Ar narcizas yra begėdis?

Viename iš savo podkastų psichologas Julius Tilvikas, vardindamas narcizo savybės, pasakė, kad narcizas yra begėdis. Manau, ši vieta prašosi patikslinimo.

Ką reiškia begėdis? Žodis “begėdis“ buitiniame kontekste dažniausiai naudojamas namų, kurios netinkamai besielgiantį vaiką bardamos pavadina begėdžiu. Tai nėra pats efektyviausias auklėjimo būdas, bet tai yra atskira tema ir čia ji nebus plėtojama.

Mamos, sakydamas savo vaikui “begėdis“, nori pasakyti, kad “jei turėtum gėdos, tai taip netinkamai nesielgtum“. Suprask, gėdos trūkumas yra tas faktorius, kuris lemia netinkamą elgesį.

Imant tą pačią mintį ir ją vystant narcisizmo kontekste, arogantiškas, prikišamai save demonstruojantis narcizo elgesys tarsi kyla iš to, kad jis neturi gėdos. Turbūt tą ir turėjo omeny J. Tilvikas, sakydamas, kad narcizas yra begėdis.

Gėdos rolė vidinėje narcizo struktūroje yra sudėtingesnė. Narcizas prikišamai demonstruoja savo puikumą, tačiau tai daro ne todėl, kad jam trūksta gėdos, o paradoksaliai – nes jis per daug gėdijasi būti savimi.

Jeigu narcizas nusimestų savo puikuolio sarvus, paaiškėtų, kad jis toks pats, kaip ir visi žmonės. Jis turi gerų savybių, turi ir trūkumų. Tačiau kadangi narcisizmas yra vystymosi trauma ir narcizas neišmoko priimti savęs tokio, koks jis yra. Jei narcizas nebedemonstruotų savo fasado, jis jaustųsi per daug pažeidžiamas, tarsi išvarytas nuogas į gatvę. Jį užgriūtų vaisinė, nepakeliama gėda. Narcizo gėda yra neadekvačiai didelė, dar vadinama toksiška gėda.

Būtent gindamasis nuo perdėtos gėdos, narcizas ir yra priverstas demonstruoti savo dirbtinį -puikųjį- aš. O ne dėl to, kad jis neturi gėdos.

Paklausus narcizo, ypač to atvirojo, besidemonstruojančio, jis turbūt irgi pasakytų, kad jis nežino, kas tai yra gėda, ir kad jis jos niekada nejaučia. Jo nuomone, gėdytis labiau turėtų kiti žmonės, kurie yra prastesni už jį.

Tačiau būtent visaapimančios toksiškos gėdos vedamas narcizas ir susikūrė savo blizgantį apvalkalą, kad tik jam nereiktų jausti tos nepakeliamos gėdos. Tai, kad jis nepatiria gėdos jausmo sąmoningai, tai dar nereiškia, kad gėdos jausmas jo nevaldo.

Jautrusis, arba slaptas narcizas gali geriau pajausti toksinę gėdą. Visų tipų narcizams gėda, net ir nesuvokta, yra varomoji jų asmenybės dalis.

Egon Schiele pav. “Susigūžusi moteris su žalia skara“ iš Wickimedia commons

********

Jeigu Jums mano tekstai pasirodė vertingi, galite tai parodyti per PayPal.

Ar narcizas yra begėdis?

Įsišaknijusi gėda

Gėda yra labai nemalonus jausmas, patiriamas esant kažkokiame santykyje su kitais žmonėmis. Žiūrint iš išgyvenimo perspektyvos, gėda išsivystė kaip emocija tam, kad padėtų žmonėms geriau palaikyti santykius vieni su kitais, kad žmogus, turintis gėdą turėtų didesnius šansus geriau integruotis į giminę, gentį ir taip padidinti savo išgyvenimo šansus.

Jeigu žmogus netyčia kažką padaro tai, kas kitiems yra negerai, kiti žmonės jam pasako – na ką tu čia dabar, va, žiūrėk, ką padarei!? – žmogus susimąsto, pagalvoja, kadangi turi gebėjimą atjausti kitus žmones, suvokia, kaip jo veiksmai padarė kitiems blogai, pajunta gėdą ir atsiprašo. “Aš nepagalvojau, dabar matau, ką savo veiksmais jums padariau, aš atsiprašau.“ Tokia maždaug yra standartinė įvykių ir emocijų seka. Gėdos momentas labai nemalonus, tačiau būtent gėda užtikrina elgesį, kuris inicijuoja santykius pataisantį elgesį – atsiprašymą. Kai atsiprašymas yra nuoširdus, žmogus gailisi, kiti mato jo nuoširdžią atgailą, supranta, kad tai buvo padaryta ne piktybiškai, atleidžia jam ir visi toliau gyvena draugiškai. Pamainomis budėdami prie laužo ir gindamiesi kolektyviai nuo prie laužo priartėjusių vilkų bandos.

Taigi, gėda yra toks nemalonus, tačiau palyginus trumpai trunkantis jausmas, tik iki kol kilusi problematinė situacija bus išspręsta. Kai prasižengėlis pamato, kad jam gentainiai atleido, jis pajunta palengvėjimą, visi atsikvepia, apsikabina ir pajunta dar gilesnį ryšy vienas su kitu.

Vistik kai kada šis ciklas neįvyksta iki galo ir neužsidaro, arba įvyksta kažkaip kitaip, neįprastai. Vienas iš pavyzdžių – ilgesnį laiką bendraujant su narsicistine asmenybe. Narcizai patys turi perdėtą gėdos kiekį, kuris yra nesuvoktas, neapdirbtas, o pakištas po pasąmonės klodais. Jie mano, kad gėda jų neveikia. Jie niekada neprisiima kaltės ir atsakomybės už savo veiksmus, kurie dažnai būna ir skaudūs, ir žiaurūs kitų žmonių atžvilgiu. Ką daro narcizas, kuris susiduria su situacija, kuri kitam žmogui sukeltų gėdą – jis tos gėdos visais įmanomais būdais stengiasi išvengti. Todėl ir negali prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Nes prisiėmus atsakomybę gali pajausti gėdą, ją sykį pajautis, tai gali išbudinti jame seniai prisikaupusią neišgyventą gėdą. Narcizas jaučia grėsmę tokio emocijų antplūdžio nepakelti, todėl jis nueina kitu keliu – jis užmetą savo gėdą ant kito, šalia esančio žmogaus pečių.

Shame

Nuotrauka iš Wickimedia

Tarkime, narcizui kažkas nepatiko. Jei jo vietoje būtų neurotipinis žmogus, jis ateitų pas kitą žmogų ir pasakytų: “klausyk, kai tu tą ir tą padarei, man nepatiko, ar galėtum daugiau taip nebedaryti?“. Iš esmės kokia ten buvo problema, nesvarbu. Esmė tame, kad žmogus sugeba konfrontuoti kitą žmogų tiesiogiai. Narcizas, tuo tarpu, nenori atsiskleisti. Vietoj to, kad jis tiesiai iškeltų problemą, jis ją imasi paveikinėti taip, kad jis liktų užkulisiuose, tarsi nematomas. Jis nori privesti kitą žmogų pakeisti jo elgesį, tačiau taip, kad pastarasis nesuprastų, kad tai narcizui to reikia. Todėl narcizas užmes kažką tokio:

“Dabar, kai tave jau pažįstų daugiau, manęs nebestebina, kodėl visa tavo giminė tavęs nemėgsta.“ Ar kažką panašaus. Narcizo tikslas yra, kad ta pastaba kirstų kiaurai ir giliai, ir jo atakuojamas žmogus susimąstytų: “jeigu jis tai sako dabar, tai turbūt aš kątik kažką padariau negerai. Tai tada darysiu kitaip.“. Dažniausiai taip ir įvyksta. Slaptos narcizo atakos auka, pagavusi nematomą smūgį, iš tiesų pakeičia savo kursą ir narcizui problema išsisprendė.

Galbūt narcizas norėjo, kad jo žmona nebekalbėtų su kaimynais. Jeigu jis būtų tiesiai šviesiai to paprašęs savo žmonos, jam būtų tekę prisipažinti, kad jis pavydi. Čia jau nemalonu, gal net gėdinga. Galbūt pokalbio metu, jeigu jis būtų buvęs atviras, jis būtų pasibaigęs išvada, kad sveikiau būtų jam padirbėti su savo patologiniu pavydu, o ne žmonai nustoti bendrauti su kitais žmonėmis. Todėl norėdamas išvengti tikimybės, kad bus prisiliesta prie jo giluminės gėdos, narcizas imasi minėtos manipuliacijos.

Kas atsitinka ilgalaikiuose santykiuose, kai tokios atakos patiriamos sistemingai – tai viena vertus, auka yra priverčiama nuolatos elgtis ne taip, kaip ji pati norėjo, o kita vertus nuolatos tvirtinamas jos kaip nevykusios, niekam tikusios, gėdingos, apgailėtinos vidinis paveikslas. Narcizas paima jautrią vietą, ją apdeda savo pertekline gėda ir sudeda atgal į aukos vidų, tik gėdos svoris joje tampa žymiai didesnis.

Todėl labai dažnai narcizų aukos po ilgesnių santykių su narcistinėmis asmenybėmis kenčia nuo perdėtos, įsišaknijusios gėdos. Ta gėda jai yra jose sukaupta. Joms nieko nereikia padaryti neteisingo kitiems žmonėms, joms jau vaikšto su nematoma gėdos žyme ant kaktos.

Ši gėda yra ilgalaikė, išsišaknijusi, nuo situacijos nepriklausanti (bet situacijos gali būti išprovokuota iškilti į paviršių). Perdėtai didelis, neadekvatus gėdos jausmas yra vienas iš centrinių jausmų, slegiančių narsicistinio išnaudojimo aukas ilgai netgi santykiams pasibaigus. Perdėta gėda prislegia ir suparaližuoja, neleidžia imtis ir spręsti savo problemų, neleidžia prieiti prie žmonių, verčia nuo jų bėgti ir slėptis savo mažame pasaulėlyje, neleidžia iš jo išlįsti. Perdėta gėda prislegia taip, kad iš esmė nebeleidžia gyventi.


Jeigu Jūs nukentėjote nuo narsicistinio tipo žmogaus ir Jums reikia pagalbos, galite užsirašyti privačiai konsultacijai. Kontaktus rasite kvadratėlyje dešinėje pusėje viršuje.

Įsišaknijusi gėda

Perdėta gėda

Gėda yra normalus patyrimas, kuris padeda žmonėms suvokti, ką jie padarė ne taip, ištaisyti ir integruotis atgal į bendruomenę. Gebėjimas jausti gėdą padeda būti žmonių grupės dalimi, t.y. padeda patenkinti labai svarbų žmogaus poreikį priklausyti. Ši, normali gėda pasireiškia trumpai: padariau kažką ne taip – ištaisiau – pamiršau gėdą – daugiau taip nebesielgiu – ir toliau gyvenu sau laimingas.

Problemos su gėda prasideda tada, kai gėda pasidaro perdėta. Gėda perdėta pasidaro ne tuomet, kai žmogus padaro per daug veiksmų, dėl kurių jam gėda. Ar daugiau, ar mažiau, normali gėda veikia taip pat, prasisuka aukščiau nurodytas ciklas ir viskas. Vienintelis poveikis, kurį turi normali gėda yra tas, kad jis padeda ištaisyti savo elgesį į naudingesnį aplinkiniams ir padeda pajusti geresnį ryšį su kitais žmonėmis. Žodžiu, nemalonus poveikis trumpalaikis, o gėdai atlikus savo funkciją pasireiškia ilgalaikis teigiamas poveikis.

Perdėta gėda įgyjama dažniausiai vaikystėje, kai žmogus dar neturi tvirtai susiformavusio Aš, kai jo Aš dar tik kuriamas ir jis plaukiojantis, neapibrėžtas, stipriai priklausomas nuo kitų įtakos. Didžiausią poveikį, žinoma, turi tėvai ar žmonės, atliekantys tėvų rolę.

Perdėta gėda įgyjama tada, kai tėvai dažnai dėdija, naudodami gėdą kaip įrankį priversti vaiką elgtis taip, kaip jie nori. Tarkime, mama gėdina vaiką, kad jis vaikšto purvinas, praplyšusiais keliais, nenusivalęs burnos, purvinas. Vadina muziumi, nevala ir pan. Mama nori, kad vaikas nusivalytų burną pavalgęs, kad jai nereiktų dažnai pirkti suplyšusių kelnių ir kad nereiktų dažnai skalbti rūbų bei kad rūbuose neliktų neišskalbiamų dėmių. Dažnai vaikam suvaldyti naudojantys gėdą tėvai patys turi perdėtą gėdą, ir jiems labai svarbu, kad kiti nepagalvotų, kad jie blogi tėvai, nes vaikas laksto nešvariais rūbais.

Rezultatas toks, kad vaikas vistiek pamiršta nusivalyti burną, vistiek bėgioja ir griūna, t.y. rūbus vistiek karts nuo karto susiplėšo ir išsipurvima. Mama kala gėdą į jo galvą dar labiau, ir vaikas ima galvoti, kad jis kažkoks ne toks, kad jam reikia jo paties gėdytis, kad jam reikia slėptis nuo kitų, nes jis kelia gėdą tėvams. Nors jis buvo gėdinamas dėl karts nuo karto nešvaraus kūno ir rūbų, jausmas “aš kažkoks blogas, nepriimtinas“ susiformuoja ir įsigeria į savęs suvokimą ir yra nebesusijęs su konkrečiais faktais, o yra visaapimantis ir išliekantis ir tuomet, kai rūbai švarūs ir nusiprausęs, ir tuomet, kai yra paaugęs, kai nebepargriūna ir nebeišsiterlioja.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotrauka iš Wickimedia

Toksinė gėda persmelkia vaiką taip pat ir tuomet, kai jo pergyvenimai, širdies skausmas yra sutinkami arba abejingai, arba paniekinamai. Kai kažkas su vaiku pasielgia neteisingai, jo natūrali reakcija yra pyktis ir liūdesys. Kai artimiausi žmonės šiuos jausmus atmeta, vaikas gindamasis nuo nepakeliamo patyrimo užsidaro, atsitraukia į gilų kamputį savyje. Vaikas nei už ką gyvenime nebenori patirti tokio baisaus skausmo, kai vieni jį skriaudė, o kiti neatjautė, nesuprato jo, kad jis pats atsiskiria nuo visų žmonių. Tuo pačiu metu jis atsiskiria ir nuo savo jausmų, kurie buvo “kalti“ dėl siaubingo patyrimo. Taip mažas žmogus atsiskira nuo savęs.

Jame irgi apsigyveno perdėta, toksiška gėda. Gilūs patyrimai niekur nedingsta ir užaugus. Žmogus jaučiasi iš esmės kažkoks ne toks, kaip visi, brokuotas, netikęs, netinkamas, nevertas meilės ir laimės. Perdėtos gėdos pažymėti žmonės linkę slėptis nuo kontaktų su žmonėmis, jų vengti, save izoliuoti. Jei gali manyti, kad neša kitiems žmonėms nelaimes, kad jie nieko verti, nieko nesugebantys, kad kitiems jie atgrasūs ir nepatrauklūs, kad ir ką bedarytų. Jie jaučiasi kaip invalidai, atstumtieji, raupsuotieji, nors jų kūnai išoriškai yra visiškai normalūs.

Žmogus gali netgi fiziškai jaustis tarsi jis nyksta, byra į gabaliukus, vyksta jo savaimis irimas arba kad krenta į juodą duobę be dugno. Nedirbant su perdėta gėda sąmoningai, ji pati nepraeina ir stipriai įtakoja žmogaus gyvenimą. Tai yra galinga susinaikinimo programa.

 

 

 

Perdėta gėda