Blogi narcizo sprendimai

Siekdamas visiškos artimiausios aplinkos kontrolės,narcizas ilgainiui atima visą galią iš savo antros pusės. Jis tampa tuo žmogumi, kuris priiminėja sprendimus. Ir dėl to, kad neturi įgūdžių derintis, neturi atjautimo kitam žmogui, jam nerūpi, kaip jausis kitas žmogus, bet labiausiai narcizas trokšta viską kontroliuoti.

Gal taip nebuvo iš pradžių, gal buvo geriau užmaskuota, tačiau ilgainiui narcizas nustoja net maskuotis ir sprendžia už visą savo šeimą visus klausimus. Žinoma, kad artimi žmonės negali jaustis gerai, kai jaučiasi kontroliuojami ir kai iš jų atimama bet kokia galia. Ne tik priiminėti sprendimus, bet ir išreikšti savo nuomonę ir ją apskritai turėti. Tai jau yra pakankamai blogai, stipriai įtakoja emocinę narcizo partnerio ar kolegų būseną, kas stipriai prisideda prie to, kad narcizų partneriai praranda pasitikėjimą savimi bei įgūdžius praktikuoti savo galią ir įtaką.

Narcizas ilgainiui pereina prie jam natūralios būsenos – tai vienam priiminėti svarbius gyvenimo klausimus. Kaip taisyklė, kertiniai gyvenimo klausimai labai įtakoja artimiausius žmones, pirmiausia narcizo gyvenimo partnerį. O kai narcizas atsipalaiduoja ir nebevaidina nieko, jis sprendžia viską: ir kas kokį darbą turi dirbti, ir kas bus valgoma, netgi kaip partneris turi rengtis.

Kartą po darbų komandiruotėje teko užsukti į parduotuvę užsienyje su buvusiu kolega, kuris yra atviro, klasikinio narcizo pavyzdys. Aš atkreipiau dėmesį, kad jis namuose likusiai žmonai pririnko visą kalną vienodo stiliaus kelnių. Aš ir paklausiau:

• Tavo žmona mėgsta tokio stiliaus kelnes?
• Ne, aš mėgstu tokias kelnes.
• …

Kokiame būste jūs gyvensite, kokiame mieste ar šalyje, kiek metų bus jūsų paskola, viską spręs narcizas vienas. Nes jis nuoširdžiai mano, kad jis tam turi teisę. O jeigu kiti bando “kištis“, tai, jo nuomone, jie tik trukdo sklandžiam procesui ir šiaip yra kvailiai. Nes kitų žmonių nuomonė narcizas neegzistuoja.

Esmė yra tokia, kad net kai kažkada išsiskirsite su narcizu, nors jo jūsų gyvenime nebebus, jūs tebenešite jo priimtų sprendimų pasekmes.

Apleisto cemento fabriko detalė. Nuotr. iš Wickimedia

Nors buvo toks erelis, viską žinantis, kai priiminėjo sprendimus ir į niekieno nuomonę atsižvelgti nenorėjo, kai tik reikalai pasisuks ne taip, kaip jis tikėjosi, jis bus pirmas, kuris pasipustys padus. Narcizai neprisiima atsakomybės.

Tad jam ar pabėgus pačiam, ar jums išsiskyrus, dar teks ilgai srėbti kažkada jo privirtą košę, nors jūs dar tuomet jo sprendimams širdyje nepritarėte, tik neišdrįsote jiems pasipriešinti. Gal per vėlai apie juos sužinojote, o gal ir jūs tikėjote, kad jie žino, ką daro. Arba manėte, kad jie prisiims savo priimtų sprendimų pasekmes iki galo. Gal tiesiog nenorėjote karo po stogu, po kuriuo kartu gyvendami dar tikėjote tuo žmogumi.

Tai yra dar viena priežastis, kodėl tik įtarus narcizo problemą, reikia su juo išsiskirti kuo greičiau. Kad jis savo problemų kamuolio neužmestų ant jūsų pečių ilgiems metams.

Kaip tai padaryti – greitai pasirodysiančioje knygoje apie narcizus. Jau peržiūrinėju redaguotą tekstą. Beliks tik viršelis ir į spaustuvę.

O jeigu nenorite laukti knygos, tuomet galite susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai – dešinėje viršuje esančiame kvadratėlyje. Ačiū, kad skaitote.

 

Kai jie sako, kad nieko nematė

Šis Birutės Jakučionytės dienoraščio įrašas mane paskatino pakalbėti tema, kai tos pačios šeimos broliai ir seserys skirtingo mato situaciją, buvusią jų tėvų namuose kai jie buvo vaikai.

Kaip ir Birutės atveju, jai įvardijus jos nuomone, namuose buvusias emocinio išnaudojimo ir smurto temas, staiga paaiškėja, kad kiti šeimos nariai ir giminės situaciją mato visiškai kitaip. Kyla klausimas – kaip buvo iš tikrųjų?

Atrodo, logiška manyti, kad kiti broliai ir seserys patyrė tą patį, ką patyriau ir aš, bet kodėl tada jie kalba priešingai? Kodėl jie pyksta ant manęs, kai aš kalbu apie tai, kaip mes, būdami vaikai, kentėjom? Tarsi aš kalbėčiau visišką nesąmonę. Bet tai juk negali būti, kad smurto nebuvo, nes aš aiškiai prisimenu, kad BUVO. To negaliu paneigti, nes ŽINAU, kad buvo.

Šeimos nuotrauka, 7 dešimtmetis, Wickimedia

Net žinant, kad buvo, pyktis, ateinantis iš brolių pusės yra kažkokia stipri jėga, kuri verčia suabejoti. Tai gal aš kažkokia nenormali, kažko nesuprantu? Gal su manim yra kažkas ne taip? Jeigu jie visi kaip vienas tvirtina, kad aš prišnekėjau nesąmonių?

Nors kiekvienas, patiriantis šią situaciją jaučiasi vienišas su savo patirtimi, vis dėlto tokia situacija yra gana dažna. Dažnai vienam iš vaikų, dažniau vyresniam prabilus apie smurtą artimoje aplinkoje, kiti ima jį gesinti, gėdinti, bandyti užčiaupti, pykti, kad kalba, reikalauti, kad liautųsi ar netgi paneigtų. Dažniausiai būna spaudimas “arba tu apie tai nekalbi prie mūsų (tėvų, viešai ir pan.), arba mes nuo tavęs atsiribosime.

Yra keli dalykai, kurie sąlygoja tokį artimųjų elgesį. Pirma, kiekvienam vaikui yra labai svarbu jaustis saugiam ir mylimam savo tėvų. Kai vaikai yra maži ir namuose yra smurto, tai vaikui yra sunkiai pakeliama situacija. Vaikas yra mažas ir per daug priklausomas nuo tėvų, kad galėtų visu svoriu pareikšti savo teises į nesmurtinį elgesį ir pareikalautų tėvų atsiprašyti ir liautis. Vaikas bijo, kad jam taip pasielgus stipresni tėvai jį išvarys iš namų ir jis vienas mirs. Tai suvokti mažo vaiko psichikai yra per didelis iššūkis. Tam, kad ir toliau galėtų jaustųsi saugus ir sąlyginai ramus, vaiko psichoka įjungia kelis apsauginius mechanizmus.

Dažnai smurto momentus vaikas išgyvena tarsi pusiau atsijungęs, kaip rūke, tarsi tai nutinka ne jam pačiam, o po kiek laiko daugelio tokių epizodų net ir neatsimena. Arba vaikas pamano – turbūt yra priežastis, kad mano tėvas ar mama taip pasielgė, ji(s) juk negali būti toks blogas pats iš savęs, kad taip žiauriai elgtųsi su manim ir kitais savo vaikais (taip vaikas gali išlikti ir toliau mylintas savo tėvus). Dėl šių priežasčių jau būdami suaugę dažnai neprisimena skaudžiausių epizodų. O apie tuos, kuriuos prisimena, vis dar mano, kad buvo kažkokia racionaliai paaiškinama priežastis elgtis taip, kaip tada pasielgė tėvai.

Vaikuose yra natūralus prigimtinis instinktas pateisinti tėvus. Jis išlieka ir suaugus. Nes tam, kad iškelti visą tiesą į paviršių ir ją suvokti neiškraipytą, reikia labai daug stiprybės. Pamačius tikrąjį vaizdą, gali tapti aišku, kaip tėvai nemylėjo savo vaikų, kaip beširdiškai juos skriaudė ne jokio pagrindo, kaip savo nesusiklosčiusio gyvenimo nuoskaudas išliedavo ant nekaltų mažų vaikelių, kurie jais pasitikėjo ir kurie nenusipelnė tokio žiaurumo. Suvokti, kokie iš tiesų žiaurūs ir baisūs buvo tėvai ir prisiminti ir iš naujo išgyventi mažo vaiko patirtą siaubą yra vienas iš didžiausių išbandymų gyvenime.

Kartu su žlugdančiu neteisybės, skriaudos jausmu, sukyla ir nevaldomas pyktis savo tėvams, sau ir visam pasauliui. Todėl dažnai net suaugusiojo psichika vis dar ginasi nuo tokių sunkių išgyvenimų, kol nėra tiek sustiprėjusi, kad būtų jiems pasiruošusi. Kaip taisyklė, tie užaugę vaikai, kurie pradeda kalbėti apie namuose buvusį smurtą, jau yra tam pasiruošę, t.y. pakankamai stiprūs. Gaila, tačiau ne visiems iš disfunkcinės šeimos kilusiems vaikams ši branda ateina tuo pačiu metu.

Tačiau tai nereiškia, kad ji niekada ir neateis. Gali praeiti dešimtmetis, gali keli, kai ir kita sesė ar brolis pripažins – “Žinai, tada tu buvai teisi, kai taip sakei“. Bet gali ir neateiti. Kai kuriems žmonėms visą gyvenimą gali taip ir likti pragyventi pusiau neigiant praeitį.

Bet kuriuo atveju tai nėra labai saldi vieta, kur atsiduria smurtaujančioje aplinkoje augę žmonės. Be to skausmo, kurį jie patiria pamatę tikrąjį savo vaikystės vaizdą, prisideda ir spaudimas iš brolių ir seserų. O kartais ir skaudus atsiribojimas, nebendravimas. Galbūt kada nors tie broliai ir sesės pas mus sugrįš, tikėkimės. Kai patys galės. Bent jau priimti mūsų sakomą tiesą tiek, kad leisti ją byloti. Net kai jų tiesa išliko (kolkas) kitokia.

PSICHOPATIŠKA MEILĖ: nuvertinimas, II dalis

Tobulas medaus mėnuo tęsis tol, kol psichopatui nepradės darytis nuobodu (o jam pradės darytis nuobodu tuomet, kai pajaus, kad užkibote). Nuo šio momento jam nebelieka motyvacijos ilgiau slėpti savo tikrąją prigimtį. Taigi, prasideda antra ciklo dalis – nuvertinimas. Jūs tikėjote, kad esato jo gyvenimo centrinė ašis, bet staiga pajuntate, kaip jis ima tolti. Psichopatai turi gerus dozavimo įgūdžius. T.y. atmatuojant jums tik tiek dėmesio ir patvirtinimo, kiek užtenka tam, kad išliktumėt ant jo kabliuko. Žaidimas pasikeitė – dabar jis duoda tik tiek dėmesio, kad neprarastų jūsų ir ne daugiau, pamažu stumdamas tą ribą tolyn, tuo pačiu nuolatos ir sistemingai nuvertindamas jus ir versdamas jaustis vis blogiau ir blogiau. Net nepastebėsite, kaip toleruosite vis blogėjantį elgesį su jumis, o tai sistemingai naikins jūsų savigarbą.

Kuo rečiau jums numetami meilės trupiniai, tuo labiau priklausoma jūs tampate. Jūs tampate lengvai valdoma, kaip žiurkė narvelyje.

Edmund Blair paveikslas “Ne“, 1899 m., iš Wickimedia Commons

Kuo mažiau jūsų santykiai kelia jaudulį psichopatui, tuo labiau jis jus nuvertins. Jūs pasiliekate su juo tik todėl, kad jis jau įtakojo jūsų blogesnį manymą apie save ir priratote prie daug blogesnio elgesio su savimi ir jūs nenutraukiate ryšio tik todėl, kad vis dar laikotės įsikibę į prisiminimus iš pirmos fazės. Bijodami tai visiškai prarasti, jūs pereinate prie realybės neigimo ir toleruojate vis blogėjantį elgesį su jumis. Jūs patirsite kognityvinį disonansą tais momentais, kai racionalusis jūsų protas suvoks tiesą apie jūsų partnerį, tačiau tuojau pat įsijungs neigimo mechanizmas, galvoje mintys šokinės ir atsimušinės viena nuo kitos, kai bandysite suvokti, kasgi čia vis dėlto vyksta.

Nuvertinimo stadijoje prieš jus bus naudojama slaptų manipuliavimo technikų tam, kad išliktumėt kontroliuojama, kad abejotumėt savimi, kad toleruotumėt blogėjantį elgesį su jumis ir kad tikėtumėt melu. Pasiskaitykite apie manipuliacines taktikas tam, kad mokėtumėt jas geriau atpažinti. Niekas nėra nuo to apsaugotas, ypač kai kalbama apie tokius stiprius jausmus kaip meilė.

Kadangi jūsų pasitikėjimas savimi buvo taip stipriai sudirbtas, jūs save kaltinate, kad esate nepakamai jam gera arba dėl to, kad jis susirado kitą moterį. Jis neprisiima atsakomybės už savo elgesį ir dėl visko, įskaitant ir dėl šių santykių problemų, kaltina jus.

Toje būsenoje, prie kurios jus privedė, jūs visu tuo tikite.

“Viskas, ką gali pasiūlyti šie nuo pradžios iki pabaigos apsimestiniai santykiai, yra nuodinga dirbtinės meilės ir emocinio išnaudojimo kompbinacija. Čia sukonstruotas psichopatinis prisirišimas, paremtas apgavyste ir manipuliacija. Jūs jį palaikote tik aukodami save ir neigdami realybę.“ Claudia Moscovici, psychopathyawareness.wordpress.com

Bus daugiau

Išversta iš psychopathsandlove.com

“Stiprūs žmonės nejaučia sau gailesčio“

Noriu atskirai pakalbėti apie šio straipsnio vieną pastraipą:

“Nejaučia sau gailesčio. Visko gyvenime nutinka. Gali būti sunkių akimirkų, galite likti įskaudintas, žmonės miršta. Gyvenimas nėra vien gėlytės ir drugeliai. Jūs krisite nuo savo žirgo vėl ir vėl. Klausimas vienintėlis – ar esate pakankamai stiprus vėl užlipti į balną?“

Tai yra populiarus mitas, liaudyje vaikščiojanti legenda apie tai, kokie neva tai stiprūs žmonės turi būti.

Pažiūrėkime iš arčiau, kągi šis mitas teigia. Iš esmės tai, kad stiprūs žmonės neva tai turėtų iš savęs išrauti vieną iš jausmų. Visų pirma, bet kokio jausmo chirurginis pašalinimas iš žmogui dievo duoto jausmų spektro yra savaime šioks toks asmenybės luošinimas.

O kadangi jausmo ar emocijos negalima nupjauti kaip kokios galūnės, greičiausiai kalba eina apie to jausmo neigimą. Kitaip tariant, savęs apgaudinėjimą, kad aš to jausmo nejaučiu. Kai kurie asmenybių sutrikimai yra atpažįstami iš to, kad žmogus neturi kažkokių specifinių jausmų.

Bet tai ir yra sutrikimai! O ne siekiamybė.

Apsimetinėti prieš save, kad aš nejaučiu to jausmo, kurį iš tiesų jaučiu – tai atiminėti iš savęs dievo dovaną. Taigi, realus klausimas yra ne toks, ko turi nejausti stiprus žmogus. O realus klausimas yra, ką su gailesčio sau jausmu turėtų daryti žmogus? Galų gale, stiprus jis, ar ne, koks skirtumas. Svarbu, pilnavertė asmenybė. O pilnavertė, subalansuota asmenybė, priimanti ir mokanti susitvarkyti su visu savo jausmų spektru greičiausiai ir yra tas stipraus žmogaus etalonas.

Geriausią atsakymą į tai, kaip elgtis ištikus nesėkmei ar skaudžiam gyvenimui įvykiui, radau Christophe Andre knygoje “Netobuli, laisvi ir laimingi“. Jis sako, kad tuomet mūsų vidinis balsas su mumis apie mūsų patiriamus jausmus turi kalbėti atjaučiančiai, suprantamai. Kokie jie bebūtų: gailestis sau, netekties skausmas, nesėkmės nusivylimas ir pan. Pabrėžiu, ne neigti, ne meluoti sau, o kalbėti taip, kaip kalbėtų su tavim tavo tikras geras ilgametis draugas.

JAV oro pajėgų nuotrauka, Kenna Jackson, iš Wikimedia Commons

Kuris pripažįsta, ką patiri, t.y. realybę, jos neneigia. Kaip ir neneigia tavo tikrųjų jausmų ir išgyvenimų konkrečioje situacijoje, jų nekritikuoja, juos priima kaip dabartinę tavęs dalį, bet tuo pačiu ir sako: “tai yra normalu, kad tau dabar skauda, kad tau savęs gaila. Taip karts nuo karto visiems nutinka. Tu pabūk dabar liūdnas, pagailėk savęs, tai yra normalu. Bet žinok, tu esi geras, puikus žmogus. Tai, ką dabar patiri, nekeičia to, kad esi puikus, nuostabus žmogus. Tu tik šiuo metu jauti nelengvus jausmus. Po kiek laiko palengvės.“

Trumpai tariant, mūsų vidinis balsas turėtų mums padėti įvardinti realybę kaip įmanoma tiksliau, kas nutiko ir ką aš dabar jaučiu, leisti sau visa tai jausti, ir užtikrinti, kad tai nei kiek nemenkina mūsų kaip žmogaus vertės. Ir paguosti. Tik jau ne vengti ir apsimesti, kad niekas nevyksta!

Straipsnio autoriai dar galėjo turėti omenyje, kad stiprūs žmonės neprisiima ilgai besitęsiančios aukos rolės. Bet aukos rolė ir savo patiriamų jausmų pripažinimas yra visai kas kita! Galima pripažinti savo jausmus, leisti juos sau patirti, beje, tai labai pagreitina palengvėjimo jausmo atėjimą, o po to juos pamiršti ir toliau gyventi. Leisti sau patirti neigiamus jausmus, išgyventi pralaimėjimus, save dėl jų paguosti, nereiškia aukos skarmalų apsivilkimo visam likusiam gyvenimui!

Filmas “Kuždesių sala“ (Shutter island) – paskaita apie neigimą

Ne spoiler´is

Nežinau, kaip aš praleidau šitą filmą, kai jį rodė kino teatruose. Po Volstryto vilko mačiau ne vieną labai gerą filmą su Leonardo Di Caprio, ir man jis dabar toks pats gero filmo kokybės ženklas, kaip ir Nicole Kidman. Tai arba dar nebuvo jis man dar toks ryškus aktorius tuomet 2010 metais, arba tiesiog to filmo nerodė tose platumose, kuriose aš tuo metu veisiausi.

Bet aš savo išsilavinimo spragas sparčiai lopau, tad pažiūrėjau ir šitą filmą. Didelė filmo dalis buvo nuobodoka. Nors pats veiksmas kaip ir turėjo būti tarsi ir įtemptas, bet mano dėmesio kažkaip nebuvo prikaustęs iki galo. Kai kuriuose portaluose pristatomas kaip siaubo filmas, o tai nėra mano mėgstamiausias žanras. Išskyrus tokius filmus kaip “Kiti“, žinoma.

Karts nuo karto vis krapštydavau telefoną, vietoj to, kad atvėpus apatinei lūpai nesumirksėčiau iki kol nepradeda bėgti raidės. Tas nuolatos pauzės spaudinėjimas ir telefono tikrinimas nervino mane pačią.

Vis dėlto pabaigoje pasidarė žymiai žymiai įdomiau. Tada, kai atėjo išrišimas. Žinoma, kaip amerikoniškas filmas, išrišimas jame yra, ir man jis pasirodė visai įdomus.

Jei būčiau universiteto dėstytoja, savo psichologijos studentams, tą paskaitą, kai turėčiau išaiškinti, kas yra neigimas, pasiūlyčiau jiems atsinešt spragėsių. Užtraukčiau užuolaidas, spragtelčiau distancinio pultelio mygtuką ir leisčiau paskaitą skaityt Scorcezei.

Nors filmo eigoje yra mėtomasi vienu kitu pasichologijos terminu, tačiau pati psichologinė neigimo sąvoka yra puikiai paaiškinama veiksmu. Bet tam, kad suprastų paskaitą, studentai turėtų turėti kantrybės žiūrėti filmą iki galo.

Žinoma, daugybėje filmų yra prikišta visokių psichologijos reiškinių, terminų ar netgi epizodų. Bet šis filmas turbūt vienintelis, kuris visas skirtas vieno psichologinio reiškinio išaiškinimui. Šia prasme man labai labai patiko. Nors pramogai turbūt šio filmo nesirinkčiau.

Di Caprio yra turėjęs ir labiau jo talentą atskleidžiančių vaidmenų, bet kaip visuomet, vaidina tikrai neblogai.

Agresorius

Agresorius turi tikėti savo paties neigimu.

By Emery Way fromin None, USA

Mintis iš Patric Doyle video https://www.youtube.com/watch?v=N19OJbemZDw