Sena kaldra

Turiu aš tų lietuviškų bruožų, paveldėtų dar iš karą išgyvenusių senelių. Kai nepriteklius buvo visiška norma. Kai kažkada įgiję antklodę, seneliai taip ir gyveno su ta pačia 100 metų kol po ja ir numirdavo. Ir tai buvo normalu, nes antklodė buvo brangus pirkinys. Sakyčiau, brangesnis nei automobilis šiais laikais. Nes automobilį keičiam po metų penkerių ar dešimties.  O jie kaldrų taip dažnai nekaitaliodavo.

Turiu ir aš tokią vieną kaldrą, kurią pati gavau kraičio ir kuri nebuvo nei išmesta, nei pasimetė per kokių 20 kraustymosi metų. Juk, mažu prireiks… o jeigu užsuks netikėtas svečias, ir kaip tik tos vienos kaldros pritrūks? Lygtais nebūtų tų penkių kitų atsarginių antklodžių.

Kartą taip kažkaip toms antklodėms besirotuojant, pamačiau, kad mano vaikas miega po ta seniena. Dieve, galvoju, siaubas, sena, jau visokių erkučių tai N kartų joje knibžda, dar tokia stora, sena, sunki… siaubas. Ir norėjau pakeisti vaikui antklodę į naujesnę. Tos naujos juk daug fainesnės už tas senovines. Lengvutės kaip pūkas, bet šiltos kaip reikiant.

Ir jis manęs paprašė nekeisti. Jis sakė, kad jam labiausiai ir patinka po ta stora miegoti. Atvirai, aš jo visiškai nesupratau. Na, bet nori tai nori. Erkutės galvos nenukąs, gyvybei nepavojinga. Todėl leidau. Bet mintyse gūžčiojau pečiais.

IMG_20170331_134211.jpg

Sena kaldra (C) Jūs galite naudoti šią nuotrauką, kartu pateikdami veikiančią nuorodą į šaltinį – manotikrasgyvenimas.wordpress.com

 

Taip, aš žinau, ką apie tokią kaldrą pasakytų medikai, higienistai, alergologai…

Ir štai kai kelis kartus radau skirtinguose šaltiniuose informaciją, kas tai galėjo būti per reiškinys, dalinuosi senos kaldros istorija su jumis. Pasirodo, sunkios antklodės JAV specialiai naudojamos ligoninėse gydant nerimo sutrikimus. Specialiai siuvamos sunkios antklodės, nes jos slėgdamos kūną savo svoriu, sukelia netikėtą efektą – mažina nerimą.

Neradau tikslaus paaiškinimo, kaip tai veikia ir kodėl. Spėju, kad gali būti panaudojama kūno atmintis. Lengvas sunkios antklodės slėgis gali kūnui priminti pojūčius, buvusius esant pas motiną įsčiose. Tada nereikėjo apmokėti sąskaitų ar dorotis su nervinančiais kaimynais. Gyvenimas buvo savaime besirūpinantis – tiekiamas deguonis ir maistas, maloni šiluma ir viskas, ko reikia. Todėl kūnui pajutus panašų pojūtį, smegenys automatiškai prisimena aplinkybes, kuriose jau buvo toks pajūtis ir iškelia buvimo ramiu, apsaugotu ir aprūpintu viskuo, kuo reikia pojūtį.

Išbandykit, ir pasidalinkit įspūdžiais, ar tai veikia.

 

 

 

Sena kaldra

KPTSS dirgikliai

Dirgiklių būną visokių, bet šįkart kalbėsiu išskirtinai tik apie kompleksinio potrauminio streso sindromo priepuolius (angl. flashback) sukeliančius dirgiklius.

Kaip jau rašiau, problema su KPTSS flashback´ais yra ta, kad nėra vieno aiškaus dirgiklio. Dirgiklis gali būti ne vienas, jų gal būti daugybė. Ir, kas sudėtingiausia – kad tie dirgikliai gali būti labai kasdieninio pobūdžio, neatrodantys reikšmingi, dažnai pasitaikantys arba mažiukai, beveik nepastebimi. Todėl net suvokus, kad aš galbūt turiu KPTSS ir patiriu skausmingus atminties intarpus dabartyje, užtrunka atsirinkti, kas yra mano dirgikliai.

Kiekvienam žmogui, turinčiam KPTSS dirgikliai bus vis kitokie. Vistik aš pastebėjau, kad kai kurie dirgikliai yra plačiau paplitę. Dauguma KPTSS turinčių žmonių labai jautrūs garsui. Nepriklausomai nuo to, ar žmogus turi gerą muzikinę klausą ar ne, daugelis ypatingai jautriai reaguoja į garsus. Gali būti sunku pakelti elementarią nekaltą garsiai grojančią radiją.

Priklausomai nuo to, kokios buvo traumuojančios aplinkybės, kuriose išsivystė KPTSS, dažnai paplitę dirgikliai yra: suvaržymas (pvz. suėmimas už riešų ar tvirtas apkabinimas, jeigu žmogus buvo traumuojamas jį pririšant), judesiai ar prisilietimai, primenantys smūgius, pvz. draugiškas, tačiau tvirtesnis suėmimas už sprando, kai sveikinasi vyrai, užsimojimas ranka. Daug kas, laikytas uždarytas ir patyręs bejėgiškumą ir negalėjimą ištrūkti, yra klaustrofobiški, maža erdvė, kurioje niekas nepriklauso nuo manęs, pvz. lėktuve, gali būti esminis KPTSS dirgiklis.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Gali būti visa eilė dirgiklių, kurie labai asmeniški kiekvienam žmogui: nepažįstamo žmogaus eisena, kuri kažkuo primena vaikystėje žiauraus buvusio tėvo eiseną, balso tonas, žodis, frazė, kvapas, spalva, tam tikro stiliaus šukuosena, rūbai, ūsai, plaštakų forma, netgi lapų šnaresys ir t.t. ir pan. Tai iš esmės bet kokios detalės, kurios primena buvusius pasikartojančius traumuojančius patyrimus, kurių negalėjome išvengti.

Kadangi dirgikliai gali būti patys įvairiausi, ir kiekvienam žmogui skirtingi, pradėjus įtarti, kad galbūt tai, kas su jumis darosi gali būti KPTSS, reiktų pradėsi sekti kiekvieną falshback´ą ir stengtis atkapstyti, koks dirgiklis jį galėjo sukelti. Kaip taisyklė, dirgiklis tikrai yra, kuris ir buvo pirmas impulsas į panikos ataką. Tačiau kol gerai nepažįstate savo visų dirgiklių, gali būti jausmas, kad jokio dirgiklio nebuvo. Kad kažkas ėmė ir tiesiog atsitiko su jumis iš niekur nieko. Dirgiklis tikrai buvo, tik kolkas jis yra neatpažintas. Nes atrodo nerimtas, kad sukeltų stiprų nerimo ir pavojaus jausmą.

Tačiau jeigu atrodo, kad nieko ypatingo neatsitiko, maloniai leidote laiką, niekas negrasino, nesimušė aplinkoje (kad ir nepažįstami ir tai nekėlė pavojaus tiesiogiai jums), ir vis dėlto staiga, tarsi nepaaiškinamai jus užplūdo stiprių neigiamų jausmų banga, tai savaime jau labai primena flaschback´ą. O tai taip pat reiškia, kad buvo ir dirgiklis, kuris jį išprovokavo.

Jei tik pradedate susipažinti su savo KPTSS ir negalite atpažinti savo dirgiklių, tai gali padėti gana detaliai apsirašyti situaciją, kuri buvo prieš pat flashback´ą. Kai pamatysite užrašuose besikartojančias situacijas, suprasite, ir kas yra jūsų dirgiklis.

Dirgiklius svarbu pažinoti, nes kuo geriau pažinosite juos, tuo geriau suvoksite, kad tai, kas dabar su jumis vyksta, yra ne šiaip panikos ataka ir kad jums sutriko psichika. Žinosite, kad patiriate flashback’ą, kuris yra gyvas patyrimas, tačiau jis tiesiogiai nesusijęs su dabartine situacija. O tai reiškia, kad esamoje situacijoje esate saugus, tik kad jausmai atrodo gyvi ir čia ir dabar.

Kitas dalykas, žinodami savo dirgiklius, galėsite laiku pasišalinti iš tos vietos,  kurioje yra dirgiklių ir neleisti, kad flashback’as apskritai prasidėtų. Galėsite dirgiklių išvengti ir vien dėl to apčiuopiamai pagerinti savo gyvenimo kokybę.

Vėliau, geriau susigyvenus ir labiau pažinus savo KPTSS apraiškas, galima net patyrus dirgiklį sustabdyti flashback´o pasireiškimą. Taip pat, žinant savo dirgiklius, galima ir susitarti, kad kažkas nebegręžtų sienos ar nestuksentų į ją. Ir taip suaugusiųjų būdais rūpintis savimi vietoj to, kad patirti nevaldomą nerimo ar net panikos ataką

*****

Jeigu jūs iš niekur nieko tampate įsiutę, pasijuntate bejėgiai ar kad gyvenimas slysta iš rankų, o žemė iš po kojų, gali būti, kad patiriate KPTSS sukeltus flashback´us. Yra būdų juos efektyviai suvaldyti. Neseniai grįžau iš seminaro Londone, kur išmokau šios metodikos. Užsirašykite į konsultaciją ir jos išmokysiu ir Jus. Mano kontaktai – dešinėje viršuje meniu kvadratėlyje. Iki greito susitikimo!

KPTSS dirgikliai

Filmuko sukimas atgal

Ilgą laiko tarpą gyvenusi džiaugsmingai, pakiliai, tikėdama savo ateities gerove, savo vieta šioje žemėje, pasitikėdama kiekvienu veiksmu ir įvykiu, vieną dieną pastebėjau, kad kažkas ne taip.

Mammatocumulus_-_NOAA

Toks nepaaiškinamas “ne kaip“. Lyg koks tamsesnis rūkas, lyg nemalonus pojūtis, kažkoks debesėlis, aptemdęs mano tos dienos saulę. Kurį laiką gyvenus be tokių debesėlių, jis man labai kliuvo. Nusprendžiau, kad man jo nereikia.

Nuotrauka iš www.dilpomatėnai.lt/vejos
Nuotrauka iš http://www.dilpomatėnai.lt/vejos

Lyg būčiau prižiūrėjus vienalytę veją, ravėjus ją pincetu kas rytą ir grožėjusis jos vientisumu, vieną dieną būčiau išvydusi varnalėšą pačiam jos vidury. Apsisprendžiau iš karto – rausiu su šaknim.

Tik nežinojau, ką rauti.

Išsiaiškinsiu, nusprendžiau. Pirmiausia grubiai nustačiau tamsaus debesėlio atsiradimo momentą. Per pietus jau buvo? – paklausiau savęs. Buvo. O per pusryčius jau buvo? Dar ne. Viskas aišku, laikas, per kurį atsirado debesėlis – nuo dabar iki kažkurio momento po pusryčių.

Ir pradėjau mintyse atsukinėti filmuką atgal: ką dariau kątik, ką dariau prieš tai, o ką dariau dar anksčiau? Ir kiekvienu momentu stebėjau save, tarsi kokią filmo aktorę. Stebėjau, ar tuo momentu kažkaip nesubjuro nuotaika, ar tai ir nebuvo tas momentas, kai į mane įsismelkė nemielasis debesėlis.

Turiu pasakyti, man sekėsi labai lengvai. Tikiuosi, jei bandysite šią mano sugalvotą techniką, taip pat seksis ir jums. Sukdama savo filmuką atgal, kiekvienu momentu tiesiog gerai žinojau, ar tai buvo tas momentas, kai kažkas mane užkliudė ir įsismelkė nerimas, ar ne. Tiesiog žinojau.

Taip sukdama atgal, vos per kelias minutes atradau tą momentą, kada įsismelkė nemalonus jausmas. Paaiškėjo, kad tai buvo nerimą kelianti antraštė naujienų portale. Kitą sykį tai buvo tas momentas, kai buvo sutartas mano labai ilgai lauktas ir išsvajotas pokalbis. Kas tai bebūtų jums, man atrodo svarbiausia užfiksuoti tą momentą.

O tada, pastebėjus jį, galima į jį pažiūrėti kiek atidžiau, tarsi iš arti. Tarkime, kai atkapsčiau, kad nerimas įsismelkė perskaičius blogą naujienų antraštę, aš paklausiau savęs, kiek tai iš tiesų liečia mane. Žinoma, kad niekaip. Ten buvo parašyta kitų žmonių nelaiminga istorija, ir žurnalistų sukurptas dirginantis pavadinimas. Pasisakiau sau: “tai yra tų žmonių istorija, ne mano. Mano istorija yra mano istorija, ji atskira ir su šiuo įvykiu nesusijusi.“. Aš pasakiau sau tik akivaizdžius ir stebėtinai paprastus faktus. Nieko sau neįteiginėjau, tik aiškiai ir garsiai įvardinau tiesą. Ir viskas, debesėlio kaip nebūta. Linksma ir laiminga galėjau nugyventi likusią dienos dalį.

Dėl to pokalbio irgi elgiausi taip pat. Klausiu savęs, kodėl sukilo toks didelis nerimas. Juk iš tiesų tai, kad tas pokalbis vyks, buvo mano didelė svajonė. Atrodo, reiktų džiaugtis. Tada pati sau atsakiau: “nes jeigu jis pasisuks blogai“. Į tai pati sau atsakiau: “jei pasisuks blogai, žinosi, kad išbandei viską ir iš savo pusės padarei viską, absoliučiai viską, ką galėjai, ir toliau gyvensi taip, kaip dabar.“ Pati supratusi, kad dabar gyvenu gerai, jau iš karto nebeturėjau pusės tos nerimo. Toliau klausiau savęs, kas dar gali būti blogai? Dar gali būti, kad viskas atrodys, kad pasisuko ta linkme, kuria aš noriu, bet paaiškės, kad tai tik apgavystė, kad mane apgaus, nuskriaus.“ Na, pasakiau sau, tu juk didelė mergaitė, neprivalai sutikti su tau nepriimtinomis sąlygomis, kai jos paaiškėja. Gali nustatyti savo sąlygas, savo ribas, iki kur tu sutinki, o kur jau nebe. Ir viskas. Debesėlis dingo visiškai.

Mano pasakojimas gal ilgokas, tačiau realiai visas procesas nuo debesėlio pastebėjimo ir noro su juo išsiskirti iki tol, kol jo nebėra, tepraeina vos kelios minutės. Labai verta. Negaliu patikėti, kad tai taip puikiai veikia. Ir iš tiesų yra be galo paprasta.

Įdomu tai, kad kai pradėjau tuos momentus, kai įsiskverbia nerimas, kelti į paviršių, kad jie iš tiesų tokie paprasti. Ir kad taip lengvai sutvarkomi, tas nerimo jausmas iš stipraus gali pavirsti visiškai nuliniu sekundžių lygyje!

Ir dar pastebėjau, kad tie procesai, kai įsiskverbia nerimas, būna labai trumpi, greiti ir išgyventi kažkaip nesąmoningai, tarsi antrame plane. Na, tarkime, kalbėjau telefonu, portalą atsiverčiau ir uždariau, o viena skambi antraštė ir nepastebėjau, kaip prisikabino ir nusėdo nemalonaus debesėlio pavidalu. O iškėlus į paviršių ir sąmoningai suvokiant prisikabinimo momentą ir tarsi su juo trumpai pasikalbėjus, iškart išsisklaido.

Pabandykit ir jūs, tikiuosi, kad veiks lygiai taip pat magiškai. Ir padovanos ne vieną puikią dieną, kurios metu staiga ėmė ir išsisklaidė debesys!

Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Filmuko sukimas atgal

Dienos mintis: laisva valia

Laisva valia yra nesuprogramuota. Tai – ne tvarkos dalykas. Nes jei tai būtų kažkokios nustatytos tvarkos dalis, tai nebebūtų laisva valia. Kadangi tai ne tvarkos dalykas, ji sukelia nerimą egzistenciniame lygyje. (…)

Taigi, laisva valia yra kažkas tokio, kai žmogus ir turi jausti nerimą. Yra normalu, žmogiška jausti nerimą darant sprendimą. Normalu jaustis tarsi prarandame stabilumą po kojomis, kai naudojamės savo laisva valia. (…)

Todėl priimant sprendimus laisva valia, reikia nusiteikti “nagi, pažiūrėkime, kas iš to išeis“, nenusiteikti, kad žinome, kas iš to gausis. Todėl yra taip sudėtinga priimti sprendimus, kurie keičia mūsų gyvenimą.

Laisvas vertimas iš šio Dr. Mario Martinez video (anglų k.)

Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Dienos mintis: laisva valia