Daugelis žmonių, esančių poroje su narcizu, nors ir kenčia tuose santykiuose, jų nepalieka. Nes baisu, tas išorinis pasaulis atrodo toks grėsmingas, baisus. O dar tas faktas, kad narcizas per laiką perėmęs daugelį reikalų į savo rankas, o kur dar jo partneriui įkalta mintis, kad jis pats vienas nieko nesugebės, nes yra niekam tikęs nevykėlis…
Bet narsicistinės asmenybės yra protingos, dažnai aukšto intelekto, todėl jos irgi yra gudrios, ir tam, kad partneris vis dar apsikęstų ir nepabėgtų, irgi karts nuo karto numeta švelnumo, pripažinimo, meilės trupinių.
Vienas iš kabliukų, ant kurių jie palaiko savo partnerius prie savęs yra “aš tave myliu, man sunku su tavimi, bet aš esu toks geras ir kilnus, kad nors man ir labai sunku, aš pakenčiu tave, bet niekas kitas tavęs nepakeltų“. Tokia pozicija inicijuoja narcizo aukos galvoje idėją, kad jeigu tik aš pasistengčiau labiau, tai jis mane tikrai mylės. Ir viskas bus gerai ir gražu, skraidytų aplink balti balandžiai ir raudonos širdelės.
Blogis yra tame, kad taip niekada nebūtų. Tam, kad narsicistinio tipo asmenybė jaustųsi gerai, jai verkiant reikia, kad jos partneris, jos vaikai ir kiti jo akyse atrodytų už jį blogesni. Nes narcizas turi būti geriausias. Bet kas, kas yra geresnis, kas yra laimingas, patenkintas, džiaugsmingas, tas narcizui automatiškai tampa jo priešu. Nes narcizas šalia tokio žmogaus iškart pasijunta kažkoks prastesnis. Todėl narcizas, siekdamas niekada to nepatirti, padarys viską, kad šalia jo esantiems žmonėms būtų pakankamai blogai. Jo iškreiptame pasaulyje kitų žmonių nelaimingas gyvenimas yra jo geros savijautos garantija.
Todėl ta iliuzija “aš tik dar truputį pasistengsiu ir viskas bus tarp mūsų gerai“, kurią galvose turi narcizų partneriai, yra tik iliuzija, kuriai niekada nelemta išsipildyti. Tačiau narcizas šią iliuziją aktyviai kursto, nes jam reikia, kad partneris ja tikėtų. Kol partneris tiki, tol jis nepabėga, tol jis turi kažkokią viltį, kad šie santykiai gali būti geri. Nes jei partneris nebeturės šios vilties, tai jam pasimatys visas santykių beviltiškumas ir nebeliks prasmės jų tęsti.
O narcizai nemėgsta būti vieni. Jiems būtinai reikia partnerio kaip narsicistinio peno šaltinio.
Būdami be partnerio narcizo, nors ir baisu, – ir apskritai, kas mėgsta būti vienas? – ir tas pasaulis atrodo toks atšiaurus, ir kaip aš išgyvensiu, kas mane paguos, ar aš išsilaikysiu finansiškai, ar aš sugebėsiu, ar nenuneš manęs gyvenimo audros? Tiesa yra tokia, kad tame gąsdinančiame pasaulyje egzistuoja bent jau šansas, kad pavyks. Galbūt pasistengsime, galbūt tiesiog pasiseks ir gerai susidėlios aplinkybės. Bent jau yra šansas, kad gali pasisekti.
Tuo tarpu gyvenant su narcizu partneriu šansai, kad pasiseks ir kad būsite laimingi, yra lygūs nuliui. Nes, deja, tas žmogus, kuris ir turi mus apsaugoti nuo grėsmių, pats ir yra didžiausia grėsmė mūsų laimei ir sėkmei. Jis yra tas, kuris neperneša artimiausių žmonių sėkmės, džiaugsmo ir laimės. Ir jis bus pirmas, kuris nuolatos ir sistemingai nutemps mus žemyn. Ir padarys viską, kad mums niekada nepasisektų ir mes nebūtume laimingi.
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
*******
Jeigu įtariate, kad jūsų partneris ar draugas (-ė) gali turėti narsicistinių savybių, tačiau nesate tikri, ar taip tikrai yra, susitarkite su manim dėl konsultacijos ir išspręsim lygtį kartu. Mano kontaktai meniu kvadratėlyje dešinėje viršuje.
Mano tikras gyvenimas 