Nuojauta yra ne ezoterika, o faktas

Kiekvienoje kalboje yra naudojamas išsireiškimas, nusakantis nuojautą. Tas jausmas pilve, viduriuose. Nuojauta, tas nenusakomas žinojimas to, ko neišeina pagrįsti argumentais, yra visiems žinomas reiškinys. Tačiau logika besivadovaujantys žmonės atsisako juo tikėti, mano, kad tai yra lengvatikių, neišsilavinusių žmonių pramanas, prietarai ir nurašo į ezoterikos sritį, kuri, kaip žinia, tikintiems mokslu, yra toks kaip sąšlavų kampelis.

Iš tiesų nėra ko ginčytis. Neuromokslas seniai žino, kad tai yra faktas. Žmogaus juslės nuskaito labai daug informacijos ir jos visos informaciniais kanalais, t.y. nervais, suteka į smegenis. Smegenyse yra netgi specifinė vieta, kurioje yra atsijojama, į kuriuos iš patekusių informacinių duomenų reikia reaguoti ir į kuriuos ne. Net kai informacija yra tikrai ir teisinga, nuolatos nervų ląstelės, veikiamos neurotransmiterių, nervinius impulsus sustiprina ir perduoda juos toliau, o kai kuriuos slopina. Tie, kurie perduodami toliau visoje grandinėje ir netampa kažkuriame tarpiniame taške užslopinami, tampa veiksmais, jausmais, reakcijomis, impulsais, reflesais, mintimis, idėjomis. Žodžiu, įgauna kažkokią išraišką, ar tai būtų veiksmo, ar minties forma.

Taigi, tai, ką suvokėme ir į ką mūsų smegenys nusprendė reaguoti, napima visos mūsų turimos informacijos. Mūsų kūnas nuskaito iš aplinkos ir pajaučia žymiai daugiau, nei mes gebame sąmoningai suvokti. Tačiau, nepaisant to, kad gauta informacija nėra suvokta iki tokio lygio, kad ją galime išreikšti sklandžiais sakiniais bei pateikti svariais argumentais, tai nereiškia, kad šios informacijos mes neturime. Taip gali būti todėl, kad ji buvo nuslopinta pakeliui, ankstesnėse smegenų dalyse, kol dar nepasiekė už kalbą ir loginį mąstymą, ateities prognozavimą atsakingos smegenų dalies.

Todėl kitą sykį drąsiai pasikliaukite savo žinojimu tarsi iš nieko. Tuo, kurį jaučiate, bet negalite paaiškinti. Jums ir nereikia jo paaiškinti. Instinktas bėgti nuo pavojaus neprivalo būti paaiškintas, mums tiek ir tereikia žinoti – bėgti, nes yra pavojaus jausmas. Arba pasikliauti žinojimu, kad tas žmogus atrodo nepatikimas, pavojingas. Nors jis kalba protingai skambančiais sakiniais, dėsto mintis pasitikinčiu balso tonu, atrodo respektabilus ir mūsų loginis protas negali prie nieko prisikabinti, kodėl jis galėtų būti nepatikimas, kai jis yra vaikščiojantis sąrašo, kaip turi atrodyti patikimas žmogus, pavyzdys. Tačiau jeigu kepenim jaučiate, kad taip nėra, dideli šansai, kad taip ir nėra.

Ne veltui mums yra duoti jausmai, pajutimai, emocijos. Tai yra ne mažiau svarbus, ir drįstu pareikšti, žymiai tikslesnis daviklis nei loginis mąstymas. Naudokitės visais jumyse suinstaliuotais prietaisais ir pasitikėkite tuo tyliu balseliu viduje.

 

Narcizai visada išsiduoda

Jeigu jūs esate turėję santykius su narcizais, pažvelgę atgal į savo patirtį, suvoksite, kad ženklai buvo nuo pat pradžių. Žinoma, tam turite būti su savimi brutaliai sąžininga.

Nors narcizas santykių pradžioje, kai jus dievino ir garbino, iš visų jėgų stengėsi elgtis nepriekaištingai ir tiesiog tobulai, tai vistiek buvo tik atliekama rolė, o ne tikrasis jis. Todėl per perdėtą meilės demonstravimą nori nenori prasimuša keisti dalykai, kurie ir yra pirmosios užuominos į tikrąją, t.y. narsicistinę asmenybę.

Esu tikra, jei nuoširdžiai, nepagražindama peržvelgtumėt savo patirtį nuo pirmų akimirkų su narcizu, kažkoks jo elgesys buvo gana aiškūs signalai, iš anksto pranešantys apie gresiančią bėdą.

Galbūt jis perdėtai stipriai sureagavo į jūsų elgesį, kurį jis priėmė kaip atstūmimą? Galbūt jau pačioje santykių pradžioje su nubaudė neperžengiamos tylos siena? Galbūt labai anksti pradėjo elgtis taip, tarsi jūs būtumėt daug artimesni, nei iš tiesų buvote. Galbūt kažkokioj situacijoj perdėtai aršiai, piktai ar kontroliuojamai reagavo į menką, kasdieninį jūsų poelgį? Galbūt kažkokie epizodai išdavė, kad jis buvo žiaurus su gyvūnais, kitų žmonių mažais vaikais. Galbūt jis buvo labai nepagarbus su aptarnaujančiu personalu? Gal tyčiojosi iš kitų žmonių? Galbūt jis demonstravo nesuvokiamai šaltą elgesį su savo šeimos nariais? Galbūt tam tikrose, kad ir nedidelėse situacijose, buvo nesuvokiamai šaltas kitų žmonių jausmams? Galbūt jo gyvenime yra per daug nepaaiškinamų aršių konfliktų arba su per daug šeimos narių nutrauktų santykių? Galbūt jam visi žmonės atrodo kaip idiotai?

Galbūt jis nuo pat pradžių agresyviai ir įžūliai reikalavo dėmesio? Galbūt susitikus po 15 metų prisipažino, kad jus myli, nors tuomet tebuvote susitikę labai epizodiškai? O gal jis per daug, nepaaiškinamai ir nelogiškai atsidavęs jums? Jau vien tik neaiškus fone atsiradęs jausmas, kad čia kažkas ne taip, ir yra pakankamas ženklas, kad čia tikrai yra kažkas ne taip.

Daugelis iš žalojančių santykių su narcizais ištrūkusių partnerių prisipažįsta, kad pačioje pradžioje tikrai buvo tas momentas, kai buvo aiškus jausmas, kad “kažkas čia ne taip“. Tačiau kadangi narcizas labai aktyviai pradinėje santykių fazėje užbombarduoja meilę liudijančiais poelgiais, tai bendrame fone tas jausmas dažniausiai ir lieka kaip tik momentinis.

Anastazijos Rasputin nuotrauka “Sutrikusi“, Wickimedia

Narcizų aukos dažniausiai negali suformuluoti pačios sau, kas tuo momentu atrodė ne taip. Negali įvardinti, apibūdinti to jausmo, išreikšti žodžiais. Be to, visame aktyvaus meilės demonstravimo fone, joms pačioms tai pasirodo kaip noras be priežasties kabinėtis prie tobulo žmogaus. Jausmo neapčiuopiamumas irgi suvokiamas kaip svarus įrodymas mūsų loginei smegenų daliai, kad “turbūt aš čia išsigalvoju“. “Turbūt tiesiog negaliu patikėti, kad ir man taip gali pasisekti, tai ir kabinėjuosi be reikalo prie nuostabaus žmogaus“.

Kadangi narcizai instinktyviai ieško silpnų žmonių, jie išsirenka tuo metu sunkumus patiriančius žmones, kuriems tuo momentu kaip niekada reikia stipraus peties atsiremti. Iš vidaus einantis išorinio palaikymo poreikis verčia ignoruoti jaučiamus pavojaus signalus.

Mūsų kūnas yra labai sudėtingas ir jautrus mechanizmas. Daugelis iš išorės patenkančios informacijos yra nuskaitoma ir perdirbama pasąmonės lygmenyje, t.y. mums tuo metu patiems nesuvokiant apie mumyse vykstančius procesus. Kaip pavyzdys – jei žmogus taria vienus žodžius, o jo kūnas byloja priešingai, tai mūsų pasąmonė sugebės suvokti ir mums pasiųsti nerimo signalą. Nors tariami žodžiai atrodys logiški, atitinkantys aplinkybes ir t.t., t.y. loginiame lygmenyje mes nesugebėsime įvardinti, kas čia neatitinka. Tačiau gyvūninė smegenų galis, atsakinga už išgyvenimą, pajus pavojų ir pasiųs signalą “nešk kudašių“. Pavojaus jausmas bus patiriamas kaip nemalonus pojūtis, nepaaiškinamas jokiais akivaizdžiais loginiais argumentais.

Problema yra tame, kad narcizų aukos dažnai yra pačios augusios ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Kai nebuvo pakankamai atsižvelgiama į vaiko poreikius ir jausmus. Tėvai, kad jiems būtų patogiau, vaikui aiškino “nieko čia tokio“, kai vaikui buvo baisu. Arba “tu ne taip suprantai“, ar “vėl išsigalvojai“ vaikui sakant tiesą. Tokiu elgesiu vaikui buvo suformuotas sąlyginis refleksas nepasikliauti jo vidiniais pojūčiais. Jeigu vaikas nesugebėdavo mamai logine kalba paaiškinti, kodėl jam yra baisu, arba kodėl mama turėtų atsižvelgti į jo baimę – o kuris vaikas tai iš tiesų galėtų?! Taip ir lieka vidinis įspaudas – jeigu negali paaiškinti logiškai, iš ko kilo pavojus, nepasitikėk savo vidiniu pavojaus jutikliu, jis turbūs sugedęs. Ypač jei tėvai kartodavo, kad vaikas reaguoja perdėtai, yra per daug jautrus.

Taip korumpuota vidinė savisaugos sistema nesuveikia, kad apsaugotų nuo pavojingos būtybės, kuri turi žmogišką išorinį pavidalą.

Be to, narcizų aukos būna tokios ištroškusios meilės, kad netgi jeigu pajustų pavojų, jos negali atsispirti tai traukai, kurią sukuria narcizas. Jos negali nusisukti nuo narcizo, nes jų tikrasis kasdieninis gyvenimas yra per daug joms pačioms nepatrauklus. Todėl narcizas atrodo per didelė netektis. Nepamirškime, narcizas tuo metu žaidžia savo žaidimą išsitraukęs kozirius. O kadangi jie, kaip taisyklė, partnerių yra turėję palyginti nemažai, jie turi gerus įgūdžius. Taip ir skrenda kaip drugeliai į ugnį…

Kad nepatirtų per didelės vidinės įtampos, žmogaus psichika pasirenka selektyviai ignoruoti tam tikrą dalį vienas kitam prieštaraujančių realybės gabaliukų. Narcizo auka yra tokia silpna, ištroškusi meilės, kad pasirodžius žvilgančias plunkstans išskleidusiam povui, ji pasąmoningai pasirenka apsimesti, kad pavojaus signalų nėra. Taip psichika suveikia tam, kad žmogus galėtų toliau judėti norima kryptimi, t.y. vystyti santykius su narcizu, tačiau tuo pačiu kad neišprotėtų nuo per didelės skirtingų signalų patiriamos vidinės įtampos.

Šiems mechanizmams suveikus, narcizo ištransliuoti, kitą sykį ir labai ryškūs signalai, yra tarsi išbraukiami iš istorijos, lyg jų nebūtų buvę. Išmetami už borto kaip nereikšmingi, pavieniai, neesminiai. Tačiau jie yra. Ir netgi tuomet, kai tai tėra jausmas, kad “kažkas čia ne taip“, savimi ir savo pojūčiais pasikliaunančiam žmogui tai yra pakankamas pavojaus signalas. Kurio, kaip matyti, savo paties labui verta paisyti.