Kodėl narcizo neįmanoma pamiršti? (silpniems nervams nerekomenduojama)

Miunsterio universitete didelės apimties tyrimai apie tai, kokią informaciją žmogaus smegenys įsimena geriausiai. Jų metu paaiškėjo, kad iš įvairių tiriamiesiems rodomų nuotraukų, kai kurios buvo įsimenamos geriausiai -jas žmonės įsiminė 87% atvejų.

Geriausiai įsimenami vaizdai buvo panašūs į šiuos (nuotr. iš Wickimedia Commons):

Kažkada skaičiau vieno populiaraus socialinių tinklų guru patarimus, kaip sulaukti daugiau reakcijų socialiniame tinkle Instagram, kuriame vyrauja vizualinė informacija. Pasak jo, daugiausiai žmonėms patinka gamtos, saulėlydžio, pajūrio nuotraukos. Kiek bandžiau jo patarimus pati, tikrai, daugiausiai “patinka“ paspaudimų sulaukia būtent tokios, romantiški peizažai. Ypač saulėtekiai ir saulėlydžiai. Mano Instagram paskyra @vidack. Keletas mano nuotraukų, kurios ten nepateko:

Įdomu tai, kad būtent tokio pobūdžio nuotraukos yra mažiausiai įsimenamos. Panašu, kad tai, kas yra malonu akims ir suteikia ramybę, romantišką nusiteikimą, yra malonus patyrimas, kuris lemia, kad bus daug paspaudimų “patinka“, tačiau nesukelia to įaudrinimo, kurio vedini įsimintume matytus vaizdus ilgam.

Kai lyginu mažai įsimenemus vaizdus su tais, kuriuos įsimena beveik visi žmonės, panašu, kad gerai įsimenami adrenaliną ir kitus aštrius pojūčius sukeliantys vaizdai: potvynis, ėjimas bedžionių tiltu, vaiko gimimas, slalomo trasa ir pan. O neįsimenami tie vaizdai, kurie tarsi sako: “pavojaus nėra, nereikia mobilizuotis ir kažką greitai daryti, mano gyvenimas nepasikeitė kątik radikaliai“.

Šie tyrimai akivaizdžiai parodo, kodėl taip sunku pamiršti narcizus ir kodėl gyvenimas be jų atrodo plokščias, banalus, tarsi be gyvybės. Nes su jais buvo kaip riedant amerikietiškais kalneliais, daug kraštutinių emocijų. Ne tik gerų, bet netikėtų, įaudrinančių, trumpi geri momentai tarsi kontrastas dramatiškiems išgyvenimams. Dėl mūsų biologinės prigimties įsimename tuos radikalius patyrimus, nes mūsų biologiniai mechanizmai nori užtikrinti mūsų saugumą. Iš tiesų šios mūsų smegenų funkcijos skirtos mus saugoti nuo pavojų, tačiau po narcizo visi kiti žmonės atrodo nuobodūs, blankūs, netgi primityvūs. O mes jaučiamės kaip išmesti iš gero hovudinio veiksmo filmo, sėdintys prie lango rudenį, kur vienintelis veiksmas – stiklu tekantis lašas…

Kodėl narcizo neįmanoma pamiršti? (silpniems nervams nerekomenduojama)

Nebūsiu toks, kaip mano tėvai

Žmonės, patyrę nelengvą vaikystę ir kančių per ankstyvame amžiuje, prisiekia sau: “Kai užaugsiu, nebūsiu toks, kaip mano tėvai“.

Skaudi tiesa yra tokia, kad vien taip nuspręsti neužtenka. Net jei manome, kad darome viską kitaip, yra greičiausiai viską atkartosime tiksliai taip, kaip buvo tėvų šeimoje.

Mes manome, kad mes matėme, kaip nereikia elgtis, todėl patys nesielgsime taip ir nepasirinksime partnerio, kuris elgiasi taip, kaip priešingos lyties tėvas. Deja, širdelė suplaka karščiau būtent prie tokio žmogaus, kuris geriausiai atkartoja jausmą, kuris buvo kažkada, kai buvome maži ir tėvai buvo mūsų gyvenimo dievai.

O mes tą jausmą protu suvokiame taip: “Čia Ji (Jis). Pagaliau sutikau savo žmogų, neturiu jokių abejonių“. Deja, tuo metu, kai mus aplanko šis jausmas, dažniausiai būna praėję per mažai laiko, kad pažintume tikrą žmogaus veidą. Ir vėlgi – iliuzija. Manome, kad pažįstame, nes laiku atėjo į visus pasimatymus, todėl laikome jį patikimu žmogumi. Žinoma, šis faktas nėra visiškai nereikšmingas, bet vien jo neužtenka žmogų pažinti giliai.

Tiesa yra tokia – kol rimtai nepadirbėsime, kad pažintume patys save, ir kol neišravėsime tų šiukšlių, kuriomis užsiteršė mūsų pasąmonė kai augome ne idealiose šeimose, ir, kartoju, – kol labai labai rimtai nepadirbėsime keisdami savo pasąmoninius įsitikinimus apie save ir pasaulį – tol vaikščiosim į pasimatymus ir tuoksimės su savo mama ir tėčiu. Ir elgsimės kaip mama ar tėtis, nors ir garsiai sakėme “niekada“.

1905_family_photo

“Jei nieko nedarysi, per laiką galų gale pavirsi į savo motiną ar tėvą“ – pasakė paskutinį sakinį seminare Londone vienas iš mano mokytojų Richardas Grannonas. Gerai, jei tai ir buvo žmogaus portretas, kuriuo norėjote tapti patys. O jeigu ne?

 

 

Nebūsiu toks, kaip mano tėvai

Narcizai – didžiausi mūsų mokytojai

Narcizai neįsiveisia visų žmonių gyvenimuose. Jie įsiveisia tik tam tikrų žmonių gyvenimuose. Tik tam tikri žmonės su tam tikromis charakterio savybėmis tampa partneriais su narcizais.

Todėl, kad ir kaip būtų malonu visus šunis karti ant narcizų, tiesa yra tokia, kad narcizų buvimas mūsų gyvenime pasako kažką labai svarbaus apie mus pačius.

Normalūs žmonės nesusideda su narcizais ilgam. Jie tarsi turi kažkokius vidinius matuoklius, kurie žymiai anksčiau išmatuoja narsicizmą ir jie nueina savais keliais, nutarę, kad su tuo žmogumi neverta prasidėti. Jie net nežino tokio pavadinimo narcizas, nežino, kaip jie atrodo ar elgiasi. Jie tiesiog pajunta, kad kažkas čia su tuo žmogumi ne taip, ir tiesiog pasišalina. Todėl jie nenukenčia nuo narcizų.

Mano mokytojas Ričardas Grenonas (Richard Grannon) seminare sakė, kad negalima taip sakyti “normalus žmogus“, nes niekas nežino, kas yra normalu. Nėra tokio apibrėžimo. Sakė, vartotinas terminas yra “neurotipiniai žmonės“. Jie tarsi turi nematomas apsaugas nuo narcizų.

Iš to galima daryti išvadą, kad žmonės, kurie užstringa ilgalaikiuose santykiuose su narsicistine asmenybe, neturi tų natūralių apsaugų, yra lengviau pažeidžiami, ir todėl jie po kiek metų atsipeikėja nemalioje padėtyje, kur viską reguliuoja ir valdo narcizas, o jie turi pastumdėlio vietą po saule. Nepriklausomai nuo to, ar tai vyras, ar viršininkas.

Narcizams būdingas elgesys sukelia kitiems žmonėms įtarimą ir pavojaus signalą, o narcizų partneriams – ne. Vadinasi, narcizų elgesys tarsi pirštu rodo į silpnąsias vietas, kurios leidžia pralįsti žalingam kito žmogaus elgesiui, kuris ilgainiui sunaikina ir žmogų.

Pirminėje santykių fazėje narcizas sudievina savo potencialų partnerį. Galbūt jums taip trūko meilės ir kad kažkas jumis žavėtųsi? Galbūt jums verkiant reikėjo, kad kažkas rodytų dėmesį? Todėl ir nepasirodė keista, kai žmogus sudievino jus iš esmės praktiškai nepažinodamas. Jis jums pasirodė pasakų princas, o kitiems toks elgesys būtų sukėlęs įtarimą.

Jis jus žemino, niekino, nevertino, neįsiklausė, nesprendė problemų, nesikalbėjo kaip lygus su lygiu, buvo žiaurus ir t.t. O jūs leidote taip su savimi elgtis. Ką tai sako apie jus? Kad jaučiatės nieko verta, kad leidžiate taip su savimi elgtis? Kad nejaučiate savo vertės? Kad pati savęs nelaikote lygiaverte partnere? Kad giliai viduje jaučiate esanti verta tik tokio elgesio su savimi? Kad vengiate tiesioginio konflikto? Geriau nurysite kylančius neigiamus jausmus, tačiau nei už ką nepastovėsite, nepakovosite už save? Kodėl?

Atsisukim į save ir užduokim sau šiuos klausimus. Atsakykim brutaliai nuoširdžiai. Greičiausiai sužinosim kažką labai svarbaus apie save.

flickr_-_israel_defense_forces_-_a_rare_look_inside_the_world27s_most_efficient_pilot27s_cockpit

Nuotrauka iš Wickimedia

Narcizai – didžiausi mūsų mokytojai

Nematomi narcizai

Dėl išnaudojimo aklumo sindromo pasireiškimo žmogus gali ilgai pragyventi ar pradirbti kartu su narcizu ir daug prisikentėti, tačiau nematyti ir nesuvokti, kad jis turi reikalų su narcizu. Tam reikšmės turi ne tik žinių stoka. Nes žodis narcizas žmonėms kalbantis naudojamas dažniausiai visai ne tose situacijose, kur kalba eina apie tikrą narsicizmą kaip asmenybės sutrikimą.

Ilgai žmonės tarsi nepraregi, kad kažkas iš esmės su tuo žmogumi yra ne taip. Žmonės natūraliai mano, kad visi žmonės yra žmonės. Tai reiškia, kad nepaisant charakterio ypatumų, tam tikros žmogiškosios savybės yra būdingos visiems žmonėms. Todėl virtinė nemalonių situacijų, konfliktų nurašoma ant blogos nuotaikos, taip susidėliojusios situacijos ar netgi prisiimant kaltę sau.

Yra narcizai, kurie tiesiog trykšta arogancija į visas puses ir net nesistengia pasirodyti iš geresnės pusės, jie visa esybe nuo pat pradžių demonstruoja, kad visas pasaulis turi gultis jiems po kojų ir atvirai niekina kitų žmonių jausmus bei interesus. Tokie narcizai pasimato greičiau. Tačiau narcizai todėl ir yra narcizai, kad jiems reikia kitų žmonių žavėjimosi, ir jie pirminėje santykių fazėje pasirodo šilkiniai kaip avelės. Tada aplinkiniams net mintis nekyla, kad čia kažkas gali būti ne taip, jie džiaugiasi, kad jų kelyje pasitaikė toks nuostabus žmogus.

Tik po ilgo laiko, ir dažniausiai tada, kai bendras gyvenimas ar darbas pasidaro absoliučiai nebepakeliamas, žmonės ima ieškoti informacijos, kasgi tai galėtų būti. Ir netgi paskaitę narcizo charakterio savybių aprašymą ar jo veikimo principus, ne iš karto įsisąmonina, su kuo turi reikalų, ir kad tuose aprašymuose kalba eina apie būtent jų situaciją.

Dažniausiai tai įvyksta artimuose santykiuose, kai konfliktas arba susiklosčiusi ilgalaikė situacija pasidaro visiškai nebepakeliama. Tuomet, kai realiai nebelieka ko prarasti. Kai santykiai su tokiu žmogumi yra nustūmę prie prarajos krašto. Tuomet, kai nesaldžios žinios apie narsicizmą gali duoti daugiau naudos ir mažiau skaudu suvokti sudėtingas perspektyvas.

Taigi, dažniausiai narcizų atpažinimo gyvenime seka yra tokia: pirma atpažįstama, kad partneris yra narcizas. Po kiek laiko, apsispratus su tokia “diagnoze“ ir įsigilinus į narsicizmo šaknis, suvokiama, kad vienas iš tėvų buvo irgi narcizas. Dar po kelių mėnesių ar metų pasimato, kad ir kai kurie draugai turi narsicistinių savybių.

V0042209 Journey to eternity; prostitute approaches a man and his son

Grandville iliustracija “Kelionė į begalybę“ (Wickimedia)

Narcizų atpažinimas artimoje aplinkoje vyksta kaip ilgalaikis procesas, o ne vienos akimirkos praregėjimas.

*****

Jeigu įtariate, kad jūms artimas žmogus ar jūsų viršininkas gali būti narsicistinio tipo, tačiau tuo abejojate arba aptekote į kelbią situaciją su tokiu žmogumi, galite susisiekti su manim ir susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai – viršuje dešinėje meniu kvadratėlyje.

 

Nematomi narcizai

Narcizas pasirodys žemiausiame Jūsų gyvenimo taške

Kiek žvelgiu į savo gyvenimą ir analizuoju, kiek girdžiu pas mane ateinančių konsultuotis žmonių istorijas, kiek skaitau specifinę literatūrą, visur matau tą pačią tendenciją – narcizas atsiras jūsų gyvenime pačiu jums sudėtingiausiu momentu.

Dabar manau, kad tai vyksta visiškai neatsitiktinai. Žmonės, kurie yra ne narcizai, turi tokį žmogišką jausmą savyje – tai atjautimą kitoms gyvoms būtybėms. Mes matome sužeistą gyvūnėlį, mums norisi jį išgelbėti, parsinešti namo ir pagydyti. Mes matome kitą kenčiantį žmogų, mums norisi jam padėti. Jei negalime padėti – kankinamės. Tai – empatija.

Todėl kai mūsų gyvenime pasirodo narcizas, atrodo, kad pats dievas jį mums atsiuntė. Dar turint omeny jo elgesį pradinėje santykių fazėje, atrodo, kad tai buvo geriausia, kas mums galėjo atsitikti. Problema yra tame, kad mes manome, kad pats jo pasirodymas mūsų gyvenime narcizo širdyje kyla iš noro pagelbėti mums sunkią akimirką. Todėl esame dar dvigubai dėkingesni, kai žinome, kad į mūsų gyvenimą atėjo žmogus padėti tuomet, kai mes galime mažiausi jam duoti, kai patys nepastovime ant savo kojų.

Čia ir yra spąstai, kurie po kiek laiko užsidaro kietais gniaužtais ir sukelia daugybę kančių. Esmė yra tokia, kad mes net negalime pagalvoti, kad kitas žmogus, kuris atrodo toks geras, kupinas pagalbos ir geranoriškumo, iš tiesų yra vedinas visai ne taurių jausmų, o yra grobuonis. Sakau tai labai atsakingai.

striped_hyena

Narcizas veikia kaip hiena. Hiena neseks silpstančio gyvūno iš noro jam padėti pasveikti. Vienintelis dalykas, kuris jam iš tiesų yra svarbus – tai kad jūs ir esate pakankamai silpnas, kad tiktumėte jam kaip grobis. Jis nenori eikvoti savo jėgų, ir greičiausiai tuščiai, bandydamas pavergti sveiką, savimi pasitikintį, džiugų žmogų, tvirtai stovintį ant savo kojų. Tokio žmogaus pajungimas į savo narsicistinį pasaulį, kur viskas vyksta tik pagal narcizo primestas taisykles, pareikalaus iš jo daug jėgų ir greičiausiai neduos jokio rezultato. Nes kažkokiu momentu tas žmogus tiesiog pavargs nuo narcizo manipuliacijų ir smegenų plovimo akcijų ir jis pasiųs jį po galais.

Todėl narcizas labai sąmoningai renkasi žmones, kurie yra kažkuo akivaizdžiai silpnesni. Geriausia, jeigu jie išgyvena esminę gyvenimo krizę. Taip, tai yra labai žiauru. Tačiau suvokti, kad tokių žmonių yra, kurie neturi nei kruopelės sąžinės, yra labai svarbu. Ir geriau šią mano siūlomą raudoną piliulę praryti dabar, negu po daugybės kartu pragyventų metų su suniokota savivoka.

Tokio lygio beširdiškumą normaliam žmogui yra be galo sudėtinga suvokti. Ir tai atrodo neįtikinama iki pat to momento, kol pats nesi patyręs, nes kitaip ir nepatikėsi. Nes esminė prielaida, kuria remiamės mąstydami yra ta, kad visi žmonės yra tokie patys, kaip ir mes patys. Taip mes patys apgauname save, pagal nutylėjimą mūsų smegenims narcizui priskyrus gebėjimą atjausti kitą žmogų.

Turite suprasti, kad ne veltui narsicizmas yra oficialus asmenybės sutrikimas. Tai yra tam tikras savybių rinkinys, kuris labai stipriai įtakoja tai, kaip žmogus funkcionuoja. Ačiū dievui, ne visi žmonės yra narcizai, yra ir normalių žmonių, kurie turi tiek empatijos grūdą, tiek turi sąžinės. Tačiau ši informacija labiau skirta žmonėms, kurie susidūrę su narcizais ir ieško atsakymų, nes jaučia, kad kažkas jų gyvenime stipriai ne taip, tačiau neranda loginio paaiškinimo, kas tai. Jeigu čia radote atsakymų, nepatingėkite, brūkštelkite komentare nors kelis žodžius.

Taip pat labai prašyčiau žmones, kurie mano, kad turi reikalų su narcizu, parašyti komentaruose, ar jų gyvenime irgi atsitiko taip pat – ar narcizas irgi pasirodė eteryje tuomet, kai jūs buvote žemiausiame savo gyvenimo taške? Kai buvote labiausiai pažeidžiama (-s)?

Todėl pigiuose žurnaluose rašomos nuvalkiotos tiesos, tokios kaip “pirma mylėk save, o tada galėsi mylėti ir kitą“ yra iš tiesų ne pigūs žurnalistų triukai. Turintiems reikalų su narcizu tai yra esminė gynybinė taktika – esant sudėtingai gyvenimo situacijai reikia iš visų jėgų stengtis kaip įmanoma greičiau atsistoti ant kojų, sustiprėti, atsigauti, normalizuoti ir sutvirtinti savo gyvenimą, pagerinti savo savijautą.

carcharhinus_melanopterus_luc_viatour

Nuotraukos iš Wickimedia Commons

Narcizai kaip rykliai, jie iš tolo užuodžia kraują ir atakuoja sužeistąjį. Kuo greičiau save pagydysite, kuo tvirčiau ir užtikrinčiau jausitės, tuo labiau būsite apsisaugoję nuo grobikų – narcizų atakos ir tuo didesnė bus tikimybė, kad netapsite jų auka.

 

Narcizas pasirodys žemiausiame Jūsų gyvenimo taške

Kodėl žmonės pasimauna ant narcizo kabliuko?

Man draugė atnešė kalną žurnalų, tai dabar vis skaitau. 2010 m. sausio/vasario “Psichologija Tau“ žurnalo numeryje radau straipsnį, kuris paaiškina, kodėl taip lengvai žmonės pasimauna ant narcizo kabliuko.

Psichologė Lina Kazlauskienė straipsnyje “Gyvenimas užrištomis akimis“ rašo: “Bendraudami nepajėgiame priimti visos informacijos apie kitą žmogų, todėl sąmoningai ir nesąmoningai atrenkame tik jos dalį. Kokią dalį atrinksite, priklausys nuo jūsų interesų, nuostatų, motyvų ir pan. Dažniausiai matome tai, ką norime matyti. Pavyzdžiui, jei tikėsite, kad moterys už vyrus vairuoja prasčiau, pamatę kelyje suklydusią moterį, greičiausiai ją pavadinsite žiople ir nevykėle. Kita vertus, galbūt prie vairo sėdi mokslų daktarė ar profesorė.

Tai yra nuostabus teiginys, kuris paaiškina, kodėl visgi veikia narcizo pirmas specialiai šaunuolio kuriamas įspūdis. Ar jie išsiduoda? Žinoma, kad išsiduoda. Bet jeigu žmogus specialiai nesidomėjo ir nesistengė įsidėmėti narsicistinių apsireiškimų, tai į juos tiesiog neatkreips dėmesio!

Kaip taisyklė, su narcizais susiporuoja nuo santykių priklausantys žmonės. Specialiai paryškinau interesus. Nuo santykių priklausantys žmonės absoliučiai negali būti vieni. Ryškiausiai išreikštas jų interesas – susirasti sau porą. Taigi, užsikūrus vidiniam mechanizmui, narcizo šaunuolio įvaizdis sueina kaip sviestu patepta! Nes suveikia visa sistema: jis nori patikti, ji nori vyro, plius kiekvieno vidiniai mechanizmai ir selektyvinė įeinančios informacijos atranka – prašom, sveikinam, pora!

Narcizai neužmezga santykių lengvai su kitais, nuo santykių nepriklausančiais žmonėmis. Jiems tiesiog nesusiklijuoja, natūraliai. Per didelis narcizo primetamas tempas, per greitai, nepažinus žmogaus giedami ditirambai ir pan., tiesiog neatitinka tempai, nuotaikos, interesai ir Mendelsono maršas nenuskamba.

Toliau sekanti straipsnio pastraipa paaiškina, kodėl tokie santykiai išsilaiko ir toliau, kai narcizas pradeda išsiduoti ir pasirodo jo tikrasis veidas. “Kaip rodo tyrimai, dažniausiai liekame ištikimi pirmajam įspūdžiui, netgi jei ir esame neteisūs. Pavyzdžiui, jei nuspręsite, kad kątik sutiktas žmogus priešiškas, šaltas ir nemalonus, tai ir toliau su juo taip bendrausite, nors jo elgesį galėjo nulemti situacija, o ne asmeninės savybės. Taip atsitinka dėl to, kad gaunamą pirmąją informaciją automatiškai siejame su jau turima patirtimi ir žiniomis, interpretuojame remdamiesi žinomomis schemomis. O vėliau tai, kas prieštarauja susidariusiai koncepcijai, ignoruojame ar nuvertiname. Neretai mūsų įspūdį lemia tai, kas akivaizdžiausia.

Gerard ter Borch paveikslas “Šokanti pora“, Wickimedia Commons

Analizuojant santykius su narcizais, pavyzdys būtų priešingas pateiktam autorės. Jis pasirodo horizonte visas puikus ir šaunus. Ir kuria šį įvaizdį intensyviai. Kurį laiką įvaizdį lydi atitinkantis elgesys, tačiau tik kurį laiką, kol auka netampa garantuota. Tačiau tai ir yra laikotarpis, per kurį narcizo partnerė susiformuoja savyje tam tikrą jo vidinį vaizdinį. Žinoma, tokį, kokį jis ir kūrė: šaunaus, puikaus, patikimo ir sąžiningo žmogaus. Toliau jau vyksta tai, kas vyksta, kai prasideda nuvertinimo fazė ir nukrenta kaukės. Tačiau ši pastraipa ir paaiškina, kaip toliau narcizo aukos protas apgaudinėja pats save, slapta kenkdamas sau ir dirbdamas narcizo naudai.

Tai paaiškina, kodėl santykiai su narcizu nebus laimingi, tačiau gali būti ilgalaikiai. Kaip matote, tam yra tiek vidinė, tiek išorinė, iš abiejų pusių palaikanti sistema.

*****

Jeigu jaučiate, kad galite būti poroje su narsicistinių savybių turinčiu asmeniu, ieškote patarimo, susisiekite dėl konsultacijos. Mano kontaktai – dešinėje viršuje (spausti ant meniu ikonos).

Kodėl žmonės pasimauna ant narcizo kabliuko?

Komplikuotas gedėjimas pasibaigus santykiams su narcizu

Pasibaigus bet kokiems santykiams ir dėl bet kokios priežasties, ateina natūralus gedėjimo metas. Pasiilgstame žmogaus, su kuriuo buvo įprasta būti. Gedime bendros ateities – skaudu suvokti žlugus planams.

Pasibaigus santykiams su narsicistinio tipo asmenybe, gedėjimo fazė turi labai daug kitų kampų ir atspalvių. Tai nėra tiesiog dar vieni nutrūkę santykiai. Nors aplinkiniai būtent taip ir reaguoja – maždaug, ką tu čia perdedi, mano santykiai nutrūko prieš šešis mėnesius ir aš jau seniai susitikinėju su kitais vyrais, ko tu čia depresijoj tebeskendėji? O jei bandysite pasakoti draugams, kas jums nutiko šiuose santykiuose, kaip juose įvairais aspektais buvote išnaudojama, niekas netikės. Normalūs žmonės taip nesielgia, ir tai, ką pasakosite, aplinkiniams atrodys kaip prasto filmo scenarijus, o ne tikra patirtis. Jiems bus taip sunku suvokti, kad taip gali vykti, kad jie rinksis netikėti jumis. Ir tai bus labai skaudus patyrimas jums. Ypač jeigu iki šiol laikėte save ir aplinkiniai laikė jus patikimu žmogumi.

Aplinkinių požiūris ir iš to kylantis spaudimas reaguoti į santykių pabaigą taip, lyg tai būtų buvusi bet kokių įprastinių santykių pabaiga yra dar vienas iš daugybės gedulo procesą sunkinančių aplinkybių.

Santykiai su narcizu nėra tokie, kokie yra įprastiniai santykiai su žmogumi, neturinčiu asmenybės sutrikimo bruožų, todėl ir jų pabaiga nėra įprastinė. Po santykių su narcizu, žmogus jaučiasi pažeistas ir suniokotas visais atžvilgiais. Ne tik tuo, kad apskritai santykiai baigėsi.

Visų pirma, pati svarbiausia ir didžiausia dalis yra tai, kad tokie santykiai atliko ilgalaikį griaunamąjį vaidmenį asmenybei. Žmogus palieka tikrąja ta žodžio prasme suniokotas iš vidaus. Nebejaučiantis savęs, su suniokotu savęs suvokimu, savigarba ir pasitikėjimu savimi, lygiai taip pat su labai pažeistu pasitikėjimu pasaulio apskritai. Apie tai, kokią žalą daro santykiai su narcizu asmenybei, parašysiu atskirą įrašą, todėl čia ties šia tema ir sustosiu.

Kas dar nutinka prieš išsiskiriant su narcizu –  tai tiesos apie narsicizmą suvokimas. Iš esmės tai nepriklauso, ar žinios apie narsicizmą atėjo prieš išsiskiriant, ar vėliau. Suvokimas apie narsicizmą kaip asmenybės sutrikimą, atveria siaubingą tiesą. Visų pirma, tas žmogus, kuris buvo geriausias draugas, mūsų sąjungininkas prieš visą pasaulį, staiga paaiškėjo esąs pats didžiausias priešas. Be to, tas žmogus, su kuriuo buvome, kuriuo tikėjome ir pasitikėjome, statėme gyvenimą, praleidome N gražiausių savo gyvenimo metų… išvis niekada neegzistavo.

Kad gyvenome su iliuzija, kurią narcizas sukūrė atspindėjimo elgesio pagalba. Kad jis tik apsimetė tuo žmogumi, kuriuo niekada nebuvo. Tai yra labai sukrečianti tiesa, kuri po savimi sudaužo labai daug pagrindų.

Vadinasi, aš nebegaliu pasitikėti savo pasirinkimais. Kaip aš galėjau taip apsigauti pačioje pradžioje ir neatpažinti monstro? Kuris atrodė kaip svajonių princas. Griūna pasitikėjimas savimi, kad turime gebėjimą apsisaugoti nuo mums nesaugių žmonių.

Tuo pačiu ilgimės to jausmo, tos meilės, nors jau žinome, kad tai buvo iliuzija. Vis tikrai narcizo kurta plastikinė pasaka sužadino tikrus, o ne dirbtinius jausmus. Kyla pyktis, kad taip galėjome pasimauti ant iliuzijų. Ir pyktis ant žmogaus, kuris, žinodamas, ką daro, beširdiškai žaidė mūsų tikrais jausmais.

Ne tik tuomet žaidė, sužadindamas taurius ir pakylėjančius jausmus, bet tai darydamas visiškai nesirūpino, koks pragariškas bus mums tų žaidimų ilgalaikis poveikis. Koks tai turi būti monstras? O aš to monstro, pasirodo, ir ilgiuosi. Maža to, kad asmenybė yra ir taip stipriai pažeista, kyla vidiniai konfliktai – tai ar aš normali, kad ilgiuosi to, ko visiškai ir nebuvo?

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Pasibaigus normaliems santykiams, žmonės liūdi dėl bendros ateities, kurią planavo ir kurios nebebus. Pasibaigus santykiams su narcizu, pasirodo, kad ir praeities nebuvo. Pasirodo, viskas buvo pastatyta ant netikro pagrindo – nebuvo nei to asmens, nebuvo nei meilės iš jo pusės. Buvo tik viena didelė manipuliacija. Tai yra esminė vagystė iš mūsų gyvenimo.

Pasibaigus normaliems santykiams, lieka patirtis, lieka prisiminimai, patirtos gražios akimirkos, bendrai nugyventas gražus laikotarpis. Pasibaigus santykiams su narcizu, nebelieka gražių, tyrų akimirkos prisiminimų, nes jau aišku, kad viskas buvo farsas. Todėl tai ir yra emocinis išnaudojimas – tai yra ne tik emocijų, atsidavimo, dirbtinai sukeltos meilės, asmenybės vagystė, bet ir laiko, gyvenimo dalies vagystė.

Kaip gedėti to, ko, pasirodo, nebuvo? Bet tuomet, kai mes tai patyrėme, išgyvenome, tai juk buvo?

O kur dar pyktis už tai, ką jis padarė? Noras suvesti sąskaitas. Atkeršyti už neteisybę. Suvokimas, kad viskas, ką įdėjote į bendro gyvenimo kūrimą, laikas, pinigai, jaunystė, savo interesų paaukojimas – viskas buvo veltui?

O kur vaikams sukelta žala? Kas atlygins už ją? Aplinkiniai, kurie nesupranta, kas įvyko ir viso to masto?

Pasibaigę santykiai paprastai turi kažkokį aišku užbaigimo momentą. Geriausiu atveju, jei žmonės pajuto, kad nutolo vienas nuo kito arba per stipriai pradėjo skirtis jų ateities planai, po bandymų išspręsti sekos vieną dieną prieina bendro sprendimo, kad santykiai nebeturi ateities. Liūdnas momentas, tačiau tai yra ir atskaitos taškas, nuo kada pasibaigė santykiai. Ir svarbiausia – yra aiškus atsakymas, kodėl jie pasibaigė. Žinoma, ne visada būna taip idealiai.

Santykiams pasibaigus su narcizu, jis niekada neprisiims atsakomybės už savo niokojantį indėlį į santykius. Visų pirma, su narcizu nėra net šanso į santykių užbaigimą. Niekada neįvyks normalus pokalbis, kuriame abi pusės pasieks logišką santykių pabaigos išvadą. Netgi nesvarbu, kas pirmas išeis, ar narcizo auka, ar narcizas. Esmė tokia, kad dar praėjus nemažai laiko, pro manipuliacijų rūką bus daug neaiškumo, tai visgi buvo taip ar anaip. Gilinantis į žinias apie narsicizmą, vis lįs nauji suvokimai, kad ir tai buvo melas, ir tai buvo apgaulė… Aukos psichikai saugantis nuo perkrovimo, tie suvokimai lįs laike vienas paskui kitą, o ne visi iš karto.

Maža to, kad narcizas niekada neprisipažins ir neprisiims atsakomybės už savo darbus, auka vis tik tikėsis, kad jis vieną dieną susivoks, liks sukrėstas to, ką pridirbo, ir pasikeis. Jis suvoks, kad yra nekaltas dėl to, kad tapo narcizu, praregės ir vieną dieną užsibrėš visą savo privirtą košę išsrėbti. Tai būtų arba aukai taip reikalinga įvykusi santykių pabaiga arba laiminga šių tragiškų santykių pabaiga, kur monstras nuoširdžiai atgailauja už savo nuodėmes, virsta kitu žmogumi ir viskas išsisprendžia.

Šios viltys dažniausiai atitempia auką atgal į tuos pačius destruktyvius santykius. Tačiau narcizai nesikeičia. Jie nemotyvuoti keistis, jie motyvuoti tik išlaikyti auką savo įtakoje. Net jeigu jiems ir tektų demonstruoti atgailą. Deja, už tai, kad auka privertė atgailauti, narcizas aukai atkeršys tada, kai vėl pajaus savo galią. Teko girdėti, kad vidutiniškai aukos atnaujina santykius su narcizais 7 kartus iki tol, kol juos nutraukia galutinai.

Ir šiuose santykiuose tašką padėti tenka pačiai aukai. Pagaliau pilnai atsigręžti į narcizo tikrą veidą, atmesti jo roles ir kaukes ir pamatyti jo vidinę tuštumą, destrukciją ir žalą. Ir įsikalti į galvą, kad jis yra toks, koks yra. Nesvarbu, kad jis toks tapo ne savo noru.

Tai yra mostras, kuris niekada nepasikeis. Kad ir kokią kaukę jis beužsidėtų, jis ir liks tas pats monstras, kuris žaloja žmones ir griauna gyvenimus.

Ir beje, palikti monstrą vieną jo paties tragedijoje iš tiesų yra meilės aktas jam. Nes tik giliausioje duobėje, tamsiausioje naktyje iš visų naktų gali nutikti stebuklas, kai narcizui šaus į galvą mintis, kad gal kažkas su juo ne taip. O tam šalia turi nelikti jokio peno šaltinio, jokio. Stebuklai nutinka retai, ir tai gali nutikti tik tada, kai nuo jo nusisuks visi, visi. Todėl nusisukti kuo greičiau nuo jo yra tiek meilės sau, tiek meilės jam aktas.

*****

Jeigu esate atsidūrę tokioje situacijoje ir jaučiate, kad Jums reiktų pagalbos, kviečiu susisiekti. Kontaktai – meniu juostoje dešinėje.

Komplikuotas gedėjimas pasibaigus santykiams su narcizu

Pragaro karuselė. Kodėl žmonės ilgai lieka destruktyviuose santykiuose?

Viena iš priežasčių, kodėl žmonės ilgai išbūna smurtiniuose santykiuose, yra ta, kad jie nesupranta, jog šie santykiai iš tiesų yra smurtiniai. Kaip taip gali atsitikti?

Taip atsitinka todėl, kad yra susidaro save palaikanti uždara sistema.

Jei santykiuose nėra atviro fizinio smurto. Emocinis smurtas dažnai žmonių nepripažįstamas kaip smurtas, o kiekvienas atskiras nemalonus epizodas ir vertinamas tik kaip dėmesio nevertas nemalonus epizodas “ai, grįžo namo be nuotaikos“.

Kaip taisyklė, auka neįžvelgia visumos, t.y. kad emocinis smurtas kartojasi periodiškai. Jau atrodo, kad taip, galbūt pasitaiko nemalonių situacijų, bet “jis tikrai gi nėra toks blogas“. Paprastai žmonėms, santykiuose turintiems aukos rolę, yra be galo didelė netektis pagaliau pamatyti tikrąjį smurtautojo veidą ir pripažinti, kad tai yra smurtaujantis žmogus. Nes tuomet jos supras, kai tai nėra mylintis vyras, atsidavęs žmogus.

Todėl aukos verčiau renkasi pačios save apgaudinėti, pačios plauti sau smegeninę, kad dar nėra čia taip blogai, kaip jos galvoja, kad čia tik pasitaikė, kad čia tik atsitiktinumai, kuriuos nelėmė išorinės priežastys (piktas viršininkas, bloga valdžia, kamgi čia gali nervai atlaikyti). Žodžiu, yra labai stipri antrinė nauda, kodėl aukoms apsimoka save apgaudinėti ir nuolatos užsiiminėti realybės neigimu.

Be to, aukos praras menamą saugumo jausmą su šiuo žmogumi. Ji vis prisimena stiprius jausmus, kuriuos patyrė santykių pradžioje, kai išrinktasis buvo nuostabus žmogus. Ką ten žmogus, visas princas ant balto žirgo, su kuriuo ateitis turėjo būti tikra pasaka. Neigdamos realybę, aukos vis dar tiki, kad jų smurtautojas tebėra tas pats žavusis princas, kuris buvo santykių pradžioje, tik šiuo momentu šiek tiek susinervinęs, kad kąti nebesusilaikė. O šiaip “jis gi geras“.

Šią iliuziją aktyviai savo kalbomis palaiko ir pats smurtautojas. Kaip taisyklė, jam irgi yra labai svarbu, kad auka nepraregėtų ir jo nepaliktų. Tad jis naudoja kelias taktikas, kurios, naudojamos pakaitomis su smurto protrūkiais, duoda tokį rezultatą, kad auka neišeina, jos pasitikėjimas savimi sistemingai smukdomas, smurto protrūkiai dažnėja, sunkėja ir ilgėja, o tai dar giliau uždaro auką į pragaro ratą.

Siekdamas išlaikyti auką, smurtautojas aukai numeta vieną kitą gerumo akimirką, kažką nuperka, pvz. po stiprios pykčio atakos ir po sumušimo. Kaip taisyklė, kuo stipresnis buvo protrūkis, tuo didesnę atpirkimo dovaną pažada smurtautojas savo aukai, kad “ištaisytų“ situaciją. Auka nori išvengti to, kas jos lauktų pripažinus realybę, ir toliau pasirenka pasikliauti smurtautojo išpirkomis… iki kito, dar stipresnio išpuolio.

Tuo tarpu smurtautojas labai tiksliai jaučia, kiek gerumo atidozuoti aukai. Kuo ilgiau auka išlieka tokiuose santykiuose, tuo žemiau smunka jos pasitikėjimas savimi, tuo labiau ji tiki, kad ji tik tiek ir yra verta, kiek ji turi, vis labiau jaučiasi izoliuota nuo pasaulio. Kaip matyti, ji su laiku vis giliau grimzta į būseną, kurioje esant vis sunkiau ryžtis nutraukti destruktyvius santykius.

Agresorius labai intensyviai rūpinasi, kad šis ratas suktųsi. Jis nuolatos smukdo aukos pasitikėjimą savimi. Viską ji daro ne taip, yra nieko verta. Jis kiršina ją su giminėmis ir draugais. Su laiku mažina jos galimybes laisvai susitikti su kažkada buvusiais svarbiais jos gyvenime žmonėmis. Riboja jos galimybes naudotis ryšio priemonėmis, riboja priėjimą prie pinigų, prie šeimos automobilio. Greičiausiai tai yra lėti ir konkrečiu momentu sunkiai užfiksuojami procesai. Tačiau po dešimt ar dvidešimt metų auka apsidairo, ir supranta, kad yra nutolusi nuo visų buvusių žmonių, negali jiems bet kada paskambinti, visos kortelės ir banko sąskaitos yra ne jos vardu, turtas irgi, automobilio nevairavo jau dešimt metų, todėl nedrįsta jau sėsti ir prie vairo…

Čiaros portretas. Nuotrauka iš Flick.com
Čiaros portretas. Nuotrauka iš Flick.com

Kuo labiau auka darosi priklausoma nuo agresoriaus, tuo jis jaučia, kad gali blogiau su ja elgtis. Ji jau nebebėgs ne dėl to, kad nenorėtų, o dėl to, kad nebegali.

Viešumoje agresorius toliau sėkmingai kuria rūpestingo vyro ir atsakingo tėvo įvaizdį, ir visi žmonės jį gerbia ir myli. Tik žmona ir vaikai žino tikrąją situaciją, bet jie nesijaučia, kad gali kam nors papasakoti, nes aplinkiniai jais nepatikės. O būtent juos palaikys nestabilios psichikos, todėl problematiškais žmonėmis. Nuo ko “gerojo vyro ir tėvo“ įvaizdis jų akyse tik sustiprės (ką jis turi su jais ištverti, koks pasiaukojantis, medalio vertas žmgus…).

Tą žinią pats vyras ir tėvas nuolatos ir sistemingai kala į galvą savo aukoms. Matydamos, kad kiti aplinkiniai palaiko jų agresoriaus nuomonę, aukos pradeda abejoti savo realybe. Jos pradeda tikėti tuo, ką joms teigia agresorius. Kad jos tikrai nestabilios psichikos, kad pačios nežino, ką mąsto ir ką daro, kad kažkas su jomis iš esmės negerai, ir kad tikrai agresorius yra ne tik teisus, kad jos nieko daugiau nevertos, bet ir užsidirbo tokį elgesį, kokį gavo. Agresorius aukos akyse apverčia vaidmenis ir ima vaidinti auką: “matai, kaip man su tavimi sunku. Ir tik mano begalinis gerumas, kurio tu neužsitarnavai, garantuoja, kad aš vis dar tavimi rūpinuosi“.

Kadangi jų savarankiškas mąstymas ir realybės suvokimas nuo tam tikro momento yra visiškai sujauktas, aukos ima tikėti savo agresoriais, bėga į jų glėbį ieškodamos meilės ir nusiraminimo trupinių, šventai tikėdamos, kad ir tų nenusipelnė, ir jausdamos begalinė dėkingumą už juos. Išplautais smegenimis jos nuoširdžiai tiki, kad visi kiti žmonės yra tik jos priešai, kurie tenori vieno – išskirti ją su jos “geradariu“.

Jos nebemato, kad tas, kas tuos trupinius dalina, iš tiesų užgrobė jų gyvenimą, sielas, išsunkė gyvybinius syvus ir nutraukė jų santykius su visu likusiu pasauliu. Todėl bandymas atverti aukai akis tol, kol nenutiko kažkas tikrai labai rimto, ir kol ji pati nepraregėjo, dažniausiai baigiasi nesėkme.

Deja, agresorių taktikos veikia. Ir auka sukasi agresoriaus valdomoje siaubo karuselėje vis stipriau ir stipriau, silpsta ir kenčia vis stipriau, jos pasaulio suvokimas darosi vis labiau iškreiptas… Galbūt tai ir yra pragaras žemėje?

****

Atpažinote save aukos rolėje? Kaip elgtis, jei kažkas iš jūsų artimųjų įstrigęs pragaro karuselėje? Mano kontaktai yra dešinėje pusėje meniu juostoje, užsirašykite konsultacijai ir pasistengsiu jums padėti kuo galėsiu.

Pragaro karuselė. Kodėl žmonės ilgai lieka destruktyviuose santykiuose?

PSICHOPATIŠKA MEILĖ: atsikratymas, III dalis

I dalis

II dalis

“Kai prasideda trečia ciklo fazė, jis jumis tiesiog atsikrato. Jis gavo viską, ko iš tavęs norėjo: įskaitant tavo savigarbą, tavo laimę ir orumą. Greičiausiai jūs, vystantis santykiams, praradote ir draugus, ir šeimą, ir pinigus.

Psichopatas atsikrato buvusių meilių su tokiu žiaurumu ir pagieža, kad tai pritrenkia aukas ir peržengia bet kokias normalumo ribas. 

O galbūt jūs nuspręsite pagaliau su visu tuo pabaigti ir išeiti. Bet kuriuo atveju, kažkokiu momentu turėsite suvokti, kad visi santykiai nuo pat pirmos dienos buvo apgaulė. Tai buvo  išdavystė tikrąja ta žodžio prasme. Maža to, kad patiria išdavystę, auka jaučia gilų nusivylimą, begalinę netektį, pyktį, yra pasimetusi ir nieko nebepasitiki.

Eduard Swoboda paveikslas “Pamesta nuotaka“, iš Wickimedia Commons

Psichopatinio prisirišimo ciklo etapai yra panašūs į emocinį išprievartavimą, ir tai yra siaubinga patirtis. Deja, aplinkiniai temato eilinę pasibaigusią meilės istoriją, todėl nėra linkę kažkaip ypatingai pagelbėti ir padėti. Tai nėra eilinė nelaiminga meilės istorija, tai yra daug baisiau. Padarykit viską, kad jei tai patyrėte, užsitikrinsite sau tiek pagalbos, kiek jums tik reikia.“

Išversta iš psychopathsandlove.com

PSICHOPATIŠKA MEILĖ: atsikratymas, III dalis