PSICHOPATIŠKA MEILĖ: atsikratymas, III dalis

I dalis

II dalis

“Kai prasideda trečia ciklo fazė, jis jumis tiesiog atsikrato. Jis gavo viską, ko iš tavęs norėjo: įskaitant tavo savigarbą, tavo laimę ir orumą. Greičiausiai jūs, vystantis santykiams, praradote ir draugus, ir šeimą, ir pinigus.

Psichopatas atsikrato buvusių meilių su tokiu žiaurumu ir pagieža, kad tai pritrenkia aukas ir peržengia bet kokias normalumo ribas. 

O galbūt jūs nuspręsite pagaliau su visu tuo pabaigti ir išeiti. Bet kuriuo atveju, kažkokiu momentu turėsite suvokti, kad visi santykiai nuo pat pirmos dienos buvo apgaulė. Tai buvo  išdavystė tikrąja ta žodžio prasme. Maža to, kad patiria išdavystę, auka jaučia gilų nusivylimą, begalinę netektį, pyktį, yra pasimetusi ir nieko nebepasitiki.

Eduard Swoboda paveikslas “Pamesta nuotaka“, iš Wickimedia Commons

Psichopatinio prisirišimo ciklo etapai yra panašūs į emocinį išprievartavimą, ir tai yra siaubinga patirtis. Deja, aplinkiniai temato eilinę pasibaigusią meilės istoriją, todėl nėra linkę kažkaip ypatingai pagelbėti ir padėti. Tai nėra eilinė nelaiminga meilės istorija, tai yra daug baisiau. Padarykit viską, kad jei tai patyrėte, užsitikrinsite sau tiek pagalbos, kiek jums tik reikia.“

Išversta iš psychopathsandlove.com

PSICHOPATIŠKA MEILĖ: atsikratymas, III dalis

Kaip veikia vaikystės traumų atkartojimas renkantis gyvenimo partnerį

Jei mes užaugome šeimoje, kurioje buvo problemų, alkoholis, priklausomybės nuo vaistų, darbo, emocinis šaltis, žalojimas skaudžiais žodžiais, galbūt netgi kumščiais ir t.t., kiekvienas tokioje šeimoje užaugęs vaikas svajoja apie visiškai kitokią savo šeimą.

Atrodo, daro viską daro, stengiasi, pats, atrodo, elgiasi visai kitaip, ir pasirenka kitokį žmogų bendram gyvenimui, ir vistik po dešimties ar penkiolikos metų, o kartas ir daug greičiau, tenka pripažinti liūdną tiesą – ir pas mane kaip pas tėvus…

Priežastis yra žmogaus sielos poreikis atkartoti vaikystės traumas tam, kad jas pagaliau išspręsti. Tačiau kaip tai vyksta?

Tarkime, mergaitė augo namuose, kuriuose tėvas gėrė. Prisikentėjusi nuo girtuoklio tėvo, mergina augdama jaučia alergija alkoholiui ir visiškai netoleruoja išgeriančių vaikinų. Studijų metais susidraugauja su šauniu kursioku, kuris yra tiesiog mokslo pažiba ir, svarbiausia – neima nei lašo į burną.

Meilė liepsnoja karštai ir po dviejų metų draugystės jaunuoliai susituokia. Ateityje – šviesios perspektyvos, gražūs planai ir puikaus gyvenimo nuojauta. Vestuvių džiaugsmą temdo tik vienintelis faktas, kad jos tėvas nesugebėjo išsiblaivyti net tam, kad atvyktų į vienintelės dukros vestuves.

Nuotrauka priklauso christianbed.com, iš Wickimedia Commons

Puikūs palinkėjimai liejasi prie stalų, laukia nuostabi, klestinti ateitis, jaunieji šypsosi nuo ausies iki ausies. Po penkiolikos metų moteris turi pripažinti, kad sutuoktinis išlenkia taurelę vis dažniau ir dažniau, ir panašu, jog kad ir kaip besistengė, motinos likimas lipa ant kulnų.

Kodėl taip atsitiko? Juk ji taip vengė išgeriančių vaikinų? Ir jos vyras visai negėrė, ir negėrė dar ilgai po vestuvių?

Taip, jos vyras visai negėrė, ir netgi per pačias vestuves! Buvo linksmas ir be alkoholio, ir jaunoji žmona buvo rami – ji sutramdė negailestingą likimą. Neilgam… Esmė yra tokia, kad ji augo šeimoje, kurioje tėvas turėjo problemų su alkoholiu. Alkoholikas yra neprognozuojamas asmuo. Išgėręs vienoks, blaivas – kitoks. Ji niekada nežinojo, koks tėvas grįš tądien namo. Kokio laukti? Kas bus? Darni šeimos vakarienė, ar tėvas akės motinai šonus, o ši tyliai verks po to kamputy?

Merginos charakteris formuojasi nestabilioje aplinkoje. Norėdama išvengti girto tėvo siautėjimų, ji turi labai anksti numatyti, koks jis grįš. Kartais net prieš pasigirstant trepsėjimui priemenėje ji jau žinodavo, tarsi oru nujausdavo, kad tėvas šiandien bus girtas. Tada ji galėdavo greit įsmukti į savo kambarį ir nepasipainioti tėvui po kojų. Taip išvengti užgaulaus žodžio. O gal ir spyrio.

Merginai, augančiai nestabilaus tėvo kompanijoje, išsivysto prisitaikymas prie nestabilaus charakterio. Ji pripranta prie spėliojimų žaidimo “blaivas ar girtas?“. Ji iš kažkokios nematomos įtampos veide nuspėja, pareis smūgis ar ne. Ji pradeda nuspėti taip gerai, kad dar gerai nemačiusi tėvo, jau žino, kas bus. Tai leidžia jai šiek tiek laimėti saugumo. Ar išvengti kelių smūgių.

Kadangi tėvo elgesio prognozavimas yra tiesiogiai susijęs su jos pačios saugumu, jį reguliuoja išgyvenimo programa, kuri yra stipriausia žmoguje. O tai reiškia, kad jautrumas tėvo elgesio prognozavimui yra labai išsivystęs, pasiekia vos ne aiškiaregystės lygį.

Vaikinas, kurį ji pamilo ir išsirinko kaip tinkamą vyrui, tuomet buvo negeriantis. Tačiau mergina jį ir pamilo todėl, kad jis turėjo kažkokius panašius vidinės būsenos svyravimus kaip jos tėvas, nors tuo metu ir nemalšinamus alkoholiu. Tiesiog jos antenos buvo įdarbintos ir išlavintos taip ilgai, kad jinai tiesiog nebūtų galėjusi pamilti vaikino, kuris neturėtų jokio ryšio su jos antenomis. Ji šalia tokio vaikino būtų tiesiog mirusi iš nuobodulio ir niekada jo nepamilusi!

Tai kažkas tokio, kaip mergina profesionali sportininkė bėgikė negalėtų pamilti namisėdos, ištisas valandas sėdinčio prie televizoriaus. Juk sportinio tipo žmonės dažniausiai ir sau į porą susiranda kažką arčiau sporto.

Vaikinas negeria, mergina jaučia stiprią, tikrą meilę, todėl ji yra 100% tikra, kad tai jis, jos laimingo bendro gyvenimo palydovas. O esmė yra tokia, kad ji intensyviai jaučia meilės jausmą ne todėl, kad jis negeria, o kaip tik todėl, kad jis turi savyje kažką tokio, kas labai atitinka jos vaikystės aplinką.

Vaikystėje, kai vaikas būna tik su tėvais, jam buvimas šeimoje atitinka visą pasaulį. Užaugęs pamilsta žmogų, savo vidine struktūra artimiausią vienam iš tėvų. Todėl tas meilės jausmas ir yra toks tikras, neabejotinas, tiesiog apčiuopiamas, ne dėl to, kad tas partneris iš tiesų kažkoks kitoks, o būtent todėl, kad toks pats, kaip vienas iš tėvų! Nes smegenys staiga pasijunta, kaip namie! Užtai taip gera! Nes jausmas tas pats, kaip grįžus namo, taip, kaip buvo pas tėvus kelerių metukų!

Deja, to nesuvokiame, nes logiškai niekaip nesiejame su vaikystės išgyvenimais. Logiškai viskas atrodo taip: šalia manęs šis nuostabus partneris, su kuriuo man taip gera. Tai, kad man taip gera su juo, ir rodo, kad jis man teisingas partneris. O jis dar priedo ir visai ne toks kaip mano girtuoklis tėvas! Kaip man pasisekė!

Mes net nesusimąstome, kad iš tiesų gamta mus gana žiauriai apgauna: mes būtent todėl ir jaučiame tokią tikrą, stiprią meilę tam žmogui, nes su juo mums artimiausiai atsikuria nesveika mūsų vaikystės aplinka!

Būtent todėl mergina jaučiasi tokia užtikrinta vestuvių dieną tiek savo partneriu, tiek savo jausmais, tiek tuo, kad ji nepakartos tėvų likimo. O dievas žiūri pro langą į iškilmių salę ir braukia ašarą: “Vaikeliai mano, jei tik būtų švelnesnis kelias užgydyti vaikystės žaizdas…“

Kaip veikia vaikystės traumų atkartojimas renkantis gyvenimo partnerį

Vaikystės traumų atkartojimas

Ar pastebėjote, kad gyvenime galioja tam tikri dėsniai? Tarkim, kai palyja, po to šaligatviai būna šlapi. O kur buvo duobės, ten telkšo balutės. Arba, jei lyja ir saulė, tai pamatysi vaivorykštę?

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Arba, jei mergaitės tėvas gėrė, tai jai užaugus jos vyras irgi gers? O jeigu ji rado jėgų išsiskirt, tai jos antras vyras irgi pradės gerti? O jei tėvas mušė jos motiną, tai ją irgi muš jos vyras. O jeigu mušė ją, tai ir ji muš savo vaikus. Pastebėjot tokį dėsningumą?

Tokia moteris, kentėjusi nuo smurto šeimoje, gali prisiekti, kad jos gyvenime tai niekada nepasikartos. Ir bus tikra, kad padarys viską, kad nepasikartotų. Bet 90% šansai, kad vis tikrai pasikartos. Kodėl taip yra?

Taip yra todėl, kad visi aukščiau išvardinti yra gamtos dėsniai. Yra moksliškai įrodyta (žr. šaltinį apačioje), kad jei žmogus patyrė vaikystės traumą, jo psichika pasąmoningai siekia tą traumą atkartoti.

Kai vaikas patiria vaikystės traumą, vienas iš dalykų, kas atsitinka traumos metu – tam tikra asmenybės dalis atskyla ir tarsi tampa nematoma. Tarkime, kažkas iš tėvų vaiką pažemino, neapgynė, o pasityčiojo tuomet, kai jam labiausiai reikėjo pagalbos. Vaikas pasijuto apgautas, išduotas. O iš tėvų tikėjosi, ir turėjo teisę tikėtis, kad kas jau kas, bet tėvai jį apgins. Todėl tuo momentu, kai suprato, kad tėvai jį apgavo, vaikas pajunta nepakeliamą skausmą. Tais atvejais, kai skausmas toks aštrus, kad pasidaro nebepakeliamas, psichika įjungia gynybinius mechanizmus. Čia kažkas tokio, kaip įvykus trumpam sujungimui iššoka saugikliai.

Išmušus psichikos saugikliui, tam tikra situacijos dalis tampa nebesuvokiama, tarsi atsijungia nuo sąmonės, nuo suvokimo. Kad neperdegtų psichika ir vaikui nepakriktų protas. Arba, jei vaikas suvoktų visą jo išdavystės siaubą, jis nebenorėtų niekada bendraut su tėvais. Bet vaikas vienas neišgyvens, todėl jo psichika, atjungdama saugiklius, tarsi užmiršta dalį traumos. Užmiršta dalį skausmo, tarsi pusiau pamiršta, kad kažkas iš tėvų su juo taip pasielgė, tarsi kaip ir nesureikšmina to viso įvykio. Taip psichika susireguliuoja tuo momentu tam, kad vaikas vėl galėtų likti su tėvais ir priimti jų tolimesnę globą, ir taip nerizikuotų likti vienas be jų, nes tai jam grėstų galbūt netgi mirtimi.

Tačiau trauma todėl ir yra trauma, o ne kažkoks nelabai gerai prisimenamas nereikšmingas epizodas. Ta skausmo dalis, ta primiršta baisaus įvykio dalis yra nuslopinama ir nukišama į pasąmonę. Na, kažkas tokio kaip Černobylio sarkofagas. Tik vaikui taip nutikus, jis nesuvokia ir nežino, kad jo viduje įvyko gyvybei pavojingas sprogimas, ir kad jo psichika gindamasi arba nuo išprotėjimo arba nuo tėvų netekimo, suformavo slaptą sarkofagą. Kad apsaugotų jį patį.

Tačiau tas sarkofagas yra ilgaamžis, ir jo paskirtis yra saugoti žmogų nuo radiacijos nutekėjimo. Bet jis yra, tik žmogus to nežino, sąmoningai nesuvokia. Tačiau kūnas, emocinis kūnas viską žino ir prisimena, pasąmonė irgi. Viską, ką patyrė žmogus būdamas motinos įsčiose, kai jautė mamos emocijas ir kai buvo mažas.

Pačiam žmogui sąmoningai manant, kad jis daro viską, kad tik nepakartotų vaikystės

traumos, realiai sprendimus jo gyvenime labai įtakoja tas nesuvoktas ir neatpažintas sarkofagas. Kas realiai vyksta – tai pasąmonė stengiasi įstumti žmogų į tokias pačias situacijas, kad jos pasikartotų sąmoningame amžiuje. Ir kad žmogus, pažadintas esamos situacijos skausmo, pagaliau atsisuktų į savo viduje esančius sarkofagus ir imtųsi juos atsargiai atidarinėti ir pažiūrėti, kas yra viduje.

Todėl moteris, turėjusi alkoholiką vyrą ir išsirinks vyrą su tomis savybėmis todėl, kad jos pasąmonė sieks jai sukelti tą pačią situaciją tam, kad ją pakartotų. Ir nors jos būsimas vyras bus niekada negėręs, ir atrodys priešingybė, dideli šansai, kad vis dėlto jis mėgant metams pradės gerti.

Ir jeigu moteris su juo išsiskirs ir susiras kitą vyrą taip ir neatradus savo černobylių sarkofagų savo viduje, vėl ir vėl kartos situacijas, kuriose atsikartos senos, nesuvoktos emocinės traumos.

Mano tema – narcizai. Vieną dieną aš supratau, kad jų seka mano gyvenime yra ne atsitiktinė ir kad aš pati kažkaip juos pritraukiu. Šį faktą dar geriau pagrindžia tai, kad, norėdama imti ir galutinai išsispręsti savo amžiną problemą su narcizais, aš susiradau terapeutą, kuris irgi buvo narcizas!!! Na, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad aš iš tiesų per mažai jį pažinojau, kad užtikrintai teigčiau, kad jis narcizas. Bet jis su manim pasielgė lygiai pagal tokią pačią schemą, kaip ir visi kiti reikšmingi narcizai mano gyvenime!

Todėl aš manau, kad jeigu būčiau mokiusis KTUG, aš greičiausiai būčiau buvusio direktoriaus B. Burgio aršiausių gynėjų vėliavnešė! Jei tik nebūčiau patekusi jo nemalonėn prieš tai. Bet nerūkiau, tai tikrai tikėčiau juo kaip dievu, beveik garantuoju.

Todėl iš tiesų neveltui liaudyje yra posakiai “nuo vilko ant meškos užšoko“, jei neišmoksi pamokos, dievas atsiųs trigubai ar dešimgubai sunkesnę ir t.t. ir pan.

Traumuota meilė (širdis, šiukšlių dėžė). Nuotrauka autorės
Traumuota meilė (širdis, šiukšlių dėžė). Nuotrauka autorės

Iš tiesų tai yra vaikystėje sužalotos sielos šauksmas išlaisvinti kažkada joje užrakintą didelį, tuomet nepakeliamą skausmą ir pagaliau nuo jo išsilaisvinti…

Nuoroda į šaltinį, kuriame cituojami konkretūs autoriai ir tyrimai, įrodantys žmoguje slypintį poreikį atkartoti vaikystės traumas (anglų k.): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3330499/

Vaikystės traumų atkartojimas

Narcizo gimimas, santykiai ir meilė

Kaip visada, pradėsiu iš toli. Jau daug kartų minėjau, kad narcizo tipo charakteris susiformuoja vaikystėje, galbūt net labai ankstyvoje. Tokiame amžiuje vaikui tėvų dėmesys ir priežiūra yra gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau jeigu tėvai savo vaikui nemoka parodyti besąlyginės meilės, vaikas visomis priemonėmis, tiek kiek jų turi savo arsenale, to tėvų dėmesio nepertraukiamai siekia.

Todėl jei tėvai vaiką daug kritikuoja, atstumia,  palieka vieną, nekreipia į jį dėmesio, tačiau kai vaikas atlieka kažką ne pagal metus, demonstruoja, kad išmoko kažką naujo, gerus pažymius, atlikėjo ar matematiko talentus, pasiekimus sporte ir susilaukia tėvų pagyrų ir susižavėjimo, vaikas greitai tai užfiksuoja. Jei toks tėvų elgesys sistemingas, jo galvoje susiformuoja išvada: “turiu būti ypatingas, kad mane mylėtų. Jei būsiu paprastas, mane paliks ir aš mirsiu“. Žmoguje išgyvenimo programa yra pati svarbiausia iš visų, todėl toks vaikas, siekdamas tėvų meilės, to nesuvokdamas ima išsižadėti savęs. Pavyzdžiui, užsigavęs neverks. Nes tada jo tėvai didžiuosis ne pagal metus vyrišku ir stipriu berniuku ir rodys jį kaip pavyzdį kitiems. Taip vaikas išmoksta paneigti savo skausmą ir išstumti ašaras, t.y. ignoruoti savo jausmus tam, kad gautų tuo metu svarbiausių žmonių – tėvų meilę. Taip įvyksta vidinis asmybės skilimas. Vaikas suvokia, kad dalis jo yra nepriimtina tėvams, todėl tai tai tampa nepriimtina ir jam. Ir kaip atsakas į atšiaurias vaikystės sąlygas susiformuoja narcizo charakteris.

Patirdamas prisirišimą, meilę prie tėvų, vaikas mokosi, kas apskritai yra ta meilė ir kaip ją patirti. Kaip matosi, narcizas nepatiria besąlyginės meilės iš savo tėvų. Todėl trumpai tariant, jis turi prisirišimo sutrikimą. Toks žmogus ne tik patiria vidinį skilimą, bet ir neišmoksta mylėti. Jo meilės patyrimas yra toks: “mylėsiu tave tik jei būsi toks, koks aš noriu“.

Lygiai tokį patį meilės supratimą narcizas atsineša į savo suaugusiojo gyvenimą. Nors meilės ryšiai mezgami greitai ir audringai, tačiau jo meilė yra negili.

Viena iš narcizo savybių – jis save suvokia kaip aukštesnį, geresnį už kitus. Jis apskritai kitus žmones mato žemiau už save. Jau vien dėl to jis negali mylėti pilnavertiškai. O kur dar savo tikrų jausmų neigimas ir prisirišimo trauma?!

Narcizas žmones suvokia labiau kaip daiktus, kaip objektus, kuriais galima naudotis. Kitas žmogus jam – kaip jo kūno dalis. Daugybę kartų esu girdėjusi iš klasikinio narcizo, kaip jis apie savo žmoną pabrėžtinai kalbėjo: “ji – mano dalis“. Skamba gal labai romantiškai ar atrodo, kad “va čia tai meilė!“, bet iš tiesų meilės čia turbūt mažiausiai. Daugiau grynas savininkiškumas.

Narcizas savo partnerę suvokia kaip, tarkime, savo ranką. Tai reiškia, kad jam atrodo, jog ranka savaime žino, ką reikia daryti. Todėl nereikia rankai atskirai skirti laiko ir pastangų, kad aiškinti, kogi aš noriu. Tačiau labai ima pyktis, kai ranka staiga ima ir nepadaro to, ką aš pamaniau. Šitą reiškinį stebėjau praktiškai ant visų narcizų, kuriuos pažįstu.

Toliau. Rankai juk nedėkojama už tai, kad jinai kažką padarė. Nes rankai tai yra savaime suprantama. Skirtumas tik tas, kad tikra ranka neturi savo jausmų, o narcizo partnerė turi. Be to, ranka nesirenka, ką darys ir ko nedarys, ranka daro viską, ką nusprendžia šeimininkas ir pasirikimo teisės neturi. Tuo labiau rankos niekas neklausia jos nuomonės.

Nepykite, mielieji, kad taip žiauriai sugrioviau dar vieną jūsų viltį. Pati ėjau per tų vilčių griuvimą savo laiku ir žinau jausmą, todėl labai atjaučiu. Taip pat žinau, kad tikrai buvo laiko tarpas, kai jautėtės mylima su narcizu, juk išgyvenote su jais ir medaus mėnesį. Kaip rašiau anksčiau, greičiausiai tai buvo irgi ne meilė, o tiesiog narsicistinio ciklo sudievinimas – nuvertimas nuo pjedestalo pirmoji dalis.

Todėl narcizo meilė, jeigu taip galima pavadinti jo elgesį ir jo patiriamus jausmus, yra kažkas  toli nuo tikros meilės. Jis nemoka mylėti besąlygiškai ir jis nemoka palaikyti ir puoselėti partneriškų tarpusavio santykių. Tai, ką narcizas jaučia savo žmogui, yra labiau kaip santykis su įsigytu daiktu – tu priklausai man, ir tarnauji man pagal paskirtį. Kol tu tą funkciją atlieki gerai, aš esu patenkintas ir tave toleruoju savo gyvenime, jeigu ne, aš labai pykstu, ir galiu kaip daiktą išmesti. O išmetus daugiau niekada neprisiminti, iš karto įsigyti kažką kitą.

Richard Rappaport “Narcizas“, iš Wickimedia Commons

Pats svarbiausias dalykas, kodėl narcizai apskritai bendrauja su kitais žmonėmis, nes pripažinkime, jų prisirišimas prie jų yra tikrai kažkoks sutrikęs, tai yra narsicistinis penas. Ryškiausiai tai pasireiškia sudievinimo fazėje narcizui užmezgus naujus meilės santykius. Jis paskleidžia visą mitą apie savo nuostabumą, ir pamilusi nauja mergina juo beatodairiškai žavisi. Iš iš išorės jį pasiekiantis susižavėjimas juo ir yra narcizo penas.

Jam iš tiesų nuoširdžiai nerūpi, ar ta mergina bus laiminga su juo, ar jai gyvenimas atrodys nors pakenčiamas. Jam ji rūpi tik tiek, kiek teikia narsicistinio peno. Nes žavėjimasis juo sustiprina jo netikrą aš, leidžia kuriam laikui paskęsti savo šlovės spinduliuose ir jaustis nuostabiai. Klestint netikram, išpūstam narcizo aš, tuo metu jo likusios atstumtos asmenybės, tikrojo aš pusės yra toliausiai nuo jo, ir nekelia vidinės sumaišties, neprimena apie save, nežadina nesaugumo jausmo ir nekelia grėsmės.

Dar vienas svarbus elementas. Narcizas, vaikystėje į pasąmonę išstūmęs savo tikruosius jausmus, jų nejaučia ir būdamas suaugęs. Tad nauja meilė, o kaip taisyklė tai būna priešingybės – emocionalios, jautrios būtybės – išjausdama daug emocijų, jomis tarsi papildo jį ir laikinai užpildo tą tuštumą, kuri narcizo viduje žiojėja po jausmų išstūmimo. Todėl jis jaučiasi puikiai, pagaliau jaučiasi užpildytas, priimtas ir pilnas.

Taip, sudievinimo fazėje jis tikrai mokės savo partnerę iškelti į padanges, tačiau su meile, kaip matome, čia reikalų tikrai nedaug. Nauja mergina gerai ir jam rūpi tik tiek, kiek ji tenkina jo poreikius.

O apie tai, kad ji pati gali turėti ir turi savo poreikius, ir ar jie patenkinami po to, kai baigėsi sudievinimo fazė, narcizas yra nepajėgus susimąstyti. Ir dėl to, kad jis, pats nejausdamas savo jausmų, nesupranta, kad kiti žmonės turi jausmus. Net jeigu juos mato, jis jų nesupranta. O antra, narcizas mano, kad jis pats yra tokia dovana žmonijai, kad žmona, vien tik turėdama galimybę gyventi šalia jo natūraliai turi jaustis palaiminta, kad tai savaime jai yra didžiausia likimo dovana. Kokie dar jos poreikiai?!

Narcizo gimimas, santykiai ir meilė

Kaip narcizas atims iš jūsų galią

Jei jūsų vyras narcizas, viskas galėjo prasidėti labai netgi gražiai. Kaip kad visada su jais būna.

Na, argi nemalonu, kai jūs įsikėlėte su nauju gyvenimo partneriu į bendrus namus, ir jis sako, brangioji, nesirūpink, aš sumokėsiu už butą?! Kuri moteris skųsis tokiu pasiūlymu? Žinoma, kad nei viena! Kiek mes girdime moterų skundžiantis, kad vyras bedarbis ar alkoholikas, ir jos išlaiko savo Alfonsus. Tad skųstis tokia situacija būtų dievo varymas į medį!

Žinoma, esant normaliems santykiams ir normaliai santykių dinamikai, tai iš tiesų yra gražus žestas, ir iš tiesų jis reiškia, kad vyras rūpinasi, stengiasi išlaikyti savo moterį ir šeimą, kad jis nori prisiimti rūpesčius sau, kad jai gyvenimas atrodytų lengvesnis ir jame liktų vienu rūpesčiu mažiau.

Tačiau narcizas kaip niekas kitas moka op! ir apversti lėkštes tokiu mikliu rankų judesiu, kad jūs net nepastebėsit, kada tai įvyko!

Galbūt praeis ne vienas mėnuo ir netgi ne vieneri metai. Ir narcizas pradės atsižaidinėti savo investicija prieš jus. Staiga jis pradės “keltis“, remdamasis tuo faktu. Tarsi savanoriškas  kaštų bei apmokėjimo prisiėmimas jį padarė geresniu žmogumi, o jus blogesniu.

Po to jis pradės kaišioti “aš taigi moku už butą!“ visur, kur dera ir kur ne, norėdamas išsipirkti, išsisukti iš kitų pareigų arba išsisukti iš situacijos, priversdamas jus jaustis kalta ir įsipareigojusia to fakto, kad jis tikrai moka už butą.

Dar po kiek laiko jis ims dar gražiau joti ant to paties vargšo vieno nustekento faktelio. Jis pradės naudoti apmokėjimo už butą faktą įrodinėti, kad “tu taigi nesugebėtum“, suprask, tu prastesnė, blogesnė, kvailesnė ir mažiau sugebanti už mane.

Ir kas blogiausia, tai yra faktas – kai 20 metų nemoki už butą, žinoma, iš kurgi gali žinoti, kaip tai daroma?! Tai, kad tai šiais laikais padarome kelių mygtukų nuspaudimu, narcizas, žinoma, nutylės, jam ir reikia, kad jūs pasijustumėte bejėgė. Jo galia yra proporcinga jūsų bejėgiškumui.

Bėgant laikui, narcizas tą patį faktą pūs dar stipriau. Jis jums kiekvieną kartą kartos visus aukščiau išvardintus teiginius, tam, kad jūs galutinai įsitikintumėt, kokia negabi ir niekam tikusi esate, kad patikėtumėt, kad tikrai niekada nebesugebėsite atlikti tokio veiksmo, kaip susimokėti už butą.

Ką dar narcizas? Jis žlugdo ne tik jūsų pasitikėjimą savo sugebėjimais, jėgomis, susivokimu ir sveiku protu dabar, jis žlugdo tai ir į ateitį!

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Nenustebkite, jei kada nors ir visai nesusijusioje situacijoje jums mestels: “tugi net už butą susimokėt nesugebi, tai ką jau tu čią, tikrai nesugebėsi…“. Blogiausia yra tai, kad jūs tuomet jau tikėsite ir liūdnai linguosite galva, pačios giliai tikėdamos, kad niekada nieko nebesugebėsite…

Taip narzicas gražiai sužaidžia  pagrindinę šaškių partiją savo aukų gyvenime – pirmas ėjimas kaip iš pasakos, kuris pakeliui virsta visa jūsų sužlugdymo serija. O kada tai įvyko, mes ir nepastebėjome. Juk veiksmas tai tas pats, ar ne?!

Ir pabaigoje nepasikuklins mestelti – “Kiek aš dėl tavęs padariau?!“… tarsi suvarydamas kontrolinį šūvį į bejausmį aukos kūną…

Kaip narcizas atims iš jūsų galią

Pažiūrėk, kiek aš padariau dėl tavęs!

Na, ar skaitėte straipsnį apie narsicizmą?

Čia nupiešiu daugiau narcizo kampų, kurie netilpo į straipsnį.

Vienas iš tipinių narcizų triukų – “pažiūrėk, ką aš padariau dėl tavęs?!“. Kai situacija pasisuka ne narcizo naudai, narcizas staiga puola gelbėti savo kailį sužadindamas savo aukos kaltės jausmą.

Pavyzdžiui, sako: “Tu ką, pagalvok, į kiek kelionių aš tave vežiausi per paskutinį pusmetį?!“. Žinoma, tai, kad jūs vykote į keliones, bus greičiausiai tiesa. Bet narcizas tokioj situacijoj “pamirš“, kad keliones iniciavo visai ne jis. Ir tai buvo visiškai ne romantinės kelionės, o iš tiesų tai buvo jo darbo komandiruotės, į kurias jis nekenčia vykti. Bet kadangi nebuvo kaip išsisukti, tai jis paėmė jus kaip savo asmeninį žaisliuką, kad prablaškytumėt jį komandiruotės metu.

Paveiksliukas iš Wickimedia Commons

Ir tuo metu jis visiškai to neslėpė. Ir jūs tai žinojote, irgi. Tik sutikote vykti, nes na, kodėlgi nepasinaudojus proga, kai darbovietė viską apmoka, ar ne? Tačiau tai nebuvo jo specialiai suorganizuota romantiška kelionė, kurios tikslas buvo pradžiuginti jus ir praleisti daugiau laiko kaip pora ir taip sąmoningai pastiprinti santykius.

Tačiau tuo momentu, kai narcizas naudoja savo “dosnumo“ įrodymo – kelionių – faktą, jis labai gudriai naudoja patį kelionių buvimo faktą, išplaudamas turinį, esmę. O kelionės buvo? Buvo. Todėl iš karto susigaudyti, kas ne taip, žmogui, patyrusiam tokią gudrią manipuliacijos ataką yra labai sunku.

Jauti, kad kažkas čia ne taip, kažkas nešvaraus, neteisingo, užstringa toks neskanus gumbulas burnoje, tačiau logiškai atsišauti ir netgi sau paaiškinti, kas čia kątik nutiko, negali. Nes apie keliones nemelavo? Nemelavo. Buvo toks kelionių faktas. Netgi negali prikibt, kad į keliones vykote per jį. T.y. jo socialiniai ryšiai, tiksliau darbas buvo priežastis, dėl jo ten vykote.

Tai yra dar vienas puikus pavyzdys, kaip narcizas moka žongliruoti faktais taip, kaip jam pačiam patogu. Nors kai suvoki, kas įvyko, dažniausiai gerokai po to, pamatai, kad tikrovė buvo taip smarkiai iškraipyta, kad iš tiesų viskas buvo visai ne taip.

Viskas buvo taip – jūs darėte jam paslaugą, sutikdama linksminti jį nemėgstamos komandiruotės metu. O ne jis vežėsi jus į kelionę, kurią jums suorganizavo. Jūs darėte tai pirmiausia tam, kad iš geros širdies norėjote suteikti artimam žmogui tai, ko jis norėjo. Na, pagalvojote, o gal ir kelionė mažu patiks.

Esmė yra tokia, kad jūs vien sutikdama vykti į kelionę iš tiesų buvo su juo atsiskaičiusi. T.y. darėte gera jam, nes taip norėjote ir nieko nesitikėjote ir nelaukėte mainais. Tuo momentu, kelionės metu ir po jos, jūs nesijautėte jam skolinga, ir nemanėte, kad ir jis jums skolingas. Rezultatas buvo 0:0.

O jis pamiršo, kad tai buvote JŪS, kai darėte jam gero. Jis prisiminė tik kitą pusę – koks aš buvau geras ir dosnus. Suprask, tu likai man už tai skolinga. Rezultatas jo galvoje: 1:0 mano naudai.

Na, ir pasitaikius progai, jisai staiga užsimano atsiimti savo skolą iš jūsų. O tiksliau – po skolos ir kaltės miražu pakišti tikrąjį scenarijų – užgesinti bręstantį konfliktą. Išsisukti nuo nemalonaus klausimo.

Jei norite daugiau, pirma, eikit pirkt žurnalo, antra – sekite šį blogą, prisiminus parašysiu ir daugiau tokių perliukų iš narcizų gyvenimo.

Pažiūrėk, kiek aš padariau dėl tavęs!

Nuodingi santykiai

Kiekvienas nusipelno sveikų, laimingų santykių, bet kartais žmonės praranda save tam, kad santykius išlaikytų.

Yra tam tikri požymiai, elgesio ypatumai – ženklai, rodantys, kad santykiai gali būti nuodingi. Išmokę juos atpažinti, galite sau padėti išvengti jų bei juose patiriamo skausmo.

Jei jūs nelaimingas ar pilnas baimės – gali būti, kad taip jus emociškai veikia nuodingi santykiai. Nuodingi partneriai dažnai nori jus pakeisti. Jie netgi įtikina jus, kad tai jūsų pačių naudai. Jie padaro taip, kad jūs manytumėt, jog jie skatina jus tobulėti. Nuodingi partneriai dažnai yra kontroliuojantys. Jie atskirs jus nuo šeimos ar draugų. Jiems legviau jus kontroliuoti, jeigu jie jus izoliuoja nuo kitų žmonių. Jie jums nurodys kaip rengtis ir kaip elgtis.Manotikrasgyvenimas nuodinga nuodingi santykiai

Nuodingi žmonės menkina jus. Jie gali subtiliais būdais įteigti jums, kad jūs nepakankamai gerai mąstote, nuvertinti jūsų pasiekimus. Jie yra pavydūs ir laiko jus savo nuosavybe. Jie gali atplėšinėti jums adresuotus laiškus, skaityti jūsų žinutes ir kitaip nuolatos jus tikrinti. Jie gali netikėtai pasirodyti jūsų darbo vietoje arba be perstojo rašyti jums žinutes. Jie sakys, kad jie rūpinasi jumis, arba kad jūsų pasiilgo. Taip jie laiko savo čiuptuvus ant jūsų. Nuodingas partneris nori žinoti viską apie tai, kur buvote, su kokiais žmonėmis bendravote ir ką veikėte.

Jie gali jus apkaltinti, kad buvote jiems neištikimas arba kad melavote. Jie gali reikalauti gerbti jų privatumą, tačiau to paties netaikys jūsų privatumui. Jie taip pat nesuteiks jums ir asmeninės erdvės. Jie gali monopolizuoti visus įmanamus bendro gyvenimo aspektus. Jie prieina iki to, kad išrenka jums maistą restorane, rūbus, kuriuos jūs dėvėsite ir draugus, nusprendžia, ką veiksite. Iš šono jie gali atrodyti idealūs partneriai, tačiau tai yra vaidyba. Jie gali padėti jums, jūsų šeimai, draugams, tačiau tik tam, kad verstų jus jaustis įsipareigojusiais. Jie gali jums sakyti, kaip jums pasisekė, kad jūs juos turite. Jie gali nuolatos jums priminti, kiek daug jie padarė dėl jūsų.

Yra ir daugiau nuodingų santykių požymių, tokių kaip smurtas. Jei partneris jus žemina, kontroliuoja ir stengiasi jus pakeisti taip, kad atitiktumėt jo lūkesčius, jums reiktų iš naujo apgalvoti šiuos santykius. Jei nuolatos jaučiatės, kad turite vaikščioti kaip ant pirštų galiukų, greičiausiai tai ir yra nuodingi santykiai. Jei šie santykiai jus privertė jaustis auka, ieškokite profesionalios pagalbos. Jei reikia, nutraukite šiuos santykius. Sveikuose santykiuose abu partneriai palaiko vienas kitą ir pastiprina, o ne silpnina ir žeidžia. Niekam neleiskite sunaikinti pasitikėjimo savimi. Jūs esate verta(s) mylinčių santykių.

Vertimas iš: http://infoselfdevelopment.com/toxic-relationships-and-characteristics-to-avoid/

Nuodingi santykiai