Geštalto teorija ir narcizo idealaus paveikslo išsaugojimas

Geštalto psichologijos kryptis tyrinėja, kodėl žmonės mano dalykus taip, kaip mato. Žmogus gali nematyti dalies daikto ar objekto, tačiau jo smegenys iš patirties prikuria likusią nematomą dalį iki visumos ir taip žmogus gali gana gerai įsivaizduoti, kaip atrodo visas objektas.

Alex Ariza piešinys iš jo blogo

Pavyzdžiui, jeigu prieš jus stovi žmogus ir jis užstoja dalį sienos, kuri yra už jo, jūs juk nemanote, kad už jo nugaros žiojėja skylė, nors į kambarį įėjote kątik ir sienos prieš tai nematėte. Iš tos sienos dalies, kuri liko matoma, jūsų smegenys prikuria, pačios susikuria ir priduria trūkstamą informaciją ir taip galvoje susiformuoja pilnas objekto vaizdas netgi kai dalis to objekto yra nematoma. Žmogus gali gerai įsivaizduoti visą sieną, nors ją ne visą matė.

Šis principas skatina žmogaus psichiką “uždaryti sceną“, t.y. duoti užbaigtumą suvokimui to, kas yra prieš jo akis tam, kad jis galėtų pilnai įvertinti situaciją. Tai yra savybė, susiformavusi vėlgi išlikimo pagrindais. Todėl, tarkime tame kambaryje likus pavojui, žmogus, norėdamas pabėgti, nesitrenks į sieną, kuri buvo už kito žmogaus nugaros, manydamas, kad ten buvo skylė. Jis ieškos išėjimo pro duris.

Taigi, žmogaus psichika, surinkusi reikiamą, pakankamą kiekį duomenų apie daiktą, žmogų, reiškinį ir t.t., siekia apibendrinimo, tarsi galutinio įvertinimo ir situacijos uždarymo, įvardinimo.

Tai yra visuose žmonėse veikiantis principas, kurį puikiai išnaudoja narcizai. Jie nežino teorijos, tačiau jie mato, kad praktikoje tai puikiai veikia. Pradėję meilės bombardavimo etapą jie žino, kad netgi tai atlikus neidealiai ir pro idealaus įvaizdį prasmukus vienam kitam netikslumui, bylojančiam apie tikrąjį narcizo charakterį, tos “smulkios detalės“ aukos greičiausiai bus nurašytos kaip nereikšmingos ir neįtakos jos apibendrinimui, kai auka po kiek laiko narcizą suvoks kaip puikų, gerą, žavesį keliantį ir patikimą žmogų.

Įdomu ir tai, kad sykį susiformavus pirminei nuomonei, žmonės lengvai šios nuomonės nekeičia. Tai yra kitas principas, kuris yra būtinas tam, kad psichika išliktų stabili. Tai reiškia, kad net pradėjus lįsti į paviršių iškalbingoms detalėms, paneigiančioms pirminį narcizo apibūdinimą aukos psichikoje, jos psichika pati yra linkusi kaip tik įmanoma ilgiau laikytis pirminio suvokimo ir kaip įmanoma ilgiau nepersvarstyti to žmogaus poveikio savo gyvenimui.

Salvadoras Dali paveikslas “Vergų turgus“

Iš tiesų pilnas paveikslo pavadinimas yra “Vergų turgus ir nykstantis Voltero biustas“. Ir jeigu jūs pirmiau pamatėte vienuoles, dėl jau minėto principo gali būti sunku pamatyti Voltero biustą, paslėptą paveiksle. Tačiau kai man parodė, kur yra Voltero biustas, man jau sunku prisiversti matyti vienuoles, nes aš jau matau jo biustą! Taip veikia psichikos siekis išlaikyti kiek įmanoma labiau vientisą jau iki tol suvoktą apibendrintą informaciją ir kartu psichikos stabilumą.

_________________________________________________________

Jeigu reikia pagalbos norint permatyti visą sistemą, kurioje veikia narcizai ir išsikapstyti iš jos poveikio, dešinėje viršuje yra kontaktiniai duomenys, galite susitarti dėl konsultacijos

Geštalto teorija ir narcizo idealaus paveikslo išsaugojimas

Susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas

Skyrybos su narcizu – tai nepaprastos skyrybos. Skausmas, kurį patiria narcizų partneriai, yra dešimteriopas. Be atsisveikinimo su partneriu skausmo patiriama visa plotmė jausmų ir patyrimų, kurių nepatiria neurotipinių žmonių partneriai po skyrybų.

Be patirtų patyčių, sunaikinto ego, savigarbos ir savivokos, turbūt žiauriausia, ką narcizai padaro savo aukoms – tai savęs susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas jose. Visų santykių metu neprisiimdamas atsakomybės už viską, kas santykiuose blogai ir prisiimdamas visus nuopelnus už tai, kas yra gerai, narcizas atsakomybę už nesėkmes perkelia ant savo partnerio.

Kadangi narcizas nuo pat pradžių save pastato į stipresnio, kontroliuojančio partnerio vaidmenį, be to, pasitelkia puikius manipuliavimo sugebėjimus, dažniausiai jo partneris patiki, kad tai jis ir yra dėl visų bėdų kaltas. Ilgą laiką girdėdamas, kad yra nevykęs, niekam tikęs, praranda bet kokį pasitikėjimą savimi. Tokioje būsenoje narcizo partneris ima patirti dar daugiau nesėkmių ir situacijose, kurios tiesiogiai su narcizu nesusijusios.

Taip narcizo įkaltos į galvą “tiesos“ tarsi jam tik patvirtina, kad tas narcizas buvo teisus – jis tikrai nieko nesugeba. Šis per ilgesnį laiką susiformavęs tikėjimas padaro narcizo auką aklą, ji pati ima tikėti, kad yra nieko verta ir nieko savarankiškai nesugeba. O narcizui ramu, nes toks partnerio mąstymo šablonas įkalina jo partnerį ir neleidžia ištrūkti iš nuodingų santykių. Taip narcizas netiesioginiu būdu, implantuodamas į aukos smegenis aukai žalingą mąstymą, įgyjam jam būtiną kontrolę.

Pati didžiausia problema yra tame, kad aukos galvoje šis virusas įsisuka ir lieka veikti ir toliau, net kai santykiai su narcizu pasibaigia. Jis veikia ir daro žalą kol pora yra kartu, tačiau skyrybų metu viruso veikimas tarsi užsiturbina, dar sustiprėja. Savęs, gyvybinių jėgų netekęs narcizo partneris ypatingai sunkiai susidoroja su skirimosi procesu. Jeigu dar tai yra narcizas, kuris nutraukia santykius, viruso daroma žala dar labiau sustiprinama.

Netgi kai narcizo auka, pasiskaičiusi apie santykius su narcizu pagaliau suvokia, kas vyko jos gyvenime pastaruoju metu, tada ji pradeda savęs nekęsti už tai, kodėl buvo tokia kvaila, kodėl pasidavė niekšingoms manipuliacijoms, kodėl leido sunaikinti save ir savo gyvenimą.

Bet kuriuo atveju virusas toliau sukasi aukos galvoje, ir nors aukos jėgos, savigarba ir emocinė būsena yra labai žemame lygyje, implantuota virusinė programa toliau sukasi keldama tolimesnę žalą, nors bendra emocinė ir psichologinė būklė yra pavojingai žema.

Taip narcizai savo elgesiu suaktyvuoja kituose žmonėse esantį vidinį kritiką. Nuolatos maitindami kito žmogaus vidinį kritiką panieka, žeminimu, kaltės primetimu, jį maitina ir jis pučiasi. Augdamas virusas išstūminėja kitas, anksčiau aukai buvusias būdingas savybes – pasitikėjimą savimi, pasauliu ir ateitimi, pasitikėjimą kitais žmonėmis.

V0025634 A Christ-like figure seated in a boiling vat while a man wor

Salomon Trismosin paveikslas “Susinaikinimas“ (Wickimedia)

Kalbant kompleksinio potrauminio streso sindromo terminais, narico tikslas yra kuo ilgiau ir dažniau išlaikyti savo auką emocinio flashback´o būsenoje.

Labai svarbu suvokti, kad tai, kad jūs taip jaustumėtės, ir yra narcizo tikslas. Jis yra ramus – su juo ar be jo, esate bejėgis. Tai tik patvirtina narcizo nuomonę, kad esate be jo nieko vertas. Narcizui iš tiesų yra visiškai nesvarbu, kiek žalos jo elgesys pridarys jūsų gyvenime. Jis yra šaltas kaip robotas. Nes vienintelis tikslas, kurį turi narcizas – tai galia. Visa kita jam neturi jokios reikšmės.

Kol auka neturi žinių ir sąmoningai nesuvokia, kad toks virusas buvo jai sąmoningai ir sistemingai suinstaliuotas į jos mąstymą, tol virusas sukasi ir daro vidinį asmenybės naikinimo darbą iš vidaus ir be tolimesnio narcizo kišimosi.

Susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas

Komentaras straipsniui “Narcisizmas tampa viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų?“

Kai skaičiau straipsnį “Narsicizmas tampa viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų“, mane apėmė toks jausmas, kad kiekvienam sakiniui turiu antitezę. Kągi, teks rašyti. Pakrypęs tekstas yra ištraukos iš originalaus straipsnio, publikuoto Psichika.eu.

Ne vieną tyrimą atlikusių sociologų nuomone, šiuolaikiniams žmonėms yra būdingas polinkis į narcisizmą. Jį skatina naujosios technologijos ir socialinių tinklų plėtra, pakeitę žmonių bendravimą. Mokslininkai mano, kad narcisizmas taps viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų.

Mano nuomone, narsicizmas nėra nauja epidemija. Taip, šiuolaikinis pasaulis sudaro sąlygas būti matomiems ir reikštis viešai žymiai labiau nei anksčiau, bet tai gali daryti ir sėkmingai daro ne tik narsicistinių polinkių turintys žmonės, bet ir intravertai, kuriems atsistoti prieš minią žmonių ant bačkos gatvėje ir nuvesti juos į revoliuciją sapnuojasi gal tik naktį.

speaker_at_occupy_wall_street_2011_shankbone

Socialiniai tinklai nėra savaime narsicizmo priežastis. Tai yra tik terpė, kurią narcizai gali naudoti savo reikmėms tenkinti. Tačiau piktybiniams narcizams būdingos savybės išnaudoti kitus galėjo būti lygiai taip pat sėkmingai taikomos ir prieš kelis šimtų metų, kai buvo vergija ir žmogaus teisių nebuvimas leido jiems siautėti nepalyginti žiauriau nei dabar.

Labai tikiuosi, kad plintant žinioms apie vaikystės traumas ir kas yra pakankamai gera tėvystė, daugėja šeimų, kuriose vaikai turi jiems klestėti leidžiančią vaikystę, o ne psichologinę koncentracijos stovyklą, kurioje sužalojami visam gyvenimui.

Meilė savo atvaizdui

Terminas „narcisizmas“ anaiptol nėra naujas. Jau prieš du tūkstančius metų Ovidijus poemoje „Metamorfozės“ aprašė mitą apie jaunuolį medžiotoją Narcizą, kuris buvo labai gražus. Kartą medžiodamas jis vandenyje atsitiktinai pamatė savo atspindį ir jį įsimylėjo. Jaunuolis žiūrėjo į savo atvaizdą tol, kol numirė, nepajėgdamas pasitraukti iš tos vietos. Ten, kur jis stovėjo, išaugo gėlė, pavadinta narcizu. Šiandien narcizais vadinami save įsimylėję žmonės, kuriems gyvenime svarbiausia – jie patys.

Būti svarbiu sau pačiam nėra patologija. Atvirkščiai – tai sveikos psichikos požymis. Jeigu aš esu sau svarbus, tai aš rūpinuosi savimi, tenkinu savo poreikius ir dėl to jaučiuosi gerai, esu patenkintas savimi ir savo gyvenimu. Aš esu laimingas žmogus, dėl to kitiems malonu mane matyti, mano patenkintos akys pasitinka ir kitus žmones su meile. Tai yra ne narcizo, o sveikos psichikos žmogaus portretas.

Autorė šia pastraipa tarsi teigia tarp eilučių, kad yra blogai būti svarbiu sau pačiam. Narsicizmo esmė yra ne tame, kad narcizui jis yra svarbiausias. Narsicizmo esmė yra tame, kad narcizas, norėdamas įrodyti sau pačiam, kad jis yra svarbus, savo poreikiui tenkinti išnaudoja kitus žmones. Ir tai daro juos puldamas, žemindamas, versdamas elgtis ir kalbėti prieš jų valią, menkindamas, fiziškai ir sukeldamas žalą kitiems žmonėms.

Paprastai narcisizmą, kuris yra ne patologija, o tiesiog psichologinė savybė, visuomenė smerkia.

Įdomu, kas spaudinėja Like Facebooke, kol visi smerkia?

Totalitarinėse visuomenėse bet kokios narcisizmo tendencijos būdavo užgniaužiamos, bet kokios individualizmo apraiškos visaip smerkiamos, žmonėms teigiama, kad gėda išsiskirti iš minios, kad reikia savo interesus aukoti dėl daugumos.

Individualizmas ir narsicizmas yra du skirtingi dalykai. Aš galiu būti išskirtinė asmenybė, rašyti eiles, vaikščioti labai originaliai apsirengusi ir visaip kaip būti individualybe, kol aš neverčiu kitų žmonių tenkinti mano poreikius būti žymia, garbinama ar žinoma, tol čia ne narsicizmas.

Manau, kad totalitarinėse visuomenėse narcizui yra puikios sąlygos klestėti. Kadangi narcizai paprastai dėl savo asmeninių savybių gerai lipa karjeros laiptais ir pasiekia aukštų postų, juose totalitariniuose režimuose yra nevaržoma laisvė reikštis visiems blogiausiems narcizams. Diktuoti savo nuomonę ir tikėtis, kad ji bus beatodairiškai priimama ir garbinama kartu su ją išsakiusiu asmeniu. Jeigu ne, nevaržomos sąlygos naikinti savo priešus.

Šiandien visur teigiama, kad pirmiausia reikia mylėti save, o tik paskui visus kitus. Ši mintis gal ir nėra bloga, bet kur ji gali nuvesti?

Ši mintis yra visiškai teisinga. Žmogus, mylintis save, yra ne narcizas, o narcizo priešingybė. Toks žmogus sveikai patenkina savo gyvybinį poreiki jaustis, kad “su manim viskas iš esmės gerai“. Tai yra jo vidinis jausmas, tarsi žinojimas. Jis gyvena remdamasis šiuo baziniu įsitikinimu.

Narcizas tuo tarpu, atvirkščiai, jis verčia kitus žmones sistemingai elgtis taip, kad jų žodžiai ir elgesys įrodinėtų narcizui, kad su juo ne tik kad yra viskas gerai, bet kad jis yra geresnis už kitus. Sveikos vidinės nuostatos nebuvimas verčia narcizą bet kokia kaina, net jei reiktų taikyti prievartą prieš kitus žmones, ieškoti perdėto savęs patvirtinimo išorėje.

Narcisizmo pradmenys – šeimoje

Šiuolaikiniai tėvai vaikams nuolatos kalba apie jų unikalumą. Jei trejų metų vaikas gali padeklamuoti porą eilėraščių ir nupiešti kreivą namelį, jis skelbiamas vos ne genijumi. Skųsdamasis dėl konfliktų vaikų darželyje arba mokykloje, vaikas gali išgirsti: „Tu juk toks geras ir protingas, o jie visi – kvailiai, nekreipk dėmesio!“ Štai jis ir įpranta laikyti save „išrinktuoju“, o kitus – „kvailiais“.

Narsicizmo pradmenys tikrai yra šeimoje. Ir iš tiesų pagyros pastaruosius dešimtmečius buvo vyraujanti vaikų auklėjimo kryptis. Tačiau, mano nuomone, ne nepagrystos pagyros yra tikroji priežastis, lemianti narsicizmo kaip asmenybės sutrikimą išsivystymą. Pagyros gali prisidėti, tačiau tam, kad taip stipriai paveikti asmenybės vystymosi eigą, kad ji sutriktų, reikia kažkokio žymiai stipresnio veiksmo.

Ir tai perdėta vaiko kritika, baudimas, tėvams nepriimtinų vaiko savybių visiškas atstūmimas. Pavyzdžiui, jei berniukas verkia, tėvas jį sumuša. Jei šalia tokio perdėtai žiauraus elgesio su vaiku, jam pademonstravus tėvams nepriimtiną jo asmenybės pusę, kartu eina meilės ir dėmesio davimas tik už ypatingus pasiekimus, tai jau supurena deramą dirbą narsicizmui. Pavyzdžiui, tas pats žmogus, apie kurio sumušimą kątik papasakojau, jį tėvai išleido į mokyklą dviem metais anksčiau nes jis buvo toks protingas, kad jau sprendė mokyklinius uždavinius, būdamas 4 metukų amžiaus. Jis prisimena, kaip tėvai žavėjosi jo genealumu, tačiau daugelį mokyklos metų prisimena kaip košmarą, nes teko nuolatos kovoti su vyresniais už save ir jėgos buvo nelygios. Jį tėvas primušė, žinoma, kai jis parėjo namo verkdamas dėl to, kad jį nuskriaudė vyresni klasiokai.

Žemos savivertės žmonių virtuali sėkmė

Vystantis aukštosioms technologijoms, narcizų gyvenimas gerokai palengvėjo. Juk dabar nėra būtina aplinkiniams rodyti tikrąjį veidą, norint gauti dėmesio porciją. Tarkime, „Facebook“ kasdien apsilanko 936 mln. lankytojų. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, socialiniais tinklais dažniausiai žavisi būtent narcizo polinkių turintys žmonės.

Narcizams būdinga bandyti pasirodyti geresniems, protingesniems, sėkmingesniems, negu yra iš tiesų. Jei narcizas apsilankė kokioje nors prestižinėje vietoje, pavyzdžiui, elitiniame klube, būkite tikri – jis paskyroje būtinai paskelbs dešimtį labiausiai vykusių nuotraukų, kad kiti jam pavydėtų. Net jei ten pateko visiškai atsitiktinai. Narcizai labai mėgsta fotografuoti savo mašinas ir butus net jei juos išsinuomojo arba nusipirko už skolintus pinigus. Dar narcizai ypač mėgsta asmenukes. Fotografuojasi su žinomais žmonėmis (kurie veikiausiai vėliau nė neprisimins savo atsitiktinio pažįstamo) arba palydovais, turinčiais visus aukščiausios klasės atributus: vyras gali nusifotografuoti su gražia ir gerai apsirengusia modelio tipo mergina, moteris – su ponu brangiu kostiumu, stovinčiu prie bentlio… Ir tai visai nereiškia, kad jų santykiai yra artimi.

Aprašytas elgesys yra narsicistinis. Tačiau jeigu tai yra vienintelė žmogaus narsicizmo apraiška, tai nieko čia baisaus. Kiti tokie patys tuštučiai tas nuotraukas laikina ir žavisi arba pyksta. Esmė yra tokia, kad žmogus, įkeldamas nuotrauką į Facebook nors ir ieško popierinės šlovės, jis niekam nedaro nieko blogo. Kas nori, tas ir spaudinėja mygtukus po tokia nuotrauka. Kol tai vyksta laisvanorišku pagrindu iš visų pusių, tol viskas yra tvarkoj ir gali vykti kiek tik nori.

Tačiau jeigu jus kažkas apšmeižė jūsų bendram draugui vien dėl to, kad nepaspaudėt “patinka“ prie 7 selfio per dieną, tai jau yra trikampio kūrimas norint jums atkeršyti už tai, kad nesušėrėt narcizo ego virtualaus torčiuko gabalo. Ne selfiai ir ne paskui tuštybę nusitęsusios eilės yra problema. Problema yra ten, kur vienas žmogus taiko spaudimą tam, kad priverstų kitą žmogų elgtis taip, kaip tas nenori vien tam, kad išpūstų savo reikšmingumą.

Įdomu tai, kad tie žmonės, kuriuos pažįstu asmeniškai, kurie, mano nuomone, turi stipriai išreikštų narcizo bruožų, pusė jų apskritai neturi facebooko paskyros. Kita pusė facebooką naudoja, tačiau itin apdairiai skelbia asmeninę informaciją. Taip, pastarieji tikrai naudojasi socialiniu tinklu įspūdžiui apie save formuoti. Ir nors jų keliamos nuotraukos yra tikrai atrinktos kaip gražios, tai nėra žmonės, kurie tai daro įkyriai dažnai.

Narcizai taip pat mėgsta pasakoti apie sėkmę ir gyvenimo įvykius, net nereikšmingus, kaip darbo vakarėlis arba vakarienė restorane, ir reikšti gilias mintis, dažnai kur nors nusirašytas. Jie nepraleis progos išreikšti nuomonę bet kokiu klausimu – tik tam, kad ką nors pasakytų.

Dar klausimas, kame daugiau žalos, kalbėti apie savo sėkmes ar nepaliaujamai dejuoti, kas yra būdinga lietuvių kultūrai. Manau, šioje situacijoje skiriamasis bruožas turėtų būti, ar jūs, bendraudami su žmogumi, pakaitomis gaunate kalbėti ir esate išklausytas maždaug tiek pat, kiek leidote kalbėti ir klausėte kito. Chronometru matuoti nebūtina, bet jeigu prabendravote su žmogumi 3 valandas ir iš jų maždaug 1,5 val. kalbėjo jis apie savo pasiekimus ir sėkmę, ir tiek pat laiko jūs apie savo nesėkmes, ir jus išklausė, vadinasi, bendraujate ne su narcizu. O apie ką kalbate ir jo klausote, renkatės jūs patys. Ir ar vėl eisite susitikti klausyti narcizo monologų antrą kartą.

Apibendrinant, socialiniai tinklai ir jų plėtra nėra narsicizmo epidemijos priežastis. Tiksliau, netgi pačios epidemijos nėra. Tiesiog narsicizmas kaip reiškinys yra įvardinamas, aiškiau suvokiamas, apie tai daugiau kalbama. Todėl ir susidaro įspūdis, kas anksčiau to nebuvo, o dabar yra.

Narcizai buvo visais laikais, tik anksčiau tai būdavo nurašoma konkretaus žmogaus charakteriui.

Na, o straipsnis mane nuvylė, nes jame neradau nei vieno teisingo sakinio. Nors visi sakiniai parašyti gramatiškai teisingai, iš esmės jo vertės tik tiek, kaip kad pasakyti, kad viskas, kas geltona yra kiaušinienė.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotraukos iš Wickimedia

Kame problema, kad žmonės deda daug selfių į Facebook´ą, taip ir neatskleista. Na, tingisi visus laikinti, teisingai. Mano akimis, vienintelė reali su tuo susijusi problema yra ta, kad daugybei duomenų saugoti reikalingi dideli duomenų centrai, ir jų aušinimas prisideda prie klimato atšilimo.

 

Komentaras straipsniui “Narcisizmas tampa viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų?“

Narsicistinio išnaudojimo žala yra žymiai didesnė

Narsicistinio išnaudojimo žala yra žymiai didesnė nei ta, kad tai buvo emociškai sunkūs metai. Blogiausia yra tai, kad nutraukus santykius su narcizu, išlieka liekamieji reiškiniai.

Be to, kad tokį išnaudojimą patyrusi auka jaučiasi sutrypta, menka, bejėgė ir neįgali, tai prisideda ir per ilgą laiką tapusio įprasto elgesio pasekmės.

Jeigu žmogus išgyveno kelis metus su narcizu, tai kaip ryškus liekamasis reiškinys yra negalėjimas priimti to gero, kurį siūlo gyvenimas.

Nes narcizas, suviliodamas į santykius, pradinėje fazėje elgėsi gerai. Galbūt dovanojo dovanas, galbūt skyrė laiko, galbūt elgėsi gražiai ir t.t. Po to sekusi fazė buvo emocinės priespaudos, išnaudojimo, engimo, menkinimo ir vertimo šokti pagal jo dūdelę. Ta antroji santykių fazė buvo be galo nemaloni. Tačiau antroji santykių stadija būtų buvusi neįmanoma be pirmosios.

Todėl žmonės, patyrę narcizų išnaudojimą, šiuos abu dalykus nesąmoningai sukabina į vieną darinį. Ir jeigu kažkas parodo dėmesį, suteikia pagalbą, padovanoja, padaro kažką gera ar pan., tai gaunančiojo žmogaus galvoje sukelia flashback´ą. Žmogus nebegali priimti gyvenimo teikiamų dovanų atsipalaidavęs ir su dėkingumu. Pats faktas, kad kažkas jam dabar daro kažką gero yra esminis dirgiklis.

Net kai gera daro ne manipuliatyvaus tipo, o tiesiog gera linkintis normalus žmogus, narsicistinį išnaudojimą patyręs asmuo reaguoja kaip žvėriukas. Jis elgiasi taip pat, tarsi jį dar vienas narcizas bando įvilioti į naujus spąstus.

Vietoj to, kad ištrūkęs iš pragariškų santykių su narcizu, džiaugtųsi gyvenimu, buvusi narcizo auka yra tarsi paralyžuojama priimti likimo ir gyvenimo dovanas, nes jos jam sukelia ne džiaugsmą, o vidines konvulsijas. Taip žmogus, jeigu neturi žinių ir nesuvokia, kas su juo vyksta, ir nesistengia sveikti nuo KPTSS, lieka įsisukęs į pragaro ratus, nors narcizo jo gyvenime jau seniai nėra.

Dar blogiau – ilgą laiką pripratęs būti kritikuojamas ir kaltinamas už viską ir visada, artimoje aplinkoje nebelikus narcizo ir atsiradus kaltinimų ir menkinimo vakuumui, pradeda kaltinti pats save. Tas emocinis išnaudojimas, kuris vyko iš išorės, yra perkeliamas į vidų ir tęsia savo juoądą darbą. Iš šito peršasi išvada, kad ar nebus narcizai, vaikščiojantys šia žeme, tikrieji velniai žmonių rūbais. Nes jų pasėtos sėklos ir toliau niokoja žmonių sielas ir gyvenimus net tuomet, kai jų seniai nebėra šalia.

heads_of_evil_demons_powers_of_evil_francis_barrett_the_magus

Iliustracija iš Wickimedia

Žmogus, patyręs emocinį išnaudojimą, vengia situacijų, kuriose galėtų sveikti ir gyti po patirtos žalos. O pradėjęs šantažuoti save iš vidaus, sabotuoja save ir pasmerkia save likti tarp pragaro girnų.

*****

Jei norite susitarti dėl konsultacijos, kontaktai – dešinėje viršuje meniu kvadratėlyje.

 

Narsicistinio išnaudojimo žala yra žymiai didesnė

Kas nutinka narcizo aukai ilgalaikiuose santykiuose

Gyvenant su partneriu narcizu ilgesnį laiką, aukos savęs suvokimas yra sistemingai naikinamas kiekvieną dieną. Nors vienos dienos bėgyje jis gali būti ir nepastebimas, bėgant mėnesiams ir metams žala yra labai didelė. Deja, pati auka žalą pastebi tik santykių pabaigoje arba jiems pasibaigus. O dar blogiau, jei taip jos ir nesuvokia.

Narcizui neprisiimant atsakomybės už jokią problemą, auka kasdieną atakuojama idėjomis, kad jinai yra kalta dėl kylančių problemų. Jei vistik ryžtasi problemą iškelti, tai jinai tampa dar kaltesnė, kad “reaguoja perdėtai“, “koncentruoja dėmesį vien tik į neigiamus dalykus“ ir pan. Nuolatos būdama kaltinama dėl visų problemų tiek dėl reakcijos į jas, auka nejučia ima jaustis iš tiesų problemos rakštimi.

Kadangi jos bandymai spręsti problemas taip pat neduoda jokių rezultatų, ji jaučiasi nieko nesugebanti ir nevykėlė. Narcizas tokias idėjas aukos galvoje labai palaiko ir sustiprina. Kuo silpnesnė auka, tuo mažiau gali jam pasipriešinti, tuo didesnė jo galia, tuo jam geriau. Todėl auka silpsta visomis prasmėmis, morališkai, dvasiškai, emociškai. Tiesiog nyksta.

Ilgainiui ji nusoja net bandyti kažką spręsti, kažką inicijuoti ar kažką daryti. Ilgainiui visos narcizo partnerės pastangos yra skirtos kažkaip užglaistyti nuolatinę dramą namuose, kad jos būtų kuo mažiau. Dramos vistiek būna daug, nes tai narcizui gyvybiškai svarbu. Todėl auka jaučiasi visiška nevykėlė ir dar bejėgė. Nes ką bedarytų, kiek besistengtų, visada situacija lieka iš esmės bloga ir slegianti, o jinai jaučiasi dėl visko kalta ir nieko nesugebanti.

Kadangi paraleliai narcizas sistemingai dirba ją izoliuodamas, dabar ji neturi ir į ką kreiptis pagalbos. Tuo labiau, kad dažniausiai žmonės iš išorės juos laiko praktiškai idealia pora. Auka negali pasiskųsti, nes liks aplinkinių nesuprasta. Tai dar labiau sustiprina joje išsikerojusį jausmą, kai tai su ja yra kažkas negerai. Visiems šis žmogus puikus, tik jai vienai ne. Auka galutinai įsitikina, kad su ja kažkas iš esmės negerai.

IMG_20151001_131747Ilgainiui ilgametis narcizo partneris praranda bet kokį norą rodyti iniciatyvą, kažką spręsti, ima tikėti, kad yra nevykėlis, nieko nesugebantis, ir kad visiškai prapultų, jeigu ne narcizas, kuris susimyli “nešti tokią auką ant savo pečių“ ir lieka gyventi su savo auka, “kad ir kaip jam būtų sunku“. Auka būtent taip ir jaučiasi – kad yra nepriimtina pasaulyje, neturinti vertės, gryna bėda. Savivertė lieka visiškai sunaikinta ir bet koks savęs suvokimas suniokotas.

Išsikraipo ne tik suvokimas apie save, bet ir apie pasaulį. Visi žmonės blogi, niekuo negalima pasitikėti, niekas nepadės, niekam nerūpi, niekas nesupras. Tai yra narcizui patogi pozicija, kuri atlieka antrinę funkciją – be savivertės ir be aplinkos palaikymo auka greičiausiai neieškos pagalbos ištrūkti iš destruktyvių santykių. Ilgainiui aukos realybės suvokimas išsikreipia iki tokio laipsnio, kad jinai ir nebežino, kad gali būti geriau. Jaučia, kad yra kažkaip labai blogai, tačiau tas blogumas nukreiptas į savinaiką.

Visiškai pasikeičia žmogaus asmenybė. Jei prieš santykius su narcizu auka buvo entuziastinga ir galinti daug nuveikti, iniciatyvi ir gebanti savarankiškai gyventi, šie santykiai iš jos palieka tik šešėlį, kuris yra visiškai pasyvus, nieko nenorintis, nesiekiantis, susiizoliavęs.

Prie suniokotos savivertės, bejėgiškumo ir iškreipto realybės suvokimo prisideda ir psichosomatiniai sutrikimai.

Nuolatinė narcizo išpuolių grėsmė verčia kūną būti nesibaigiančiame išgyvenimo režime. Nuolatos stebėti aplinką, nuolatos laukti sekančios atakos. Organizmas niekada nebebūna ramybės būsenoje ir nebemoka atsipalaiduoti. Kraujyje nuolatos cirkuliuoja stipriai padidėję kortizolio – streso hormono – kiekiai.

Sutrinka miegas, gali atsirasti nepaaiškinami skausmai. Nuo nuolatinio streso labai susilpnėja imuninė sistema, pradeda pulti įvairios ligos. Dėl nuolatinio streso ir įtampos sutrinka virškinimas.

Narsicistinis išnaudojimas ilgainiui taip paveikia, kad aukos pasąmonėje įsijungia susinaikinimo programos. Gali atsirasti autoimuninės ligos.

Gera žinia yra ta, kad pasišalinus iš situacijos fizinės organizmo funkcijos atsistato gana greitai. Emocinė ir asmenybei sukelta žala atstatoma lėčiau, tačiau irgi yra atstatoma.

*****

Jeigu esate patekę į narcizo spąstus ir nežinote, kaip sau padėti, galite užsisakyti konsultaciją. Mano kontaktai – meniu kvadratėlyje dešinėje viršuje.

Kas nutinka narcizo aukai ilgalaikiuose santykiuose