Buvo ar nebuvo emocinis išnaudojimas?

Tai buvo ar nebuvo emocinis išnaudojimas?

Fiziniam smurtui įrodyti dažniausiai yra vienokie ar kitokie faktiniai įrodymai: mėlynės, įrašai medicinos kortelėje apie kaulų lūžius, įrašai apie apsilankymus traumatologiniam skyriui muštinei žaizdai užsiūti, kaimynų liudijimai apie girdėtus smūgių garsus, artimų giminaičių liudijimai apie pastebėtas mėlynes, auklėtojų darželyje liudijimai apie diržo žymes ant vaiko užpakalio ir pan.

Emociniam smurtui, išnaudojimui, jeigu jis neina kartu su fiziniu smurtu, dažniausiai apčiuopiamų žymių nėra. Taip pat gali nebūti ir kaimynų liudijimų apie barnius, nes emocinis smurtas gali būti tyliai, tačiau sistemingai košiami panieko žodžiai, nebus medicininių įrašų ligos kortelėje apie kūno žaizdas, nebus rentgeno nuotraukų, užfiksavusių emocinius sužalojimus.

Be tiesioginių faktinių įrodymų kaip randai, žaizdos, gipsas ir pan., gali nebūti ir kitų būdų, leidžiančių pasiriktinti realybę, pvz. gali niekas iš šeimos ir kaimynų nepaliudyti apie tai, kaip tėvai nuolatos kalbėjo su vaiku tarsi jis nieko nevertas. Tačiau tai, kad nėra liudininkų, dar nereiškia, kad emocinio smurto, emocinio išnaudojimo tikrai nebuvo.

Dar vienas niuansas, kodėl emocinio išnaudojimo faktų interpretavimas yra sudėtingas, yra todėl, kad aukai prabilus apie patirtą skriaudą, jos skriaudikas gali viešai teigti kai ką visiškai priešingo. Tarkim, neigti, sakyti, kad auka viską išsigalvoja, kad nieko panašaus nebuvo. Gali manipuliuoti aukos išsakytais faktais. Tarkime, sakyti, taip, aš bardavau tave, bet aš juk gero tau norėjau. Kažkur girdėta, ar ne? Gali sakyti, kad auka išvis visiškai kitaip suprato, ir kad ji pati nežino, ką kalba, kad viskas buvo visiškai kitaip, ir pateikti visiškai kitaip skambančią versiją. O jeigu agresoriaus versija išoriniams klausytojams skamba įtikinamiau? Kaip tada, ar buvo atliekama emocinė žala?

O jeigu auka neturi sveiko pasitikėjimo savimi, savo pojūčiais ir savo suvokimu, ir turi giluminį įsitikinimą “su manim kažkas negerai“, kurį kažkada įgavo iš savo tėvų savo vaikystėje, ir jos sutuoktinis pradeda kalbėti po emocinio smurto paviešinimo, kad “tu kažkaip viską ne taip supratai, čia viskas buvo visiškai kitaip, aš tau gi gero norėjau, o tu…“. Ir auka pradeda abejoti savo realybe – tikrai, jis protingai sako, gal tikrai čia man kažkas su smegenimis yra ne taip, ir tai aš esu neteisi, ir esu pati kalta dėl to, kas atsitiko, ir ima abejoti savo paviešintais emocinio smurto patyrimais – ar tada buvo emocinio smurto faktas, ar ne?

Man patiko JAV psichoterapeuto Patrick Doyle pasisakymas šiuo klausimu. Jo nuomone, buvo ar nebuvo emocinis smurtas ir išnaudojimas, yra taip, kaip mano auka. Smurtautojas gali manyti, kad jokio smurto nebuvo, tačiau jeigu auka sako, kad buvo, vadinasi už faktą imama aukos nuomonė. Vadinasi, smurto faktas buvo.

Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo patikimas priėjimas prie situacijos. Tačiau kai pagalvojau giliau, pasvarsčiau, kas būtų, jeigu smurto faktu nelaikytume įvykių, kuriems nėra liudininkų? Tuomet smurtautojai galėtų elgtis kaip panorėję iki tol, kol kažkas nepaliudys jų veiklos.

O tuo tarpu, kai auka sako: “buvo smurtas“ ir visi priima tai kaip pakankamai pagrįstą faktą, tuomet toliau galima eiti sprendžiant, kad to smurto nebūtų. Tada smurtautojas, jei nori ištaisyti savo padarytą žalą, gali nuspręsti, atsiprašyti ar ne, auka gali spręsti, atleisti ar ne. Smurtautojas, jeigu žala buvo daroma netyčia, nesuvokiant, turi šansą pamatyti, ką darė ir ištaisyti savo veiksmus, bent jau nebeatlikinėti tos žalos toliau.

Netgi, jeigu auka apgavo ir suvaidino aukos rolę, o tikros žalos iš tiesų nebuvo, “smurtautojas“ pamatys aukos tikrąjį veidą, kad tai yra melagis, manipuliatorius, ir išeis iš tų santykių. Vadinasi bent jau pseudo smurto veiksmas neturi šansų tęstis ir tolimesnė žala nebus vykdoma.

Pagalvojus ar pritariu Patrick Doyle minčiai. Kad emocinis smurtas ir išnaudojimas buvo tada, jei auka taip mano.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons
Buvo ar nebuvo emocinis išnaudojimas?