Amnezija yra atminties netekimas. Ant šio medicininio reiškinio pastatytas ne vienas meksikietiškas serialas.
Na, moteris netenka atminties dėl kažkokios priežasties, ir po to prasideda smagumai – neatpažįsta savo vyro ir vaikų, neprisimena savo ankstesnio gyvenimo, todėl ją blogiečiai visaip kaip vynioja aplink pirštą ir t.t. ir pan.
Tačiau amnezija yra tikras, o ne serialų išgalvotas reiškinys. Tiesiog scenarijų rašytojams labai palankus elementas, ant kurio gali vyniot kokią nori dramą, kokia tik į galvą šauna.
Gali būti dalinė amnezija, t.y. net nesimato, kad žmogus išvis ką nors būtų pamiršęs. Jis prisimena savo gyvenimo istoriją, gali ją papasakoti, pažįsta tėvus, sutuoktinį, vaikus ir kitus gimines bei draugus, žodžiu, pagal visus požymius atrodo visiškai normalus žmogus ir netgi amnezijos terminas čia, atrodo, visai ne prie ko.
Tačiau tam tikra dalis patyrimų gali būti visiškai ištrinta iš atminties. Tai reiškia, tai nutiko, tačiau žmogus jų neprisimena, tarsi jų niekada nebuvo. Tai gali būti konkretūs įvykiai. Dažnai toks reiškinys atsitinka ištikus psichologinei traumai, pvz. kai kažkas iš artimų ir patikimais laikytų žmonių ir pasielgia niekšingai, išduoda, labai nuskriaudžia, emociškai ar fiziškai, nesvarbu.
Jennifer Freyd, Oregono universiteto psichologė, atlikusi daug tyrimų nustatė, kad kuo artimesnis buvo žmogus, pasielgęs šokiruojančiai, tuo didesnė tikimybė, kad skriaudą, emocinį šoką, arba kitaip tariant, traumą patyręs žmogus neprisimins to poelgio. T.y. gyvens kaip gyvenęs, tarsi traumuojantis įvykis nebūtų įvykęs. Įvykis vadinama išdavystės trauma, o tos traumos išsitrynimo iš atminties reiškinys vadinama traumine amnezija.
Panaudota nuotrauka iš Wickimedia
Po tam tikro laiko ir esant tam tikroms aplinkybėms traumuojantis įvykis gali būti prisimenamas. Vadinasi, jis yra išsaugotas atmintyje, tačiau ne taip pat, kaip išsaugomi normalūs praeities prisiminimai. Kol pasireiškia trauminė amnezija, šie prisiminimai yra tarsi atkirsti ir neprieinami sąmoningam protui. Trauminė amnezija įvyksta kaip psichikos gynybinė reakcija esant per dideliam kognityviniam rezonansui.
Perskaičiau labai gerą staipsnį apie manipuliaciją – “Kaip iš žmogaus padaroma marionetė“. Šis straipsnis yra labiau orientuotas į manipuliaciją masėmis. Tačiau keli atskleisti dalykai apie manipuliaciją yra tokie patys tikslūs ir paveikūs ir tuomet, kai manipuliacija vykdoma 1:1.
Čia dalinuosi tarsi pastabomis paraštėse. Noriu pabrėžti ir kiek papildyti kai kurias šio straipsnio vietas. Todėl patarčiau pirma perskaityti straipsnį, o po to mano pastabas.
Visų pirma, labai kertinė, mano nuomone, straipsnio vieta yra ta, žmogus, kuriuo siekiama manipuliuoti, neįtaria, kad juo manipuliuojama. Manipuliacija iš esmės yra išdavystė, nes tai yra savanaudiškas elgesys, kuriuo manipuliuojama kito žmogaus suvokimu ir emocijomis tam, kad jis net neįtardamas elgtųsi taip, kaip nori manipuliuotojas.
Iš esmės visiškai nesvarbi priežastis, dėl kurios auka neįtaria, kad ja manipuliuojama. Romantiniuose santykiuose greičiausiai ta priežastis gali būti ta, kad manipuliatorius iš pradžių įgijo kito žmogaus pasitikėjimą kaip patikimas, besirūpinantis jo gerove ir pan. Kita priežastis gali būti naivus tikėjimas, kad visi žmonės yra geri ir niekas taip iš principo nesielgia. Kita priežastis gali būti artimas giminystės ryšys, pvz. tikėjimas, kad tėvas ir mama visada linki tik gero savo vaikui ir niekada taip nepasielgs. Tačiau priežastis yra visiškai nesvarbi.
Svarbus yra tik pats faktas, kad žmogus nemano, kad juo gali būti manipuliuojama, ir tai yra kertinė sąlyga tam, kad manipuliacijos veiktų. Manipuliatorius todėl ir yra manipuliatorius, nes jis siekia, kad žmogus, į kurį jis nusitaikė, niekada neįtartų, kad jis juo nesąžiningai žaidžia. Kitaip jis nebūtų manipuliatorius. Jis tiesiog būtų atviras agresorius. O manipuliatorius nori išlikti tarsi nematomas, “neapsišvietęs“, tačiau kad kitas žmogus elgtųsi tiksliai taip, kaip jis nori.
Veikia tokia schema: “gerasis“ manipuliatorius savo žodžiais inicijuoja tam tikrų minčių atsiradimą taikinio galvoje. Žmogus pasielgia taip, kaip nori manipuliatorius, ir galbūt netgi visai priešingai negu nori jis pats. Ir jis turi tam netgi labai gerą paaiškinimą, dėl ko jis taip pasielgė. Taip atrodo pavykęs manipuliacijos manevras.
Antras, man labai patikęs faktas iš straipsnio yra tas, kad manipuliacijoje visada yra melo. Klausimas, kodėl ta manipuliacija taip veikia? Be aukščiau išvardytos priežasties, todėl, kad tas melas yra labai gerai paslėptas, jis nematomas. Kaip paslėpti melą? Taip, kad niekas neįtartų, kad tai melas – įvynioti į tiesą. Būtent, manipuliatoriai visada manipuliacijose panaudos tiesos grūdą. Bent vieną faktą, kurio taikinys negali nuginčyti. Tas faktas ir yra blizgė, kurią kartu su kabliuku praryja naivi žuvelė.
Tai kokia čia manipuliacija, jei sako tiesą? Čia ir yra viso manipuliacijos meno grožis. Tiesa gali būti dalinė, gali būti labai iškraipyta, gali būti faktas, pateiktas visiškai kitame kontekste ir dėl to įgijęs visiškai kitą prasmę, galų gale permaišyta su melu. Tačiau vien tai, kad faktas yra faktas, dažniausiai apgauna auką. Neįtardama, kad ja manipuliuoja, išgirdusi neginčijamą faktą, auka praryja kabliuką.
Trečias, man labai patikęs pavyzdys iš minėto straipsnio – apie žiurkes. Tai yra laike parodyta dinamika, kas vyksta su manipuliuojamu žmogumi. Vienas atskiras manipuliacijos faktas galbūt ir neturi didelės reikšmės. Tačiau ilgainiui tai turi didelę reikšmę tam, kaip žmogus suvokia aplinką. Iš pradžių parodytas daiktas buvo mielas. Po kiek laiko žmogus bijo visko, kas nors kiek primena kokias nors to daikto (reiškinio, žmogaus tipažo, etc.) savybes.
Priešnuodis prieš manipuliaciją egzistuoja. Visų pirma, tai yra pats suvokimas, kad žmogus gali norėti mumis manipuliuoti. Antra, budrumo išlaikymas bendravimo metu. Tam labai tinka “mokslininko“ pratimas.
Mokslininko pratimas
Kai einate susitikti su žmogumi, įsivaizduokite, kad pamatysite niekada neregėtą gyvūną. Jūs esate mokslininkas, ir jūsų misija yra ištirti nežinomo gyvūno elgseną ir ją aprašyti. Jums nereikia to gyvūno suprasti, jums reikia jį stebėti, kaip jis elgiasi ir viską užfiksuoti.
Jeigu situacijai netinkama iš tiesų užsirašinėti, įsivaizduokite, kad jūs užsirašinėjate mintyse.
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Manipuliatorius siekia jumyse sukelti tam tikras, specifines emocijas. Tos emocijos, kilusios jūsų viduje, veiks manipuliatoriaus naudai. Jos sukels jumyse kognityvinį disonansą ir privers elgtis kaip nori manipuliatorius, netgi jeigu jūs iš tiesų ir norėsite pasielgti priešingai.
Šis pratimas neleidžia manipuliatoriui paveikti tiesiai jūsų emocijas, nes protas vykdo savo misiją ir yra aktyvus. Žmogus, atlikdamas pratimą, tarsi įjungia papildomą grandį tarp manipuliacijos veiksmo ir emocinio atsako:
Manipuliatorius: aš esu geras, galvok tą ir tą.
Taikinys (mokslininkas-tyrėjas): ką jis daro su manimi? Ko jis siekia tokiu elgesiu?
“Mokslininkui“ užfiksavus kryptingą elgesį, siekiantį jame sukelti tam tikras emocijas, pasimato tikrosios manipuliatoriaus užmačios. Ir manipuliatorius nebepasiekia tikslo – jis nebegali inicijuoti nevalingo emocijų užkūrimo taikinyje. Taikinys nebepasiduoda manipuliacijai, nes jo protas manipuliatoriaus kėslus iššifravo anksčiau, nei jame pradėjo veikti manipuliatoriaus inicijuotos emocijos.
Tai yra puikus pratimas, kurį atliekant manipuliatoriai pasimato tikroje šviesoje visu savo gražumu. Turiu pasakyt, kad kelis kartus pabandžius šį pratimą, įgyjamas didelis atsparumas prieš manipuliatorius.
“Mokslininkas“, permatęs tikruosius manipuliatorius kėslus, gali atsakinėti tiesiai į juos. Taip manipuliatorius ištraukiamas į dienos šviesą, ko jis visiškai negali pakęsti. Kaip taisyklė, nereiks net imtis jokių rimtesnių priemonių prieš manipuliatorių. Visiškai paprastas pademonstravimas, kad taikinys perskaitė jo tikruosius kėslus, – o tai įvyksta automatiškai taikant mokslininko pratimą, – beveik garantuoja – manipuliatorius dings iš eterio kaip dūmas, papūtus stipresniam vėjui. Daugiau nieko nereikės daryti!
Kodėl? Nes manipuliatorius todėl ir yra manipuliatorius, kad nori daryti įtaką nematomas, kad nebūtų aišku, kad tai jis siekė to, ko siekė. Jo tikrųjų kėslų “apšvietimas“ jam pačiam sukelia didžiausią grėsmę ir jis sprunka iš įvykio vietos kaip tik gali greičiau.
Jei pasinaudosite mokslininko pratimu, labai prašau, pasidalinkite savo įspūdžiais komentarais po šiuo straipsniu!
Mano tikras gyvenimas 