Narcizas be sielos

Narcizas (ar narcizė) negali pakelti bet kokio savo trūkumo. O juo kiekvienas žmogus turi trūkumų, ar kažką padaro ne idealiai. Tai yra visa žmogiškos būties esmė – būti netobulu.

Paaiškėjus, kad padarė klaidą, kitas žmogus liūdi, apgaili savo sprendimą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo neteisingas.

Narcizui tai yra nepakeliama. Jis negali suvokti, kad JIS galėjo kažką nuspręsti ne taip, pasielgti neteisingai arba kad apskritai jis turi kažkokį neigiamą charakterio bruožą. Jei tiktai kažkas tokio gresia išlįsti į dienos šviesą, narcizas tuojau pat turi tai paneigti.

Todėl narcizas turi atsisakyti savo žmogiškumo. Jis turi paneigti patį save. Nuolatos neigdamas save ir savo žmogiškumą, narcizas praranda sielą. Tam, kad galėtų išgyventi, narcizas išranda dirbtinį savęs suvokimą, netikrą aš.

Netikras yra toks, kokio narcizui reikia. Jis turi tik tas savybes, kurios narcizui atrodo teigiamos ir jis turi tokias galias, kokios narcizui būtinos. Bet tai yra dirbtinis darinys, jis neturi sielos.

Nuotr. aut.
Narcizas be sielos

Išstūmimas

Tai nėra viena iš sąmoningų narcizo naudojamų technikų, greičiau tai yra gynybinis mechanizmas. Jis veikia kaip koks atvirkštinis atspindėjimas.

Narcizui ne veltui taip yra svarbu būti pagarbintam, susilaukti susižavėjimo. Jam jo gerumo patvirtinimas yra gyvybiškai būtinas. Nes narcizo pasąmonėje tūno priešistoriniais laikais, dažniausiai dar gana ankstyvoje vaikystėje pakasta bomba. Jis kepenimis jaučia, kad kažkas su juo vis dėlto nėra gerai. Galbūt netgi visai blogai. Tačiau ši mintis yra tokia pavojinga, kad jis, vos tik užuodęs, dar net nesuvokęs, lekia kuo toliau. Į kokios nors formos užsimiršimą.

O pats efektyviausias – kai kiti žmonės patvirtina, kad jis yra nuostabus.

Šis mechanizmas neleidžia narcizui priimti savo silpnųjų savybių, pripažinti, kad jis turi trūkumų, kad ir jis kartais padaro klaidų, kad jis yra netobulas. Nenumaldomas troškimas užmaskuoti savo tamsiąją pusę todėl taip ir stumia narcizą link aktyvios pagyrų paieškos. O jeigu neišeina rasti – į atvirą provokavimą.

Taip narcizas bėga nuo dalies savęs. Nuo tos dalies, kurios negali priimti. Tai ir yra išstūmimas. Galima sakyti, narcizas save, o todėl ir visą realybę suvokia iškreiptai. Nes tikrovės suvokimas jam gresia tikrojo savęs pamatymu. O tai jam gresia mirtimi. Jo susikurto, dirbtinio mirtimi. Kadangi narcizui jo dirbtinis yra suvokiamas kaip tikrasis , toks žmogus išgyvena tikrą mirties baimę. Tai paaiškina, kodėl narcizas nei už ką negali pripažinti savo trūkumų. Pagalvokit, ką jūs padarytumėt, atsidūrę mirtiname pavojuje?!

who_is_responsible_not_me

Achim Hering nuotrauka iš Wickimedia

Tačiau dirbtinai susikurtas todėl ir nėra tikrasis, nes kažkuri narcizo dalis vistiek žino, kad yra kažkas daugiau negu blizgantis fasadas. Už to fasado slypi tikras, pilnavertis žmogus. Tačiau narcizui tai yra nepriimtinas vaizdelis. Mat tikras, normalus žmogus turi ir trūkumų bei silpnybių. Jis klysta, jis kartais būna silpnas. Jam kartais skauda ir jis kartais verkia.

Ir vien dėl to, kad narcizas išstumia savo dalį už sąmonės ribų, ji niekur nedingsta. O kadangi jis taip sutelkęs visą dėmesį į savo butaforinio fasado kūrimą, puoselėjimą ir tikrinimą, ar tikrai jis aplinkiniams atrodo puikus, narcizas dažniausiai “prisidirba“ netgi daugiau nei kiti, neurotipiniai žmonės. Jis lengviau ir dažniau nuskriaudžia, įskaudina kitus žmones vardan savo fasado išsaugojimo be dėmelės. Todėl iš tiesų, jei taip atsitiktų, kad narcizas pamatytų savo tikrąjį veidą ir dar tai, ką jis padarė, tarnaudamas savo įvaizdžiui, jam saldu nebūtų. Taip sakant, yra nuo ko bėgti.

Negalėdamas išstumtų savybių priimti kaip savo, narcizas jas išgyvena įžvengdamas kituose žmonėse ir juos už tai aršiai pasmerkdamas. Jeigu identifikavote, kad turite reikalų su narsicistinio tipo asmenybe, ir jis jus kažkuo aršiai apkaltino, tai lygiai taip pat elgiasi ar tokias charakterio savybes turi jis pats, tik negali savęs tokio priimti.

Šis atvirkštinis atspindėjimas taip pat veikia ir netgi iš dalies sukelia sudievinimo fazę. Narcizui susiradus pažeidžiamą merginą, jis siūlo ją išgelbėti nuo visų ją prislėgusių gyvenimo negandų. Kaip vėliau parodo gyvenimas, narcizas nei neketino jos gelbėti. Tiksliau, jam netgi labai naudinga, kad jinai iš savo negandų taip ir neatsigautų.

Tačiau sudievinimo fazėje narcizui veikti išgelbėtojo – didvyrio rolėje yra labai paprasta. Todėl jis tai daro taip įtikinamai. Nes iš tiesų pagalbos reikia jam pačiam. Kažkur giliai jis jaučia, kad pats yra rimtai užstrigęs ir kad pats yra kaltas dėl jo gyvenime užklupusių nesėkmių, kad ir kaip jis sąmoningai jis to nenorėtų pripažinti. Iš tiesų tai narcizas nesąmoningai ieško kito žmogaus, kad jį išgelbėtų.

Tačiau negalėdamas to pripažinti sąmoningai, bėgdamas nuo savęs, jis projektuoja savo šešėlinę asmenybės pusę ant kito ir tada į ją reaguoja. Kitaip tariant, iš tiesų narcizas, kaip toje graikų legendoje, visą laiką bendrauja tik su savo atspindžiu baloje. Nenuostabu, kad kad ir kokie būtų daug žadantys santykiai su narcizu santykių pradžioje, iš tiesų realus suartėjimas su juo yra neįmanomas. Nes suartėjimui reikia atsiverti. Bet tai niekada neįvyks. Nes kas, jeigu jūs imsite ir permatysite tolėliau,nei jo išpuoselėtas nugludintas fasadas?

img_2163

Dee Gilbert nuotrauka iš TravelHTE

Išstūmimas

Ar narcizas suvokia savo problemas?

Da vienas klausimas, kurį uždavė skaitytoja po mano įrašu “Pažiūrėk, kiek dėl tavęs padariau?!“. Tiksliai jos klausimas skamba taip – ar narcizas kada nors gyvenime suvokia savo problemas?

Narcizo asmenybė yra iš esmės netikras aš, kurį galima apibūdinti taip: “aš esu nuostabus ir puikesnis nei visi kiti“. Kodėl išsivysto būtent tokia asmenybės struktūra, ir kodėl tai nėra tikrasis narcizo aš, apie tai rašiau 2014 m. kovo – balandžio mėnesio žurnalo Psichologija Tau numeryje.

Nepriklausomai nuo to, kad narcizo AŠ yra netikras, narcizas galvoja, kad tai yra pats tikriausias jis – nuostabiausias, puikiausias, geriausias, šauniausias, protingiausias, gražiausias ir t.t. ir pan. Esmė tokia, kad jis tikrojo savo aš pats nepažįsta, seniai nieko apie nėra girdėjęs ir jam jo nereikia. Juk jis turi netikrą aš, kuris yra pakankamai blizgus, todėl jis narcizui ir patinka.

Todėl narcizas ir demonstruoja grožėjimąsi savo nuostabybe, tiek pats prieš save, tiek prieš kitus.

Todėl dažniausiai narcizas tikrai nemato savo problemos ir jos nesupranta. O kasgi gali būti su pačiu protingiausiu, gražiausiu, nuostabiausiu? Vienintelis blogis, narcizo nuomone, yra visų kitų žmonių kvailumas, kurie yra per kvaili, per akli ir per buki įvertinti, kokia laimė jiems gyvenime teko pažinoti tokį nuostabų ir iškilų žmogų kaip narcizas.

Narcizo nuomone, tai yra tikra visų tų vargšų žmonių tragedija, kad jie tokie nesusivokę ir neįvertina jo teikiamos naudos jiems. Nes narcizui nuoširdžiai atrodo, kad vien jo buvimas netoliese, visiems aplinkiniams nušviečia kelią nepakartojama šviesa…. Jis iš tiesų nuoširdžiai taip mano!

Jeigu iškyla koks nors konfliktas, o jų narcizo gyvenime yra nemažai, narcizas yra šventai įsitikinęs, kad kiti žmonės yra problematiški, ir jie yra problemų priežastis. Jam gali būti pikta ant jų, jų gaila ar panašiai, bet narcizas paprastai niekada nepagalvos, kad konflikto sukėlėjas gali būti jis pats.

Be to, narcizas nejaučia empatijos, jis negali įsijausti į kitų žmonių situaciją. Ši funkcija jame tiesiog neveikia. Todėl narcizas, pats manipuliuodamas žmonėmis, irgi mano, kad visi kiti, pvz. verkdami, ar pateikdami kaltinimus jam, iš tiesų tik manipiliuoja ir siekia sau naudos. Todėl jis rimtai į tai nežiūri. Jis arba atsikerta dar tvirčiau į kaltinimus, arba suverčia tai atgal ant to paties žmogaus. Žodžiu, narcizams atrodo, kad visi kiti turi problemų, tik ne jie. Beje, jiems tai atrodo labai nuoširdžiai.

Taip yra todėl, kad visa narcisistinės asmenybės struktūra yra pagrįsta įsitikinimu “aš nuostabus“. Ne aš normalus, o nuostabus, aš tobulas. Nuostabume ir tobulume netelpa jokie trūkumai. Todėl narcizas nesugeba priimti jokios kritikos, o tuo labiau iš tiesų susimąstyti, kad su juo kažkas ne taip. Nes variantas, kad ir jis pats gali būti kaltas dėl susiklosčiusios situacijos, į narcizo galvą tiesiog netelpa. Ten nenumatyta vieta tokiai minčiai. Jei narcizas pripažintų, kad jis irgi nėra tobulas, kad jis yra tiesiog normalus žmogus, sugriūtų visa jo koncepcija apie save, visas netvarus kortų namelis, kurį narcizas yra pastatęs save apibūdinti. O ten ten telpa tik žodiai, kurie baigiasi galūne “-iausias“.

Friðrik Bragi Dýrfjörð autoportretas. Jis pripažįsta esantis oficialiai diagnozuotas narcizas, turintis asmenybės sutrikimą. Iš Wickimedia Commons.

Jei žmogus suklydo, kažką padarė netaip, tai jis tiesiog yra normalus žmogus. O narcizui normalūs žmonės yra kvailiai. Todėl jis nei už ką nepastatys savęs į vieną liniją su visais tais, kuriuos jis niekina.

Nors literatūroje pasigirsta psichoterapeutų nuomonių, kad narsicizmas yra pagydomas, sutvarkomas, visgi narcizai keičiasi retai. Nes jie tiesiog negali suprasti, kodėl jie turėtų keistis?!

Atvestas į terapiją sutuoktinės ar panašiai, narcizas laiko asmeninės garbės reikalu “suvaryti“ psichoterapeutą, kad šis atsisakytų su juo užsiimti. Arba dar paprasčiau – narcizas pareiškia, kad toks eilinis paprastas žmogus kaip terapeutas neturi šansų suprasti jo didybės ir yra nevertas, kad prisiliestų prie pono narcizo, t.y. nevertas jo konsultuoti. Tai yra emocinės gynybos taktikos, kuriomis narcizas saugo savo trapų ego.

Kita vertus, per savo gyvenimą narcizas yra tikrai sukėlęs labai daug skausmo, pažeminęs, emociškai išnaudojęs artimiausius jį mylėjusius žmones. Tiek savo pridarytos žalos būtų sunku suvokti ir priimti netgi šiaip normaliai kritiką savo adresu priimančiam žmogui. Turint omeny, kad narcizas apskritai negali apie save pripažinti net menkiausio trūkumo, toks kiekis neigiamos informacijos apie save, išsprogdintų narcizo vidinę emocinę sistemą. Žinoma, kad psichika tai nujaučia ir jį sėkmingai saugo nuo jam galbūt sunkiai pakeliamų išgyvenimų.

Psicholologiniai gynybiniai mechanizmai, susiformavę anstyvoje vaikystėje veikia patikimai. Todėl retas narcizas iš tiesų atsiduria situacijoje, kurioje suvokia savo tikrąjį vaidmenį ir pradeda susipažinti su tikruoju savimi.

Jei įtariate, kad svarbus Jūsų gyvenimo žmogus yra narcizas ar turi panašių asmenybės bruožų, tuomet duokite žinoti žurnalo Psichologija Tau redakcijai, kad norėtumėt, kad jie išspausdintų mano paruoštą straipsnį apie tai, ką daryti ir kaip elgtis narcizų partneriams. Straipsnį redakcijai jau pridaviau, ir galbūt Jūsų atsiliepimai padės redakcijai priimti sprendimą jį patvirtinti ir išspausdinti.

Ar narcizas suvokia savo problemas?