artimi suaugę žmonės suteikė pakankamai šilumos, apgaubė rūpesčiu, supratimu, nuramindavo ir paguosdavo, vaikas su laiku perima iš išorės gautą rūpestį ir meilę ir tarsi įsideda tai į vidų. Kai jis jau suaugęs, jis moka pats save paguosti, nuraminti, pats suteikti sau emocinį palaikymą ir save sušildyti iš vidaus. Jam nereikia kit žmonių, kaip emocinio stabilumo šaltinio išorėje.
Narcizai todėl ir tampa narcizais, nes kai jie buvo maži, jie negavo reikiamos šilumos ir atjautos iš savo mamos nei iš kitų artimų suaugusiųjų, todėl šis natūralus mechanizmas suardomas. Emociškai narsicistinė asmenybė taip ir lieka labai nebrandi. Ji nesupranta savo paties emocijų, nemoka sau suteikti emocinio palaikymo ir nusiraminimo. Todėl iš tiesų narcizas viduje yra labai nestabili asmenybė, kuri perdėtai susidirgina nuo mažiausio dirgiklio.
Narcizui pasaulis, kaip tam mažam vaikui, vis dar atrodo nesaugi, priešiška ir arši aplinka. Todėl jam reikia partnerio kaip išorinio įrankio savo paties emocijoms susireguliuoti.
Visi, ir neurotipiniai žmonės, nori turėti artimą žmogų, būti apkabinti, pajusti švelnumą ir jaustis mylimi. Tačiau to neturėdami, jie vistiek išlieka emociškai gana stabilūs, moka gana sėkmingai susidoroti su gyvenimo keliamais emociniais iššūkiais. Narcizas tuo tarpu be partnerės jaučiasi viduje taip ir likęs iš siaubo klykiantis vaikas, kurio neatėjo nuraminti mama. Tik atsakomybę už savo emocinę būseną jis perkelia nuo mamos ant savo partnerės.
Ne veltui narcizas santykių pradžioje jau būna taip greitai ir užtikrintai apsisprendęs, kad nori būti kartu. Nes rolę kitam žmogui jis yra paruošęs savo gyvenimo scenarijuje jau seniai. Jam buvo telikę tik surasti, kad apsiims ją atlikti. Užtai jam visai nėra poreikio pažinti savo būsimą žmoną. Vienintelis jai keliamas kriterijus – ar ji per draug drastiškai nesipriešina narcizui. Jeigu ji su narcizu nekonfrontuoja, įsipaišo į jo orbitą, narcizas ramus – jis žino, kad ir toliau viskas jam bus gerai.
Neveltui aš, kalbėdama apie narcizo partnerę, dažnai naudoju žodį auka. Nes narcizas ją iš tiesų nuolatos emociškai išnaudoja. Net jeigu jis niekada nepasakoja savo draugei ar žmonai problemų darbe. Jis tiesiog tikisi, kad ji savo elgesiu sunormalizuos jo vidines būsenas, jam sėkmingai toliau apsimetinėjant nugalėtoju prieš ją pačią. Pagrindinis veiksmas vyksta po vandeniu, dažniausiai to nesuvokiant abiems žmonėms.
Iš čia ir kyla nepagrįsti kaltinimai antroms pusėms, narcizų aukos jaučiasi taip, tarsi nuolatos turėtų vaikščioti basomis per stiklo šukes. Nes nežinai, kada turėsi atsiskaityti už nuodėmes, kurių nepadarei ir kada pratrūks perkūnas iš giedro dangaus.
O narcizą retai sutiksi be poros. Taip, kai kurie turi seriją santuokų. Bet nebūtinai. Gali būti ir viena santuoka, trunkanti dešimtmečius. Kol narcizo auka taikstosi su jai primesta role būti emocinio vampyro energijos šaltiniu.
Nuotrauka iš Wickimedia
Susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas
Skyrybos su narcizu – tai nepaprastos skyrybos. Skausmas, kurį patiria narcizų partneriai, yra dešimteriopas. Be atsisveikinimo su partneriu skausmo patiriama visa plotmė jausmų ir patyrimų, kurių nepatiria neurotipinių žmonių partneriai po skyrybų.
Be patirtų patyčių, sunaikinto ego, savigarbos ir savivokos, turbūt žiauriausia, ką narcizai padaro savo aukoms – tai savęs susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas jose. Visų santykių metu neprisiimdamas atsakomybės už viską, kas santykiuose blogai ir prisiimdamas visus nuopelnus už tai, kas yra gerai, narcizas atsakomybę už nesėkmes perkelia ant savo partnerio.
Kadangi narcizas nuo pat pradžių save pastato į stipresnio, kontroliuojančio partnerio vaidmenį, be to, pasitelkia puikius manipuliavimo sugebėjimus, dažniausiai jo partneris patiki, kad tai jis ir yra dėl visų bėdų kaltas. Ilgą laiką girdėdamas, kad yra nevykęs, niekam tikęs, praranda bet kokį pasitikėjimą savimi. Tokioje būsenoje narcizo partneris ima patirti dar daugiau nesėkmių ir situacijose, kurios tiesiogiai su narcizu nesusijusios.
Taip narcizo įkaltos į galvą “tiesos“ tarsi jam tik patvirtina, kad tas narcizas buvo teisus – jis tikrai nieko nesugeba. Šis per ilgesnį laiką susiformavęs tikėjimas padaro narcizo auką aklą, ji pati ima tikėti, kad yra nieko verta ir nieko savarankiškai nesugeba. O narcizui ramu, nes toks partnerio mąstymo šablonas įkalina jo partnerį ir neleidžia ištrūkti iš nuodingų santykių. Taip narcizas netiesioginiu būdu, implantuodamas į aukos smegenis aukai žalingą mąstymą, įgyjam jam būtiną kontrolę.
Pati didžiausia problema yra tame, kad aukos galvoje šis virusas įsisuka ir lieka veikti ir toliau, net kai santykiai su narcizu pasibaigia. Jis veikia ir daro žalą kol pora yra kartu, tačiau skyrybų metu viruso veikimas tarsi užsiturbina, dar sustiprėja. Savęs, gyvybinių jėgų netekęs narcizo partneris ypatingai sunkiai susidoroja su skirimosi procesu. Jeigu dar tai yra narcizas, kuris nutraukia santykius, viruso daroma žala dar labiau sustiprinama.
Netgi kai narcizo auka, pasiskaičiusi apie santykius su narcizu pagaliau suvokia, kas vyko jos gyvenime pastaruoju metu, tada ji pradeda savęs nekęsti už tai, kodėl buvo tokia kvaila, kodėl pasidavė niekšingoms manipuliacijoms, kodėl leido sunaikinti save ir savo gyvenimą.
Bet kuriuo atveju virusas toliau sukasi aukos galvoje, ir nors aukos jėgos, savigarba ir emocinė būsena yra labai žemame lygyje, implantuota virusinė programa toliau sukasi keldama tolimesnę žalą, nors bendra emocinė ir psichologinė būklė yra pavojingai žema.
Taip narcizai savo elgesiu suaktyvuoja kituose žmonėse esantį vidinį kritiką. Nuolatos maitindami kito žmogaus vidinį kritiką panieka, žeminimu, kaltės primetimu, jį maitina ir jis pučiasi. Augdamas virusas išstūminėja kitas, anksčiau aukai buvusias būdingas savybes – pasitikėjimą savimi, pasauliu ir ateitimi, pasitikėjimą kitais žmonėmis.
Salomon Trismosin paveikslas “Susinaikinimas“ (Wickimedia)
Kalbant kompleksinio potrauminio streso sindromo terminais, narico tikslas yra kuo ilgiau ir dažniau išlaikyti savo auką emocinio flashback´o būsenoje.
Labai svarbu suvokti, kad tai, kad jūs taip jaustumėtės, ir yra narcizo tikslas. Jis yra ramus – su juo ar be jo, esate bejėgis. Tai tik patvirtina narcizo nuomonę, kad esate be jo nieko vertas. Narcizui iš tiesų yra visiškai nesvarbu, kiek žalos jo elgesys pridarys jūsų gyvenime. Jis yra šaltas kaip robotas. Nes vienintelis tikslas, kurį turi narcizas – tai galia. Visa kita jam neturi jokios reikšmės.
Kol auka neturi žinių ir sąmoningai nesuvokia, kad toks virusas buvo jai sąmoningai ir sistemingai suinstaliuotas į jos mąstymą, tol virusas sukasi ir daro vidinį asmenybės naikinimo darbą iš vidaus ir be tolimesnio narcizo kišimosi.
Dramos karalienės ir karaliai
Narcizai labai mėgsta kurti dramą. Jiems reikia nuolatinio patvirtinimo, žavėjimosi jais. Natūraliai gyvenime šito gėrio yra ribotas kiekis. O narcizams jo reikia daug daugiau nei kitiems žmonėms.
Tada narcizai pasitelkia savo slaptus, bet gerai išvystytus talentus manipuliuoti, kurti trikampius, atspindėti ir pūsti miglą ir kitus. Savo talentų pagalba narcizai paslapčia, tačiau užtikrintai kursto dramos židinius.
Jie, žinoma, nenori būti matomi kaip audrų stiklinėse kūrėjai, nes jau kam kam, bet jiems viešasis įvaizdis yra viskas. Todėl jie pasirūpina, kad kitiems nesimatytų, kas tikrieji dramos židinių kurstytojai. Vienas du, truputis manipuliacijos ir visai kitas žmogus atrodo kaip tikrasis dramos iniciatorius.
O ten kur dramos, konfliktai ir įtampos, ten narcizai klesti. Jie pasirūpins, kad reikiamos srovės pūs reikiamomis kryptimis, iš kurių svarbiausios – kad viskas vyktų taip, kaip jie nori, kad jie atrodytų kaip nuostabūs žmonės ir kad visi kiti atrodytų kalti dėl visko, kas vyksta ne taip.
Kol būsite kažkokiais svarbiais santykiais susiję su narsicistinio tipo asmenybėmis, tol, būkite tikri, dramoms jūsų gyvenime nebus galo. Tol, kol patys nenuspręsite nebeįsileisti dramų į savo gyvenimą.
Pabandžius pareikalauti iš narcizo atsakomybės už savo veiksmus, jis akimirksniu užkurs tokią dramą, kad daugiau nebesinorės kėsintis į “neliečiamojo“ mundurą. Šįkartą drama bus atvira, tačiau kaltas, žinoma, liksite jūs, ne kas kitas.
Puikios manipuliacinės savybės, tobulinamos iki meno aukštumų jam leidžia taip apsukti ir išvartyti bet kokią situaciją, kad visada dėl visko liks kalti kiti. Taip pat ir už sukeltą dramą. Todėl žmonės, gyvenantys ar dirbantys su narcizais, kelis kartus nukentėję nuo neprognozuojamų narcizų poelgių, ilgainiui pradeda patys to nejausdami vengti juos judinti, kad tik neduok dieve, nekiltų dar viena neproporcingo dydžio audra.
Beje, tai nereiškia, kad dramos baigsis. Dramos poreikis yra ne tik pas narcizus, bet ir pas jų partnerius. Ten, kur nėra konstruktyvaus bendravimo ir patvirtinimo vienas kitam, kad kiekvienas yra svarbus, drama atlieka daug svarbių vaidmenų. Vienas iš jų – pasijusti, kad gyveni, t.y. užkurti susivėlusias ir apsinešusias emocijas, “praskaidrinti“ kasdienybę.
Antras – patvirtinti, kad gyveni. Tiek narcizas, tiek jo partneris pajunta svarbus. Jeigu aš galiu sukelti tokia dramą, tai aš juk vistiek esu kažko vertas, ar ne?
Trečia, dramos yra fonas, kuriame atrodo, kad problemos sprendžiamos labai intensyviai. Tačiau iš tiesų yra atvirkščiai. Dramomis yra tik imituojama veikla, kuri atrodo, kad kaip problemų sprendimas, tačiau iš tiesų tai yra kaip žvyrkelis. Kai mašina pravažiuoja, kyla didžiulis dulkių debesis ir atrodo, kad vyksta intensyvus eismas. Prasčiausios kokybės kelias užjudintas paskleidžia smėlio debesį, pro kurį nebesimato nei kelio, nei kelkraščių, nei esmo dalyvių, nieko. O jausmas – kad labai daug kas vyksta. Nes dirginamos juslės – akyse pilna smėlio, atsimerkti neįmanoma, burna peršti, įkvėpti irgi neįmanoma. Tačiau tuo metu iš tiesų nevyksta naujo asfalto tiesimas.
Kiti žmonės, patys nebūdami narcizai, deja, dažnai palaiko dramų debesis. Tai nuskambės neįtikėtinai, tačiau dramos yra patogios ir žmonės jas mėgsta. Yra žymiai patogiau dalyvauti svetimose dramose negu nedalyvauti. Nes kaip tas žvyrkelis, svetimos dramos, įtraukusios mus, apsaugo mus nuo pažiūrėjimo į akis savo gyvenimo skauduliams, sunkioms emocijoms ir kitoms problemoms.
Be to, žmonės turi slaptą baimę, kad pasibaigus dramoms, jų gyvenimas taps nepakeliamai nuobodus. Tai yra netiesa. Gyvenimas yra nepakeliamai nuobodus, kai mes visomis išgalėmis vengiame savo gyvenimo. O kai pradedame jį gyventi, pasirodo, kad jis žymiai įdomesnis, nei svetimos dramos. Tik jis, išgyvenamas pilnai kiekvieną akimirtą, ir leidžia pasijusti gyviems.
Ar narcizai – tik vyrai?
Visada, kai rašau apie narcizus, jiems apibūdinti naudoju vyrišką giminę. Rašau apie narcizą vyrą ir vargšę auką jo žmona. Kai stengiuosi rašyti neutraliai, nepriskirdama konkrečių rolių, vistiek vartoju vyrišką giminę, kuri naudojama lietuvių kalboje norint išsireikšti neutraliai.
Iš tiesų narcizai būna ne tik vyrai. Lygiai tokios pačios narsicistinės asmenybės gali būti ir moterys. Narsicizmas yra asmenybės sutrikimas, tai emocinės raidos sutrikimas, realiai nepriklausantis nuo lyties. Jis yra ne prigimtinis, nulemtas ne chromosomis ar DNR, o įgytas kaip psichikos gynybos mechanizmas nuo emociškai atšiaurių sąlygų, kuriose turėjo augti vaikas.
Statistiškai vistik dažniau pasitaiko vyrai nei moterys. Vyrams narsicistinis asmenybės sutrikimas yra nustatomas dažniau. Skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus duomenis, tačiau jie svyruoja maždau tarp 75-80%. Vadinasi, tarp 10 narcizų maždaug 2 bus moterys.
Iš mano pažįstamų žmonių, kurie akivaizdžiai turi narsicistinių bruožų, vyrai yra 6, o moterys 3. Tai maždaug irgi atitinka minėtą statistiką.
Greičiausiai taip yra dėl to, kad tradiciškai Vakarų visuomenėje kai kurie narcizams būdingi bruožai yra laikomi teigiamais vyro bruožais. Tokie kaip jausmų nerodymas, negailestingas puolimas ir agresyvumas siekiant būti laimėtoju, tapimas nugalėtoju neatsižvlegiant į priemones ir kainą.
Iliustracija iš Wickimedia
Moterys galbūt dažniau turės slapto narcizo bruožų, tačiau aš asmeniškai pažįstu ir dvi moteris, kurios yra atviros narcizės. Moterys su narsicistiniais charakterio bruožais naudoja lygiai tokias pačias taktikas, manipuliacijas ir, deja, turi tokį patį griuždantį poveikį savo aukoms. Ar tai būtų darbo kolegos (dažniausiai pavaldiniai arba to paties rango kolegos) ar išrinktasis.
Todėl ten, kur rašau apie narcizų aukas, dažniausiai naudodama moterišką giminę, tose rolėse realiame gyvenime lygiai tiek pat gali būti ir vyras.
Tik socialiniuose šablonuose yra taip nusistovėję, kad tai vyras dažniau yra agresorius, o gležna nekalta moterytė yra vargšė auka. Gyvenime būna visaip. Čia kalba dažniausiai juk eina apie psichologines kovas ir emocinį išnaudojimą, nebūtinai moteris turi būti fiziškai stipresnė, kad vyktų mano aprašomi procesai.
Užtenka narsicizmo, o dar paslėpto po dirbtine malonia šypsena, skirta viešajam įvaizdžiui kurti, ir moteriai – agresorei maskuotis yra dar lengviau nei vyrui. Nes visuomenė automatiškai jai priskiria švelnesnės, gležnesnės, o t.y. ir pažeidžiamesnės rolę. O ji, jei turi narsicistinių bruožų, iš tiesų yra toks pats negailestingas monstras, savo liežuviu suniokojantis ir aukšto, sportiško, sėkmingo ir iš pažiūros stipraus vyro savimonę, pasitikėjimą savimi, savarankišką mąstymą, gebėjimą spręsti problemas ir pasirūpinti savimi.
Moterys gali būti tokios pačios žiaurios ir niokojančios. Tokios pačios neįtikinamai įžūlios savo naudojamomis priemonėmis ir į nieką neatsižvelgiančios. Tuo tarpu nuo jų nukentėjusiam vyrui tik dar sunkiau del to, kad aplinkiniai niekada nepagalvotų, kad taip gali būti, ir jis žino, kad greičiausiai niekada niekas nesužinos, ką jiems tenka patirti ir per kokią mėsmalę praeiti.
Jeigu pažįstate moterų, kurios, jūsų nuomone, turi narsicistinių bruožų, prašau, parašykite komentaruose, kuo jos buvo ypatingos ar skirtingos, lyginant su vyrais. O kas patekote į sudėtingą situaciją darbe ar intymiuose santykiuose su moterimi narcize ir jums reikia pagalbos, nedvejodami kreipkitės konsultacijos. Kontaktai yra nurodyti viršuje dešinėje meniu kvadratėlyje.
Neigiamas penas
Kai narcizas nebegauna narsicistinio peno, jam ateina labai sunkus metas. Kadangi narcizas funkcionuoja gyvenime ne iš tikrojo aš pozicijų, o per susikurtą fasadą, jis nuolatos jaučia vidinę tuštumą, kuri jam atrodo labai grėsminga. Todėl jam nuolatos reikalingas narsicistinis penas.
Kai situacija pasisuka taip, kad narcizas netenka peno šaltinių ir jis skubiai nesusiranda kito peno šaltinio, narcizas sutinka su bet kokiu penu, kad ir neigiamu. Jei tipinis peno šaltinis, kurio siekia narcizas įprastinėmis aplinkybėmis yra pagyros ir jo aukštinimas, dievinimas, tai neigiamas penas iš esmės yra bet kokios formos šaltinis.
Kad tik neliktų be jokio peno ir netektų susidurti su vidine tuštuma, narcizas sutinka ir būti kritikuojamas, maišomas su žemėmis, tampomas po teismus ir pan. Tokiu narcizo gyvenimo laikotarpiu jį su žemėmis maišantys straipsniai visų dienaraščių pirmuosiuose puslapiuose yra tai, kas jam suteiks jėgų gyventi.
Neigiamas penas bent jau patvirtina narcizui, kad jis yra gyvas. O įsitraukimas į liepsnojančius konfliktus leidžia nukreipti savo dėmesį nuo akistatos su vidine tuštuma.
Neigiamą peną narcizas iš esmės perdirba taip, kad jį paverčia teigiamu penu. Tarkime, jeigu jį kažkas puola, suvedinėja sąskaitas už pridirbtas nuodėmes, tai narcizas pritaiko aukos rolės pamatams susidėti. Apskritai, jeigu kažkas su juo dalyvauja konflikte, narcizas gauna progą manyti, kad jis yra toks reikšmingas, kad prieš jį verta kovoti. Be to, bekovodamas gauna progą dar ir kažką laimėti, taip vėl tam momentui gauna netikro ego išpūtimo efektą, kas iš esmės ir yra narsicistinis penas.
Nuotraukos iš Wickimedia
*****
Jei turite reikalų žmogumi, kuris, įtariate, turi narcizo bruožų, ir nežinote, kaip elgtis, galite susisiekti su manimi ir susitarti dėl konsultacijos. Mano kontaktai yra dešinėje viršuje, meniu kvadratėlyje. Iki greito!
Narcizas pasirodys žemiausiame Jūsų gyvenimo taške
Kiek žvelgiu į savo gyvenimą ir analizuoju, kiek girdžiu pas mane ateinančių konsultuotis žmonių istorijas, kiek skaitau specifinę literatūrą, visur matau tą pačią tendenciją – narcizas atsiras jūsų gyvenime pačiu jums sudėtingiausiu momentu.
Dabar manau, kad tai vyksta visiškai neatsitiktinai. Žmonės, kurie yra ne narcizai, turi tokį žmogišką jausmą savyje – tai atjautimą kitoms gyvoms būtybėms. Mes matome sužeistą gyvūnėlį, mums norisi jį išgelbėti, parsinešti namo ir pagydyti. Mes matome kitą kenčiantį žmogų, mums norisi jam padėti. Jei negalime padėti – kankinamės. Tai – empatija.
Todėl kai mūsų gyvenime pasirodo narcizas, atrodo, kad pats dievas jį mums atsiuntė. Dar turint omeny jo elgesį pradinėje santykių fazėje, atrodo, kad tai buvo geriausia, kas mums galėjo atsitikti. Problema yra tame, kad mes manome, kad pats jo pasirodymas mūsų gyvenime narcizo širdyje kyla iš noro pagelbėti mums sunkią akimirką. Todėl esame dar dvigubai dėkingesni, kai žinome, kad į mūsų gyvenimą atėjo žmogus padėti tuomet, kai mes galime mažiausi jam duoti, kai patys nepastovime ant savo kojų.
Čia ir yra spąstai, kurie po kiek laiko užsidaro kietais gniaužtais ir sukelia daugybę kančių. Esmė yra tokia, kad mes net negalime pagalvoti, kad kitas žmogus, kuris atrodo toks geras, kupinas pagalbos ir geranoriškumo, iš tiesų yra vedinas visai ne taurių jausmų, o yra grobuonis. Sakau tai labai atsakingai.
Narcizas veikia kaip hiena. Hiena neseks silpstančio gyvūno iš noro jam padėti pasveikti. Vienintelis dalykas, kuris jam iš tiesų yra svarbus – tai kad jūs ir esate pakankamai silpnas, kad tiktumėte jam kaip grobis. Jis nenori eikvoti savo jėgų, ir greičiausiai tuščiai, bandydamas pavergti sveiką, savimi pasitikintį, džiugų žmogų, tvirtai stovintį ant savo kojų. Tokio žmogaus pajungimas į savo narsicistinį pasaulį, kur viskas vyksta tik pagal narcizo primestas taisykles, pareikalaus iš jo daug jėgų ir greičiausiai neduos jokio rezultato. Nes kažkokiu momentu tas žmogus tiesiog pavargs nuo narcizo manipuliacijų ir smegenų plovimo akcijų ir jis pasiųs jį po galais.
Todėl narcizas labai sąmoningai renkasi žmones, kurie yra kažkuo akivaizdžiai silpnesni. Geriausia, jeigu jie išgyvena esminę gyvenimo krizę. Taip, tai yra labai žiauru. Tačiau suvokti, kad tokių žmonių yra, kurie neturi nei kruopelės sąžinės, yra labai svarbu. Ir geriau šią mano siūlomą raudoną piliulę praryti dabar, negu po daugybės kartu pragyventų metų su suniokota savivoka.
Tokio lygio beširdiškumą normaliam žmogui yra be galo sudėtinga suvokti. Ir tai atrodo neįtikinama iki pat to momento, kol pats nesi patyręs, nes kitaip ir nepatikėsi. Nes esminė prielaida, kuria remiamės mąstydami yra ta, kad visi žmonės yra tokie patys, kaip ir mes patys. Taip mes patys apgauname save, pagal nutylėjimą mūsų smegenims narcizui priskyrus gebėjimą atjausti kitą žmogų.
Turite suprasti, kad ne veltui narsicizmas yra oficialus asmenybės sutrikimas. Tai yra tam tikras savybių rinkinys, kuris labai stipriai įtakoja tai, kaip žmogus funkcionuoja. Ačiū dievui, ne visi žmonės yra narcizai, yra ir normalių žmonių, kurie turi tiek empatijos grūdą, tiek turi sąžinės. Tačiau ši informacija labiau skirta žmonėms, kurie susidūrę su narcizais ir ieško atsakymų, nes jaučia, kad kažkas jų gyvenime stipriai ne taip, tačiau neranda loginio paaiškinimo, kas tai. Jeigu čia radote atsakymų, nepatingėkite, brūkštelkite komentare nors kelis žodžius.
Taip pat labai prašyčiau žmones, kurie mano, kad turi reikalų su narcizu, parašyti komentaruose, ar jų gyvenime irgi atsitiko taip pat – ar narcizas irgi pasirodė eteryje tuomet, kai jūs buvote žemiausiame savo gyvenimo taške? Kai buvote labiausiai pažeidžiama (-s)?
Todėl pigiuose žurnaluose rašomos nuvalkiotos tiesos, tokios kaip “pirma mylėk save, o tada galėsi mylėti ir kitą“ yra iš tiesų ne pigūs žurnalistų triukai. Turintiems reikalų su narcizu tai yra esminė gynybinė taktika – esant sudėtingai gyvenimo situacijai reikia iš visų jėgų stengtis kaip įmanoma greičiau atsistoti ant kojų, sustiprėti, atsigauti, normalizuoti ir sutvirtinti savo gyvenimą, pagerinti savo savijautą.
Nuotraukos iš Wickimedia Commons
Narcizai kaip rykliai, jie iš tolo užuodžia kraują ir atakuoja sužeistąjį. Kuo greičiau save pagydysite, kuo tvirčiau ir užtikrinčiau jausitės, tuo labiau būsite apsisaugoję nuo grobikų – narcizų atakos ir tuo didesnė bus tikimybė, kad netapsite jų auka.
Kas tas narcizas vis dėl to?
Žmogus man sako: tai tik tavo istorija. Na, nepasisekė santykiai, tai tu ėmei ir sugalvojai bjaurią pravardę iš pykčio tam žmogui, su kuriuo tau nepasisekė. Jau rašiau apie tai, kad paplitus sąvokai narcizas, tarp žmonių sklando ne vienas klaidingas įsivaizdavimas apie tai, kas yra narcizas, ir todėl šis žodis vartojamas ne taip, ką jis iš tiesų reiškia. Atsakydama į komentarą, galiu pasakyti, kad dažnai rašydama apie narcizus, nors ir remiuosi teorija ir sistematika, tačiau dažnai įsivaizduoju prieš akis savo pažįstamus narcizus tam, kad duočiau gyvus pavyzdžius ir kad tekstas būtų gyvesnis, o ne kaip iš kokios medicinos enciklopedijos. Ir kad žmonės mano pasakojamose istorijose atpažintų tuos elgesius, kuriuos jie patiria patys, nuo kurių kenčia, bet nežino, kas tai yra, kodėl ir kaip tai įvardinti.
Aš turiu labai ilgą bendravimo su narcizais istoriją, ir pažįstu jų ne vieną, o kelis, tris iš labai labai arti ir kokius dar penkis iš kiek tolimesnės aplinkos arba ribotą laiko tarpą, pavydžiui, teko kartu dirbti. Dar aiškumo dėlei galiu pasakyti, kad ne visi žmonės, su kuriais santykiai buvo įtempti ir kainavo daug nervų, yra narcizai.
Tad kas tie narcizai? Narsicizmas buvo oficialiai pripažintas asmenybės sutrikimas, kuris yra įtrauktas į JAV leidžiamą Diagnostinį ir statistinį psichikos sutrikimų rinkinį (DSM – Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), kuris yra vienas iš esminių dokumentų, kuriuo vadovaujasi pasaulio psichiatrai ir psichologai. Jame nurodomi kiekvieno sutrikimo kriterijai, t.y. pagal kokius požymius profesionalas gali nustatyti, kad asmuo turi vieną ar kitą psichikos sutrikimą.
Narsicistinio asmenybės sutrikimo bruožai pagal DSM:
1. Grandioziškumas. Tai yra kertinė šio sutrikimo savybė. Žmogus, kalbėdamas ir galvodamas apie save, įsivaizduoja save kaip perdėtai svarbų, galingą, žymiai labiau apdovanotą talentais, pabrėžia begalinę svarbą savo giminėje, darbe, savo sprendimų galią, įtaką kitiems žmonėms. Iš praktikos esu girdėjusi tokius pasisakymus apie save: “aš esu kalnas“, “visi žiūri į mane, ir kaip aš pasakysiu, taip jie ir darys“, “aš esu pats geriausias“ (iš visos įstaigos). Svarbu nesupainioti su tais atvejais, kaip žmogus taip sako, ir tai yra tiesa. Sutrikimas todėl ir yra sutrikimas, kad to žmogaus savęs vertinimas yra perdėtas. Tas žmogus iš tiesų gali būti gana žinomas savo srityje, tačiau nebūtinai jį visi iš tos sferos laiko pačiu geriausiu. Kai kada tokie savęs apibūdinimai yra tiesiog komiški, tačiau narcizas juos taria rimtu veidu ir pats tuo nuoširdžiai tiki. Be to, kiek pastebėjau, narcizai mėgsta tai dažnai kartoti kitiems, lyg bandydami tuo įtikinti ne tik aplinkinius, bet ir patys save. Darbe tai gali pasireikšti, kai žmogus prisiskiria visus nuopelnus bei rezultatus sau, kaip savo paties ir vienintelio. Narzicai, pasakodami apie save, dažnai kitus vertina kaip mažiau sugebančius, neatliekančius gerai savo darbo, jų paklausius, galima įsivaizduoti, kad jie visi prapultų, tiek darbe, tiek šeimoje, jeigu ne narcizas, jo nežmoniškos pastangos, valia ir sugebėjimai. Kad tie visi kiti, t.y. šeimos nariai ar bendradarbiai vieni tikrai niekaip nesusitvarkytų.
2. begalinės savo sėkmės įsivaizdavimas, svajojimas, kalbėjimas apie ją. Sėkmė – tai gali būti populiarumas, dideli turtai, aukščiausas įmanomas surinkti IQ testo rezultatas, begalinė galia, t.y. svajonės apie savo tinkamumą būti šalies prezidentu, arba turėti ypatingus, idealius, be galo darnius santykius. Kaip ir ankstesnis požymis, dažnai tai turi mažai ryšio su realiomis galimybėmis arba yra netgi priešingai.
3. Mano, kad yra ypatingas. Mano, kad jis turi būti siejamas ar minimas tik ypatingame kontekste. Jį gali suprasti tik kiti ypatingi žmonės, kurių yra labai mažai. Taip pat yra įsitikinęs, kad jį apžiūrėt turi tik geriausi gydytojai, apklausti – tik aukščiausi pareigūnai, kad jo reikalai gali būti svarstomi tik aukščiausio lygio institucijose.
4. Turi nuolatinį stiprų poreikį, kad juo kas nors žavėtųsi.
5. Mano, kad jis yra privilegijuotasis. Jį turi aptarnauti pirmą eilėje, jeigu yra kažkokios privilegijos, VIP vietos, klubai oro uostuose, greito praėjimo kasos ar vartai, tai yra sukurta jam ir jam savaime priklauso. Jis nepakenčia laukti kitų žmonių, mano, kad visi žmonės turi tuojau pat ir be išlygų sutikti su jo pageidavimais ir vykdyti nurodymus nedelsiant. Jei negauna privilegijų, pasijunta giliai įžeistas, gali pratrūkti nevaldomu pykčio priepuoliu.
6. Linkęs išnaudoti kitus žmones, t.y. siekti savo tikslų pasitelkiant kitus žmones savo naudai.
7. Neturi empatijos. Niekada negalvoja, ką jaučia kiti žmonės, kokį poveikį kitiems žmonėms daro jo elgesys. Nesupranta jausmų, net kai jie yra jiems aiškiai pasakomi.
8. Turi stiprų pavydo jausmą. Pavydi kitiems, bet dažnai mano, kad ir kiti pavydi jiems.
9. Elgiasi arogantiškai, pasipūtėliškai, niekinančiai kitų žmonių atžvilgiu.
Pats faktas, kad toks asmenybės tipažas yra aprašytas, ir ne bet ko, o Amerikos psichiatrų asociacijos, rodo, kad tai nėra vieno pavienio asmens originalaus ir nepakartojamo charakterio bruožų rinkinys. Tai rodo tam tikrą plačiai paplitusį ir tam tikrais apibrėžtais punktais aprašomą asmenybės tipažą.
Tam, kad žmogui būtų nustatytas narsicistinis asmenybės sutrikimas, užtenka turėti 5 aiškiai išreikštas savybes iš šio sąrašo. Tačiau oficialiai diagnozę nustatyti gali tik profesionalus psichiatras. Kiek teko susidurti, psichologai to vengia.
Oficialiai nenustačius diagnozės, negalima sakyti, kad žmogus turi asmenybės sutrikimą. Galima tik sakyti, kad tai yra asmuo, turintis narsicistinių bruožų. Turint omeny, kad narcizai visomis išgalėmis vengia būti tiriami ir diagnozuojami psichiatrų, netgi paniškai vengia psichologų, daugelis tokio tipo žmonių nugyvena visą gyvenimą nediagnozuoti. Nebent jei padaro nusikaltimą ir privalomą medicinos ekspertizę skiria teismas.
Galima ilgus metus nugyventi su narcizu ir nežinoti, kad jis turi narsicistinį asmenybės sutrikimą arba nemažai, o gal net ir daug stipriai išreikštų nardicistinių asmenybės bruožų. Ir nesuprasti, kas ne taip. Žinoma, bus nesutarimai, bus įtampa ir santykiai bus nelengvi, tačiau priežastis gali taip ir likti daug metų nepažinta. Ir tik susipažinus su narsicistiniu asmenybės sutrikimu, staiga viskas tarsi stoja į savo vietas, pasidaro aišku, kur yra problema, jos priežastis, dinamika ir visa sistema.
Tad analizuojant narcizą kaip paprastą, eilinį žmogų, jo geriau nepažįstant, iš tiesų gali niekada nekilti ir mintis, kad jis gali turėti asmenybės sutrikimą ar tam sutrikimui būdingų bruožų. Turint omeny, kaip puikiai narcizas moka pademonstruoti savo gerąsias puses, netgi stipriai jas perdėti, kaip jis moka maskuoti arba sumenkinti savo trūkumus, ir kaip moka mažiau jį pažįstantiems demonstruoti netikrą savo aš, tai yra labai tikėtina, kad kiti žmonės jį ne tik kad gali laikyti normaliu, bet tiesiog puikiu žmogumi. Deja, visas tikrasis narciso skonis atitenka artimiausiems žmonėms. Ir vistik, galiu pasakyti iš savo praktikos, suvokus, “kame šaknys“, artimiesiems pasidaro daug aiškiau ir iš tiesų palengvėja suvokus tikrąją situaciją.
Mano tikras gyvenimas 