Kodėl taip sunku palikti narcizą?

Esu labai daug rašiusi, kaip elgiasi narcizas ir sukėlusi ne vieną skausmo dūrį į savo skaitytojų širdis. Atleiskit man už tai…

Vistiktai netgi suvokus, kas vyksta su narcizu, visai nėra lengva imti ir išsiskirti. Ne tik dėl to, kad norisi viską nuneigti ir vengti labai skaudžios realybės, ir net ne tik dėl to, kad baisu, kas būtų išsiskyrus.

Žmogaus smegenys per visą evoliucijos laikotarpį yra pripratusios vengti skausmo. Nes skausmas – tai greičiausiai kažkas labai pavojingo, galbūt netgi pavojinga gyvybei. O būnant su narcizu, tai, žinoma, blogai, bet toks žinomas, kontroliuojamas blogis.

Iš tiesų gyvenimo su narcizu pasekmės yra labai ir labai blogos, bet apie tai parašysiu atskirai išsamiau. Be didelių išvedžiojimų – tai kiekvieną dieną paneigti jausmai, slopinamas pyktis ir pan. Gaunasi kaip su tom varlėm. Jei įmeti į verdantį vandenį – jos iššoka. O jeigu keli temperatūrą po vieną laipsnį, jos prisitaiko ir kažkokiu momentu tiesiog išverda.

Taip ir su narcizu, jo partneris – ar tai tu? – vengia skausmo. Tiksliau, to žmogaus smegenys. Ypač jeigu ji turi vaikystės traumą būti paliktam. Dažniausiai ši trauma ir yra viena iš rimtų priežasčių, kuri tapo vartais narcizui įeiti į jūsų gyvenimą. O taip pat ir kliūtimi jums iš jo išeiti.

Nes skausmas, kuris kyla būnant vienai, atrodo nepakeliamesnis, nei  skausmas būti emociškai puldinėjama, žeminama žodžiais ar virtuoziškomis užuominomis, būti konroliuojamai ir nuolatos girdėti prikaišiojimus apie tai, kad kažką padarei blogai.

Kokia išeitis iš situacijos, kurią reguliuoja už mūsų valią galingesni instinktai? Lisa A. Romano, nagrinėjanti šiuos klausimus, sako – padaryti taip, kad skausmas būti su netenkinančiu partneriu būtų didesnis už skausmą išeiti. Pavyzdžiui, jeigu partneris neištikimas, pasidėti savo partnerio ir jo meilužės nuotraukas šalia ir į jas žiūrėti. Arba pauostyti tuos baltinius, su kuriais jis greičiausiai ėjo pas ją.

Žodžiu, ne tik nebėgti nuo realybės, o į ją atsisukti ir ją suvokti. Leisti sau patirti iš to kylantį skausmą. Gali būti, kad labai greitai būsite pasiruošę susikrauti lagaminus.

Florencia Mamani nuotrauka iš Flickr.com
Florencia Mamani nuotrauka iš Flickr.com
Kodėl taip sunku palikti narcizą?

Išdavystės trauma

Išdavystės trauma – sukrečiantis įvykis, kai kažkas iš tėvų pasielgia stipriai sužeisdamas vaiką (nebūtinai arba ne tik fiziškai), sukeldamas stiprų skausmą. Vaikas negali pareikalauti iš tėvų deramos atsakomybės iš už savo elgesį – tiek dėl to, kad yra per mažas suformuluoti, ką jam sukėlė tėvų elgesys, tiek dėl to, kad negali rizikuoti prarasti tėvų globos.

Kad vaikas pakeltų susiklosčiusią įtampą, gamtos duoti gynybiniai psichikos mechanizmai suveikia taip, kad išdavystės faktas iš dalies išrinamas iš atminties. Taip gamta pasirenka išgyvenimo programą, t.y. nestato vaiko į riziką netekti tėvų ir išgyvenimui būtinos jų priežiūros.

Toks gynybinis mechanizmas sukelia šiokias tokias “skyles“ atmintyje, tačiau leidžia toliau vaikui tęsti savo priširišimo procesą prie tėvų ir priimti priežiūrą ir globą.

Tačiau, deja, palieka žymes išduoto vaiko smegenyse ir emociniame kūne, visiems laikams susiedamas meilę su skausmu ir išdavyste. Jie tarsi geriau “toleruoja“ partnerius, kurie juos išduoda. Nors iš tiesų labai jautriai reaguoja į išdavystę, tačiau pačiu ir pasirenka partnerius, kurie juos anksčiau ar vėliau išduoda.

Išdavystės trauma