Dar vienas iš būdų, kaip atpažinti narcizą pabendravus jau kurį laiką, arba pasitikrinti, jei kilo įtarimas, prisiminti, ar esate kada nors iš jo girdėję nuoširdų atšiprašau?
Na žinoma, gali būti, kad prispaustas prie sienos arba tam, kad greičiau išsisuktų iš padėties, patį žodį pasakyti gali. Tačiau kalbu apie nuoširdų, tikrą atsiprašymą. Jame nebūtinai turi būti daugiau žodžių, gėlių puokščių ar dar kokių nors privalomų atributų. Kalbu apie jausmą, apie tą atgailos jausmą, kuris matosi akyse ir girdisi tame žodyje atsiprašau…
Net jei žmogus neturėjo ketinimo įžeisti, įskaudinti, užgauti, tačiau net padaręs tai netyčia ir apie tai sužinojęs, pajaus tą kaltės ir gailesčio mišinį, kuris neišvengiamai kyla tokioje situacijoje. … jeigu žmogus išvis jaučia jausmus. O normalūs žmonės jausmus turi, ir ta atgaila išsprūsta savaime, ji natūrali. Tai yra natūralus atsakas į kito žmogaus jausmus kartu su atsakomybės prisiėmimu už savo veiksmą.
Narcizai tuo tarpu tikrų, nesuvaidintų jausmų, neskaitant pykčio neturi. Ir vienas iš esminių juos išduodančių dalykų – atgailos nebuvimas. Jie gali aiškinti, kodėl taip pasielgė, teisintis. Labiausiai tikėtina, kad stengsis kaltę suversti atgal tam pačiam žmogui, kurį užgavo. Nuo “ne ten atsistojai, pasimaišei man po kojų“ iki “jeigu tu būtum man to jausmo nesukėlus, aš būčiau tau taip nepadaręs“ ir pan.
Nuotrauka iš Flickr.com
Geriausiu atveju gali net pasakyti kažką išoriškai panašaus į atsiprašymą: “na, jeigu tau taip yra, tai aš atsiprašau“. Bet jo intonacija bus labiau iš serijos “jeigu taip taip reikia to atsiprašymo, va jis“. Toks sausas, nekantrus, skubrus variantas, kurio tonas labiau primins norą išsisukti iš padėties.
Bet to tikro rūpesčio “ach, kaip man gaila, kad aš tau taip padariau“, nelaukite. Neieškokite jo narcizo akyse nei balse. Jo nebus.
Mano tikras gyvenimas 