Mini serialas “Žlugimas“ (The Undoing), 2020

BEVEIK BE SPOILERIŲ

Šis serialas Wickipedijoje pavadintas “Atšaukimas“ – tai tas pats serialas. Jis kituose šaltiniuose vadinamas “Žlugimu“.

Šį serialą pažiūrėti paskatino Mano Tikras Gyvenimas paskyros Facebook’e sekėja. Iš karto susidomėjau, bet iš pradžių įsigijau tik pirmą seriją. Kad neišleisčiau be reikalo pinigų už visą sezoną, jei neužkabintų.

Tiesą pasakius, pirma serialo serija pasirodė nuobodoka. Jau džiaugiausi, kad tik ją įsigijau. Vis tiktai po keleto dienų knietėjo pabandyti žiūrėti toliau, tada įsigijau visą sezoną. Ir labai patiko. Didelis ačiū žmogui, kuris parekomendavo šį serialą!

Pirma serija pasirodė tokia nuobodi, nes joje rodomas vienos šeimos gyvenimas. Vyras ir žmona, sūnus. Abu sėkmingi, turtingi žmonės, jų vaikas – geras mokinys, einantis į brangią privačią mokyklą. Jų problemos tokios kasdieninės – vaikui mokytojas davė pastabą, mamai nepatiko kaip praėjo tėvų komiteto posėdis mokykloje, pasitaikė kiek besikarščiuojanti klientė, jai reikia įkalbėti vyrą apsirengti išeiginį kostiumą į labdaros vakarą mokykloje. Taip, aplinka prabangi, tačiau tai tokios pačios kasdieninės banalios žmogiškos problemos problemytės kaip ir kiekvieno mūsų.

Iš pirmos šio serialo serijos darosi aišku, kad, nepaisant mažų kasdieninių iššūkių šeima sutaria puikiausiai, santykiai geri, jie palaiko vienas kitą. Didžiausia jų problema – kad vaikas nori šuns, o tėvai nesutinka. Tačiau pajuokaudami, palaikydami vienas kitą, besikalbėdami jie gyvena jaukų ir sėkmingą šeimos gyvenimą. Pirma šio serialo serija yra puikus įrodymas, kodėl nėra filmų apie saugų prisirišimą. Nes tai yra taip paprasta ir nieko ypatingo, kad žiūrėti tiesiog nuobodu.

Vis tiktai ne veltui serialo kūrėjai skiria tiek laiko ir erdvės normalios šeimos ir gerų santykių atmosferos kūrimui. Nes tai esminis serialo klausimas. Netrukus paaiškėja, kad dingo kito vaiko iš tos pačios mokyklos mama. Kai kurie sutapimai leidžia vyrą, tačiau jis yra gerbiamas gydytojas, kuris gelbėja vaikus, jis juk negali būti prisidėjęs prie tos mamos dingimo?

Visų šešių serijų metu į paviršių vis iškyla tai vienokie, tai kitokie faktai, kurie vis iš naujo kelia klausimą – ar šis garbingas gydytojas, iškilus ir žinomas visuomenės žmogus, garsios šeimos žentas, mylintis tėvas ir vyras, ar jo rankos iš tiesų gali būti suteptos krauju? Ar tai tik atsitiktiniai sutapimai, kurie nieko nereiškia, nes toks žmogus savo esme negali būti blogas?

Nicole Kidman, nuotr. iš Wickimedia

Nors toliau seriale veiksmas vyksta greičiau, nei pirmoje serijoje, joje vis dar svarbią vietą užima tokie paprasti kasdieniniai šeimos gyvenimo momentai. Pavyzdžiui, tėvas sėdi ir valgo su dukra kartu vakarienę. Vaikas repetuoja grodamas smuiku. Tokie kasdienybės, normalaus gyvenimo momentai. Nors savo esme trileris, šią serialas sukuria labai žemišką atmosferą. Šokiruojantys faktai išlenda tik tarpuose tarp normalios kasdienybės. Kas yra svarbiau? Ar pavieniai šokiruojantys faktai, kurie reiškia, kad kasdienybė pastatyta ant melo? Ar paprasta kasdienybė, kuri karts nuo karto į paviršių išlendancius šokiruojančius faktus padaro nebesvarbius ir nereikšmingus?

Pagrindinius veikėjus vaidina Nicole Kidman ir Hugh Grant’as. Niekada nesitikėjau pamatyti šių dviejų aktorių kaip poros ekrane. Gal ir dėl to, kad Nicole Kidman – viena mėgstamiausių mano kino aktorių ir man jos vardas – kokybės ženklas. O Hugh Grant’as, atvirkščiai. Jei tik pamatydavau jį, iš karto žinodavau, kad filmas ne man. Ir netikėtumas pavyko – mane labai erzino ir glumino grožio chirurgijos tiek perdirbtas Nicolės Kidman veidas, kad jos buvo neįmanoma atpažinti. Jis tapęs toks nejudrus, kad iš arti atrodė kaip gipso kaukė be jokios išraiškos. Dėl į priekį kiek atsikišusio žandikaulio ji atrodė kaip nuolatos kiek įsiutusi, tačiau elgėsi visiškai kitaip ir tas neatitikimas mane nuolatos trikdė. Realiai ši aktorė šiame seriale vaidino tik savo kūnu, tad matėsi, kai bėgo, bet emocijų nebuvo. Hugh Grant’as manęs irgi neįtikino. Man jis patiko tik pačiuose paskutiniuose kadruose. Negalėjau atsikratyti jo ankstesnių paviršutiniškų vaidmenų šleifo. Nors rolė rimta, bet lygiai taip pat neįtikino.

Vis dėlto ši serialą tikrai rekomenduoju pažiūrėti. Ypač nuolatiniams šio blogo skaitytojams. Ypač tiems žmonėms, kuriems teko savęs klausti, ar mano partneris yra monstras, nuo kurio turėčiau tuojau pat atsiriboti, ar jis yra geros širdies žmogus, kuriam šiuo momentu nepasisekė? Gerai sudėliota, stipri istorija. Ta įtampa, kai viskas neaišku. Net prasta vaidyba nesugadino esmės. Labai gerai parodytas manipuliavimas jausmais, įtikinamas melas, puikiai suvaidinti jausmai, kurie atrodo autentiški, visus paperkantis asmenybės žavesys, kuris toks beveik neapčiuopiamas, kad atrodo tikras ir todėl paperka, vaiko įtraukimas tėvų naudai, šaltakraujiškai pakišami patys artimiausi žmonės. Galų gale net žmogus, kuris iš tiesų buvo apgautas, atrodo dėl visko kaltas. Net prastoka vaidyba nesugadino kūrinio, nes tiko prie istorijos, kurioje neaiškumas yra vyraujanti tema. O gal tai ir buvo puiki vaidyba?

Dar viena, tarsi atskira tema – teismo procesas. Kaip tuos pačius įvykius galima supinti į visiškai kitokią istoriją ir priversti tą patį žmogų atrodyti nekaltą ir kaltą. Ir kaip ciniškai brangiai apmokamas advokatas gali išsukti iš bet kokio nusikaltimo norimą teismo sprendimą. Man tai buvo vienos iš geriausių serialo scenų.

Man patiko, kad nors seriale vaidina tokie žymūs aktoriai ir jie vaidina aukštuomenę, vis dėlto puikiai sukurta kasdieninė, normali, bet kuriam žmogui pažįstama atmosfera. Tiek aktoriai, tiek už kadro dirbandys serialo kūrėjai – ne amerikiečiai, gal todel filmas toks neholivudiškas, nors veiksmas vyksta JAV? Beje, JAV šis serialas nepasirodė ypatingai. O Europoje jau pirmos serijos žiūrimumas buvo kaip “Sostų žaidimo“. Todėl ir pabaiga labiau žemiška. Yra pabaigai būdingo greito įvykių vystymosi, bet istorijos vingiai ne tokie, kokių esame įpratę tikėtis. Toks žemiškesni ir… žmogiškesni?

Mini serialą galima pažiūrėti YouTube, kaina – nuo 13,50€ už visas 6 serijas. Įdomu, kad HBO nurodo “1 sezonas“, bet antras neplanuojamas. O gaila, liko dar ne vienas kūrėjų kabliukas, ant kurio būtų galima vynioti istoriją ir toliau. Bet pagrindinis klausimas pabaigoje išlieka atsakytas. Žmogus jis ar monstras? Ir kur baigiasi žmogus ir prasideda monstras?

Žiūrėti: https://www.youtube.com/show/SC6vtOOidEkzSQaoadadQFIg?season=1

*****

Jeigu jums patinka mano rašomi tekstai, galite tai išreikšti per PayPal.

Kaip veikia vaikystės traumų atkartojimas renkantis gyvenimo partnerį

Jei mes užaugome šeimoje, kurioje buvo problemų, alkoholis, priklausomybės nuo vaistų, darbo, emocinis šaltis, žalojimas skaudžiais žodžiais, galbūt netgi kumščiais ir t.t., kiekvienas tokioje šeimoje užaugęs vaikas svajoja apie visiškai kitokią savo šeimą.

Atrodo, daro viską daro, stengiasi, pats, atrodo, elgiasi visai kitaip, ir pasirenka kitokį žmogų bendram gyvenimui, ir vistik po dešimties ar penkiolikos metų, o kartas ir daug greičiau, tenka pripažinti liūdną tiesą – ir pas mane kaip pas tėvus…

Priežastis yra žmogaus sielos poreikis atkartoti vaikystės traumas tam, kad jas pagaliau išspręsti. Tačiau kaip tai vyksta?

Tarkime, mergaitė augo namuose, kuriuose tėvas gėrė. Prisikentėjusi nuo girtuoklio tėvo, mergina augdama jaučia alergija alkoholiui ir visiškai netoleruoja išgeriančių vaikinų. Studijų metais susidraugauja su šauniu kursioku, kuris yra tiesiog mokslo pažiba ir, svarbiausia – neima nei lašo į burną.

Meilė liepsnoja karštai ir po dviejų metų draugystės jaunuoliai susituokia. Ateityje – šviesios perspektyvos, gražūs planai ir puikaus gyvenimo nuojauta. Vestuvių džiaugsmą temdo tik vienintelis faktas, kad jos tėvas nesugebėjo išsiblaivyti net tam, kad atvyktų į vienintelės dukros vestuves.

Nuotrauka priklauso christianbed.com, iš Wickimedia Commons

Puikūs palinkėjimai liejasi prie stalų, laukia nuostabi, klestinti ateitis, jaunieji šypsosi nuo ausies iki ausies. Po penkiolikos metų moteris turi pripažinti, kad sutuoktinis išlenkia taurelę vis dažniau ir dažniau, ir panašu, jog kad ir kaip besistengė, motinos likimas lipa ant kulnų.

Kodėl taip atsitiko? Juk ji taip vengė išgeriančių vaikinų? Ir jos vyras visai negėrė, ir negėrė dar ilgai po vestuvių?

Taip, jos vyras visai negėrė, ir netgi per pačias vestuves! Buvo linksmas ir be alkoholio, ir jaunoji žmona buvo rami – ji sutramdė negailestingą likimą. Neilgam… Esmė yra tokia, kad ji augo šeimoje, kurioje tėvas turėjo problemų su alkoholiu. Alkoholikas yra neprognozuojamas asmuo. Išgėręs vienoks, blaivas – kitoks. Ji niekada nežinojo, koks tėvas grįš tądien namo. Kokio laukti? Kas bus? Darni šeimos vakarienė, ar tėvas akės motinai šonus, o ši tyliai verks po to kamputy?

Merginos charakteris formuojasi nestabilioje aplinkoje. Norėdama išvengti girto tėvo siautėjimų, ji turi labai anksti numatyti, koks jis grįš. Kartais net prieš pasigirstant trepsėjimui priemenėje ji jau žinodavo, tarsi oru nujausdavo, kad tėvas šiandien bus girtas. Tada ji galėdavo greit įsmukti į savo kambarį ir nepasipainioti tėvui po kojų. Taip išvengti užgaulaus žodžio. O gal ir spyrio.

Merginai, augančiai nestabilaus tėvo kompanijoje, išsivysto prisitaikymas prie nestabilaus charakterio. Ji pripranta prie spėliojimų žaidimo “blaivas ar girtas?“. Ji iš kažkokios nematomos įtampos veide nuspėja, pareis smūgis ar ne. Ji pradeda nuspėti taip gerai, kad dar gerai nemačiusi tėvo, jau žino, kas bus. Tai leidžia jai šiek tiek laimėti saugumo. Ar išvengti kelių smūgių.

Kadangi tėvo elgesio prognozavimas yra tiesiogiai susijęs su jos pačios saugumu, jį reguliuoja išgyvenimo programa, kuri yra stipriausia žmoguje. O tai reiškia, kad jautrumas tėvo elgesio prognozavimui yra labai išsivystęs, pasiekia vos ne aiškiaregystės lygį.

Vaikinas, kurį ji pamilo ir išsirinko kaip tinkamą vyrui, tuomet buvo negeriantis. Tačiau mergina jį ir pamilo todėl, kad jis turėjo kažkokius panašius vidinės būsenos svyravimus kaip jos tėvas, nors tuo metu ir nemalšinamus alkoholiu. Tiesiog jos antenos buvo įdarbintos ir išlavintos taip ilgai, kad jinai tiesiog nebūtų galėjusi pamilti vaikino, kuris neturėtų jokio ryšio su jos antenomis. Ji šalia tokio vaikino būtų tiesiog mirusi iš nuobodulio ir niekada jo nepamilusi!

Tai kažkas tokio, kaip mergina profesionali sportininkė bėgikė negalėtų pamilti namisėdos, ištisas valandas sėdinčio prie televizoriaus. Juk sportinio tipo žmonės dažniausiai ir sau į porą susiranda kažką arčiau sporto.

Vaikinas negeria, mergina jaučia stiprią, tikrą meilę, todėl ji yra 100% tikra, kad tai jis, jos laimingo bendro gyvenimo palydovas. O esmė yra tokia, kad ji intensyviai jaučia meilės jausmą ne todėl, kad jis negeria, o kaip tik todėl, kad jis turi savyje kažką tokio, kas labai atitinka jos vaikystės aplinką.

Vaikystėje, kai vaikas būna tik su tėvais, jam buvimas šeimoje atitinka visą pasaulį. Užaugęs pamilsta žmogų, savo vidine struktūra artimiausią vienam iš tėvų. Todėl tas meilės jausmas ir yra toks tikras, neabejotinas, tiesiog apčiuopiamas, ne dėl to, kad tas partneris iš tiesų kažkoks kitoks, o būtent todėl, kad toks pats, kaip vienas iš tėvų! Nes smegenys staiga pasijunta, kaip namie! Užtai taip gera! Nes jausmas tas pats, kaip grįžus namo, taip, kaip buvo pas tėvus kelerių metukų!

Deja, to nesuvokiame, nes logiškai niekaip nesiejame su vaikystės išgyvenimais. Logiškai viskas atrodo taip: šalia manęs šis nuostabus partneris, su kuriuo man taip gera. Tai, kad man taip gera su juo, ir rodo, kad jis man teisingas partneris. O jis dar priedo ir visai ne toks kaip mano girtuoklis tėvas! Kaip man pasisekė!

Mes net nesusimąstome, kad iš tiesų gamta mus gana žiauriai apgauna: mes būtent todėl ir jaučiame tokią tikrą, stiprią meilę tam žmogui, nes su juo mums artimiausiai atsikuria nesveika mūsų vaikystės aplinka!

Būtent todėl mergina jaučiasi tokia užtikrinta vestuvių dieną tiek savo partneriu, tiek savo jausmais, tiek tuo, kad ji nepakartos tėvų likimo. O dievas žiūri pro langą į iškilmių salę ir braukia ašarą: “Vaikeliai mano, jei tik būtų švelnesnis kelias užgydyti vaikystės žaizdas…“