Mirtį nešanti meilė

“Kai vyrai nužudo savo partnerę, dažnai jie jaučiasi ją labai mylintys, iš ko jie daro išvadą, kad dėl to ši moteris jiems priklauso.“

Lydia Benecke, kriminalistikos psichologė

• 

Nuotr. aut.

Ar nužudytas keturmetis yra psichopato auka?

Visuomenę sukrėtęs žavaus keturmečio nužudymas kelia labai daug klausimų.

Laikui bėgant pasirodo vis daugiau informacijos, išlenda kai kurios detalės. Tačiau panašu, kad labai daug klausimų vis dar lieka neatsakyta.

Kadangi aš domiuosi santykių dinamika, kur dalyvauja narcizai, psichopatai ir panašūs žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, paanalizuosiu šią istoriją būtent iš šio kampo.

Sunku pasakyti, kuris tą vaiką daužė. Iš pradžių sugyventinis vertė kaltę ant mamos, o po to prisipažino, kad vistik lemiamus jo gyvybę atėmusius smūgius sudavė jis. Policija tuo tarpu sulaikymą mamai pratęsė, tačiau jis vistiek išlikęs trumpesnis, matomai kaltinimai jai žymiai lengvesni. Kolkas nėra aišku, ar ji neužkirto kelio savo vaiko nužudymui, ar mušė ir ji pati. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad mušė mažiau.

Berniuko mama išsiskyrusi būdama labai jauna, ieškojo laimės Ispanijoje. Buvo pasirodžiusi informacija, kad ten ji pateko į nusikaltėlių rankas, kur ją norėjo parduoti ir jai teko bėgti. Jauna mergina, likusi su vaiku viena, panašu, kad tikrasis vaiko tėvas, besantis irgi užsienyje, vaiko gyvenime dalyvavo mažai ir iš esmės vaiku rūpinosi mama.

Kol mama bandė kabintis į gyvenimą užsienyje, jos vaikas buvo likęs pas močiutę Lietuvoje. Tačiau kai tik susirado darbą kitame mieste, mama iš karto pasiėmė vaiką. Panašu, kad būdama jauna, patyrusi nelengvų dalykų, tačiau jauna simpatiška moteris kabinosi į gyvenimą.

Atrodo, kad viskas susitvarkė – susirado darbą, išsinuomavo butą, susirado gyvenimo draugą ir parsivežė vaiką iš mamos. Susidėliojo svarbiausi gyvenimo taškai, moteris atkūrė stabilumą ir saugią harmoningą aplinką sau ir savo vaikui.

Naujasis gyvenimo draugas žadėjo kartu auginti vaiką, rūpintis, prižiūrėti. Portaluose buvo pasirodžiusi informacija, kad tai buvo jis, kuris ją ragino parsivežti vaiką į naujai susikurtus namus, į naują šeimą.

Kam vyrui kitos moters vaikas? Čia galimi du variantai. Pirmą atmetu iš karto, nes panašu, kad pedofilijos pėdsakų nėra, nes spaudoje užsiminta, kad byla policijai atrodo aiški. Antra, jeigu tai yra sveikas žmogus su vertybėmis, tai žinoma, kad jis palaikytų mamą, norinčią rūpintis savo vaikais ir kuri siekia, kad jos vaikas gyventų kartu šeimoje. Šis variantas irgi atkrenta, nes jis pats tą vaiką ir užmušė. Taigi, vienintelis liekantis logiškas argumentas yra tai, kad jis siekė greitu būdu užtikrinti naujai draugei, koks rūpestingas, atsakingas vyras jis yra, kuriam rūpi ne tik jinai, tačiau ir jos vaikas. Žinant situaciją, kiek vyrų Lietuvoje nesirūpina savo vaikais, tai atrodo labai gili, nepaneigiama ir užtikrinanti vertybė vyre, kuris rodo iniciatyvą rūpintis vaiku. Tą patvirtina ir vėlesnės nuotraukos, kur jis leidžia laiką su vaiku.

Žmogus, tikrai mylintis vaiką, negali jam netyčia suduoti keliasdešimt smūgių, nuo kurių jis mirs. Be to, kaip buvo pranešta per naujienas, sužinojęs, kad po paros laiko vaikelis vistik užgeso medikų rankose, jis nerodė jokios reakcijos. Tai patvirtina prielaidą, kad iš esmės pats vaikas ir jo gerovė šiam veikėjui nereiškė nieko. Tad vaikas iš tiesų ir buvo efektyvus įrankis siekti savanaudiškų tikslų siekiant pavergti sau patrauklią, tačiau labai pažeidžiamą moterį.

Mamos draugas pasinaudojo vaiko egzistavimo faktu savo tikslams ir su juo elgėsi gražiai tik tol, kol vaikas atliko savo funkciją – padėjo nutiesti raudoną kilimą jam į jos širdį. Kai tik mama buvo supakuota, vaikas pasidarė visiškai nebereikalingas ir netgi nenaudingas, jis pradėjo nervinti. Todėl jis ir galėjo jį mirtinai sumušti dėl bet kokios menkiausios priežasties, nes vaikas vaikšto, patriukšmauja, ne tą pasako ne tuo momentu, žodžiu, trukdo.

Ji buvo atsikrausčiusi į naują miestą, kuriame neturėjo užnugario, neturėjo tvirtų socialinių ryšių. O tai reiškia, kad galėjo nežinoti apie savo draugo praeitį bei neturėti glaudaus draugų rato. Socialinė izoliacija yra terpė, kurią skatina tokio tipo veikėjai ir kuri veikia jų naudai. Dažniausiai išsirinkdami aukas, jie ieško pažeidžiamų žmonių.

Vargšo berniuko mama nesiskundė nei mamai, nei močiutei apie smurtą, nors iš jų pasisakymų panašu, kad jos tai matė ir žinojo. Nesiskųsti ir neiškoti pagalbos galėjo dėl kelių priežasčių.

Pirma, greičiausiai santykiai su jomis nebuvo labai tvirti ir jos nebuvo tie žmonės, iš kurių mergina, patekusi į manipuliatoriaus gniaužtus, būtų galėjusi tikėtis konstruktyvios pagalbos. Kai kalbama apie mamą ar močiutę, nieku neminimas tėvas ir senelis. Panašu, kad iš kartos į kartą nebuvo tvirto šeimos pagrindo, elgsenos modelio, kiekviena moteris tvarkėsi su gyvenimu kaip išmanė. Tad ir dukra bei anūkė turėjo bandyti susidoroti su gyvenimo iššūkiais viena.

Antra, ji galėjo būti paveikta manipuliacijos, agresijos ir meilės bombardavimo vienu metu, jausti didelį trauminį prisirišimą ir kognityvinį disonansą. Kas vien savaime gali padaryti auką neveiklią. Kai auka staiga nebežino, kas yra gerai, o kas blogai. Kątik, prieš kelis mėnesius šis vyras buvo didvyris jos akyse ir ji jautėsi pagaliau mylima ir saugi, patikėjusi, kad rado atramą ir išsigelbėjimą šiame vyre. O staiga jis ima mušti jos vaiką. Negalėdama susitaikyti su tiesa, kad jis viso labo yra nusikaltėlis, išnaudojantis ją savo kruvinais tiksliais, vargšė moteris nesąmoningai renkasi tikėti iliuzija, kurios nėra. Kad šis vyras vis dar yra tas ramstis, už kurio ji rado saugumą. Kai jis mušė vaiką, galbūt jis jai sakė, kad auklėja.

Taip, tikrai iš šalies stebintiems žmonėms yra žymiai lengviau atskirti, kas yra svajonių jaunikis ir patikimas vyras bei rūpestingas defacto tėvas vaikui, o kas yra nuožmus nusikaltėlis. Tačiau esant psichopatinei meilei, situacija, susikurianti psichopato aukos viduje yra visiškai kitokia, nei kad matyti iš išorės. Jam taip intensyviai įrodinėjus, koks jis puikus tėvas, auka negali taip greitai ir kardinaliai apsukti jo paveikslio 180° kampu.

Be to, perėjus į nuvertinimo fazę, nusikaltėlis pradėjo dėl visų nelaimių kaltinti ją, tai vertė ją slėpti jo smurto faktus. Man ji vis dar giliai širdyje tikėjo, kad jis yra gerasis jos išgelbėtojas, kuriam ji negali padaryti bloga, liudydama apie jo smurto protrūkius ir taip įkišdama jį į kalėjimą. Juk taip ji būtų tapusi dviguba blogiete – ta, kuri įkišo į kalėjimą savo “užgynėją“.

Kadangi viskas baigėsi žmogaus mirtimi, panašu, kad čia turime reikalų ne tik kad su narcizu, bet labiau su psichopatu. Kurie turi dar mažiau emocijų, veikia dar šaltakraujiškiau, manipuliuodami savo aukomis ir kurie nueina iki žmogžudysčių ir kalėjimo.

Tai, kad tai buvo jis, kuris iškvietė greitąją pagalbą, irgi tik patvirtina dinamiką. Kol vaikas kvėpavo, jis greičiausiai neleido kviesti pagalbos ir vertė moterį jaustis kalta, kad šį taip jį įkištų į kalėjimą dėl tebegaliojančio lygtinio teistumo, menkindamas vaikui padarytų sužalojimų dydį. Mama, patirdama nežmonišką spaudimą, bandė vaiką gydyti pati, pirkdama ir girdydama vaistų, eilinį sykį dangstydama sugyventinio nusikaltimus. Šventai tikėdama, kad ji daro taip, kaip visai šeimai geriausia, nors viduje jausdamasi tikrai labai blogai.

Tačiau kai paaiškėjo, kad vaikas neberodo gyvybės ženklų, tai neatsitiktinai tai buvo jis, kuris paskambino greitajai – suprask, aš rūpinuosi. Kad jeigu jau vaikui blogai, aš bent jau parodysiu, kad aš jam ieškojau pagalbos, o ne jinai. Žodžiu, pasikeitus sutuacijai, kai paaiškėjo, kad uždangstyti smurto šįkart nepavyks, nusikaltėtis iškart scenarijų apverčia aukštyn kojomis, vėlgi gelbėdamas savo kailį. Jis pranešė, kad mama mušė vaiką. Nors pats kątik greičiausiai spaudė ją pačią, kad neišduotų apie jo smurtinius veiksmus, ieškodama vaikui medicininės pagalbos.

Nenuostabu, kad tik pamačiusi akivaizdžius faktus, kuo baigėsi jos istorija, moteris visiškai palūžo. Pirma, ji prarado vaiką. Pamačiusi, kaip keitinėja savo versijas pagal situaciją jos buvęs sugyventinis, mama neturėjo kito kelio, kaip suvokti, kad jam iš tiesų tiek ji pati, tiek jos vaikas šiam antžmogiui buvo visiškas niekas. Kad jis žaidė jų gyvenimais kaip senais mediniais žaislais, kuriuos bet kada gali išmesti į šiukšlių dėžę.

Tik dabar ji suprato ir pamatė tikrąjį žmogžudžio veidą, kad viskas, ką jis jai kūrė, buvo tik viena didelė baisi iliuzija. Kurios pagauta, nes jai taip reikėjo tos užuovėjos ir saugumo, ji net paaukojo savo vaiką. Jo neapgindama ir nepamatydama tiesos anksčiau, kai dar vaiką galėjo apsaugoti.

Iš to, kad mama ir močiutė, spaudai kalbėjusios apie jo smurtą po to teisme nebepatvirtino faktų – greičiausiai irgi saugodamos savo kailį, kad nebūtų patrauktos baudžiamojon atsakomybėn – irgi patvirtino faktą, kad į jas vargšė vargų prispausta moteris negalėjo tikėtis tikros paramos.

Ši moteris, prarasdama iliuziją apie sugyventinio meilę ir jo teikiamą saugumą, suvokė, kad už labai trumpalaiką iliuziją sumokėjo didžiausią įmanomą kainą – savo vaiko gyvybę. Ji taip pat suprato, kad ji šiame pasaulyje yra visiškai viena. Kad nėra nei vieno žmogaus, į kurį galėtų remtis.

Ir jis suprato, kad ji pražudė savo vaiką. Ji suvokė dabar, į kokio žmogaus rankas ji buvo atidavusi savo vaiką, kuris buvo mažas bejėgis gražutis vaikutis. Kuris be to, kad patyrė mirtinas kančias, kooperavosi su mama meluodamas kitiems žmonėms apie tai, kad patėvis nustojo jį mušti. Taip savo maža širdele norėdamas padėti mamai išlaikyti jai taip jai brangią buvusią iliuziją.

Nenuostabu, kad šiandien buvo pranešta apie kritinę moters psichinę būseną.

 

P.S. Monika, jei skaitai šias eilutes, susiek su manim, pažiūrėsiu, gal aš galėsiu tau padėti kažkiek.

 

 

Kodėl žudė N. Kalaušis?

Visų pirma, pripažinkim, kad mes nežinome, ar jis tikrai žudė. Kol teismas nepripažino kaltės, nekaltumo prezumpcija galioja. Vistik suimtas ne kas kitas, ir viskas, ką aš toliau pasakyti, yra paremta prielaida, kad du žmones nužudė būtent N. Kalaušis. Šiuo metu tai prielaida. Bet gyvenime yra labai daug situacijų, kai mes neturime visiškai visos informacijos, o turime su ribota informacija ir daryti išvadas, ir priiminėti sprendimus, ir gyventi. Todėl remiamės ta informacija, kurią turime, ir darome išvadas iš to, ką turime.

Tiesą pasakius, aš jau kuris laikas brandinau idėją kalbėti apie vaikystės traumas. Tik kolkas nesidėliojo į sakinius. O va kai pagalvojau apie tai, kodėl žmogus žudo kitą žmogų, kurį kątik mylėjo, arba tebemyli, mintys apie vaikystės traumas susidėliojo iš karto būten šiuo konkrečiu atveju.

Kaip stipriai besidominti psichologija, manau, kad N. Kalaušis buvo patyręs ir gyveno su bent trimis rimtomis neišgydytomis vaikystės traumomis. Visų pirma, pavydas, apie kurį kalba nužudytąją, buvusią jo mylimąją, pažinoję žmonės.

Kodėl pavydas yra vaikystės traumos pasekmė? Kas yra pavydas? Pavydas yra baimė, kad man svarbus žmogus staiga ras kažkokį kitą žmogų, geresnį už mane, ir mane iškart paliks. Jei tik pastebės, kad kažkas kitas yra geresnis, jis mane iš karto paliks. O kad pamatys, tai būtinai. Pavydintis žmogus savo minčių pavydo priepuolio metu neanalizuoja, tačiau pasigilinus, jo esmėje yra gilus įsitikinimas,  kad aš nieko nevertas. Kuo labiau esu nieko nevertas, tuo man akivaizdžiau, kad man brangus žmogus bet kuriame kitame žmoguje pamatys kažką geresnio negu mane, ir iš karto paliks.

Ši trauma įgyjama vaikystėje, kai tėvai nepritaria tam, ką jaučia vaikas. Tai nuolatinės kritikos ir vaiko jausmų neigimo pasekmė.

Antra vaikystės trauma, kurią liudija pavydas, yra baimė būti paliktam. Baimė, kad man svarbus žmogus nueis su kitu, kyla iš paniškos baimės būti paliktam. Matyt, vaikystėje, šis žmogus patyrė situacijas, kuriose jautėsi neplanuotai paliktas, ir būdamas mažas vaikas, patyrė siaubą būti tėvų paliktas, pasijutęs vienas vienintelis visame pasaulyje, kuriame juo niekas nepasirūpins, ir jis greičiausiai mirs.

Jau vien pavydo priepuoliai paaiškina dvi vaikystės traumas. Nužudymo aktas šias išvardintas traumas tik patvirtina. Tam, kad žmogus imtųsi konkrečių žudymo veiksmų, jis turi būti pilnas tokio nepakeliamai stipraus vidinio skausmo, kad jam nužudyt kitą žmogų yra lengviau nei ištverti savo vidinį sprogdinantį skausmą. Tiksliau, netgi, kažkokia savotiška iškrova, nesuvokto vidinio skausmo “priežasties“ pašalinimas. Nors priežastis visai ne ta mergina, kuri buvo su kitu. O priežastis yra nesuvoktos ir neišgydytos vaikystės traumos. Netgi ne to vargšo žmogaus tėvai, o jis pats ir jo gilios traumos.

Mano įsitikimu, žudymo aktas kyla ir iš dar vienos su ankstesnėmis sumaišytomis traumomis – gėdos stigma. Vaikystėje patyręs perdėtą gėdos jausmą, galbūt net persimaišiusią su kalte, užaugęs su išlikusia gėdos stigma, žmogus, užtikęs savo buvusią su kitu vyru, pašėlo žudyti.

Faktas, kad buvusi mergina, yra su kitu, suaktyvina gilią vaikystės gėdos traumą, kuris jam tarsi sako: “matai, matai, tu tikrai esi nieko vertas. Ji tikrai yra su kitu, tai yra faktas, kurio tu tikėjaisi, kad niekada nebus, bet yra prieš tavo akis. Ir tai yra įrodymas, kad tu tikrai esi nieko vertas. Faktas, kad mergina yra su kitu, yra prie liudininkų vykstantis įrodymas, kad tu esi prastas, blogesnis už kitą. O kitas yra va geresnis už tave. Ir visi tai mato. (Jam atrodo, kad į jį žiūri visas pasaulis, ir visi varsto jį gėdinančiais žvilgsniais ir pritariamai linksi galvomis) – taip taip, nenuostabu, kad tokį molį ji paliko. Ir dar, tu esi pats kaltas dėl to, kad tave paliko.“

Negalėdamas pakelti gėdos, ir galbūt kaltės, nespėjęs net suvokti, nei ką jaučia, ir kas su juo dedasi, jis ėmėsi šalinti situaciją ir šalinti tuos kaltininkus bei liudininkus, kurie tiek sukėlė jo gėdos patyrimą bei dar ir buvo jo liudininkai.

Tai, ką parašiau, nėra kaltinimas jo tėvams. Pasak mano mėgstamų psichologų, vaikystės trauma yra taip plačiai paplitęs reiškinys, kad galbūt netgi 70% visų vaikais kažkada buvusių žmonių, augusių iš pirmo žvilgsnio normaliose šeimose su normaliais laikomais tėvais, yra patyrę vienokias ar kitokias vaikystės traumas. Kurios, nepripažintos ir neišgydytos, sukelia rimtas problemas žmonių pasirinkimuose, gyvenimo kelyje, elgesy su kitais žmonėmis, ir apskritai gyvenime. Grubiai tariant, daugelis iš mūsų, mes esame potencialiai pavojingi visuomenei, ir niekada negalime žinoti, kada, išprovokuoti aštrių gyvenimo situacijų, sprogsime savo vidiniame skausme.

Todėl atsakomybė tenka mums patiems. Nelaukime, kol neatlaikę savo paties skausmo, pridarysime neatitaisomos žalos kitiems. Paklauskime savęs ir vieni kitų – o kokios yra mano vaikystės traumos? Ir ką aš padariau, kad jas išsigydyčiau?