Mini serialas “Žlugimas“ (The Undoing), 2020

BEVEIK BE SPOILERIŲ

Šis serialas Wickipedijoje pavadintas “Atšaukimas“ – tai tas pats serialas. Jis kituose šaltiniuose vadinamas “Žlugimu“.

Šį serialą pažiūrėti paskatino Mano Tikras Gyvenimas paskyros Facebook’e sekėja. Iš karto susidomėjau, bet iš pradžių įsigijau tik pirmą seriją. Kad neišleisčiau be reikalo pinigų už visą sezoną, jei neužkabintų.

Tiesą pasakius, pirma serialo serija pasirodė nuobodoka. Jau džiaugiausi, kad tik ją įsigijau. Vis tiktai po keleto dienų knietėjo pabandyti žiūrėti toliau, tada įsigijau visą sezoną. Ir labai patiko. Didelis ačiū žmogui, kuris parekomendavo šį serialą!

Pirma serija pasirodė tokia nuobodi, nes joje rodomas vienos šeimos gyvenimas. Vyras ir žmona, sūnus. Abu sėkmingi, turtingi žmonės, jų vaikas – geras mokinys, einantis į brangią privačią mokyklą. Jų problemos tokios kasdieninės – vaikui mokytojas davė pastabą, mamai nepatiko kaip praėjo tėvų komiteto posėdis mokykloje, pasitaikė kiek besikarščiuojanti klientė, jai reikia įkalbėti vyrą apsirengti išeiginį kostiumą į labdaros vakarą mokykloje. Taip, aplinka prabangi, tačiau tai tokios pačios kasdieninės banalios žmogiškos problemos problemytės kaip ir kiekvieno mūsų.

Iš pirmos šio serialo serijos darosi aišku, kad, nepaisant mažų kasdieninių iššūkių šeima sutaria puikiausiai, santykiai geri, jie palaiko vienas kitą. Didžiausia jų problema – kad vaikas nori šuns, o tėvai nesutinka. Tačiau pajuokaudami, palaikydami vienas kitą, besikalbėdami jie gyvena jaukų ir sėkmingą šeimos gyvenimą. Pirma šio serialo serija yra puikus įrodymas, kodėl nėra filmų apie saugų prisirišimą. Nes tai yra taip paprasta ir nieko ypatingo, kad žiūrėti tiesiog nuobodu.

Vis tiktai ne veltui serialo kūrėjai skiria tiek laiko ir erdvės normalios šeimos ir gerų santykių atmosferos kūrimui. Nes tai esminis serialo klausimas. Netrukus paaiškėja, kad dingo kito vaiko iš tos pačios mokyklos mama. Kai kurie sutapimai leidžia vyrą, tačiau jis yra gerbiamas gydytojas, kuris gelbėja vaikus, jis juk negali būti prisidėjęs prie tos mamos dingimo?

Visų šešių serijų metu į paviršių vis iškyla tai vienokie, tai kitokie faktai, kurie vis iš naujo kelia klausimą – ar šis garbingas gydytojas, iškilus ir žinomas visuomenės žmogus, garsios šeimos žentas, mylintis tėvas ir vyras, ar jo rankos iš tiesų gali būti suteptos krauju? Ar tai tik atsitiktiniai sutapimai, kurie nieko nereiškia, nes toks žmogus savo esme negali būti blogas?

Nicole Kidman, nuotr. iš Wickimedia

Nors toliau seriale veiksmas vyksta greičiau, nei pirmoje serijoje, joje vis dar svarbią vietą užima tokie paprasti kasdieniniai šeimos gyvenimo momentai. Pavyzdžiui, tėvas sėdi ir valgo su dukra kartu vakarienę. Vaikas repetuoja grodamas smuiku. Tokie kasdienybės, normalaus gyvenimo momentai. Nors savo esme trileris, šią serialas sukuria labai žemišką atmosferą. Šokiruojantys faktai išlenda tik tarpuose tarp normalios kasdienybės. Kas yra svarbiau? Ar pavieniai šokiruojantys faktai, kurie reiškia, kad kasdienybė pastatyta ant melo? Ar paprasta kasdienybė, kuri karts nuo karto į paviršių išlendancius šokiruojančius faktus padaro nebesvarbius ir nereikšmingus?

Pagrindinius veikėjus vaidina Nicole Kidman ir Hugh Grant’as. Niekada nesitikėjau pamatyti šių dviejų aktorių kaip poros ekrane. Gal ir dėl to, kad Nicole Kidman – viena mėgstamiausių mano kino aktorių ir man jos vardas – kokybės ženklas. O Hugh Grant’as, atvirkščiai. Jei tik pamatydavau jį, iš karto žinodavau, kad filmas ne man. Ir netikėtumas pavyko – mane labai erzino ir glumino grožio chirurgijos tiek perdirbtas Nicolės Kidman veidas, kad jos buvo neįmanoma atpažinti. Jis tapęs toks nejudrus, kad iš arti atrodė kaip gipso kaukė be jokios išraiškos. Dėl į priekį kiek atsikišusio žandikaulio ji atrodė kaip nuolatos kiek įsiutusi, tačiau elgėsi visiškai kitaip ir tas neatitikimas mane nuolatos trikdė. Realiai ši aktorė šiame seriale vaidino tik savo kūnu, tad matėsi, kai bėgo, bet emocijų nebuvo. Hugh Grant’as manęs irgi neįtikino. Man jis patiko tik pačiuose paskutiniuose kadruose. Negalėjau atsikratyti jo ankstesnių paviršutiniškų vaidmenų šleifo. Nors rolė rimta, bet lygiai taip pat neįtikino.

Vis dėlto ši serialą tikrai rekomenduoju pažiūrėti. Ypač nuolatiniams šio blogo skaitytojams. Ypač tiems žmonėms, kuriems teko savęs klausti, ar mano partneris yra monstras, nuo kurio turėčiau tuojau pat atsiriboti, ar jis yra geros širdies žmogus, kuriam šiuo momentu nepasisekė? Gerai sudėliota, stipri istorija. Ta įtampa, kai viskas neaišku. Net prasta vaidyba nesugadino esmės. Labai gerai parodytas manipuliavimas jausmais, įtikinamas melas, puikiai suvaidinti jausmai, kurie atrodo autentiški, visus paperkantis asmenybės žavesys, kuris toks beveik neapčiuopiamas, kad atrodo tikras ir todėl paperka, vaiko įtraukimas tėvų naudai, šaltakraujiškai pakišami patys artimiausi žmonės. Galų gale net žmogus, kuris iš tiesų buvo apgautas, atrodo dėl visko kaltas. Net prastoka vaidyba nesugadino kūrinio, nes tiko prie istorijos, kurioje neaiškumas yra vyraujanti tema. O gal tai ir buvo puiki vaidyba?

Dar viena, tarsi atskira tema – teismo procesas. Kaip tuos pačius įvykius galima supinti į visiškai kitokią istoriją ir priversti tą patį žmogų atrodyti nekaltą ir kaltą. Ir kaip ciniškai brangiai apmokamas advokatas gali išsukti iš bet kokio nusikaltimo norimą teismo sprendimą. Man tai buvo vienos iš geriausių serialo scenų.

Man patiko, kad nors seriale vaidina tokie žymūs aktoriai ir jie vaidina aukštuomenę, vis dėlto puikiai sukurta kasdieninė, normali, bet kuriam žmogui pažįstama atmosfera. Tiek aktoriai, tiek už kadro dirbandys serialo kūrėjai – ne amerikiečiai, gal todel filmas toks neholivudiškas, nors veiksmas vyksta JAV? Beje, JAV šis serialas nepasirodė ypatingai. O Europoje jau pirmos serijos žiūrimumas buvo kaip “Sostų žaidimo“. Todėl ir pabaiga labiau žemiška. Yra pabaigai būdingo greito įvykių vystymosi, bet istorijos vingiai ne tokie, kokių esame įpratę tikėtis. Toks žemiškesni ir… žmogiškesni?

Mini serialą galima pažiūrėti YouTube, kaina – nuo 13,50€ už visas 6 serijas. Įdomu, kad HBO nurodo “1 sezonas“, bet antras neplanuojamas. O gaila, liko dar ne vienas kūrėjų kabliukas, ant kurio būtų galima vynioti istoriją ir toliau. Bet pagrindinis klausimas pabaigoje išlieka atsakytas. Žmogus jis ar monstras? Ir kur baigiasi žmogus ir prasideda monstras?

Žiūrėti: https://www.youtube.com/show/SC6vtOOidEkzSQaoadadQFIg?season=1

*****

Jeigu jums patinka mano rašomi tekstai, galite tai išreikšti per PayPal.

Mini serialas “Žlugimas“ (The Undoing), 2020

Bėkite iš karto!

Mielos merginos, mielos moterys,
 
mes visada galvojame, kad tokios istorijos mums tikrai neatsitiks. Ji irgi taip galvojo. Ir kiek dar moterų galvojo?
 
Moterys, kurioms pavyko pabėgti nuo tokių tipažų, visos kaip viena, žiūrėdamos atgal tvirtina, kad jau pirmomis pažinties dienomis buvo nerimą keliančių požymių.
 
Bet mes taip norime meilės, kad mes nekreipiame dėmesio. Esmė yra tokia, kad bėgti reikia pačioje pradžioje, jeigu išlenda kažkokie požymiai, kad vyras yra nepagrįstai pavydus, kad savinasi, kelia scenas (nors kolkas tik jums), jeigu su kažkuo pabendravote. Nesvarbu, kad jūs dar išvis nesate kalbėję apie tai, kad esate pora. Arba jei kątik tapote pora. 
Jei pagrasino duoti į kailį, jei pagrasino užmušti.
Žmonės, kurie taip nepadarytų, taip ir nekalba. Jeigu pasakė, tegu juokais, tegu išsprūdo, tai rodo, kad tokia mintis egzistuoja to žmogaus galvoje. O tai reiškia, kad jis yra LABAI PAVOJINGAS.
Escape Route
 
Bėgti turite tuomet, iš karto. Apraudokite, apverkite tą nepavykusią meilę, bet bėkite iš karto. Kol dar jis nėra tiek prisirišęs, kol jam dar nenuvažiavo stogas tiek, kad pridarytų tokių nesąmonių.
 
Taip, bus liūdna ir graudu, kad ne iš karto normalus pasitaikė, bet nuo pavojingų turime pabėgti pačios, kai tik pasimato “žiedeliai“. Net ir tuomet, kai nuo vienatvės skauda visi šonai. 
Pagalvokite blaiviai – geriau iš vienatvės skaudančiais šonais nei šaltoj kapo duobėj. Kai dar gyvent ir gyvent. Galbūt jums tuo momentu taip ir neatrodo, bet tikrai yra šansų, kad dar bus tas kitas. Normalesnis.
 
JŪS NETURITE IŠ NAUJO ŽIŪRĖTI SIAUBIAKO kai jau žinote, kokia bus pabaiga. Nes filmą galima išjungti. O čia gyvenimas. Neprieikite iki tokio taško, kai nebegalėsite patikėti, kad pati tapote siaubiako heroje. Kai nebegalėsite išjungti “filmo“. 
Tam dievas davė žmogui kojas – kad pabėgtų ten, kur saugu.
Jeigu turite panašią problemą ir norite pasitarti, galite užsiregistruoti konsultacijai, kontaktai yra dešinėje viršuje esančiame kvadratėlyje.
Bėkite iš karto!

Ar nužudytas keturmetis yra psichopato auka?

Visuomenę sukrėtęs žavaus keturmečio nužudymas kelia labai daug klausimų.

Laikui bėgant pasirodo vis daugiau informacijos, išlenda kai kurios detalės. Tačiau panašu, kad labai daug klausimų vis dar lieka neatsakyta.

Kadangi aš domiuosi santykių dinamika, kur dalyvauja narcizai, psichopatai ir panašūs žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, paanalizuosiu šią istoriją būtent iš šio kampo.

Sunku pasakyti, kuris tą vaiką daužė. Iš pradžių sugyventinis vertė kaltę ant mamos, o po to prisipažino, kad vistik lemiamus jo gyvybę atėmusius smūgius sudavė jis. Policija tuo tarpu sulaikymą mamai pratęsė, tačiau jis vistiek išlikęs trumpesnis, matomai kaltinimai jai žymiai lengvesni. Kolkas nėra aišku, ar ji neužkirto kelio savo vaiko nužudymui, ar mušė ir ji pati. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad mušė mažiau.

Berniuko mama išsiskyrusi būdama labai jauna, ieškojo laimės Ispanijoje. Buvo pasirodžiusi informacija, kad ten ji pateko į nusikaltėlių rankas, kur ją norėjo parduoti ir jai teko bėgti. Jauna mergina, likusi su vaiku viena, panašu, kad tikrasis vaiko tėvas, besantis irgi užsienyje, vaiko gyvenime dalyvavo mažai ir iš esmės vaiku rūpinosi mama.

Kol mama bandė kabintis į gyvenimą užsienyje, jos vaikas buvo likęs pas močiutę Lietuvoje. Tačiau kai tik susirado darbą kitame mieste, mama iš karto pasiėmė vaiką. Panašu, kad būdama jauna, patyrusi nelengvų dalykų, tačiau jauna simpatiška moteris kabinosi į gyvenimą.

Atrodo, kad viskas susitvarkė – susirado darbą, išsinuomavo butą, susirado gyvenimo draugą ir parsivežė vaiką iš mamos. Susidėliojo svarbiausi gyvenimo taškai, moteris atkūrė stabilumą ir saugią harmoningą aplinką sau ir savo vaikui.

Naujasis gyvenimo draugas žadėjo kartu auginti vaiką, rūpintis, prižiūrėti. Portaluose buvo pasirodžiusi informacija, kad tai buvo jis, kuris ją ragino parsivežti vaiką į naujai susikurtus namus, į naują šeimą.

Kam vyrui kitos moters vaikas? Čia galimi du variantai. Pirmą atmetu iš karto, nes panašu, kad pedofilijos pėdsakų nėra, nes spaudoje užsiminta, kad byla policijai atrodo aiški. Antra, jeigu tai yra sveikas žmogus su vertybėmis, tai žinoma, kad jis palaikytų mamą, norinčią rūpintis savo vaikais ir kuri siekia, kad jos vaikas gyventų kartu šeimoje. Šis variantas irgi atkrenta, nes jis pats tą vaiką ir užmušė. Taigi, vienintelis liekantis logiškas argumentas yra tai, kad jis siekė greitu būdu užtikrinti naujai draugei, koks rūpestingas, atsakingas vyras jis yra, kuriam rūpi ne tik jinai, tačiau ir jos vaikas. Žinant situaciją, kiek vyrų Lietuvoje nesirūpina savo vaikais, tai atrodo labai gili, nepaneigiama ir užtikrinanti vertybė vyre, kuris rodo iniciatyvą rūpintis vaiku. Tą patvirtina ir vėlesnės nuotraukos, kur jis leidžia laiką su vaiku.

Žmogus, tikrai mylintis vaiką, negali jam netyčia suduoti keliasdešimt smūgių, nuo kurių jis mirs. Be to, kaip buvo pranešta per naujienas, sužinojęs, kad po paros laiko vaikelis vistik užgeso medikų rankose, jis nerodė jokios reakcijos. Tai patvirtina prielaidą, kad iš esmės pats vaikas ir jo gerovė šiam veikėjui nereiškė nieko. Tad vaikas iš tiesų ir buvo efektyvus įrankis siekti savanaudiškų tikslų siekiant pavergti sau patrauklią, tačiau labai pažeidžiamą moterį.

Mamos draugas pasinaudojo vaiko egzistavimo faktu savo tikslams ir su juo elgėsi gražiai tik tol, kol vaikas atliko savo funkciją – padėjo nutiesti raudoną kilimą jam į jos širdį. Kai tik mama buvo supakuota, vaikas pasidarė visiškai nebereikalingas ir netgi nenaudingas, jis pradėjo nervinti. Todėl jis ir galėjo jį mirtinai sumušti dėl bet kokios menkiausios priežasties, nes vaikas vaikšto, patriukšmauja, ne tą pasako ne tuo momentu, žodžiu, trukdo.

Ji buvo atsikrausčiusi į naują miestą, kuriame neturėjo užnugario, neturėjo tvirtų socialinių ryšių. O tai reiškia, kad galėjo nežinoti apie savo draugo praeitį bei neturėti glaudaus draugų rato. Socialinė izoliacija yra terpė, kurią skatina tokio tipo veikėjai ir kuri veikia jų naudai. Dažniausiai išsirinkdami aukas, jie ieško pažeidžiamų žmonių.

Vargšo berniuko mama nesiskundė nei mamai, nei močiutei apie smurtą, nors iš jų pasisakymų panašu, kad jos tai matė ir žinojo. Nesiskųsti ir neiškoti pagalbos galėjo dėl kelių priežasčių.

Pirma, greičiausiai santykiai su jomis nebuvo labai tvirti ir jos nebuvo tie žmonės, iš kurių mergina, patekusi į manipuliatoriaus gniaužtus, būtų galėjusi tikėtis konstruktyvios pagalbos. Kai kalbama apie mamą ar močiutę, nieku neminimas tėvas ir senelis. Panašu, kad iš kartos į kartą nebuvo tvirto šeimos pagrindo, elgsenos modelio, kiekviena moteris tvarkėsi su gyvenimu kaip išmanė. Tad ir dukra bei anūkė turėjo bandyti susidoroti su gyvenimo iššūkiais viena.

Antra, ji galėjo būti paveikta manipuliacijos, agresijos ir meilės bombardavimo vienu metu, jausti didelį trauminį prisirišimą ir kognityvinį disonansą. Kas vien savaime gali padaryti auką neveiklią. Kai auka staiga nebežino, kas yra gerai, o kas blogai. Kątik, prieš kelis mėnesius šis vyras buvo didvyris jos akyse ir ji jautėsi pagaliau mylima ir saugi, patikėjusi, kad rado atramą ir išsigelbėjimą šiame vyre. O staiga jis ima mušti jos vaiką. Negalėdama susitaikyti su tiesa, kad jis viso labo yra nusikaltėlis, išnaudojantis ją savo kruvinais tiksliais, vargšė moteris nesąmoningai renkasi tikėti iliuzija, kurios nėra. Kad šis vyras vis dar yra tas ramstis, už kurio ji rado saugumą. Kai jis mušė vaiką, galbūt jis jai sakė, kad auklėja.

Taip, tikrai iš šalies stebintiems žmonėms yra žymiai lengviau atskirti, kas yra svajonių jaunikis ir patikimas vyras bei rūpestingas defacto tėvas vaikui, o kas yra nuožmus nusikaltėlis. Tačiau esant psichopatinei meilei, situacija, susikurianti psichopato aukos viduje yra visiškai kitokia, nei kad matyti iš išorės. Jam taip intensyviai įrodinėjus, koks jis puikus tėvas, auka negali taip greitai ir kardinaliai apsukti jo paveikslio 180° kampu.

Be to, perėjus į nuvertinimo fazę, nusikaltėlis pradėjo dėl visų nelaimių kaltinti ją, tai vertė ją slėpti jo smurto faktus. Man ji vis dar giliai širdyje tikėjo, kad jis yra gerasis jos išgelbėtojas, kuriam ji negali padaryti bloga, liudydama apie jo smurto protrūkius ir taip įkišdama jį į kalėjimą. Juk taip ji būtų tapusi dviguba blogiete – ta, kuri įkišo į kalėjimą savo “užgynėją“.

Kadangi viskas baigėsi žmogaus mirtimi, panašu, kad čia turime reikalų ne tik kad su narcizu, bet labiau su psichopatu. Kurie turi dar mažiau emocijų, veikia dar šaltakraujiškiau, manipuliuodami savo aukomis ir kurie nueina iki žmogžudysčių ir kalėjimo.

Tai, kad tai buvo jis, kuris iškvietė greitąją pagalbą, irgi tik patvirtina dinamiką. Kol vaikas kvėpavo, jis greičiausiai neleido kviesti pagalbos ir vertė moterį jaustis kalta, kad šį taip jį įkištų į kalėjimą dėl tebegaliojančio lygtinio teistumo, menkindamas vaikui padarytų sužalojimų dydį. Mama, patirdama nežmonišką spaudimą, bandė vaiką gydyti pati, pirkdama ir girdydama vaistų, eilinį sykį dangstydama sugyventinio nusikaltimus. Šventai tikėdama, kad ji daro taip, kaip visai šeimai geriausia, nors viduje jausdamasi tikrai labai blogai.

Tačiau kai paaiškėjo, kad vaikas neberodo gyvybės ženklų, tai neatsitiktinai tai buvo jis, kuris paskambino greitajai – suprask, aš rūpinuosi. Kad jeigu jau vaikui blogai, aš bent jau parodysiu, kad aš jam ieškojau pagalbos, o ne jinai. Žodžiu, pasikeitus sutuacijai, kai paaiškėjo, kad uždangstyti smurto šįkart nepavyks, nusikaltėtis iškart scenarijų apverčia aukštyn kojomis, vėlgi gelbėdamas savo kailį. Jis pranešė, kad mama mušė vaiką. Nors pats kątik greičiausiai spaudė ją pačią, kad neišduotų apie jo smurtinius veiksmus, ieškodama vaikui medicininės pagalbos.

Nenuostabu, kad tik pamačiusi akivaizdžius faktus, kuo baigėsi jos istorija, moteris visiškai palūžo. Pirma, ji prarado vaiką. Pamačiusi, kaip keitinėja savo versijas pagal situaciją jos buvęs sugyventinis, mama neturėjo kito kelio, kaip suvokti, kad jam iš tiesų tiek ji pati, tiek jos vaikas šiam antžmogiui buvo visiškas niekas. Kad jis žaidė jų gyvenimais kaip senais mediniais žaislais, kuriuos bet kada gali išmesti į šiukšlių dėžę.

Tik dabar ji suprato ir pamatė tikrąjį žmogžudžio veidą, kad viskas, ką jis jai kūrė, buvo tik viena didelė baisi iliuzija. Kurios pagauta, nes jai taip reikėjo tos užuovėjos ir saugumo, ji net paaukojo savo vaiką. Jo neapgindama ir nepamatydama tiesos anksčiau, kai dar vaiką galėjo apsaugoti.

Iš to, kad mama ir močiutė, spaudai kalbėjusios apie jo smurtą po to teisme nebepatvirtino faktų – greičiausiai irgi saugodamos savo kailį, kad nebūtų patrauktos baudžiamojon atsakomybėn – irgi patvirtino faktą, kad į jas vargšė vargų prispausta moteris negalėjo tikėtis tikros paramos.

Ši moteris, prarasdama iliuziją apie sugyventinio meilę ir jo teikiamą saugumą, suvokė, kad už labai trumpalaiką iliuziją sumokėjo didžiausią įmanomą kainą – savo vaiko gyvybę. Ji taip pat suprato, kad ji šiame pasaulyje yra visiškai viena. Kad nėra nei vieno žmogaus, į kurį galėtų remtis.

Ir jis suprato, kad ji pražudė savo vaiką. Ji suvokė dabar, į kokio žmogaus rankas ji buvo atidavusi savo vaiką, kuris buvo mažas bejėgis gražutis vaikutis. Kuris be to, kad patyrė mirtinas kančias, kooperavosi su mama meluodamas kitiems žmonėms apie tai, kad patėvis nustojo jį mušti. Taip savo maža širdele norėdamas padėti mamai išlaikyti jai taip jai brangią buvusią iliuziją.

candle

Nenuostabu, kad šiandien buvo pranešta apie kritinę moters psichinę būseną.

 

P.S. Monika, jei skaitai šias eilutes, susiek su manim, pažiūrėsiu, gal aš galėsiu tau padėti kažkiek.

 

 

Ar nužudytas keturmetis yra psichopato auka?

Pakelių maniako Kazio Jonaičio psichologinis portretas

Šiandien su įdomumu perskaičiau šį straipsnį. Jo neatpasakosiu. Visi žino, kas toks buvo Kazys Jonaitis.

Apie 2001 metus viena po kitos dingdavo jaunos merginos, įsėdusios į pakeleivingas mašinas Vilniuje, Savanorių prospekto gale ir važiavusios Kauno link. Po to, kai paaiškėjo, kad maniakas yra toks Kazys Jonaitis, iš asmens dokumentų, mokyklinių vaodvėlių buvo masiškai išiminėjama Jonaičio pavardė. Kuri, kartu su Kazlausko pavarde yra viena labiausiai paplitusių Lietuvoje, ir kuri iki tol būdavo masiškai naudojama kaip pavardės pavyzdys. Jonaitis iki tol visiems asocijavosi su tokiu tipiniu lietuviu, tokiu beasmeniu, be veido ir identiteto, kad ji buvo naudojama labiau kaip bendrinis išsireiškimas reiškiniui apibūdinti, o ne konkretaus žmogaus pavardė.

Gaila, į dienos šviesą policijai ištraukus šį Jonaitį, graži ir plačiai paplitusi Jonaičio pavardė tapo labiau keismažodžiu nei tautos simboliu.

Mane domino psichologinis žudiko, nuteisto kalėti iki gyvos galvos, portretas. Todėl iš straipsnio išravėjau būtent jo patyrimus ir vidinį gyvenimą atsleidžiančias ištraukas. Kurias papildžiau komentarais.

´Padarėm išvadą, kad tai turėtų būti vyras, – apie portreto sudarymą pasakojo Justas Laucius. – Vyresnis negu vidutinio amžiaus, išoriškai sukeliantis patikimo žmogaus įspūdį.´ Policininkai buvo teisūs, kai nusikaltėlis buvo išaiškintas, paaiškėjo, kad tai ir yra senukas, nei už ką nepanašus nei į seksualinį maniaką, nei į žmogžudį. Studentės manė, kad saugosi, sėsdamos į “patikimo“ vairuotojo automobilį. Tiek narcizai, tiek sociopatai sugeba tarsi užsidėti kaukę tokio žmogaus, kokiu nori, kad jį kiti laikytų. Ir jie tai daro labai įtikinamai. Jeigu žmogus jo nepažįsta elgesnį laiko tarpą, tos kaukės permatyti praktiškai neįmanoma. Jis atrodo žavus, patikimas, ar visoks koks, kokiu tik save norėjo pateikti.

´Sužinoję jo biografiją, patikrinę jo teistumus, pagaliau jam atsakinėjant į mano klausimus, iš jo elgesio, jo išsigandusių akių matėsi, kad taip elgiasi žmogus, įspaustas į kampą.´ Jam rūpėjo tik jis pats. Tik pajutęs gręsmę sau, jis pasidarė baikštus. Narcizai, sociopatai nesijaudina, kokias pasekmes jų veiksmai turės kitiems. Nerimauti jie pradeda tik tada, kai situacija ima grėsti jų gerovei. 

`Tiek vienu, tiek kitu atveju merginų lavonai buvo rasti pririšti prie medžių, apdėti šakomis.’ Nusikaltėlis nesistengė paslėpti savo nusikaltimo požymių, tarsi būtų įsitikinęs, kad jis nepagaunamasis, nebaudžiamasis. Tai yra narcisistinio sutrikimo požymis.

´Kazį Jonaitį pražudė, jeigu taip galima sakyti apie jo nusikaltimų įkalčius lengvinusias rasti aplinkybes, patologiškas jo paties noras kaupti nereikalingus daiktus. Visi jo garažai, patikrinti kratų metu, atrodė kaip sąvartynai, prigrūsti niekam nereikalingų ir nebenaudojamų daiktų.´

Kompulsyvus poreikis kaupti daiktus, tame tarpe ir nereikalingus, yra vidinio nesaugumo išraiška. Tai, kad jo garažuose, prigrūstuose šlamšto, tyrėjai rado ir dingusių merginų daiktus, ir išaiškino dar du jo užpuolimo atvejus, kurių vienas taip pat baigėsi aukos mirtimi, rodo, kad žudikas nedėjo pastangų slėpti nusikaltimus. Vidinis nesaugumo jausmas yra būdingas daugeliui sutrikimų. O nesistengimas slėpti nužudytų merginų daiktų rodo tą patį jau minėtą nepagaunamumo, nebaudžiamumo įsitikinimą, būtingą narcizams.

´Iš viso Kazys Jonaitis nelaisvėje buvo praleidęs aštuoniolika metų.´ Už kelis skirtingus nusikaltimus, iš kurių vienas buvo samdoma žmogžudystė. Dar vienas patvirtinimas, kad jis nesistengė slėpti savo nusikaltimų ne todėl, kad neturėjo patirties ar buvo pernelyg naivus. Tai rodo, kad jis nei nemanė keistis, t.y. neįžiūrėjo savyje problemų bei, nepaisant ankstesnių įkalinimų, jautėsi esąs nepagaunamasis. Neigimas, kad aš galiu turėti problemų taip pat yra būdingas narcisistiniam sutrikimui.

´Kazys Jonaitis tikino tą telefoną pirkęs, bet kam jis priklausė, nežino. Jeigu nebūtų pavykę surasti daugiau įkalčių, vien dėl telefono Kazys Jonaitis būtų išsigynęs.´ Jis melavo, puikiai žinodamas, ką daro. Melas yra tiek kraštutiniams narcizams, tiek sociopatams būdinga savybė.

´Kazys Jonaitis visą laiką – ir tardymo metu, ir teisme – sakė, kad tos nepilnametės niekada nėra matęs, o jos daiktus, rastus jo garaže, pirko sendaikčių turguje.´ Tai buvo jo garaže tarp kitų merginų daiktų rasti daiktai. Tik šįkart merginai buvo pavykę pabėgti. Akivaizdus faktas, kad jis meluoja neatsitiktinai, o sistemingai, kai jam tai naudinga.

´Pareigūnai prisiminė, kad su Kaziu Jonaičiu buvę labai sunku bendrauti. „Norėdami ką nors iš jo išgauti, turėjome popinti kaip mažą vaiką“. Anot Juozo Dulkės, 59-erių Jonaitį tada reikėję prisijaukinti kaip mažą šuniuką. Prieš apklausas pirkdavo net jo mėgstamo maisto.´ Tai yra visiškai nebrandžios asmenybės elgesys. Ne veltui pareigūnams buvo jausmas, kad bendrauja su nebrandžiu vaiku. Be to, anksčiau melavęs apie telefoną norėdamas išsiginti, dėl menkų malonių iš pareigūnų, pvz. mėgstamo maisto, sutikdavo pasakoti tai, kas kenkė jam pačiam, t.y. grėsė jo nusikaltimų atskleidimu bei laisvės netekimu. Tai yra vaikiško elgesio požymis – verčiau malonumas dabar nei gerovė ateityje. Tai yra nesugebėjimas atidėti atlygio. Narcisizmas, psichopatija, sociopatija yra asmenybės sutrikimai, kilę iš vaikystės. Patyrus gilias traumas vaikystėje, tam tikros asmenybės dalys įvykus skilimui, išlieka to paties emocinio išsivystymo lygio nepriklausomai nuo asmens amžiaus.

´Jis buvo impotentas. Žinote, nevisavertis vyras.´– sakė jo žmona. Nesugebėjo susitvarkyti su iškilusiomis problemomis savo kasdieniniame gyvenime, jis ieškojo būdų kaip privartaudamas ir žudydamas galėjo sau įrodyti, kad “su manimi viskas tvarkoje“. Tai yra ta pati priežastis, kodėl tokie žmonės negali prisiimti kaltės, atsakomybės ir visuomet, kas bebūtų, kaltina kitus žmones. Nes jie negali priimti tokios minties, kad kažkaip su jais gali būti ne taip, kad kažkas su jais gali būti negerai. Narcisistiniam sutrikimui būdinga savybė.

Straipsnyje rašoma, kad merginų žudymas buvo ne vienintelis būdas, kaip Jonaitis sau įrodinėjo vyriškumą. Teisėsaugos darbuotojų surinkti duomenys rodo, kad jis turėjo daug meilužių, kurios liudijo jo dideli seksualinį apetitą ir veržlumą. ´Jo buvusių meilužių sąraše buvę daug inteligentiškų, išsilavinusių moterų. Viena apklaustoji – vieno Vilniaus teismo teisėja.´ Rinkdamasis aukštesnio socialio sluoksnio, nors ir laikinas parteneres, jis maskavo savo paties trūkumus. Inteligentiškos, išsilavinusios, geras pareigas užimančios meilužės jam tarsi liudijo, kad jis yra vertas daugiau nei giliausiose pasąmonės kertėse bijojo. Be to, čia prasiveržia tas pats bruožas, kad jam neva priklauso, kas geriausia. Tipiškos narcizo savybės.

´Kazys Jonaitis prisipažino vežęs merginas. Jie lytiškai santykiavę. Bet tvirtino, kad merginų neprievartavęs. Jos neva pačios siekusios su juo suartėti.  Domėjosi juo kaip vyru. Jis pasakojo, patikęs jaunosioms pakeleivėms. O žudęs jas išvestas iš pusiausvyros. Gindamasis nuo grasinimo jį vėliau šantažuoti.´ Kaip aštuonias klases baigusiam vairuotojui tai yra pakankamai sudėtingas išvedžiojimas, ar ne? Siekdamas dėl to, kas įvyko, primesti kaltę kitam, narcizai sugeba perkurti realybę taip, kaip jiems tai naudinga. Fiziniai faktai gali būti tie patys, tarsi ir nesumeluoti, tačiau realybės interpretacija neturi jokio ryšio su tuo, kas iš tiesų įvyko. 

´Prieš pirmąjį teismo posėdį jis bandė žudytis. (Susitikęs su žurnalistu – aut. past.) Kazys Jonaitis kategoriškai atsisakė kalbėti apie bylą ir jo įvykdytus nusikaltimus, dėl kurių įkalintas iki gyvos galvos.´ Tai dar sykį įrodo, kad tokio tipo žmonės yra visiškai nepasiruošę prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Iš pradžių mano, kad jie nebaudžiami, po to meluoja, kiek gali išsisukinėja, tačiau atsakomybės prisiėmimas jiems yra baisesnis už mirtį. Būdinga narsicistiniam asmybės sutrikimui.

´Sakiau, Kazimierai, pasikalbam žmoniškai. Aš tavęs neišmesiu iš tos kameros, – savo pažintį su garsiuoju pakelių maniaku prisiminė Antanas Jackus. – „Čiort s nim“ , sakiau, gal ir aš gausiu į kaktą už tai, kad tave laikiau, bet man gaila tavęs. Sakiau jam, gal iš tiesų ir ne tu padarei tuos  nusikaltimus. Mes prisėdom vakare ant lovos. Ten buvo dar kiti trys žmonės. Na, ir jis pradėjo pasakoti. Ir žinot, aš jums pasakysiu, man piktumas tada pakilo, kad jis pasakojo su tokia šypsena, su tokiu dideliu pasitenkinimu… Kaip jisai užmetęs virvės kilpą ant merginos kaklo ją užtraukdavo…  Jis tuo pasitenkindavo. Kai smaugiama mergaitė sugargaliuodavo,  suprantate? Jis mums pasakojo, kad visos merginos jo maldavo prašydamos: palik, tėveli, palik mus gyvas, mes turim motinas, namo grįžti norim…´ – pasakojo toje pačioje kameroje sėdėjęs kitas kalinys. Tai akivaizdžiai įrodo, kad Jonaitis jautė pasitenkinimą tiek prievartaudamas savo auką, tiek žudydamas. Be to, pasakodamas apie nusikaltimą, jis nerodė jokios atgailos. Ir nerodė jokio pasigailėjimo nužudytoms merginoms, nesuvokė, ką jos turėjo patirti tuo metu. Sadiztams būdingas pasitenkimas matant, kaip bejėgė auka kenčia nuo jo sukelto skausmo. Žudymas nepatiriant emocijų yra akivaizdus psichopato požymis. Empatijos, kitų žmonių jausmų nesuvokimas būdingas narcizams ir psichopatams.

´Mane kankino, suprantat? Žiauriuoju kankinimu jie niekino mane, žemino mano orumą, suprantat?- klausė įtaigiu balsu kalbėdamas nuteistasis. – Aš kovojau už savo teisybę ir aš tos teisybės niekaip negaliu pasiekti. Man kaip šuniui numeta, suprantat… Aš nežinau, ką man daryti. Aš priverstas pasikarti, suprantat? Aš tikrai nuo dūšios sakau. Aš pasikarsiu. Aš neišlaikau.´

Kazys Jonaitis kalba nuo 31:49 minutės

Šalia kitų jiems būdingų savybių aukos vaidmuo siekiant savo manipuliacinių tikslų būdinga narcizams. Tai nėra tas pats, kaip aukos sindromas. Tai yra labiau kaip “visi kalti, aš vienas tik nekaltas“, t.y. kaltės permetimo fenomenas.

´Niekas iš kalėjimo administracijos nesutiko nė žodžio pasakyti apie liūdnai pagarsėjusį kalinį. Atsisakymą aiškino taip: kiekvienas mūsų žodis Kazio Jonaičio gali būti panaudotas prieš mus, jam rašant naujus skundus. Esą, Lukiškėse nėra kito nuteistojo, kuris būtų parašęs tiek daug skundų įkalinimo įstaigų departamentui, prokuratūrai, teismams. Visi gauti atsakymai nuteistojo netenkina.´ Iš šios ištraukos matosi ne keletas charakterio savybių. Pirma, tai yra manipuliavimas. Kalėjimo prižiūrėtojai jau, matyt, ne vieną kartą nukentėję nuo šio kalinio, laikosi bekontakčio principo. Tai yra, kai nepalaikomas kontaktas net per trečiuosius asmenis. Be to, čia akivaizdžios jo pretenzijos į tai, kas jam neva priklauso. Jausdamasis aukščiau už kitus, kaip kad nemanė, kad jį pagaus, ir todėl neslėpė ypatingai įkalčių, taip ir mano, kad valdiškos institucijos, vien todėl, kad egzistuoja, turi dirbti jo naudai. Nesvarbu, kad jis yra valstybės išlaikomas, ir jis negali turėti jokių logiškai paaiškinamų argumentų, kodėl taip turi būti. Jis tiesiog mano, kad jis aukščiau visų, ir tai turi pasireikšti, nesvarbu, kokia forma. Asmenybės savybių rininys, būdingas narcizams. Nors manipuliavimas būdingas tiek narcizams, tiek psichopatams, tiek sociopatams.

´Kazys Jonaitis kategoriškai atsisakė kalbėti apie bylą ir jo įvykdytus nusikaltimus, dėl kurių įkalintas iki gyvos galvos. Apie tai, dėl ko dar daug metų Lietuvoje jis bus vadinamas „pakelės maniaku“. Sutikęs pasikalbėti, ketino papasakoti tik apie savo paskelbtą bado akciją. Neprašneko net bandant gudrauti.´ Manipuliacija ir vienpusiški mainai bendravimo metu. Iš vienos pusės sutinka susitikti su žurnalistu, tačiau net nemano suteikti to, ko žurnalistui reikia. O kito žmogaus poreikį išnudoja savo tikslams siekti. Bendravimo metu nėra lygiaverčių mainų. Jis net neketina kitam duoti to, ko jam reikia, tačiau savo tikslus siekia įgyvendinti. Jam nesvarbu, kad jis nesuteikė mainais kitam to, ko jam reikėjo, vardan to, ko nori pats. Jam nesvarbūs kitų žmonių jausmai, jis jaučiasi esantis aukščiau kitų. Kiti žmonės yra tik įrankiai savo tikslų siekti. Tiek žurnalistas, tiek merginos. Ir jis jaučiasi privilegijuotas jais pasinaudoti kaip daiktais, kaip įrankiais. Jis neturi atjautos, nesuvokia kito žmogaus jausmų. Jam kitas žmogus – tai objektas, galintis arba ne patenkinti jo poreikius.

Paklaustas, kaip jis pats vertina Almos Bružaitės, nuteistos už dviejų savo vaikų nužudymą, “Kazys Jonaitis pratrūko kaip tikras teisėjas:

Nėra žodžių tai apsakyti. Tie vaikai po kelių metų jai pačiai galėjo padėti, suprantat? Čia ne mergaitės. Čia tiesiog… tiesiog nežinau, trūksta man žodžių, suprantat? Man galvoje netelpa. Geriau jau tada man vaikus būtų atidavusi, aš būčiau davęs tokiems vaikams pašalpą kokią. Vienam kiek ten buvo – keturiolika, dvylika? Kitam –  aštuoneri. Aš iš viso nežinau, kaip taip galėjo padaryti savo vaikams?

Tai rodo, kad kitu atveju, t.y. kai kitas žmogus irgi nusikalto nužudydamas, jis sugeba smerkti. Vadinasi, jis suvokia, kad iš esmės yra blogai. Jis piktinasi kito žmogaus blogais darbais. Tačiau net piktindamasis tuo pačiu aiškiai pasako, kad jo padaryti nusikaltimai yra neprilyginami, tarsi mažiau reikšmingi, ne tokie smerktini. Vėlgi nesugebėjimas prisiimti atsakomybę ir kaltę.

Iš visų aukščiau pateiktų faktų galima daryti išvadą, kad Kaziui Jonaičiui būdingas narsicistinis bei psichopatinis asmenybės sutrikimai.

´Iš septynių vaikų Kazys buvo pirmasis sūnus jų šeimoje. Ir buvo labiausiai tėvo nekenčiamas vaikas. (Jo mama – aut. past.) pasakojo, kad dar  mažą vaiką tėvas tiek mušdavo apynasriais, balnu, kumščiais, jog pilna jų troba būdavo kraujuotų skudurų. Tėvas nekentė to vaiko.´

Asmenybės sutrikimus sukelia pakitimai smegenyse bei gilios vaikystėje patirtos traumos. Iš faktų yra akivaizdu, kad Kazys Jonaitis patyrė labai gilias vaikystės traumas, kurios sukėlė ryškius asmenybės sutrikimus.

´Pirmas žvilgsnis suteikia nepaprastai daug informacijos, – apie tuos apsilankymus kalbėjo Eugenijus Laurinaitis. – Jau pirmas žvilgsnių susidūrimas susitikimo su Kaziu Jonaičiu  metu parodo, kad prieš jus iš tikrųjų ne žmogus. O kažkas baisesnio. Žymiai baisesnio.´

´Jis iš tiesų kitoks. Jo žvilgsnis iš tiesų kitoks. Akys, regis, sustingusios, apsiblaususios, negyvos, pilkšvais vyzdžiais. Toks žmogus iš tiesų primena senuose siaubo filmuose matytus herojus.´

Traumos tokios didelės, kad tuomet, kai jis nevaidina patikimo dėdės vaidmens, siekdamas įsisodinti nekaltą merginą į automobilį paskutinei jos kelionei, jo akyse matosi ta vidinė skylė, tas smegenų pokytis, tas asmybės skilimas, gilios vaikystės traumos.

Nuotrauka iš lrytas.lt
Nuotrauka iš lrytas.lt

Labai pavargau sistemindama šį straipsnį.

Pakelių maniako Kazio Jonaičio psichologinis portretas

Kodėl žudė N. Kalaušis?

Visų pirma, pripažinkim, kad mes nežinome, ar jis tikrai žudė. Kol teismas nepripažino kaltės, nekaltumo prezumpcija galioja. Vistik suimtas ne kas kitas, ir viskas, ką aš toliau pasakyti, yra paremta prielaida, kad du žmones nužudė būtent N. Kalaušis. Šiuo metu tai prielaida. Bet gyvenime yra labai daug situacijų, kai mes neturime visiškai visos informacijos, o turime su ribota informacija ir daryti išvadas, ir priiminėti sprendimus, ir gyventi. Todėl remiamės ta informacija, kurią turime, ir darome išvadas iš to, ką turime.

Tiesą pasakius, aš jau kuris laikas brandinau idėją kalbėti apie vaikystės traumas. Tik kolkas nesidėliojo į sakinius. O va kai pagalvojau apie tai, kodėl žmogus žudo kitą žmogų, kurį kątik mylėjo, arba tebemyli, mintys apie vaikystės traumas susidėliojo iš karto būten šiuo konkrečiu atveju.

Kaip stipriai besidominti psichologija, manau, kad N. Kalaušis buvo patyręs ir gyveno su bent trimis rimtomis neišgydytomis vaikystės traumomis. Visų pirma, pavydas, apie kurį kalba nužudytąją, buvusią jo mylimąją, pažinoję žmonės.

Kodėl pavydas yra vaikystės traumos pasekmė? Kas yra pavydas? Pavydas yra baimė, kad man svarbus žmogus staiga ras kažkokį kitą žmogų, geresnį už mane, ir mane iškart paliks. Jei tik pastebės, kad kažkas kitas yra geresnis, jis mane iš karto paliks. O kad pamatys, tai būtinai. Pavydintis žmogus savo minčių pavydo priepuolio metu neanalizuoja, tačiau pasigilinus, jo esmėje yra gilus įsitikinimas,  kad aš nieko nevertas. Kuo labiau esu nieko nevertas, tuo man akivaizdžiau, kad man brangus žmogus bet kuriame kitame žmoguje pamatys kažką geresnio negu mane, ir iš karto paliks.

Ši trauma įgyjama vaikystėje, kai tėvai nepritaria tam, ką jaučia vaikas. Tai nuolatinės kritikos ir vaiko jausmų neigimo pasekmė.

Antra vaikystės trauma, kurią liudija pavydas, yra baimė būti paliktam. Baimė, kad man svarbus žmogus nueis su kitu, kyla iš paniškos baimės būti paliktam. Matyt, vaikystėje, šis žmogus patyrė situacijas, kuriose jautėsi neplanuotai paliktas, ir būdamas mažas vaikas, patyrė siaubą būti tėvų paliktas, pasijutęs vienas vienintelis visame pasaulyje, kuriame juo niekas nepasirūpins, ir jis greičiausiai mirs.

Jau vien pavydo priepuoliai paaiškina dvi vaikystės traumas. Nužudymo aktas šias išvardintas traumas tik patvirtina. Tam, kad žmogus imtųsi konkrečių žudymo veiksmų, jis turi būti pilnas tokio nepakeliamai stipraus vidinio skausmo, kad jam nužudyt kitą žmogų yra lengviau nei ištverti savo vidinį sprogdinantį skausmą. Tiksliau, netgi, kažkokia savotiška iškrova, nesuvokto vidinio skausmo “priežasties“ pašalinimas. Nors priežastis visai ne ta mergina, kuri buvo su kitu. O priežastis yra nesuvoktos ir neišgydytos vaikystės traumos. Netgi ne to vargšo žmogaus tėvai, o jis pats ir jo gilios traumos.

Mano įsitikimu, žudymo aktas kyla ir iš dar vienos su ankstesnėmis sumaišytomis traumomis – gėdos stigma. Vaikystėje patyręs perdėtą gėdos jausmą, galbūt net persimaišiusią su kalte, užaugęs su išlikusia gėdos stigma, žmogus, užtikęs savo buvusią su kitu vyru, pašėlo žudyti.

Faktas, kad buvusi mergina, yra su kitu, suaktyvina gilią vaikystės gėdos traumą, kuris jam tarsi sako: “matai, matai, tu tikrai esi nieko vertas. Ji tikrai yra su kitu, tai yra faktas, kurio tu tikėjaisi, kad niekada nebus, bet yra prieš tavo akis. Ir tai yra įrodymas, kad tu tikrai esi nieko vertas. Faktas, kad mergina yra su kitu, yra prie liudininkų vykstantis įrodymas, kad tu esi prastas, blogesnis už kitą. O kitas yra va geresnis už tave. Ir visi tai mato. (Jam atrodo, kad į jį žiūri visas pasaulis, ir visi varsto jį gėdinančiais žvilgsniais ir pritariamai linksi galvomis) – taip taip, nenuostabu, kad tokį molį ji paliko. Ir dar, tu esi pats kaltas dėl to, kad tave paliko.“

Negalėdamas pakelti gėdos, ir galbūt kaltės, nespėjęs net suvokti, nei ką jaučia, ir kas su juo dedasi, jis ėmėsi šalinti situaciją ir šalinti tuos kaltininkus bei liudininkus, kurie tiek sukėlė jo gėdos patyrimą bei dar ir buvo jo liudininkai.

Tai, ką parašiau, nėra kaltinimas jo tėvams. Pasak mano mėgstamų psichologų, vaikystės trauma yra taip plačiai paplitęs reiškinys, kad galbūt netgi 70% visų vaikais kažkada buvusių žmonių, augusių iš pirmo žvilgsnio normaliose šeimose su normaliais laikomais tėvais, yra patyrę vienokias ar kitokias vaikystės traumas. Kurios, nepripažintos ir neišgydytos, sukelia rimtas problemas žmonių pasirinkimuose, gyvenimo kelyje, elgesy su kitais žmonėmis, ir apskritai gyvenime. Grubiai tariant, daugelis iš mūsų, mes esame potencialiai pavojingi visuomenei, ir niekada negalime žinoti, kada, išprovokuoti aštrių gyvenimo situacijų, sprogsime savo vidiniame skausme.

Todėl atsakomybė tenka mums patiems. Nelaukime, kol neatlaikę savo paties skausmo, pridarysime neatitaisomos žalos kitiems. Paklauskime savęs ir vieni kitų – o kokios yra mano vaikystės traumos? Ir ką aš padariau, kad jas išsigydyčiau?

black_background_wood-wallpaper-240x400

Kodėl žudė N. Kalaušis?