Išmokite stovėti savo pusėje

Mano nuomone, vienas iš būtinų įgūdžių, kurių reikia išmokti sveikstant nuo vaikystės traumų – išmokti stovėti savo pusėje.

Jeigu tėvai buvo labai kritiški, dažniausiai, ką girdėdavome vaikystėje – tai kad arba pats ir esi kaltas dėl visko blogo, kas nutiko tavo gyvenime arba kad esi neteisus. Neteisingai jauti, neteisingai mąstai, neteisingai pasielgei, neteisingai pagalvojai, ne taip padėjai, blogai padarei ir t.t. ir pan. Žinoma, vaikas daug ko tik mokosi, tai yra normalu, kad jis daug ką daro ne taip kokybiškai, kaip kad atliktų patyręs suaugęs. Ir jo patirtis yra labai ribota, todėl tai yra normalu, kad vaikai pridaro daug klaidų arba nesąmonių. Tai yra normalus vaiko kelias, kurį eidamas vaikas ir renkasi savo patirtį. Tą pačią, dėl kurios po daugelio metų daug ką darys GERAI.

Žodžiu, bandyti, daryti blogai, klysti ir iš to mokytis ir yra tikrasis vaiko darbas. Tai yra svarbiausia, ką vaikas ir turi daryti. Kai kada tėvai gali ir netgi turi parodyti, ką vaikas gali daryti geriau. Bet labai svarbu yra, ar tėvai prieina prie situacijos iš tos pusės “pažiūrėk, aš tau išduosiu paslaptį, kaip gali mažiau nuvargti“ arba jeigu sako, kad vaikas kažką daro blogai, vienas toks pasakymas turi būti atsvertas bent penkių pasakymų, ką vaikas daro gerai. Nors dauguma vaikų per dieną padaro daugybę nesąmonių!

Tai yra svarbu tam, kad ilgainiui bendra gaunama žinia iš tėvų būtų daugmaž tokia: “šaunuolis, kad bandai, tau tikrai pavyks“. Tau nepavyksta tik kartais, dažniausiai tai pavyksta. Kad jis žinotų, jog tėvai tiki, kad iš esmės jam PAVYKS. Taip vaikas per tuos metus, kol auga pas tėvus susideda stabilų vidinį pagrindą, kuris, jeigu būtų paverstas į žodžius, skambėtų maždaug taip: “Aš esu iš esmės geras. Man dažniausiai pavyksta. Jei dabar nepavyko, tai yra labiau išimtis, man tuoj pavyks.“

Priešingu atveju tėvai su nuolatinėmis pastabomis, akių vartymu, dejonėmis kaimynams, kurias girdi ir vaikai, kritiškuose žvilgsniuose į juos, vaikai susiformuoja priešingą vaizdą apie save. Maždaug tokį: “ką darau, niekas man nepavyksta, esu molis, nevykėlis, geriau jau išvis nebūčiau bandęs, man vistiek niekas niekada nepavyksta.“

Toks kraičio iš tėvų šeimos gautas pagrindas nutiesia duobėtą kelią vėliau. Žmogus arba nebenori bandyti, nes mano, kad jam vistiek nepavyks, jeigu kažko imasi, tai mano, kad bus labai sunku ir dideli šansai, kad nepavyks, viską atlieka ir gyvena patirdamas didelį stresą. O jeigu vis dėlto kažkas pavyksta, jis vistiek nepatiki, kad yra iš esmės vertingas, nemoka pasidžiaugti tikromis savo pergalėmis. Nevertina savo pastangų ir pasiekimų, sėkmės atrodo tik laimingas atsitiktinumas. O nesėkmės, nors ir žymiai mažesnės už pasiekimus, atrodo žymiai reikšmingesnės nei yra iš tiesų.

Toks paveldėtas vidinis kritiškumas sau gali sukelti flashback´us, pradėti nerimo ar net panikos priepuolius.

Toks žmogus su tokiomis vidinėmis nuostatomis nestovi pats savo pusėje. Vaikystėje pripratęs prie dažnai besikartojančių situacijų, kai tėvai kritikavo jo elgesį, rezultatus ir jį patį, jis yra pripratęs santykyje su kitu žmogumi dažnai būti neteisus. Šis žalingas įprotis vėliau niekur nedingsta. Esant bet kokiai interakcijai su kitais žmonėmis, užtenka nepritariančio kito žmogaus žvilgsnio, neentuziastingo pasisveikinimo, nepritarimo, suabejojimo, kad jis neteisus, ir toks žmogus dažniausiai iš blogo įpročio pats mintyse persimeta į to kito žmogaus pusę. T.y. jis pats, “užsikrėtęs“ to kito, galbūt labai mažai pažįstamo žmogaus reakcija, palieka save, išduoda.

Žinoma, visa tai vyksta nesąmoningai. Todėl viena iš labai svarbių savybių, įpročių, gebėjimų, kuriuos tenka ugdyti žmonėms, norintiems užsigydyti vaikystės žaizdas, yra kantriai ir nuosekliai mokytis stovėti savo pusėje. Tai yra, jeigu aš matau tą situaciją taip, kaip aš ją matau, tai MAN ji tokia ir yra. Net kai kiti ją mato kitaip. Ir netgi įvertinant tai, kad yra rizika, kad aš galiu būti ir neteisus. Bet dabar ją matau tokią, kokią matau. Tai yra mano realybė ir aš jos nekaitalioju tik todėl, kad kiti ją mato kitaip.

Arba, aš jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi. Į šitą situaciją aš reaguoju taip, kaip reaguoju. Man šis prisilietimas nepatinka. O tas patinka. Man įkyriai siūlė paragauti kažkokio maisto, bruko po nosimi. Bet man buvo nepriimtina ragauti su kito žmogaus jau panaudota šakute, iš aš atsisakau, nes aš nenoriu ragauti. Nors ir kyla rizika, kad atsisakydamas pastatysiu į nepatogią padėtį kitą žmogų. Neragauju kito žmogaus pasiūlyto maisto su jo naudota šakute vien tam, kad tik nepastatyčiau jo į nepatogią padėtį. Nes aš stoviu savo pusėje – man nemalonu net pagalvoti apie kišimą į burną svetimos šakutės. O kas pastovės šalia manęs, jeigu aš pats būsiu pirmas, kuris mane išduos?

gary_and_larry_lane_photo

Kantriai ir nuosekliai mokydamiesi išdrįsti stovėti savo pusėje, padedame gyti senoms vidinėms žaizdoms. Tokiu elgesiu tarsi be žodžių teigiame sau “tu esi svarbus“. Tu esi man svarbus, net kai niekam nesvarbus. Vidinis kylančių reakcijų pripažinimas (nemalonu, kai taip liečiasi – atsitraukiu, nenoriu ragauti – neragauju, noriu atsisėsti – atsisėdu, nors aplink yra daugiau žmonių, o kėdė viena) ir pasielgimas pagal tai, koks eina signalas iš vidaus, yra savaime labai gydantis veiksmas.

Pabandykite iš pradžių smulkmenose. Ir pamatysit, kaip gerėja savijauta, nuotaika. Išbandykit, vis dažniau išstovėkite savo pusėje.

marian_and_vivian_brown

Nuotraukos iš Wickimedia

 

Išmokite stovėti savo pusėje

Pavydas draugystėje

“Pavydas – labai įdomus ir paslaptingas jausmas. Draugystėse jis linkęs maskuotis po įvairiomis kaukėmis: globėjiškumo, pataikavimo, sentimentalumo, įkyrumo, netgi po rūpesčiu, nuolankumu, noru padėti, geranoriškumu. Kad ir kaip gražiai viskas būtų pateikta, pavydintis bičiulis labai lengvai išsiduoda, kai reikia pasidžiaugti draugo sėkme ar pergale. Todėl yra sakoma, kad tikras draugas, ne tik tas, kuris nelaimėje nepalieka, bet ir tas, kuris geba pasidžiaugti kartu su tavimi. Įsivaizduokite, kad jūsų bičiuliui pasisekė, išlaikė egzaminą, geriau už jus, gavo paaukštinimą tarnyboje, susirado puikią merginą ir jei, visa tai matant, jūsų širdyje kažkas ima ir (tiesiog fiziškai jaučiate) kaip susigniaužia, staiga suvokiate, kad iš tiesų jums tas nelabai patinka – tai pavydas.“

Nuotrauka iš Flickr.com
Nuotrauka iš Flickr.com

Pilnas straipsnis – čia.

Lina Vėželienė

Pavydas draugystėje

Kaip mylėti save (instrukcija)

12 būdų, kaip mylėti save dabar

Louise Hay

Aš atradau, kad yra vienintelis dalykas, kuris išsprendžia bet kokią problemą. Štai jis:

mylėti save. Kai žmonės padeda kasdien vis labiau save mylėti, tiesiog nuostabu, kaip pagerėja jų gyvenimai. Jie geriau jaučiasi. Jie gauna darbus, kurių nori. Jie turi pinigus, kurių jiems reikia. Jų santykiai pagerėja, o blogi baigiasi ir prasideda nauji.

Mylėti save yra nuostabus nuotykis; tai kaip mokytis skraidyti. Įsivaizduokite, jeigu mes visi galėtume skristi panorėję? Kaip tai būtų nepaprasta! Pradėkime mylėt save dabar.

12 įsakymų kaip mylėti save:

1. Baigti save kritikuoti. Visiškai.

Kritikavimas niekada nieko nekeičia. Atsisakykite kritikuoti save. Priimkite save tiksliai tokį, koks esate. Kiekvienas keičiasi. Kai kritikuojate save, jūsų pasikeitimai yra neigiami. Kai save teigiate, jūsų pasikeitimai yra teigiami.

2. Atleiskite sau.

Paleiskite praeitį. Jūs viską padarėte geriausiai, kaip tik galėjote tuo metu. Tuo metu turėjote tokį supratimą, sąmoningumo lygį, žinias, kokias turėjote. Dabar augate ir keičiatės ir toliau gyvensite kitaip.

sviestuvas

3. Negąsdinkite savęs.

Nustokite save teririzuoti savo mintimis. Būkite malonūs sau. Būkite su savimi kantrūs – jūs tik mokotės naujo mąstymo būdo. Elkitės su savimi taip, kaip elgtumėtės su tuo, kurį tikrai mylite.

4. Būkite malonūs savo protui.

Neapykanta sau yra tik savo minčių nekentimas. Argi protinga yra nekęsti savęs už savo mintis? Švelniai keiskite savo mintis.

6. Girkite save.

Kritika žlugdo jūsų vidų. Pagyrimas – stato. Girkite save tiek, kiek galite. Sakykite sau, kaip puikiai jūs padarėte kiekvieną mažą dalykėlį.

7. Palaikykite save.

Raskite būdų kaip save palaikyti. Susisiekite su draugu ir leiskite, kad jis jums padėtų. Prašyti pagalbos tada, kai jos reikia, reiškia būti stipriu.

8. Priimkite savo neigiamą pusę.

Suvokite, kad jūs susikūrėte savo neigiamas puses tam, kad patenkintumėt kažkokį savo poreikį. Dabar jūs atrandate naujus, teikiamus būdus, kaip tuos poreikisu patenkinti. Taigi mylinčiai paleiskite senus, neigiamus elgesio šablonus.

9. Rūpinkitės savo kūnu.

Pasidomėkite mityba. Kokio kuro reikia jūsų kūnui, kad jis būtų energingas ir gyvybingas? Išmokite mankštos pratimų. Kokie jums patinka labiausiai? Branginkite ir prižiūrėkite šventovę, kurioje gyvenate.

10. Dirbkite su veidrodžiu

Dažnai žiūrėkite sau į akis. Išreikškite augančią meilę sau. Atleiskite sau, žiūrėdamas sau į akis. Pakalbėkite su savo tėvais žiūrėdami į veidrodį. Atleiskite ir jiems. Mažiausiai kartą per dieną pasakykite sau, kad save mylite. Kad iš tiesų save mylite.

11. Mylėkite save…dabar

Nelaukite, kol pasveiksite, kol numesite svorio, kol gausite naują darbą ar surasite naują mylimąjį. Pradėkite dabar, ir darykite tai geriausiai, kaip tik jums išeina.

12. Džiaukitės.

Prisiminkite, kas teikdavo jums džiaugsmą vaikystėje. Įsileiskite ir vėl juos į savo gyvenimą. Raskite būdų kaip džiaugtis viskuo, ką darote. Leiskite sau džiaugtis tuo, kad gyvenate. Šypsokitės. Juokitės. Džiaukitės, ir visada džiaugsis su jumis!

Kaip mylėti save (instrukcija)