Kodėl narcizo neįmanoma pamiršti? (silpniems nervams nerekomenduojama)

Miunsterio universitete didelės apimties tyrimai apie tai, kokią informaciją žmogaus smegenys įsimena geriausiai. Jų metu paaiškėjo, kad iš įvairių tiriamiesiems rodomų nuotraukų, kai kurios buvo įsimenamos geriausiai -jas žmonės įsiminė 87% atvejų.

Geriausiai įsimenami vaizdai buvo panašūs į šiuos (nuotr. iš Wickimedia Commons):

Kažkada skaičiau vieno populiaraus socialinių tinklų guru patarimus, kaip sulaukti daugiau reakcijų socialiniame tinkle Instagram, kuriame vyrauja vizualinė informacija. Pasak jo, daugiausiai žmonėms patinka gamtos, saulėlydžio, pajūrio nuotraukos. Kiek bandžiau jo patarimus pati, tikrai, daugiausiai “patinka“ paspaudimų sulaukia būtent tokios, romantiški peizažai. Ypač saulėtekiai ir saulėlydžiai. Mano Instagram paskyra @vidack. Keletas mano nuotraukų, kurios ten nepateko:

Įdomu tai, kad būtent tokio pobūdžio nuotraukos yra mažiausiai įsimenamos. Panašu, kad tai, kas yra malonu akims ir suteikia ramybę, romantišką nusiteikimą, yra malonus patyrimas, kuris lemia, kad bus daug paspaudimų “patinka“, tačiau nesukelia to įaudrinimo, kurio vedini įsimintume matytus vaizdus ilgam.

Kai lyginu mažai įsimenemus vaizdus su tais, kuriuos įsimena beveik visi žmonės, panašu, kad gerai įsimenami adrenaliną ir kitus aštrius pojūčius sukeliantys vaizdai: potvynis, ėjimas bedžionių tiltu, vaiko gimimas, slalomo trasa ir pan. O neįsimenami tie vaizdai, kurie tarsi sako: “pavojaus nėra, nereikia mobilizuotis ir kažką greitai daryti, mano gyvenimas nepasikeitė kątik radikaliai“.

Šie tyrimai akivaizdžiai parodo, kodėl taip sunku pamiršti narcizus ir kodėl gyvenimas be jų atrodo plokščias, banalus, tarsi be gyvybės. Nes su jais buvo kaip riedant amerikietiškais kalneliais, daug kraštutinių emocijų. Ne tik gerų, bet netikėtų, įaudrinančių, trumpi geri momentai tarsi kontrastas dramatiškiems išgyvenimams. Dėl mūsų biologinės prigimties įsimename tuos radikalius patyrimus, nes mūsų biologiniai mechanizmai nori užtikrinti mūsų saugumą. Iš tiesų šios mūsų smegenų funkcijos skirtos mus saugoti nuo pavojų, tačiau po narcizo visi kiti žmonės atrodo nuobodūs, blankūs, netgi primityvūs. O mes jaučiamės kaip išmesti iš gero hovudinio veiksmo filmo, sėdintys prie lango rudenį, kur vienintelis veiksmas – stiklu tekantis lašas…

Kodėl narcizo neįmanoma pamiršti? (silpniems nervams nerekomenduojama)

Kodėl taip sunku palikti narcizą?

Esu labai daug rašiusi, kaip elgiasi narcizas ir sukėlusi ne vieną skausmo dūrį į savo skaitytojų širdis. Atleiskit man už tai…

Vistiktai netgi suvokus, kas vyksta su narcizu, visai nėra lengva imti ir išsiskirti. Ne tik dėl to, kad norisi viską nuneigti ir vengti labai skaudžios realybės, ir net ne tik dėl to, kad baisu, kas būtų išsiskyrus.

Žmogaus smegenys per visą evoliucijos laikotarpį yra pripratusios vengti skausmo. Nes skausmas – tai greičiausiai kažkas labai pavojingo, galbūt netgi pavojinga gyvybei. O būnant su narcizu, tai, žinoma, blogai, bet toks žinomas, kontroliuojamas blogis.

Iš tiesų gyvenimo su narcizu pasekmės yra labai ir labai blogos, bet apie tai parašysiu atskirai išsamiau. Be didelių išvedžiojimų – tai kiekvieną dieną paneigti jausmai, slopinamas pyktis ir pan. Gaunasi kaip su tom varlėm. Jei įmeti į verdantį vandenį – jos iššoka. O jeigu keli temperatūrą po vieną laipsnį, jos prisitaiko ir kažkokiu momentu tiesiog išverda.

Taip ir su narcizu, jo partneris – ar tai tu? – vengia skausmo. Tiksliau, to žmogaus smegenys. Ypač jeigu ji turi vaikystės traumą būti paliktam. Dažniausiai ši trauma ir yra viena iš rimtų priežasčių, kuri tapo vartais narcizui įeiti į jūsų gyvenimą. O taip pat ir kliūtimi jums iš jo išeiti.

Nes skausmas, kuris kyla būnant vienai, atrodo nepakeliamesnis, nei  skausmas būti emociškai puldinėjama, žeminama žodžiais ar virtuoziškomis užuominomis, būti konroliuojamai ir nuolatos girdėti prikaišiojimus apie tai, kad kažką padarei blogai.

Kokia išeitis iš situacijos, kurią reguliuoja už mūsų valią galingesni instinktai? Lisa A. Romano, nagrinėjanti šiuos klausimus, sako – padaryti taip, kad skausmas būti su netenkinančiu partneriu būtų didesnis už skausmą išeiti. Pavyzdžiui, jeigu partneris neištikimas, pasidėti savo partnerio ir jo meilužės nuotraukas šalia ir į jas žiūrėti. Arba pauostyti tuos baltinius, su kuriais jis greičiausiai ėjo pas ją.

Žodžiu, ne tik nebėgti nuo realybės, o į ją atsisukti ir ją suvokti. Leisti sau patirti iš to kylantį skausmą. Gali būti, kad labai greitai būsite pasiruošę susikrauti lagaminus.

Florencia Mamani nuotrauka iš Flickr.com
Florencia Mamani nuotrauka iš Flickr.com

Kodėl taip sunku palikti narcizą?