Dramos karalienės ir karaliai

Narcizai labai mėgsta kurti dramą. Jiems reikia nuolatinio patvirtinimo, žavėjimosi jais. Natūraliai gyvenime šito gėrio yra ribotas kiekis. O narcizams jo reikia daug daugiau nei kitiems žmonėms.

Tada narcizai pasitelkia savo slaptus, bet gerai išvystytus talentus manipuliuoti, kurti trikampius, atspindėti ir pūsti miglą ir kitus. Savo talentų pagalba narcizai paslapčia, tačiau užtikrintai kursto dramos židinius.

Jie, žinoma, nenori būti matomi kaip audrų stiklinėse kūrėjai, nes jau kam kam, bet jiems viešasis įvaizdis yra viskas. Todėl jie pasirūpina, kad kitiems nesimatytų, kas tikrieji dramos židinių kurstytojai. Vienas du, truputis manipuliacijos ir visai kitas žmogus atrodo kaip tikrasis dramos iniciatorius.

O ten kur dramos, konfliktai ir įtampos, ten narcizai klesti. Jie pasirūpins, kad reikiamos srovės pūs reikiamomis kryptimis, iš kurių svarbiausios – kad viskas vyktų taip, kaip jie nori, kad jie atrodytų kaip nuostabūs žmonės ir kad visi kiti atrodytų kalti dėl visko, kas vyksta ne taip.

Kol būsite kažkokiais svarbiais santykiais susiję su narsicistinio tipo asmenybėmis, tol, būkite tikri, dramoms jūsų gyvenime nebus galo. Tol, kol patys nenuspręsite nebeįsileisti dramų į savo gyvenimą.

verona_-_maschera_veneziana2

Pabandžius pareikalauti iš narcizo atsakomybės už savo veiksmus, jis akimirksniu užkurs tokią dramą, kad daugiau nebesinorės kėsintis į “neliečiamojo“ mundurą. Šįkartą drama bus atvira, tačiau kaltas, žinoma, liksite jūs, ne kas kitas.

Puikios manipuliacinės savybės, tobulinamos iki meno aukštumų jam leidžia taip apsukti ir išvartyti bet kokią situaciją, kad visada dėl visko liks kalti kiti. Taip pat ir už sukeltą dramą. Todėl žmonės, gyvenantys ar dirbantys su narcizais, kelis kartus nukentėję nuo neprognozuojamų narcizų poelgių, ilgainiui pradeda patys to nejausdami vengti juos judinti, kad tik neduok dieve, nekiltų dar viena neproporcingo dydžio audra.

Beje, tai nereiškia, kad dramos baigsis. Dramos poreikis yra ne tik pas narcizus, bet ir pas jų partnerius. Ten, kur nėra konstruktyvaus bendravimo ir patvirtinimo vienas kitam, kad kiekvienas yra svarbus, drama atlieka daug svarbių vaidmenų. Vienas iš jų – pasijusti, kad gyveni, t.y. užkurti susivėlusias ir apsinešusias emocijas, “praskaidrinti“ kasdienybę.

Antras – patvirtinti, kad gyveni. Tiek narcizas, tiek jo partneris pajunta svarbus. Jeigu aš galiu sukelti tokia dramą, tai aš juk vistiek esu kažko vertas, ar ne?

Trečia, dramos yra fonas, kuriame atrodo, kad problemos sprendžiamos labai intensyviai. Tačiau iš tiesų yra atvirkščiai. Dramomis yra tik imituojama veikla, kuri atrodo, kad kaip problemų sprendimas, tačiau iš tiesų tai yra kaip žvyrkelis. Kai mašina pravažiuoja, kyla didžiulis dulkių debesis ir atrodo, kad vyksta intensyvus eismas. Prasčiausios kokybės kelias užjudintas paskleidžia smėlio debesį, pro kurį nebesimato nei kelio, nei kelkraščių, nei esmo dalyvių, nieko. O jausmas – kad labai daug kas vyksta. Nes dirginamos juslės – akyse pilna smėlio, atsimerkti neįmanoma, burna peršti, įkvėpti irgi neįmanoma. Tačiau tuo metu iš tiesų nevyksta naujo asfalto tiesimas.

Kiti žmonės, patys nebūdami narcizai, deja, dažnai palaiko dramų debesis. Tai nuskambės neįtikėtinai, tačiau dramos yra patogios ir žmonės jas mėgsta. Yra žymiai patogiau dalyvauti svetimose dramose negu nedalyvauti. Nes kaip tas žvyrkelis, svetimos dramos, įtraukusios mus, apsaugo mus nuo pažiūrėjimo į akis savo gyvenimo skauduliams, sunkioms emocijoms ir kitoms problemoms.

Be to, žmonės turi slaptą baimę, kad pasibaigus dramoms, jų gyvenimas taps nepakeliamai nuobodus. Tai yra netiesa. Gyvenimas yra nepakeliamai nuobodus, kai mes visomis išgalėmis vengiame savo gyvenimo. O kai pradedame jį gyventi, pasirodo, kad jis žymiai įdomesnis, nei svetimos dramos. Tik jis, išgyvenamas pilnai kiekvieną akimirtą, ir leidžia pasijusti gyviems.

 

Dramos karalienės ir karaliai

Neigiamas penas

Kai narcizas nebegauna narsicistinio peno, jam ateina labai sunkus metas. Kadangi narcizas funkcionuoja gyvenime ne iš tikrojo aš pozicijų, o per susikurtą fasadą, jis nuolatos jaučia vidinę tuštumą, kuri jam atrodo labai grėsminga. Todėl jam nuolatos reikalingas narsicistinis penas.

Kai situacija pasisuka taip, kad narcizas netenka peno šaltinių ir jis skubiai nesusiranda kito peno šaltinio, narcizas sutinka su bet kokiu penu, kad ir neigiamu. Jei tipinis peno šaltinis, kurio siekia narcizas įprastinėmis aplinkybėmis yra pagyros ir jo aukštinimas, dievinimas, tai neigiamas penas iš esmės yra bet kokios formos šaltinis.

Kad tik neliktų be jokio peno ir netektų susidurti su vidine tuštuma, narcizas sutinka ir būti kritikuojamas, maišomas su žemėmis, tampomas po teismus ir pan. Tokiu narcizo gyvenimo laikotarpiu jį su žemėmis maišantys straipsniai visų dienaraščių pirmuosiuose puslapiuose yra tai, kas jam suteiks jėgų gyventi.

Neigiamas penas bent jau patvirtina narcizui, kad jis yra gyvas. O įsitraukimas į liepsnojančius konfliktus leidžia nukreipti savo dėmesį nuo akistatos su vidine tuštuma.

Neigiamą peną narcizas iš esmės perdirba taip, kad jį paverčia teigiamu penu. Tarkime, jeigu jį kažkas puola, suvedinėja sąskaitas už pridirbtas nuodėmes, tai narcizas pritaiko aukos rolės pamatams susidėti. Apskritai, jeigu kažkas su juo dalyvauja konflikte, narcizas gauna progą manyti, kad jis yra toks reikšmingas, kad prieš jį verta kovoti. Be to, bekovodamas gauna progą dar ir kažką laimėti, taip vėl tam momentui gauna netikro ego išpūtimo efektą, kas iš esmės ir yra narsicistinis penas.

Face Off

Nuotraukos iš Wickimedia

*****

Jei turite reikalų žmogumi, kuris, įtariate, turi narcizo bruožų, ir nežinote, kaip elgtis, galite susisiekti su manimi ir susitarti dėl konsultacijos. Mano kontaktai yra dešinėje viršuje, meniu kvadratėlyje. Iki greito!

Neigiamas penas

Kodėl santykiai su narcizu yra pasmerkti

Jau anksčiau esu rašiusi, kad santykiai su narcizu yra pasmerkti nesėkmei. Iki tol viską verčiau ant narcizų. Dabar noriu leistis giliau į šią temą.

Pamačius narcizus ir jų vidinę esmę yra lengva juos paversti monstrais (gaila, bet tokie jie ir yra, nors jais tapo ne savo noru) ir prikalti prie kryžiaus kaip kaltus dėl visų mūsų gyvenimo bėdų.

Taip, jie iš tiesų yra tie žmonės, kurie beširdiškai suniokos kito žmogaus gyvenimą, išsuks iš jo paskutinius syvus ir išspjaus tik odą be gyvybės ir jausmų. Ir jie tai padarys žmonėms, kuriuos sakosi mylį.

Tad kaltinti juos yra tikrai paprasta. Žinoma, atsakomybę už savo veiksmus jie turėtų prisiimti. Bet taip neatsitiks. Tikri narcizai dėl nieko niekada nekalti, nes kalti visi kiti, jų nuomone. Tačiau mes, suprantantys kas iš tiesų vyksta, turime jiems priskirti atsakomybę už jų padarytą žalą. Nes tai yra pasekmė to, ką darė suaugęs žmogus.

Bet jeigu žvelgti į problemą dar giliau, tai kaip ir visada, kaltos yra abi pusės. Yra ir kita pusė, kuriai žala buvo daroma. Tai ji atsako už tai, kad leido taip ilgai save skriausti. Kad nesigynė, nesaugojo savęs, kad vietoj to, kad statytų savo gyvenimą, bandė keisti kitą žmogų. Kuris negali keistis. Ir kad daug daug kartų kartojo tai, kas neveikia.

Santykiai tarp narcizo ir jo partnerio, kuris, kaip taisyklė, yra nuo santykių priklausantis asmuo, pasmerkti yra todėl, kad abu šie žmonės yra užstrigę emocinėje vaikystėje. Kažkada dėl problemų jų tėvų šeimoje jie nepraėjo visos sklandžios vaikystės emocinės raidos.

Narcizas yra įstrigęs ankstyvoje vaikystėje, kur jis ieško susižavėjusio tėvų žvilgsnio. Kai besąlygiškai mylintys tėvai turėjo suteikti narsicistinį peną tuomet, kai tai buvo sveika. Tuomet, kai tai turėjo vykti. Tam, kad vaikas praeitų sveiką narsicizmo fazę ankstyvoje vaikystėje. Ir iš jos išsineštų vidinę mamą ir vidinį tėvą, kuris visada palydėtų jį susižavėjusiu, palaikančiu, pritariančiu, besididžiuojančiu žvilgsniu. Tuomet narcizas būtų išaugęs į sveiką žmogų, kuriam nereikėtų provokuoti visus iš eilės ir visą laiką, galbūt visą gyvenimą tam, kad gautų dar vieną dozę peno.

Nuo santykių priklausantis žmogus irgi yra užstrigęs vaikystėje. Toje fazėje, kai tėvai jam užkrovė per didelę naštą. Galbūt tėvai vertė tenkinti jų emocinius poreikius ir taip išmokė vaiką daryti laimingus kitus. Vietoj to, kad mokėtų pasirūpinti savo asmeniniais poreikiais. O daryti laimingus kitus, tarnauti kitų emocinei gerovei reiškia ir negebėti apsiginti, kai to reikia. Tose situacijose, kai gintis yra sveika ir normalu.

Tad ir nuo santykių priklausantis vis dar yra vaikystės fazėje, kai pasąmoningai mano, kad jeigu jis labai gerai pasirūpins kitais, tai šie ims ir vieną dieną praregėję pagaliau pasirūpins ir jo gerove. Kitaip sakant, nuo santykių priklausantysis tebėra vaikystėje, kur jis ieško mamos ir tėvo, kad šie pasirūpintų jo poreikiais.

Kaip ir narcizas tebėra vaikystės fazėje, tebeieškodamas, kas jį besąlygiškai dievins, nepriklausomai nuo to, kiek ir kokio žiaurumo nesąmonių jis pridirbo.

Taip poroje gyvena du žmonės, suaugusiųjų kūnais. O tuos kūnus iš vidaus valdo maži vaikai, kurie iš paskutiniųjų desperatiškai ieško kaip patenkinti savo vaikiškus poreikius. Argi gali tokie santykiai būti brandūs ir laimingi? Ar jie gali turėti ateitį?

Du savo viduje maži vaikai ieško tėvų. O jų partneriai patys yra maži vaikai ir jiems negali tų tėvų atstoti.

she_gets_the_penny2c_he_gets_the_kiss

Nuotrauka iš Wickimedia

*****

Jeigu Jums aktualios temos, kuriomis rašau, aš konsultuoju privačiai per skype. Kas norėtų konsultacijos, mano kontaktai meniu kvadratėlyje viršuje dešinėje. Iki greito!

Kodėl santykiai su narcizu yra pasmerkti

Narcizo koziris – aukos vaidmuo

Daug rašiau apie narcizų vidinę ir išorinę akrobatiką. Atėjo laikas mesti visas kortas ant stalo ir paviešinti finalinius narsicistinės asmenybės akordus.

Kai narcizą aplinkybės užspeičia į kampą ir jam nebelieka galimybės vaidinti įprastos herojaus rolės, jis išsitraukia savo kozirį – staiga tampa dramatiška auka.

Buvęs herojus gelbėtojas, visuomenės šviesulys, princas ant balto žirgo, kaimo šaunuolis ir pan. (kabutes praleidžiu), staiga iš vieno dramos žanro atlikėjo vaidmens peršoka į kitą – aukos vaidmenį.

Čia kalba neina apie tuos žmones, kurie kaip aukos vaidmenį pasirinkę visą savo gyvenimo scenarijų. Čia eina kalba apie dramatišką aukos paveikslą. Suprask, kiek aš padariau, visus gelbėjau, visiems padėjau – juk matėt, ar ne? Žinoma, kad aplinkiniai matė. Narcizas vaidmenis vaidina viešumoje. Tik artimieji žino jo tikrąjį veidą. Todėl jau kai vaidina, ar tai būtų herojaus, ar laikinas aukos vaidmuo, tai jis daro trankiai ir garsiai, kad darytų įspūdį žiūrovams.

crocodiletears
Paveiksliukas iš baerbookspress.com

Tada jis tampa tuo neįvertintu herojum, kuris tiek atidavė, tiek “pasiaukojo“ anksčiau, o va, visi kokie nedėkingi, nesuprato, ką gavo, pamynė jo kilnumą ir taurumą po kojomis, sutrypė. Ach, jie nežino, ką daro…

Aukos vaidmuo narcizui sekasi labai gerai, ir jį, beje, kaip ir herojaus, jis atlieka labai įtikinamai ir įtaigiai. Kodėl? Nes jis tam tikra prasme yra auka pats. Tik auka jis tapo seniai seniai, ankstyvoje vaikystėje, kai įvyko asmenybės skilimas. Taip, tuomet kaip vaikas jis buvo auka, ir tą aukos jausmą savyje jis gerai išsaugojo. Tačiau būdamas suaugęs, narcizas, kaip taisyklė, savo aukomis paverčia kitus žmones. Ir, kadangi jis yra suaugęs, jis atsako už savo veiksmus. Šioje situacijoje, kurioje jis vaidina auką, jis nebėra auka. Jis yra agresorius, slepiantis savo tikrąjį veidą.

B. Burgis, mano įtartas kaip turintis narsicistinio tipo asmenybę, irgi sėkmingai ir rėksmingai persimetė į aukos vaidmenį, kai jo šantažai perėjo į teisėsaugos rankas. Tai tik patvirtina, kad greičiausiai mano spėjimai dėl jo asmenybės tipažo yra teisingi.

Bet čia aš aprašinėju ne jį vieną, o visą tendenciją, kaip elgiasi tokio tipo asmenybės. Tai niekada nebus jų kaltė, tik kitų, jie visada, aplinkybių ir situacijos prispausti, bus tik aukos, garsiai rėkiančios ir tokiu iškreiptu būdu sau toliau narsicistinį peną besirenkančios. Toks skambus didus akordas klasikinėje simfonijoje pavadinimu “Narsicistinis asmenybės sutrikimas“.

*****

Jeigu nukentėjote nuo žmogaus, kuris jums kenkė, o viešai apsuko viską aplink, visiems pateikė Jus kaip “blogietį“, jaučiatės nepelnytai nukentėjęs ir įtariate, kad galbūt turite reikalų su narsicistinio tipažo asmenybe, susisiekite su manimi (kontaktai meniu kvadratėlyje dešinėje viršuje) ir susitarsime dėl konsultacijos.

Narcizo koziris – aukos vaidmuo

Narsicistinis penas

Esu tikra, kad esu panaudojusi šį išsireiškimą vieną ar du kartus savo straipsniuose, atėjo laikas pristatyti šį terminą.

Iš esmės tai yra tik temose apie narsicizmą vartojamas išsireiškimas, todėl jis yra gana specifinis. Tarkime, tokie dalykai kaip melas, manipuliacija, meilės bombardavimas, atsakomybės neprisiėmimas ir pan. gali būti ir būna vartojami įvairiuose kontekstuose, nebūtinai kažkuo susijusiuose su narcizais. Tuo tarpu narsicistinis penas yra būtent tik narcizams būdingas reiškinys.

Beveik visuose straipsniuose, kai kalbama apie narcizą, pabrėžiama, kad narcizui yra labai svarbu, kad jis būtų suvokiamas ir priimamas kitų kaip aukštesnės rasės, kaip privilegijuotas, kaip ypatingų talentų ir gabumų turintis, kaip daugiau už kitus uždirbantis, geriau atrodantis, įdomiau gyvenantis, kurio geresnė šeima, verslas, turtai ir t.t. ir vėl nuo pradžių, žodžiu, supratote.

Legenda apie Narcizą, kuri pasakoja, kad jis taip pamilo savo gražų atvaizdą upelio paviršiuje, kad nebegalėjo atsitraukti ir taip ir mirė savimi besigrožėdamas, nepakanakamai akcentuoja upelio reikšmę. Upelis kaip veidrodis – jame žmogus gali matyti savo atspindį. Tačiau tam, kad pilnai suvokti narcizo gyvavimą, svarbu suvokti pilną upelio arba veidrodžio rolę.

Šią nuotrauką (iš Wickimedia Commons), bet tokia gera ir taip tinka, kad nesusilaikiau

Jei narcizams iš tiesų užtektų upelio arba veidrodžio, visi jie seniai jau būtų sudžiūvę besigrožėdami savimi miškų laukymėse arba savo prieškambariuose. Galbūt net savo lovose, jeigu įsitaisę veidrodžius net miegamuosiuose ant lubų. Nebūtų įskaudinę nei vieno žmogaus ir šio blogo nebūtų. Galbūt tik šioks toks nepaaiškinamas mirtingumo padidėjimas statistikoje.

Vien veidrodžio atspindžio narcizui neužtenka. Kadangi giliai giliai pasąmonėje jis jaučiasi nieko nevertas, tuščias, nepatrauklus, neįdomus ir atstumiantis, narcizui reikia kažko aktyvesnio nei vien nebylus veidrodžio atspindys. Jam reikia gyvų žmonių, kurie jį girs, kels į padanges, aukštins, dievins, juo žavėsis. Jam reikia kitų žmonių, kurie transliuodami jam susižavėjimą juo garsiai ir nepertraukiamai, išstumtų iš narcizo pasąmonės tą baimę, kad jie yra nieko neverti.

Tam, kad gautų nenutrūkstamą srovę pagyrų ir komplimentų, narcizas gali padaryti bet ką, pasielgti bet kaip, jam nėra nieko švento. Jis gali ir pameluoti, jeigu reikės, ir bet ką padaryti, kad tik gautų dar vieną pagyrą. Tos pagyros, susižavėjusių žmonių žvilgsniai, kitų pavydas jo gero gyvenimo ir yra narsicistinis penas. Tai, kas maitiną tuščią narcizo ego, nuolatos jam patvirtindamas, kad jis tikrai yra ypatingas. Tas aktuvus paties narcizo kuriamo super įvaizdžio atspindėjimas.

Trumpai tariant, narcizui visi žmonės yra reikalingi ir vertingi tik tiek, kiek jie generuoja narsicistinio peno, t.y. siunčia jam patvirtinimus apie jo ypatingumą. Kuo daugiau narsicistinio peno generuoja žmogus narcizui, tuo jis tuo momentu jam yra svarbesnis.

Taigi, galima sakyti, kad legenda tam tikra, paviršutiniška prasme yra teisi. Tik iš tiesų narcizas myli ne save, o savo kuriamą dirbtinį Aš. Kuris, atspindėtas kitų žmonių, jam teikia pasitenkinimą.

Narsicistinis penas yra realiai vienintelis narcizo santykis su gyvenimu, visais žmonėmis ir pasauliu. Suvokus narsicistinį peną, tampa aiškus ir narcizo pyktis, ir narcizo “meilė“. Beje, tai yra ir vienintelis dalykas, kuris varo narcizą į priekį. Ir jo negavęs narcizas kenčia baisiausias kančias. Ir dėl jo jis yra pasiryžęs padaryti bet ką, absoliučiai bet ką.

Narsicistinis penas

Narcizo gimimas, santykiai ir meilė

Kaip visada, pradėsiu iš toli. Jau daug kartų minėjau, kad narcizo tipo charakteris susiformuoja vaikystėje, galbūt net labai ankstyvoje. Tokiame amžiuje vaikui tėvų dėmesys ir priežiūra yra gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau jeigu tėvai savo vaikui nemoka parodyti besąlyginės meilės, vaikas visomis priemonėmis, tiek kiek jų turi savo arsenale, to tėvų dėmesio nepertraukiamai siekia.

Todėl jei tėvai vaiką daug kritikuoja, atstumia,  palieka vieną, nekreipia į jį dėmesio, tačiau kai vaikas atlieka kažką ne pagal metus, demonstruoja, kad išmoko kažką naujo, gerus pažymius, atlikėjo ar matematiko talentus, pasiekimus sporte ir susilaukia tėvų pagyrų ir susižavėjimo, vaikas greitai tai užfiksuoja. Jei toks tėvų elgesys sistemingas, jo galvoje susiformuoja išvada: “turiu būti ypatingas, kad mane mylėtų. Jei būsiu paprastas, mane paliks ir aš mirsiu“. Žmoguje išgyvenimo programa yra pati svarbiausia iš visų, todėl toks vaikas, siekdamas tėvų meilės, to nesuvokdamas ima išsižadėti savęs. Pavyzdžiui, užsigavęs neverks. Nes tada jo tėvai didžiuosis ne pagal metus vyrišku ir stipriu berniuku ir rodys jį kaip pavyzdį kitiems. Taip vaikas išmoksta paneigti savo skausmą ir išstumti ašaras, t.y. ignoruoti savo jausmus tam, kad gautų tuo metu svarbiausių žmonių – tėvų meilę. Taip įvyksta vidinis asmybės skilimas. Vaikas suvokia, kad dalis jo yra nepriimtina tėvams, todėl tai tai tampa nepriimtina ir jam. Ir kaip atsakas į atšiaurias vaikystės sąlygas susiformuoja narcizo charakteris.

Patirdamas prisirišimą, meilę prie tėvų, vaikas mokosi, kas apskritai yra ta meilė ir kaip ją patirti. Kaip matosi, narcizas nepatiria besąlyginės meilės iš savo tėvų. Todėl trumpai tariant, jis turi prisirišimo sutrikimą. Toks žmogus ne tik patiria vidinį skilimą, bet ir neišmoksta mylėti. Jo meilės patyrimas yra toks: “mylėsiu tave tik jei būsi toks, koks aš noriu“.

Lygiai tokį patį meilės supratimą narcizas atsineša į savo suaugusiojo gyvenimą. Nors meilės ryšiai mezgami greitai ir audringai, tačiau jo meilė yra negili.

Viena iš narcizo savybių – jis save suvokia kaip aukštesnį, geresnį už kitus. Jis apskritai kitus žmones mato žemiau už save. Jau vien dėl to jis negali mylėti pilnavertiškai. O kur dar savo tikrų jausmų neigimas ir prisirišimo trauma?!

Narcizas žmones suvokia labiau kaip daiktus, kaip objektus, kuriais galima naudotis. Kitas žmogus jam – kaip jo kūno dalis. Daugybę kartų esu girdėjusi iš klasikinio narcizo, kaip jis apie savo žmoną pabrėžtinai kalbėjo: “ji – mano dalis“. Skamba gal labai romantiškai ar atrodo, kad “va čia tai meilė!“, bet iš tiesų meilės čia turbūt mažiausiai. Daugiau grynas savininkiškumas.

Narcizas savo partnerę suvokia kaip, tarkime, savo ranką. Tai reiškia, kad jam atrodo, jog ranka savaime žino, ką reikia daryti. Todėl nereikia rankai atskirai skirti laiko ir pastangų, kad aiškinti, kogi aš noriu. Tačiau labai ima pyktis, kai ranka staiga ima ir nepadaro to, ką aš pamaniau. Šitą reiškinį stebėjau praktiškai ant visų narcizų, kuriuos pažįstu.

Toliau. Rankai juk nedėkojama už tai, kad jinai kažką padarė. Nes rankai tai yra savaime suprantama. Skirtumas tik tas, kad tikra ranka neturi savo jausmų, o narcizo partnerė turi. Be to, ranka nesirenka, ką darys ir ko nedarys, ranka daro viską, ką nusprendžia šeimininkas ir pasirikimo teisės neturi. Tuo labiau rankos niekas neklausia jos nuomonės.

Nepykite, mielieji, kad taip žiauriai sugrioviau dar vieną jūsų viltį. Pati ėjau per tų vilčių griuvimą savo laiku ir žinau jausmą, todėl labai atjaučiu. Taip pat žinau, kad tikrai buvo laiko tarpas, kai jautėtės mylima su narcizu, juk išgyvenote su jais ir medaus mėnesį. Kaip rašiau anksčiau, greičiausiai tai buvo irgi ne meilė, o tiesiog narsicistinio ciklo sudievinimas – nuvertimas nuo pjedestalo pirmoji dalis.

Todėl narcizo meilė, jeigu taip galima pavadinti jo elgesį ir jo patiriamus jausmus, yra kažkas  toli nuo tikros meilės. Jis nemoka mylėti besąlygiškai ir jis nemoka palaikyti ir puoselėti partneriškų tarpusavio santykių. Tai, ką narcizas jaučia savo žmogui, yra labiau kaip santykis su įsigytu daiktu – tu priklausai man, ir tarnauji man pagal paskirtį. Kol tu tą funkciją atlieki gerai, aš esu patenkintas ir tave toleruoju savo gyvenime, jeigu ne, aš labai pykstu, ir galiu kaip daiktą išmesti. O išmetus daugiau niekada neprisiminti, iš karto įsigyti kažką kitą.

Richard Rappaport “Narcizas“, iš Wickimedia Commons

Pats svarbiausias dalykas, kodėl narcizai apskritai bendrauja su kitais žmonėmis, nes pripažinkime, jų prisirišimas prie jų yra tikrai kažkoks sutrikęs, tai yra narsicistinis penas. Ryškiausiai tai pasireiškia sudievinimo fazėje narcizui užmezgus naujus meilės santykius. Jis paskleidžia visą mitą apie savo nuostabumą, ir pamilusi nauja mergina juo beatodairiškai žavisi. Iš iš išorės jį pasiekiantis susižavėjimas juo ir yra narcizo penas.

Jam iš tiesų nuoširdžiai nerūpi, ar ta mergina bus laiminga su juo, ar jai gyvenimas atrodys nors pakenčiamas. Jam ji rūpi tik tiek, kiek teikia narsicistinio peno. Nes žavėjimasis juo sustiprina jo netikrą aš, leidžia kuriam laikui paskęsti savo šlovės spinduliuose ir jaustis nuostabiai. Klestint netikram, išpūstam narcizo aš, tuo metu jo likusios atstumtos asmenybės, tikrojo aš pusės yra toliausiai nuo jo, ir nekelia vidinės sumaišties, neprimena apie save, nežadina nesaugumo jausmo ir nekelia grėsmės.

Dar vienas svarbus elementas. Narcizas, vaikystėje į pasąmonę išstūmęs savo tikruosius jausmus, jų nejaučia ir būdamas suaugęs. Tad nauja meilė, o kaip taisyklė tai būna priešingybės – emocionalios, jautrios būtybės – išjausdama daug emocijų, jomis tarsi papildo jį ir laikinai užpildo tą tuštumą, kuri narcizo viduje žiojėja po jausmų išstūmimo. Todėl jis jaučiasi puikiai, pagaliau jaučiasi užpildytas, priimtas ir pilnas.

Taip, sudievinimo fazėje jis tikrai mokės savo partnerę iškelti į padanges, tačiau su meile, kaip matome, čia reikalų tikrai nedaug. Nauja mergina gerai ir jam rūpi tik tiek, kiek ji tenkina jo poreikius.

O apie tai, kad ji pati gali turėti ir turi savo poreikius, ir ar jie patenkinami po to, kai baigėsi sudievinimo fazė, narcizas yra nepajėgus susimąstyti. Ir dėl to, kad jis, pats nejausdamas savo jausmų, nesupranta, kad kiti žmonės turi jausmus. Net jeigu juos mato, jis jų nesupranta. O antra, narcizas mano, kad jis pats yra tokia dovana žmonijai, kad žmona, vien tik turėdama galimybę gyventi šalia jo natūraliai turi jaustis palaiminta, kad tai savaime jai yra didžiausia likimo dovana. Kokie dar jos poreikiai?!

Narcizo gimimas, santykiai ir meilė