Ar jis narcizas?

Skaitytojos laiškas (netaisytas):
Jis atsirado man sunkiu periodu. Sutapo mūsų išsilavinimas, profesija, hobis. Daug padėjo darbe, gynė, gelbėjo, palaikė. Darbinė sritis buvo puiki. Iš pradžių bendravom telefonu, po to susitikinėjom savaitgaliais. Sakė „myliu“ jau po savaitės. “Mes – amžinai“, „Tu – mano, aš – tavo“. Tai labai patiko. Jaučiausi nuostabiai, atradusi savo sielos draugą. Apie mane pasakojo mamai, draugams, bendradarbiams. Gyrė mano balsą, išvaizdą, gebėjimus ir t.t. Po metų apsigyvenom kartu. Iš pradžių buvo euforija, daug nuostabių akimirkų, kurias sunku pamiršti ir dabar. Kiekvieną laisvą minutę plepėdavom telefonu, nebeskyriau dėmesio darbui, vaikams. Buvo puikus meilužis, atidus, paslaugus. Vėliau prasidėjo kontrolė. „Sakei paskambinsi po pusvalandžio, o paskambinai po valandos. Ką tiek laiko veikei?“. Turėjau pasiaiškinti dėl minučių, valandų. Smulkiai pasakoti ką veikiau. Darbe prašė bendrauti telefonu, negalėdavau dirbti, nespėjus grįžti namo – vėl kalbėtis, gamindama valgyti – kalbėtis, prieš miegą – kalbėtis. Tai vargino. Telefono neatitraukdavau nuo ausies. Po to prasidėjo pavydo scenos, kiekvieną rytą lydėdavo į darbą, po darbo – pasitikdavo. Man buvo per daug, sunku. Sakiau jam apie kontrolę – jis įtikinėjo, kad tai rūpestis. Labai daug apie manę klausinėjo, net smulkmenų. Jis parinkdavo muziką, filmą žiūrėjimui. Man tai nepatiko. Jis labai norėjo šeimos, vaiko. Kai tik nustodavau kalbėtis telefonu jis sakydavo, kad labai pasiilgo. baigus pokalbį ar išvykus į darbą, po 5 min.sakydavo, kad pasiilgo ir negali be manęs gyventi. Iš pradžių tai svaigino, paskui ėmė erzinti.

Nuotrauka autorės

Klausinėjo kiekvieno su manim pasisveikinusio vyro santykį su manimi. Tikrindavo mane, įtarinėdavo, sėdėdavo tik greta manęs, kitiems neleisdavo atsisėsti. Neleisdavo su kitais vyrais šokti, prisiliesti net netyčia. Piktinosi dėl mano eisenos, sakė „kodėl kraipai užpakalį“, net sykį įžnybo. Nepatiko iškirptė, per gili, vis tampė aukštyn. Liepė nedemonstruoti, nes šeimoje auga būsimas paauglys sūnus. Sykį, susirgus sūnui, iš lovos nulėkiau į sūnaus kambarį vienais naktiniais, be chalato, jis pasipiktino, pažiūrėjo į iškirptę, kuri nebuvo atvira ir išpylė pusę puodelio vandens ant mano krūtinės. Man buvo šokas…

Jei kas nepatikdavo, galėdavo griežtu tonu paauklėti aptarnaujantį personalą parduotuvėje, kavinėje ar kitur. Keletą kartu supykęs šaukė ant manęs gatvėje.

Vertė vaikščioti susikibus už rankų, bučiuotis gatvėje. Sykį nenorėjau paimti už rankos – supyko, įsižeidė, kai tvirtai išsikibau į parankę nebeištvėrusi – labai stipriai įgnybo į pažastį, tyčia man sukėlė skausmą. Mėlynės matėsi visą savaitę.

Parduotuvėje norėjo, kad vaikščiočiau greta. Paėjus į priekį paimti produkto, jis supyko, tada įsikibau į parankę tvirtai, jis tyčia tempė po parduotuvę, į mus žiūrėjo pardavėja ir žmonės. Man buvo labai gėda…

Kai nenorėjau klausytis dainos ir norėjau paimti pelę iš jo rankos, jis laužė pirštus. Buvo nemalonu, netikėta.

Kai po kivirčo, nebesitvardžiau – pakėliau balsą ir paliečiau jį, jis griebė už pirštų ir užlaužė, taip mane parklupdydamas. Susižeidžiau kelį, pradėjo tekėti kraujas. Jis nustebo, puolė kelį valyti, dėti pleistrą, nesuprato kas įvyko… Jaučiausi kalta…

Visą laiką jausdavausi kalta, ne tą daranti, sugniuždyta, neturinti savo nuomonės, nelaisva. Jis nieko nedarydavo blogo, aš – visada. Tai ne balsas per seksualus, tai per meiliai kalbu su kolegomis, tai ne tai taip planuoju darbo laiką, nieko nedirbu, nemyliu jo, neskiriu jam dėmesio. Susinervinęs jis vis bėgdavo rūkyti, nekalbėdavo, versdavo jaustis kalta. Tik apkabinus, prisiglaudus nurimdavo. Jo nuotaikos svyruodavo. Būdavo nuostabių dienų, valandų. Galvojau, kad tai sapnas, kad aš ne taip viską darau, kad tai praeis, Tyliai paverdavau vonioje.

Apsilankius pas psichologą, nusprendžiau santykius užbaigti. Bendravome pusantrų metų, pragyvenom 5 mėn. Kadangi buvo darbo reikalų, negalėjau greit nutraukti santykių. Bet laukiau tos dienos. Gyvenom kaip svetimi. Ir vieną rytą liepiau susirinkti daiktus ir išvykti. Jis labai nenustebo, pakluso. Jaučiausi laisva. Po jo išvykimo pradėjau labai ilgėtis, tiesiog neturėdavau kur dtis, spausdavo krūtinę, atsidarydavau visus langus, kvėpuodavau. Tokia tuštuma viduje. Bet susigrąžinti nenorėjau. Jis skambino, norėjo atvykti, pasakojo apie pokyčius savo gyvenime. Aš žinojau, kad jis niekada nepasikeis.

Atsakymas:

pirmiausia, dėkoju Jums už laišką. Jame įskaičiau visą reikšmingą Jūsų gyvenimo etapą. Ačiū Jums už pasitikėjimą.

Nors šis gyvenimo laikotarpis yra neilgas kalendoriniu atžvilgiu, panašu, kad jis paliko gilų įspaudą Jūsų sieloje, nes buvo pilnas skausmo. Ir kraštutinumų – nuo tobulos meilės iki begalinio skausmo ir daug neatsakytų klausimų. Tai, kad bandote suvokti, išsiaiškinti, kas visgi čia įvyko, yra labai gerai.

Perskaičius Jūsų pasakojimą, man nepavyko susidaryti aiškios nuomonės, kad tikrai turėjote reikalų su narcisistinio tipo asmenybe. Nesakau, kad tikrai taip nėra, gali būti, kad ir taip, Jūsų pasakojime pritrūko man duomenų, kurie pieštų neabejotiną narcizo siluetą. Gali būti, kad pabendravus gyvai ir Jums atskleidus daugiau detalių, mano nuomonė ir pasikeistų.

Tačiau yra ir labai aiškių temų, kurias ir noriu kartu su Jumis paliesti. Pirmiausia, kas yra akivaizdu, tai kad “pirkote“ meilę, o gavote santykius, kurie su meile, panašu, turi mažai bendro. Kaip supratau, gana greitai tikra meilė virto kontrolės, o vėliau net kankinimo įrankiu. Tačiau Jūs jau ir pati, savo jėgomis, padedant psichologui, priėmėte sprendimą, kad Jums su Jus kankinančiu žmogumi yra ne pakeliui. Tad svarbus sprendimas jau padarytas. Ir iš tiesų, ar taip jau ir svarbu, narcizas buvo tai ar ne? Svarbu tik tai, kad šis žmogus nebuvo tas, su kuriuo galėjote kurti mylinčius santykius, kur klestėjo rūpestis, pagarba ir meilė vienas kitam. O detaliau gilintis į to žmogaus problemas, kai jis jau yra praeitis, nebeturi prasmės. Tiksliau nusistatinėti savo diagnozes turėtų būti jo paties rūpestis. Jeigu jis ieškotų atsakymų apie save ir savo gyvenimą.

Tuo tarpu Jums prasmingiau būtų kelti klausimą “Kaip aš ten patekau, kur buvau patekus?“ tam, kad jeigu jau teko patirti tiek skausmo, tai iš to išspaustumėte sau kuo daugiau naudos ir nenueitų tas skausmas veltui.

Aš pastebėjau iš Jūsų pasakojimo, kad pasirodžius pirmiems ženklams to, kas Jums aiškiai nepatiko, Jūs negalėjote tam pasakyti Ne. Turbūt bijojote, kad galite prarasti tokią vertingą meilę, kurios ir taip Jūsų gyvenime buvo per mažai? O gal tiesiog tai buvo kaip instinktas vengti didesnių problemų, audrų, kurios gali kilti pasakius Ne?

Jūs pati man parašėte, kad aiškiai jautėte, kai norėjosi nutraukti nesibaigiančius pokalbius ir skirti kažkiek laiko sau, ne tik naujai atrastam meilės objektui. Tad čia yra labai svarbu, kad pasistengtumėte atsakyti sau pačiai, kas sutrukdė pasakyti Ne ir neleisti, kad Jums kenkianti situacija plėtotųsi toliau.

Atsakiusi į šį klausimą, atrasite sritį, kurioje reikėtų pasitreniruoti prieš einant į kitus santykius, kad pasikartojus panašiai situacijai jau galėtumėte nubrėžti ribą ir neleistumėte savęs kankinti.

Šia kryptimi ir noriu paskatinti padirbėti su savimi. Taip padarysite kažką gero sau, išsiugdysite įgūdžius, kurių pritrūko ir nepaslysite toje pačioje situacijoje su kitais žmonėmis. Ko ir linkiu iš visos širdies!

Narsicizmas ir pavydas

Pavydas yra vienas iš tų retų jausmų, kuriuos gali jausti narcizas. Pyktis ir pavydas yra ryškiausiai išreikšti jausmai narcizo pasaulyje. Kadangi kitų jausmų praktiškai kaip ir nėra, tai per šiuos du jausmus narcizas išreiškia visą normalaus žmogaus jausmų skalę. O tai reiškia, kad tiek vienas, tiek kitas yra stiprūs jausmai.

Pavydas narcizams stipriai pasireiškia į abi puses. Jie tiek pavydi kitiems, tiek yra įsitikinę, kad jiems pavydi. Pavydas – viena iš narsicistinės asmenybės sutrikimo požymių.

Tipiškesnės situacijos, kuriose ryškiai pasimato narcizo pavydas, yra santykių pradžioje su nauja partnere, partnerio pavydo poreikis ir trikampiuose.

Kai prasideda nauji santykiai, narcizas įsiveržia į naujo žmogaus gyvenimą kaip viesulas ir labai greitai tampa neatskiriama jo dalimi. Jis – tas princas žavusis, kuris pamilsta staiga ir karštai, ir kurio jums taip trūko visą gyvenimą. Žymioji narcizo meilės bombardavimo technika reiškia ir tai, kad jis nuolatos sieka užmegzti ir palaikyti ryšį su nauju partneriu. Tai ir SMS žinutės su klausimais “ką veiki?“ ir dažni skambučiai pasiteirauti, kaip sekasi ir pan.

Miami U. Libraries iliustracija iš Wickimedia Commons

Nors partnerei tai gali atrodyti kaip karštos meilės apraiškos, iš tiesų narcizas taip kontroliuoja, ką jo nauja meilė veikia, ar tik neleidžia laiko su kažkokiu kitu vaikinu. Ir jeigu jam kyla įtarimų, kad leidžia, narcizas pirmoje, sudievinimo fazėje greičiausiai neišsiduos, tačiau iš tiesų savo dažnais skambučiais, noru praleisti kuo daugiau laiko su nauja partnere, tuo pačiu ir tarsi ją pasisavina sau, užtikrina, kad jai tiesiog neliktų laiko kažkokiam kitam žmogui.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Jei turite reikalų su narcizu, tai yra įprasta, kad jis gali pradėti taip elgtis labai anksti nuo santykių pradžios, netgi tuomet, kai jūs dar visai nesikalbėjote apie tai, ar jūs jau esate pora, ar dar ne. Jis taip jau tiesiog elgsis. Šioje situacijoje narcizas atvirai neišsiduoda, tačiau jo elgesys, nors užmaskuotas meile, iš tiesų yra vedamas gryno pavydo jausmo.

Vienas iš būdų tai pastebėti yra narcizo susierzinimas, kad į žinutę atsakėte po valandos, o ne per 5 min., kiek užtenka nueiti į tualetą. Tačiau vėliau, santykiams persiritus į nuvertinimo fazę, pasimato nebedangstomas pavydas ir atvira kontrolė.

Kaip matote, jau labai labai anksti, pačiame anksčiausiame santykių etape narcizas remiansi į neišsakytą prielaidą, kad jo naujai partnerei nereikia kitų žmonių, ir kad jinai neturi teisės bendrauti su niekuo kitu, išskyrus su juo. Taip pačioje bendravimo pradžioje pradeda gniaužtis socialinės izoliacijos gniaužtai. Tik iš pradžių jie padengti švelniu pūkeliu, todėl kutena švelniai.

Narcizas, intensyviai patirdamas pavydą, nuoširdžiai mano, kad ir kiti žmonės jaučia tiek pat pavydo, kiek ir jis pats. Ir lygiai taip pat nuoširdžiai nesupras, jeigu jo partnerė nebus tokia pati pavydi. Tiesą pasakius, jis netgi norės, kad to pavydo būtų. Jis pavydą tapatina su meile. Jam atrodo, kad jeigu partnerė jį myli, tai turi jo lygiai taip pat pavydėti bet kokiam stulpui. Mat giliai viduje narcizas turi įsitikinimą, kad “jeigu tu mane pažinotum, koks aš iš tiesų esu, tu manęs nemylėtum“, narcizas yra nuolatinėje įtampoje, jam nuolatos reikia patvirtinimo, kad jo partnerė jį vis dar myli. Todėl jis pavydi ir pats, nes jam atrodo, jeigu ji demaskuos jo netikrą AŠ, ji iš karto pabėgs pas kažką geresnį. Ir jam reikia partnerės pavydo demonstravimo kaip nuolatinio patvirtinimo, kad jinai vis dar su juo ir jį labai myli.

Narcizai labai mėgsta kurti trikampius. Trikampis – tai santykiai, į kuriuos įtraukti trys, o ne du žmonės. Tai gali būti ir ilgalaikiai santykiai, tarkime, meilužė, ir trumpalaikiai, pvz. jis sako – o tu žinai, ką ji apie tave pasakė?. Trikampių kūrimas yra apskritai mėgstamiausias narcizų hobis. Ir kai kurie iš jų šioje srityje, kaip ir manipuliavimo, melavimo, miglos pūtimo ir pan., nueina tikrai toli. Narcizai apskritai nemėgsta būti vieni, nes jiems nuolatos reikia arba susižavėjimo, arba žaisti galios žaidimus su kitais žmonėmis. Todėl meilužiai yra puiki išeitis. O meilužiai yra labai tinkamas stūmoklis ir manipuliuoti kitų jausmais pavydui išgauti. Toli pažengusių narcizų aukštasis pilotažas – sukurti situaciją, kurioje žmona ir meilužė pavydi jo viena kitai ir stengiasi pasirodyti jo akyse kuo geresnė, kad laimėtų jo laiko, meilės, dėmesio ir pan. Reikia pamatyti narcizą, kaip jis atvirai mėgaujasi tokia situacija! Tai yra kaip aukso medalis olimpinėse žaidynėse – sumanipuliuoti dviem moterimis taip, kad šios atvirai dėl jo peštųsi!? Tokia situacija narcizui yra kaip triguba ledų porcija: tai ir aukštas meistriškumas manipuliacijos srityje, ir dvigubas, vis stiprėjantis pavydo šaltinis, ir tiesiog kunkuliuojantis įrodymas, koks jis, narcizas, yra nepakeičiamas ir trokštamas! Tikras narcizas padarys viską, kad tokią puikią situaciją dar pakurstytų, įliedamas benzino į ugnį pasisakymais “o ji tai tą ir tą dėl manęs padarytų“.

Haynes King paveikslas “Pavydas ir flirtas“, iš Wickimedia Commons

Pavydas draugystėje

“Pavydas – labai įdomus ir paslaptingas jausmas. Draugystėse jis linkęs maskuotis po įvairiomis kaukėmis: globėjiškumo, pataikavimo, sentimentalumo, įkyrumo, netgi po rūpesčiu, nuolankumu, noru padėti, geranoriškumu. Kad ir kaip gražiai viskas būtų pateikta, pavydintis bičiulis labai lengvai išsiduoda, kai reikia pasidžiaugti draugo sėkme ar pergale. Todėl yra sakoma, kad tikras draugas, ne tik tas, kuris nelaimėje nepalieka, bet ir tas, kuris geba pasidžiaugti kartu su tavimi. Įsivaizduokite, kad jūsų bičiuliui pasisekė, išlaikė egzaminą, geriau už jus, gavo paaukštinimą tarnyboje, susirado puikią merginą ir jei, visa tai matant, jūsų širdyje kažkas ima ir (tiesiog fiziškai jaučiate) kaip susigniaužia, staiga suvokiate, kad iš tiesų jums tas nelabai patinka – tai pavydas.“

Nuotrauka iš Flickr.com

Pilnas straipsnis – čia.

Lina Vėželienė

Kas tas narcizas vis dėl to?

Printscreen´as iš Psichika.eu

Žmogus man sako: tai tik tavo istorija. Na, nepasisekė santykiai, tai tu ėmei ir sugalvojai bjaurią pravardę iš pykčio tam žmogui, su kuriuo tau nepasisekė. Jau rašiau apie tai, kad paplitus sąvokai narcizas, tarp žmonių sklando ne vienas klaidingas įsivaizdavimas apie tai, kas yra narcizas, ir todėl šis žodis vartojamas ne taip, ką jis iš tiesų reiškia. Atsakydama į komentarą, galiu pasakyti, kad dažnai rašydama apie narcizus, nors ir remiuosi teorija ir sistematika, tačiau dažnai įsivaizduoju prieš akis savo pažįstamus narcizus tam, kad duočiau gyvus pavyzdžius ir kad tekstas būtų gyvesnis, o ne kaip iš kokios medicinos enciklopedijos. Ir kad žmonės mano pasakojamose istorijose atpažintų tuos elgesius, kuriuos jie patiria patys, nuo kurių kenčia, bet nežino, kas tai yra, kodėl ir kaip tai įvardinti.

Aš turiu labai ilgą bendravimo su narcizais istoriją, ir pažįstu jų ne vieną, o kelis, tris iš labai labai arti ir kokius dar penkis iš kiek tolimesnės aplinkos arba ribotą laiko tarpą, pavydžiui, teko kartu dirbti. Dar aiškumo dėlei galiu pasakyti, kad ne visi žmonės, su kuriais santykiai buvo įtempti ir kainavo daug nervų, yra narcizai.

Tad kas tie narcizai? Narsicizmas buvo oficialiai pripažintas asmenybės sutrikimas, kuris yra įtrauktas į JAV leidžiamą Diagnostinį ir statistinį psichikos sutrikimų rinkinį (DSM – Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), kuris yra vienas iš esminių dokumentų, kuriuo vadovaujasi pasaulio psichiatrai ir psichologai. Jame nurodomi kiekvieno sutrikimo kriterijai, t.y. pagal kokius požymius profesionalas gali nustatyti, kad asmuo turi vieną ar kitą psichikos sutrikimą.

Narsicistinio asmenybės sutrikimo bruožai pagal DSM:

1. Grandioziškumas. Tai yra kertinė šio sutrikimo savybė. Žmogus, kalbėdamas ir galvodamas apie save, įsivaizduoja save kaip perdėtai svarbų, galingą, žymiai labiau apdovanotą talentais, pabrėžia begalinę svarbą savo giminėje, darbe, savo sprendimų galią, įtaką kitiems žmonėms. Iš praktikos esu girdėjusi tokius pasisakymus apie save: “aš esu kalnas“, “visi žiūri į mane, ir kaip aš pasakysiu, taip jie ir darys“, “aš esu pats geriausias“ (iš visos įstaigos). Svarbu nesupainioti su tais atvejais, kaip žmogus taip sako, ir tai yra tiesa. Sutrikimas todėl ir yra sutrikimas, kad to žmogaus savęs vertinimas yra perdėtas. Tas žmogus iš tiesų gali būti gana žinomas savo srityje, tačiau nebūtinai jį visi iš tos sferos laiko pačiu geriausiu. Kai kada tokie savęs apibūdinimai yra tiesiog komiški, tačiau narcizas juos taria rimtu veidu ir pats tuo nuoširdžiai tiki. Be to, kiek pastebėjau, narcizai mėgsta tai dažnai kartoti kitiems, lyg bandydami tuo įtikinti ne tik aplinkinius, bet ir patys save. Darbe tai gali pasireikšti, kai žmogus prisiskiria visus nuopelnus bei rezultatus sau, kaip savo paties ir vienintelio. Narzicai, pasakodami apie save, dažnai kitus vertina kaip mažiau sugebančius, neatliekančius gerai savo darbo, jų paklausius, galima įsivaizduoti, kad jie visi prapultų, tiek darbe, tiek šeimoje, jeigu ne narcizas, jo nežmoniškos pastangos, valia ir sugebėjimai. Kad tie visi kiti, t.y. šeimos nariai ar bendradarbiai vieni tikrai niekaip nesusitvarkytų.

Nuotrauka iš Flickr.com

2. begalinės savo sėkmės įsivaizdavimas, svajojimas, kalbėjimas apie ją. Sėkmė – tai gali būti populiarumas, dideli turtai, aukščiausas įmanomas surinkti IQ testo rezultatas, begalinė galia, t.y. svajonės apie savo tinkamumą būti šalies prezidentu, arba turėti ypatingus, idealius, be galo darnius santykius. Kaip ir ankstesnis požymis, dažnai tai turi mažai ryšio su realiomis galimybėmis arba yra netgi priešingai.

3. Mano, kad yra ypatingas. Mano, kad jis turi būti siejamas ar minimas tik ypatingame kontekste. Jį gali suprasti tik kiti ypatingi žmonės, kurių yra labai mažai. Taip pat yra įsitikinęs, kad jį apžiūrėt turi tik geriausi gydytojai, apklausti – tik aukščiausi pareigūnai, kad jo reikalai gali būti svarstomi tik aukščiausio lygio institucijose.

4. Turi nuolatinį stiprų poreikį, kad juo kas nors žavėtųsi.

5. Mano, kad jis yra privilegijuotasis. Jį turi aptarnauti pirmą eilėje, jeigu yra kažkokios privilegijos, VIP vietos, klubai oro uostuose, greito praėjimo kasos ar vartai, tai yra sukurta jam ir jam savaime priklauso. Jis nepakenčia laukti kitų žmonių, mano, kad visi žmonės turi tuojau pat ir be išlygų sutikti su jo pageidavimais ir vykdyti nurodymus nedelsiant. Jei negauna privilegijų, pasijunta giliai įžeistas, gali pratrūkti nevaldomu pykčio priepuoliu.

6. Linkęs išnaudoti kitus žmones, t.y. siekti savo tikslų pasitelkiant kitus žmones savo naudai.

7. Neturi empatijos. Niekada negalvoja, ką jaučia kiti žmonės, kokį poveikį kitiems žmonėms daro jo elgesys. Nesupranta jausmų, net kai jie yra jiems aiškiai pasakomi.

8. Turi stiprų pavydo jausmą. Pavydi kitiems, bet dažnai mano, kad ir kiti pavydi jiems.

9. Elgiasi arogantiškai, pasipūtėliškai, niekinančiai kitų žmonių atžvilgiu.

Pats faktas, kad toks asmenybės tipažas yra aprašytas, ir ne bet ko, o Amerikos psichiatrų asociacijos, rodo, kad tai nėra vieno pavienio asmens originalaus ir nepakartojamo charakterio bruožų rinkinys. Tai rodo tam tikrą plačiai paplitusį ir tam tikrais apibrėžtais punktais aprašomą asmenybės tipažą.

Tam, kad žmogui būtų nustatytas narsicistinis asmenybės sutrikimas, užtenka turėti 5 aiškiai išreikštas savybes iš šio sąrašo. Tačiau oficialiai diagnozę nustatyti gali tik profesionalus psichiatras. Kiek teko susidurti, psichologai to vengia.

Oficialiai nenustačius diagnozės, negalima sakyti, kad žmogus turi asmenybės sutrikimą. Galima tik sakyti, kad tai yra asmuo, turintis narsicistinių bruožų. Turint omeny, kad narcizai visomis išgalėmis vengia būti tiriami ir diagnozuojami psichiatrų, netgi paniškai vengia psichologų, daugelis tokio tipo žmonių nugyvena visą gyvenimą nediagnozuoti. Nebent jei padaro nusikaltimą ir privalomą medicinos ekspertizę skiria teismas.

Galima ilgus metus nugyventi su narcizu ir nežinoti, kad jis turi narsicistinį asmenybės sutrikimą arba nemažai, o gal net ir daug stipriai išreikštų nardicistinių asmenybės bruožų. Ir nesuprasti, kas ne taip. Žinoma, bus nesutarimai, bus įtampa ir santykiai bus nelengvi, tačiau priežastis gali taip ir likti daug metų nepažinta. Ir tik susipažinus su narsicistiniu asmenybės sutrikimu, staiga viskas tarsi stoja į savo vietas, pasidaro aišku, kur yra problema, jos priežastis, dinamika ir visa sistema.

Tad analizuojant narcizą kaip paprastą, eilinį žmogų, jo geriau nepažįstant, iš tiesų gali niekada nekilti ir mintis, kad jis gali turėti asmenybės sutrikimą ar tam sutrikimui būdingų bruožų. Turint omeny, kaip puikiai narcizas moka pademonstruoti savo gerąsias puses, netgi stipriai jas perdėti, kaip jis moka maskuoti arba sumenkinti savo trūkumus, ir kaip moka mažiau jį pažįstantiems demonstruoti netikrą savo aš, tai yra labai tikėtina, kad kiti žmonės jį ne tik kad gali laikyti normaliu, bet tiesiog puikiu žmogumi. Deja, visas tikrasis narciso skonis atitenka artimiausiems žmonėms. Ir vistik, galiu pasakyti iš savo praktikos, suvokus, “kame šaknys“, artimiesiems pasidaro daug aiškiau ir iš tiesų palengvėja suvokus tikrąją situaciją.

Kodėl žudė N. Kalaušis?

Visų pirma, pripažinkim, kad mes nežinome, ar jis tikrai žudė. Kol teismas nepripažino kaltės, nekaltumo prezumpcija galioja. Vistik suimtas ne kas kitas, ir viskas, ką aš toliau pasakyti, yra paremta prielaida, kad du žmones nužudė būtent N. Kalaušis. Šiuo metu tai prielaida. Bet gyvenime yra labai daug situacijų, kai mes neturime visiškai visos informacijos, o turime su ribota informacija ir daryti išvadas, ir priiminėti sprendimus, ir gyventi. Todėl remiamės ta informacija, kurią turime, ir darome išvadas iš to, ką turime.

Tiesą pasakius, aš jau kuris laikas brandinau idėją kalbėti apie vaikystės traumas. Tik kolkas nesidėliojo į sakinius. O va kai pagalvojau apie tai, kodėl žmogus žudo kitą žmogų, kurį kątik mylėjo, arba tebemyli, mintys apie vaikystės traumas susidėliojo iš karto būten šiuo konkrečiu atveju.

Kaip stipriai besidominti psichologija, manau, kad N. Kalaušis buvo patyręs ir gyveno su bent trimis rimtomis neišgydytomis vaikystės traumomis. Visų pirma, pavydas, apie kurį kalba nužudytąją, buvusią jo mylimąją, pažinoję žmonės.

Kodėl pavydas yra vaikystės traumos pasekmė? Kas yra pavydas? Pavydas yra baimė, kad man svarbus žmogus staiga ras kažkokį kitą žmogų, geresnį už mane, ir mane iškart paliks. Jei tik pastebės, kad kažkas kitas yra geresnis, jis mane iš karto paliks. O kad pamatys, tai būtinai. Pavydintis žmogus savo minčių pavydo priepuolio metu neanalizuoja, tačiau pasigilinus, jo esmėje yra gilus įsitikinimas,  kad aš nieko nevertas. Kuo labiau esu nieko nevertas, tuo man akivaizdžiau, kad man brangus žmogus bet kuriame kitame žmoguje pamatys kažką geresnio negu mane, ir iš karto paliks.

Ši trauma įgyjama vaikystėje, kai tėvai nepritaria tam, ką jaučia vaikas. Tai nuolatinės kritikos ir vaiko jausmų neigimo pasekmė.

Antra vaikystės trauma, kurią liudija pavydas, yra baimė būti paliktam. Baimė, kad man svarbus žmogus nueis su kitu, kyla iš paniškos baimės būti paliktam. Matyt, vaikystėje, šis žmogus patyrė situacijas, kuriose jautėsi neplanuotai paliktas, ir būdamas mažas vaikas, patyrė siaubą būti tėvų paliktas, pasijutęs vienas vienintelis visame pasaulyje, kuriame juo niekas nepasirūpins, ir jis greičiausiai mirs.

Jau vien pavydo priepuoliai paaiškina dvi vaikystės traumas. Nužudymo aktas šias išvardintas traumas tik patvirtina. Tam, kad žmogus imtųsi konkrečių žudymo veiksmų, jis turi būti pilnas tokio nepakeliamai stipraus vidinio skausmo, kad jam nužudyt kitą žmogų yra lengviau nei ištverti savo vidinį sprogdinantį skausmą. Tiksliau, netgi, kažkokia savotiška iškrova, nesuvokto vidinio skausmo “priežasties“ pašalinimas. Nors priežastis visai ne ta mergina, kuri buvo su kitu. O priežastis yra nesuvoktos ir neišgydytos vaikystės traumos. Netgi ne to vargšo žmogaus tėvai, o jis pats ir jo gilios traumos.

Mano įsitikimu, žudymo aktas kyla ir iš dar vienos su ankstesnėmis sumaišytomis traumomis – gėdos stigma. Vaikystėje patyręs perdėtą gėdos jausmą, galbūt net persimaišiusią su kalte, užaugęs su išlikusia gėdos stigma, žmogus, užtikęs savo buvusią su kitu vyru, pašėlo žudyti.

Faktas, kad buvusi mergina, yra su kitu, suaktyvina gilią vaikystės gėdos traumą, kuris jam tarsi sako: “matai, matai, tu tikrai esi nieko vertas. Ji tikrai yra su kitu, tai yra faktas, kurio tu tikėjaisi, kad niekada nebus, bet yra prieš tavo akis. Ir tai yra įrodymas, kad tu tikrai esi nieko vertas. Faktas, kad mergina yra su kitu, yra prie liudininkų vykstantis įrodymas, kad tu esi prastas, blogesnis už kitą. O kitas yra va geresnis už tave. Ir visi tai mato. (Jam atrodo, kad į jį žiūri visas pasaulis, ir visi varsto jį gėdinančiais žvilgsniais ir pritariamai linksi galvomis) – taip taip, nenuostabu, kad tokį molį ji paliko. Ir dar, tu esi pats kaltas dėl to, kad tave paliko.“

Negalėdamas pakelti gėdos, ir galbūt kaltės, nespėjęs net suvokti, nei ką jaučia, ir kas su juo dedasi, jis ėmėsi šalinti situaciją ir šalinti tuos kaltininkus bei liudininkus, kurie tiek sukėlė jo gėdos patyrimą bei dar ir buvo jo liudininkai.

Tai, ką parašiau, nėra kaltinimas jo tėvams. Pasak mano mėgstamų psichologų, vaikystės trauma yra taip plačiai paplitęs reiškinys, kad galbūt netgi 70% visų vaikais kažkada buvusių žmonių, augusių iš pirmo žvilgsnio normaliose šeimose su normaliais laikomais tėvais, yra patyrę vienokias ar kitokias vaikystės traumas. Kurios, nepripažintos ir neišgydytos, sukelia rimtas problemas žmonių pasirinkimuose, gyvenimo kelyje, elgesy su kitais žmonėmis, ir apskritai gyvenime. Grubiai tariant, daugelis iš mūsų, mes esame potencialiai pavojingi visuomenei, ir niekada negalime žinoti, kada, išprovokuoti aštrių gyvenimo situacijų, sprogsime savo vidiniame skausme.

Todėl atsakomybė tenka mums patiems. Nelaukime, kol neatlaikę savo paties skausmo, pridarysime neatitaisomos žalos kitiems. Paklauskime savęs ir vieni kitų – o kokios yra mano vaikystės traumos? Ir ką aš padariau, kad jas išsigydyčiau?