Migdolinė liauka verčia prisitaikyti prie daugumos nuomonės

Berns su kolegomis 2005 m. tyrinėjo paklusnumą kaip reiškinį. Stebėdamas aktyvumą smegenyse, jis nustatė, kad tuomet, kai žmogaus nuomonė skiriasi nuo daugumos, susiaktyvuoja migdolinė liauka. Migdolinė liauka arba migdolas yra smegenų dalis, priklausanti limbinei sistemai.

Limbinė sistema yra seniausiai išsivysčiusi smegenų dalis. Tokią pačią smegenų dalį turi ir ropliai, kurie neturi kitų smegenų dalių, kurias žymiai labiau išvystytas turi žmonės, pvz. atsakingas už loginį mąstymą.

Limbinė sistema yra tarsi autonominė sistema smegenyse, kuri funkcionuoja instinktų lygyje ir tuomet, kai pvz. esant pavojui smegenys automatiškai išjungia mąstymo dalį. Ši smegenų dalis yra atsakinga už emocijas ir už reakcijas pavojaus metu. Šios smegenų dalies esminė funkcija yra maksimaliai užtikrinti organizmo išgyvenimą.

Taigi, esant asmens nuomonės skirtumui lyginant su dauguma, aktyvuojasi migdolinė liauka, kuri duoda pavojaus pojūtį, o šis atitinkamai pakoreguoja asmeninę nuomonę ir pritaiko ją prie daugumos nuomonės tam, kad užtikrintų maksimalius šansus išgyventi.

Šis mechanizmas suveikia ir turint santykius su narcizu. Narcizas padaro viską, kad savo auką izoliuotų nuo išorinių socialinių kontaktų bei jis tampa tuo, kuris apibrėžia, kas yra gerai, o kas ne. Tuo pačiu metu narcizas taiko daug taktikų, kurios menkina jo aukos savivoką, savo vertės suvokimą bei tiesiog gerą smegenų funkcionavimą. Taigi, subjektyviame aukos suvokime narcizas tampa dauguma. Nors realiai santykis yra tarp dviejų žmonių, auka nesuvokia savo “svorio“ kaip lygaus narcizui. Ji yra menkesnė, negalinti pasipriešinti, jos “svoris“ santykiuose yra mažesnis. Todėl nepritariant narcizui, susiaktyvuoja migdolinė liauka, kuri praneša apie pavojų ir priverčia auką prisitaikyti prie narcizo reikalavimų.

 

Narcizai visada išsiduoda

Jeigu jūs esate turėję santykius su narcizais, pažvelgę atgal į savo patirtį, suvoksite, kad ženklai buvo nuo pat pradžių. Žinoma, tam turite būti su savimi brutaliai sąžininga.

Nors narcizas santykių pradžioje, kai jus dievino ir garbino, iš visų jėgų stengėsi elgtis nepriekaištingai ir tiesiog tobulai, tai vistiek buvo tik atliekama rolė, o ne tikrasis jis. Todėl per perdėtą meilės demonstravimą nori nenori prasimuša keisti dalykai, kurie ir yra pirmosios užuominos į tikrąją, t.y. narsicistinę asmenybę.

Esu tikra, jei nuoširdžiai, nepagražindama peržvelgtumėt savo patirtį nuo pirmų akimirkų su narcizu, kažkoks jo elgesys buvo gana aiškūs signalai, iš anksto pranešantys apie gresiančią bėdą.

Galbūt jis perdėtai stipriai sureagavo į jūsų elgesį, kurį jis priėmė kaip atstūmimą? Galbūt jau pačioje santykių pradžioje su nubaudė neperžengiamos tylos siena? Galbūt labai anksti pradėjo elgtis taip, tarsi jūs būtumėt daug artimesni, nei iš tiesų buvote. Galbūt kažkokioj situacijoj perdėtai aršiai, piktai ar kontroliuojamai reagavo į menką, kasdieninį jūsų poelgį? Galbūt kažkokie epizodai išdavė, kad jis buvo žiaurus su gyvūnais, kitų žmonių mažais vaikais. Galbūt jis buvo labai nepagarbus su aptarnaujančiu personalu? Gal tyčiojosi iš kitų žmonių? Galbūt jis demonstravo nesuvokiamai šaltą elgesį su savo šeimos nariais? Galbūt tam tikrose, kad ir nedidelėse situacijose, buvo nesuvokiamai šaltas kitų žmonių jausmams? Galbūt jo gyvenime yra per daug nepaaiškinamų aršių konfliktų arba su per daug šeimos narių nutrauktų santykių? Galbūt jam visi žmonės atrodo kaip idiotai?

Galbūt jis nuo pat pradžių agresyviai ir įžūliai reikalavo dėmesio? Galbūt susitikus po 15 metų prisipažino, kad jus myli, nors tuomet tebuvote susitikę labai epizodiškai? O gal jis per daug, nepaaiškinamai ir nelogiškai atsidavęs jums? Jau vien tik neaiškus fone atsiradęs jausmas, kad čia kažkas ne taip, ir yra pakankamas ženklas, kad čia tikrai yra kažkas ne taip.

Daugelis iš žalojančių santykių su narcizais ištrūkusių partnerių prisipažįsta, kad pačioje pradžioje tikrai buvo tas momentas, kai buvo aiškus jausmas, kad “kažkas čia ne taip“. Tačiau kadangi narcizas labai aktyviai pradinėje santykių fazėje užbombarduoja meilę liudijančiais poelgiais, tai bendrame fone tas jausmas dažniausiai ir lieka kaip tik momentinis.

Anastazijos Rasputin nuotrauka “Sutrikusi“, Wickimedia

Narcizų aukos dažniausiai negali suformuluoti pačios sau, kas tuo momentu atrodė ne taip. Negali įvardinti, apibūdinti to jausmo, išreikšti žodžiais. Be to, visame aktyvaus meilės demonstravimo fone, joms pačioms tai pasirodo kaip noras be priežasties kabinėtis prie tobulo žmogaus. Jausmo neapčiuopiamumas irgi suvokiamas kaip svarus įrodymas mūsų loginei smegenų daliai, kad “turbūt aš čia išsigalvoju“. “Turbūt tiesiog negaliu patikėti, kad ir man taip gali pasisekti, tai ir kabinėjuosi be reikalo prie nuostabaus žmogaus“.

Kadangi narcizai instinktyviai ieško silpnų žmonių, jie išsirenka tuo metu sunkumus patiriančius žmones, kuriems tuo momentu kaip niekada reikia stipraus peties atsiremti. Iš vidaus einantis išorinio palaikymo poreikis verčia ignoruoti jaučiamus pavojaus signalus.

Mūsų kūnas yra labai sudėtingas ir jautrus mechanizmas. Daugelis iš išorės patenkančios informacijos yra nuskaitoma ir perdirbama pasąmonės lygmenyje, t.y. mums tuo metu patiems nesuvokiant apie mumyse vykstančius procesus. Kaip pavyzdys – jei žmogus taria vienus žodžius, o jo kūnas byloja priešingai, tai mūsų pasąmonė sugebės suvokti ir mums pasiųsti nerimo signalą. Nors tariami žodžiai atrodys logiški, atitinkantys aplinkybes ir t.t., t.y. loginiame lygmenyje mes nesugebėsime įvardinti, kas čia neatitinka. Tačiau gyvūninė smegenų galis, atsakinga už išgyvenimą, pajus pavojų ir pasiųs signalą “nešk kudašių“. Pavojaus jausmas bus patiriamas kaip nemalonus pojūtis, nepaaiškinamas jokiais akivaizdžiais loginiais argumentais.

Problema yra tame, kad narcizų aukos dažnai yra pačios augusios ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Kai nebuvo pakankamai atsižvelgiama į vaiko poreikius ir jausmus. Tėvai, kad jiems būtų patogiau, vaikui aiškino “nieko čia tokio“, kai vaikui buvo baisu. Arba “tu ne taip suprantai“, ar “vėl išsigalvojai“ vaikui sakant tiesą. Tokiu elgesiu vaikui buvo suformuotas sąlyginis refleksas nepasikliauti jo vidiniais pojūčiais. Jeigu vaikas nesugebėdavo mamai logine kalba paaiškinti, kodėl jam yra baisu, arba kodėl mama turėtų atsižvelgti į jo baimę – o kuris vaikas tai iš tiesų galėtų?! Taip ir lieka vidinis įspaudas – jeigu negali paaiškinti logiškai, iš ko kilo pavojus, nepasitikėk savo vidiniu pavojaus jutikliu, jis turbūs sugedęs. Ypač jei tėvai kartodavo, kad vaikas reaguoja perdėtai, yra per daug jautrus.

Taip korumpuota vidinė savisaugos sistema nesuveikia, kad apsaugotų nuo pavojingos būtybės, kuri turi žmogišką išorinį pavidalą.

Be to, narcizų aukos būna tokios ištroškusios meilės, kad netgi jeigu pajustų pavojų, jos negali atsispirti tai traukai, kurią sukuria narcizas. Jos negali nusisukti nuo narcizo, nes jų tikrasis kasdieninis gyvenimas yra per daug joms pačioms nepatrauklus. Todėl narcizas atrodo per didelė netektis. Nepamirškime, narcizas tuo metu žaidžia savo žaidimą išsitraukęs kozirius. O kadangi jie, kaip taisyklė, partnerių yra turėję palyginti nemažai, jie turi gerus įgūdžius. Taip ir skrenda kaip drugeliai į ugnį…

Kad nepatirtų per didelės vidinės įtampos, žmogaus psichika pasirenka selektyviai ignoruoti tam tikrą dalį vienas kitam prieštaraujančių realybės gabaliukų. Narcizo auka yra tokia silpna, ištroškusi meilės, kad pasirodžius žvilgančias plunkstans išskleidusiam povui, ji pasąmoningai pasirenka apsimesti, kad pavojaus signalų nėra. Taip psichika suveikia tam, kad žmogus galėtų toliau judėti norima kryptimi, t.y. vystyti santykius su narcizu, tačiau tuo pačiu kad neišprotėtų nuo per didelės skirtingų signalų patiriamos vidinės įtampos.

Šiems mechanizmams suveikus, narcizo ištransliuoti, kitą sykį ir labai ryškūs signalai, yra tarsi išbraukiami iš istorijos, lyg jų nebūtų buvę. Išmetami už borto kaip nereikšmingi, pavieniai, neesminiai. Tačiau jie yra. Ir netgi tuomet, kai tai tėra jausmas, kad “kažkas čia ne taip“, savimi ir savo pojūčiais pasikliaunančiam žmogui tai yra pakankamas pavojaus signalas. Kurio, kaip matyti, savo paties labui verta paisyti.

 

Kaip išsivysto super kritiškas požiūris į pasaulį

Jei vaikas auga namuose, kuriuose daug chaoso, nestabilumo, prievartos, smurto ir pan., tokiuose namuose dažnai kartojasi situacijos, kurios vaikui yra skausmingos. Vaikas niekada nežino, kada pro duris įgrius prisigėręs tėvas ir pradės muštis. Arba pavydus tėvas ir pradės tardyti vaiką, ar buvo mam išėjus, kur ėjo ir kokiais rūbais buvo apsirengusi. O galbūt staigiai perpykęs atvanos užpakalį diržu.

Kiekvienas žmogus gimsta su kraičiu – t.y. mechanizmu, maksimaliai padidinančiu jo kaip rūšies išgyvenimo tikimybę. Tokio vaiko galvoje smegenys persijungia į režimą “kaip išvengti skausmo“. Gyvendamas nuolatinėje įtampoje, kurioje bet kada gali pratrūkti perkūnas iš giedro dangaus, vaikas nuolatos tobulina įgūdžius kurie veikia viena kryptimi – kaip išvengti skausmo.

Taip aktyvuojasi ir gerai išvykstomas jautrumas neigiamai aplinkoje esančiai informacijai. Vaikystėje tai buvo išgyvenimo, t.y. savisaugos mechanizmas. Deja, užaugę žmonės persineša savo “gerąsias“ savybes su savimi ir į suaugusiųjų gyvenimą.

Tai, kas kažkada, t.y. vaikystėje, veikė kaip savisaugos mechanizmas, suaugusiojo gyvenime tai tampa jo kritišku žvilgsniu į pasaulį. Toks žmogus perdėtai jautriai reguoja į bet kokią neigiamą žinią gyvenime. Jame tiesiog išsibudina tie patys vaikystėje išvystyti savisaugo mechanizmai. Toks žmogus, pats tapęs tėvu, gali visiškai abejingai priimti savo vaiko vieną po kito namo nešamus dešimtukus ir pradėti siautėti, vieną kartą vaikui parsinešus 6.

Toks tėvas, manys, kad jis elgiasi labai teisingai, nes taip jam sufleruoja iš vidaus einanti “teisingumo“ sistema, tačiau tai – viso labo tik senas iš vaikystės atėjęs gynybinis mechanizmas apsisaugoti save kaip vaiką nesaugioje aplinkoje. Aplinkoje pasirodžiusi neigiama žinia signalizuoja smegenims “labai didelį pavojų“.

Esant didelio pavojaus aliarmui, smegenys natūraliai atjungia mąstymo smegenų dalį, ir palieka funkcionuoti tik smegenų dalį, atsakingą už emocijas. Tai yra iš laukinių laikų išlikusi saugumo programos dalis. Gamta norėjo, kad jei žmogų ima vytis įsiutęs dramblys, žmogui nereiktų užsiimti filosofiniais svarstymais “kaži, saugu tai ar ne, apmąstykime“, o įsijungti dvi iš galimų išgyvenimo programų – bėgti ar kovoti.

Taip žmogui susižadina išlikimo instinktai, ir su tokia vaikystės patirtimi, žmogus yra be galo kritiškas visiems aplinkiniams, savo vyrui, žmonai, vaikams, giminaičiams, bendradarbiams, draugams ir pan.

Labai gaila ir graudu, tačiau suaugę žmonės nesuvokia, kad jie yra emociškai sužaloti, ir nesupranta, kad jų elgesys yra toks pats žalojantis kitiems.